„Yra skaudu visam Lietuvos krepšiniui“: bendražygiai dalijasi prisiminimais apie Garastą

„Manau, kad kai su treneriu praleidi daugiau laiko negu su savo tėveliais, tai galima ir jį pavadinti tėčiu“, – prisimindamas legendinį Lietuvos trenerį Vladą Garastą LRT RADIJUJE kalbėjo buvęs krepšininkas Valdemaras Chomičius.

Trečiadienį, birželio 10 dieną, Lietuvos sporto pasaulį apskriejo liūdna žinia – eidamas 95-uosius metus mirė viena didžiausių Lietuvos krepšinio legendų V. Garastas. Šią žinią, sulaukęs šeimos leidimo, LRT patvirtino asociacijos „Lietuvos krepšinis“ prezidentas Mindaugas Balčiūnas.

„Žinia tai labai liūdna, amžinąjį atilsį žmogui. Visgi gyvenimas jo tai buvo linksmas. Prisimename jį kaip gerą žmogų, gerą trenerį, gerą prezidentą [Lietuvos krepšinio federacijos]. Kaip žmogų, su kuriuo buvo galima bendrauti, kuris apie mus žinojo, iki šių dienų prisiminė daugiau negu mes patys. Žmogus iš didžiosios raidės. Jis tikrai visada liks mūsų širdyse ir atmintyje“, – mintimis dalinosi V. Chomičius.

Nuo 1979 metų V. Garastas pradėjo treniruoti Kauno „Žalgirį“, su juo pasiekė istorinių laimėjimų. 1980 m. V. Garasto vadovaujamas „Žalgiris“ laimėjo SSRS čempionato sidabrą, 1983 m. šį pasiekimą pakartojo, o tuomet tris sezonus iš eilės – 1984, 1985 ir 1986 – tapo SSRS čempionais, finale įveikdamas Maskvos CSKA. 1986 m. „Žalgiris“ į savo titulų kolekciją pridėjo ir Williamo Joneso tarpkontinentinę taurę, neoficialiai vadintą pasaulio klubinio krepšinio čempionatu.

Šiuo šlovingu laikotarpiu Kauno klube žaidęs V. Chomičius prisiminė nuostabų darbą su V. Garastu.

„Aikštelėje buvo treneris, o už jos ribų – draugas. Ypač per treniruotes, kai jau pavargdavome, kai nebelabai norėdavome ką nors daryti, jis mus vis paskatindavo. Sakydavo: dar 10–15 minučių padirbkite su Aleksandru Kosausku, o vėliau galėsite eiti futbolo žaisti. Su A. Kosausku kaip padirbdavome ramiai, tai ir nebesinorėdavo to futbolo žaisti. Arba kai bėgdavome, pavyzdžiui, krosą, tai susistabdydavo viduryje, pasakydavo anekdotą, mes pasijuokdavome, atsipalaiduodavome ir netrukus toliau bėgdavome“, – pasakojo legendinis krepšininkas.

Atkūrus nepriklausomybę V. Garastas stojo prie Lietuvos rinktinės vairo, su ja dar sykį įsirašė į Lietuvos ir pasaulio sporto istoriją. 1992 m. Barselonos olimpinėse žaidynėse Lietuvos rinktinė, kurią treniravo V. Garastas, iškovojo olimpinių žaidynių bronzą. 1995 m. Lietuvos rinktinė labai apmaudžiai pralaimėjo Europos čempionato finale Jugoslavijai – legendinis finalas ir galimos teisėjų klaidos aptarinėjamos iki šiol. 1996 m. Atlantos olimpinėse žaidynėse Lietuva dar sykį iškovojo bronzą.

Pasak V. Chomičiaus, trenerio V. Garasto indėlis į Lietuvos krepšinį yra maksimalus, o kartu praleistos akimirkos širdį šildo iki šiol.

„Koks indėlis – pats didžiausias, koks tik gali būti. Jis sugebėjo savo filosofija mus sujungti, netrukdyti ir leisti mums žaisti. Kiekvienam žaidėjui leisdavo atskleisti savo stipriąsias puses. Manau, būnant kartu, norėjosi ir treniruotis, ir žaisti. Norėjosi viską daryti kartu. Buvo toks dešimtmetis, kai mes labai daug laiko praleisdavome kartu. Manau, kad kai su treneriu praleidi daugiau laiko negu su savo tėveliais, tai galima ir jį pavadinti tėčiu“, – apibendrino V. Chomičius.

