„Dar dirbu ir dar norėčiau dirbti ilgiau [su rinktine]. Stengiuosi palaikyti sportinę formą, kad neatsilikčiau nuo jaunimo. Bandau toliau“, – LRT sakė 80 metų jubiliejų penktadienį paminėjęs ilgametis Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės masažuotojas Juozas Petkevičius, geriau žinomas Juozuko vardu.
Per ilgus metus dirbant kartu su Lietuvos vyrų krepšinio rinktine Juozukas tapo šalies krepšinio talismanu, kurį puikiai atpažįsta bemaž kiekvienas lietuvis, nes ten, kur buvo jis, buvo ir ryškiausios Lietuvos krepšinio pergalės.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Juozukas – Lietuvos krepšinio talismanas, lydintis rinktinę į pergales beveik pusę savo gyvenimo.
- J. Petkevičiaus kelias krepšinyje prasidėjo nuo draugystės su treneriu Vladu Garastu.
- J. Petkevičius pabrėžia pasikeitusią krepšininkų kartą, kuri mažiau bendrauja tarpusavyje.
- Broliai Lavrinovičiai Juozuką apibūdina kaip nuoširdų žmogų, kuris rodė pavyzdį ir padėjo jauniems žaidėjams integruotis į komandą.
- J. Petkevičius ir toliau aktyviai sportuoja, džiaugiasi raumenų atmintimi ir kasdien juda, plaukia.
Pirmadienio popietę Kaune asociacija „Lietuvos krepšinis“ Juozo Petkevičiaus garbei surengė pagerbimo ir sveikinimo ceremoniją, kurios metu sveikinimus tarė ir ryškiausios krepšinio žvaigždės, tarp kurių – dabartinis nacionalinės rinktinės vyriausiasis treneris Rimas Kurtinaitis bei legendiniai krepšininkai broliai Darjušas ir Kšištofas Lavrinovičiai.
„Duok, Dieve, jam sveikatos. Jis taip susietas su rinktinėmis, – kalbėjo R. Kurtinaitis. – Pirmosios mūsų didžiosios pergalės, esame kartu nuo „Žalgirio“ laikų, su rinktinėmis – nuo 1992 m. Sakau, jis toks savotiškas pergalių talismanas. Būtų neblogai, kad jis pakartotų tas talismano savybes šiuolaikinėje rinktinėje.“
Iš Molėtų rajono kilęs J. Petkevičius užaugo Biržų internate, kur ir nusidriekė jo kelias į krepšinį – viskas prasidėjo nuo užsimezgusios draugystės su vienu garsiausių Lietuvos krepšinio trenerių Vladu Garastu.
Dar 1980 m. J. Petkevičius išvyko į pirmąsias savo olimpines žaidynes, kuriose dirbo su lengvaatlečiais ir irkluotojais. Vėliau Juozukas pasuko link krepšinio ir galiausiai tapo masažuotoju. Juo dirba beveik pusę gyvenimo.
Kaip prisiminė R. Kurtinaitis, 1992 m. Juozukas prisijungė prie Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės, kuri Barselonos olimpinėse žaidynėse iškovojo bronzos medalius ir atvertė naują šalies sporto istorijos puslapį. Vėliau su rinktine jis vyko į 1996 m. Atlantos, 2000 m. Sidnėjaus, 2004 m. Atėnų, 2008 m. Pekino, 2012 m. Londono ir 2016 m. Rio de Žaneiro olimpines žaidynes.
„Nežinau. Anksčiau skaičiuodavau, buvau iki 70 suskaičiavęs, bet jaučiu, kad yra dar daugiau, – paklaustas, ar skaičiuoja, su kiek trenerių teko dirbti, atviravo J. Petkevičius. – Jeigu tik rinktinėje, be klubų, tai galima greitai suskaičiuoti – nuo Vlado Garasto iki Rimo Kurtinaičio. Labai džiaugiuosi, kad visiems treneriams tinku, kiek įmanoma ir žaidėjams.“
Pirmadienį pagerbimo ceremonijoje dalyvavę legendiniai broliai Lavrinovičiai Juozuką minėjo kaip nuoširdų žmogų, kuris savo atsidavimu rodė pavyzdį ir buvo tarsi viską jungiantis tiltas tarp trenerių ir krepšininkų.
„Jis vienas nuoširdžiausių žmonių. Visą laiką jauniems žaidėjams, kurie atvažiuodavo į Lietuvos rinktinę, suteikdavo pasitikėjimo. Integravo į sistemą jaunimą. Jis buvo toks tarpininkas tarp trenerių, vadovų ir žaidėjų – kaip tiltukas, kad lengviau būtų integruotis.