Šiltai apie V. Garastą atsiliepė ir su LRT bendravęs ilgametis krepšinio žurnalistas Vidas Mačiulis.

„Yra skaudu visam Lietuvos krepšiniui.

Aš visą tomą galėčiau parašyti apie V. Garastą. Nuo 1979 metų kovo mėnesio pirmojo interviu Kauno sporto halėje, kai rudenį jau jis turėjo tapti „Žalgirio“ treneriu. Man tuo metu amžinatilsį Semionas Tokeris sakė, kad padaryčiau su šituo biržiečiu pokalbį. Padariau tą pokalbį ir daugelis manęs yra klausę, kuris iš krepšininkų man daugiausia yra davęs interviu, tai V. Garastas. Nuo CSKA ir „Žalgirio“ mūšių laikų mes prakalbėdavome po kelias valandas, ar laimėdavo, ar pralaimėdavo. Tuo metu mobiliųjų telefonų nebūdavo, tad ir Garastienė, ir Mačiulienė pykdavo, kai mes kalbėdavome ir viską nagrinėdavome.

Tokio šviesaus žmogaus su tokia puikia atmintimi man neteko niekada sutikti. Šita žinia [apie V. Garasto mirtį] mane pritrenkė, nes sausio 19 dieną „Krepšinio namuose“, kai mane pagerbė jubiliejaus proga, V. Garastas eilinį kartą dalyvavo ir pasakė nuoširdžių žodžių. Pasakysiu taip, mes vienas kitam gailime pasakyti, kad esi gražus, kad kažką puikaus padarei, bet V. Garastas visada po laidos, po interviu, po filmo pasidžiaugdavo tuo, ką mes sukūrėme. Tai savotiškai mane ir įkvėpdavo.

Paskutinį kartą su Vladu susitikau ligoninėje Panemunėje ir jokiu būdu negalėjau pasakyti, kad tai bus paskutinis išsiskyrimas. Tokia pati nuostabi atmintis, domėjimasis, kas vyksta tame krepšinio pasaulyje, tik atkreipiau dėmesį, kad nenorėjo vaišintis nei braškėmis, nei sultimis. Daktarė tuo metu buvo, atrodė, viskas gerai. Kita vertus, jis man sakė: kaip gerai tiems žmonėms, kurie vienas du ir iškeliauja į amžinybę“, – apie V. Garastą pasakojo V. Mačiulis.

Jis taip pat užsiminė, kad V. Garastas turėjo ir paslėptų talentų, o vienas tokių – dainavimas.

„Aš gailiuosi, kad nepriverčiau šio nuoširdaus žmogaus, kad padainuotų. Turėjo nuostabų balsą. Studijuodamas Kaune vyrų kvartete dainavo ir tokiomis linksmomis valandėlėmis taip užtraukdavo Franko Sinatros dainas. Sakydavau, treneri, padarykime, išliks filme. Neprikalbėjau. Tačiau išskirtinis balsas buvo.

Jis niekada nemenkindavo nė vieno, net savo priešo. Pasakydavo kažkokių žodelių, o jam pavydėjo, jam kaišaliojo pagalius į ratus anais CSKA laikais. Jis išliko doras, su kiekvienu kalbėjo, jis kiekvienam atsakydavo į bet kokį klausimą. Jis buvo nežmoniškai jautrus. Po netikėtai staigios sūnaus mirties, po žmonos Irenos mirties Vladas visiškai pasikeitė. Kai sakiau, kad iki susitikimo, vis tiek švęsime jūsų 100-metį, tai atsakė, kad kažin“, – prisiminimais dalijosi V. Mačiulis.

Prisiminti legendinio trenerio V. Garasto karjerą bus galima ketvirtadienį per LRT PLIUS ir portale LRT.lt. Nuo 18.10 val. bus rodomas filmas „Vladas Garastas. Komandos tėvas“.