Kas svarbiausia, kadangi jis sportui atsidavęs, rodydavo pavyzdį – kas rytą disciplina, atsikeldavo, eidavo pasportuoti. Net mums, profesionalams, Juozukas buvo pavyzdys, kaip profesionaliai turi elgtis sportininkai. Ir dabar pavyzdys, kaip jis atrodo, būdamas aštuoniasdešimties. Geriau už mano brolį atrodo“, – juokavo Darjušas ir Kšištofas Lavrinovičiai.
Lietuvos krepšinio legenda tapęs J. Petkevičius aptarė pasikeitusią krepšinio kartą, savo darbą ir indėlį šiame sporte bei dalijosi mintimis apie aktyvų sportinį gyvenimą būnant 80-ies.
– Kaip su žaidėjais – koks jaunimas šiais laikais? Kokie dabartiniai krepšininkai?
– Žinoma, jaunimas anksčiau būdavo labiau toks kumštis komandoje. Dabar galbūt tie mobilieji telefonai atjungia. Seniau krepšininkai būdavo kartu, žaisdavo kortomis ir panašiai. Dabar po treniruotės visi dingsta. Žinoma, man truputį sunkiau, nes šis jaunimas jau nesupranta tų mūsų senų anekdotų, reikia ieškoti kažkokių naujesnių. Jie nesupranta, kad išgėrus alkoholio nosis paraudonuoja, o išgėrus kefyro – tampa balta. Jie nesupranta, kodėl čia taip. Mūsų laikais taip buvo.
– Kaip jūs pats atsidūrėte krepšinyje?
– Aš labai seniai norėjau jame atsidurti, dar gyvendamas Biržuose. Vis dėlto treneris V. Garastas sakė, kad mums reikia ąžuoliukų, todėl nepriėmė. Vėliau išėjo taip, kad tapau masažuotoju. A. Saboniui buvo problemų ir mane pakvietė padėti. Taip ir įlipau į krepšinį. 1980 m. pradėjau masažuotojo karjerą, o 1985 m. pradėjau dirbti su „Žalgiriu“. Nuo tada taip ir likau.
– Sunkus masažuotojo darbas krepšinio klube, rinktinėje?
– Tais laikais, kai dirbau vienas (1990–2008 m.), tai tikrai buvo sunku. Ne vien masažuodavau: reikėdavo krepšininkus pakelti, pasakyti, kada treniruotės, kada išvyksta autobusai. Nebūdavo telefonų ir panašiai. Buvo labai daug papildomo darbo. Tuo metu nuo Pekino žaidynių viskas pasikeitė, atėjo Vytenis Trumpickas ir pririnko masažuotojų. Dabar jų yra daug. Dabar esu nebe masažuotojas, o techninis vadybininkas. Turiu naują etatą (juokiasi). Šis etatas labai geras, nes net treneriai nežino, ką darau, todėl galiu ir ant žaidėjų užrėkti.
– Rėkiate?
– Ne. Ką ten prirėksi (juokiasi).
– Ar rinktumėtės tą patį kelią dar kartą?
– Žinoma rinkčiausi ir norėčiau galbūt netgi anksčiau pradėti. Negalvojau, kad tapsiu masažuotoju, nes baigiau Kūno kultūros institute dziudo trenerio [specialybę]. Galvojau, dirbsiu treneriu, bet vėliau čia patekau.
– Kaip dabar keičiasi sportininkų sveikatos priežiūra, tas pats masažavimas?
– Beveik nėra ką lyginti. Tais laikais pagrindas būdavo mano rankos. Aš pats išmasažuodavau ir viską padarydavau. Dabar yra daugiau šaldymo visokių dalykų, o anksčiau sniego pridėdavau Arvydui į maišiuką, ir viskas. Kol gaudavau ledukų, apvažiuodavau visą Kauną. Nebūdavo visokių aparatų, o dabar viskas yra patobulėję, specialistai taip pat yra daug geresni. Aš buvau labiau toks savamokslis.
– Ar daug judate, daug sportuojate?
– Sportuoju daug ir norėjau 80 metų sutikti labai geros formos, parodyti, kokios dar yra galimybės. Vis dėlto per Naujuosius metus susirgau plaučių uždegimu, 15 dienų pragulėjau ligoninėje ir truputį forma sublogo. Dabar grįžau beveik į tokią pat. Džiaugiuosi, kad raumenys turi gerą atmintį ir prisimena. Daug judu, būtinai kiekvieną dieną. Daug vaikštau dabar, bėgu truputį mažiau, bet kiekvieną dieną dar plaukiu po kilometrą baseine.
