„Ši karta, manau, yra tokia, kuri stengiasi ir daro daug ką dėl savęs. Galbūt šiek tiek egoistai visi. Per tai mes lipame į geresnę savo versiją ir pasiekiame tikslus“, – štai taip apie jaunąją sportininkų kartą LRT RADIJO laidoje „Čempionų pietūs“ sakė viena iš jos atstovių – 20-metė Lietuvos sprinto čempionė Ema Rupšytė.
Lengvaatletė E. Rupšytė yra Lietuvos čempionė 60 m ir 100 m distancijose. Jaunoji sportininkė sparčiai tobulėja ir gerina rezultatus.
Kovo pradžioje vykusiame Lietuvos lengvosios atletikos uždarų patalpų čempionate 60 m moterų rungtyje startavusi E. Rupšytė distanciją įveikė per 7,33 sek. ir iškovojo aukso medalį. Lietuvos čempione šioje distancijoje 20-metė sportininkė tapo jau antrą kartą iš eilės. Praėjusiais metais ji varžybose nugalėjo užfiksavusi 7,34 sek. laiką. Į Lietuvos lengvaatlečių elitą išsiveržusi sportininkė pripažįsta, kad gerėjantys rezultatai stebina ir ją pačią.
„Atvykau į Vilnių [treniruotis iš Šiaulių] su 7,54 sek. rezultatu. Tai toks rezultato gerėjimas iš tikrųjų labai džiugina. Šį sezoną labai džiaugiausi šiuo rezultatu, nes ne visose varžybose sekėsi gerai bėgti. Tai per čempionatą stengiausi atsipalaiduoti ir negalvoti apie vietą – pirma, antra, trečia – nesvarbu. Tiesiog norėjau kuo geriau subėgti ir techniškai padaryti viską, ką treneris sakydavo“, – pasakoja atletė.
Tiesa, E. Rupšytė priduria: „Manau, tikrai galiu ir dar geriau.“
Iš Šiaulių kilusios sportininkės rezultatai pradėjo kilti po to, kai ji atvyko treniruotis į Vilnių su treneriu Martu Skrabuliu. Anot E. Rupšytės, treniruočių procesas Šiauliuose ir Vilniuje skiriasi kardinaliai.
„Palyginus treniruotes Šiauliuose ir Vilniuje – tai čia du skirtingi pasauliai. Šiauliuose treniruodavausi tik tris kartus per savaitę ir treniruotės trukdavo tik pusantros valandos – apšilimai, prasibėgimai ir šiek tiek pratimų bendram fiziniam pasirengimui. Atvykusi į Vilnių, nustebau, nes čia turime penkias treniruotes per savaitę. Tas šiek tiek išgąsdino, nes nebuvau pratusi prie tokio krūvio, bet palaipsniui pripratau, susitaikiau su tuo ir dabar viskas atrodo normalu. Dabar, jeigu būna mažiau negu penkios treniruotės per savaitę, tai net pačiai keista, nes kūnas yra atpratęs nuo tokio poilsio“, – treniruotes lygina bėgikė.
Į dažnai sporte kylantį klausimą, kas svarbiau – talentas ar sunkus darbas, sportininkė atsako:
„Anksčiau būčiau sakiusi, kad talentas, nes sunkiai nesitreniruodavau Šiauliuose. Bet vis tiek reikia įdėti darbo, noro ir tas sunkus darbas atsiperka. Talento ir sunkaus darbo mišinys, manau, išugdo puikius sportininkus.“
Tam, kad sportininką lydėtų sėkmė, pasak E. Rupšytės, svarbu apsistatyti gera komanda – treneriais bei stipriais treniruočių partneriais.
„Manau, komanda pastumia tave siekti aukštesnių rezultatų. Treniruojuosi su stipriomis sprinterėmis. Tai tas sparingas kartu prisideda prie geresnės mano versijos“, – teigia sportininkė.
Lengvojoje atletikoje atsidūrė atsitiktinai
Jaunos sportininkės kelias į lengvąją atletiką prasidėjo visai netikėtai – nuo atsitiktinių varžybų mokykloje.
„Vyko tarpmokyklinės vaikų žaidynės ir dalyvavau ten, bėgau 10–20 metrų, tiksliai neatsimenu. Prabėgus prie manęs pripuolė labai daug trenerių, kvietė sportuoti, kad tobulėčiau, bet aš tiesiog nesupratau, kas vyksta, ir kažkaip nekreipiau dėmesio ir nereagavau į tai. Bet kai sėdėjau pamokose, prie manęs priėjo treneris, tiesiog išsikvietė iš kabineto ir pasakė: „Tu turi būtinai čia sportuoti, duosiu tau vizitinę kortelę, ateik pas mane treniruotis.“ Aš su mama pakalbėjau, ir išėjo taip, kad pradėjau sportuoti, tik ne pas tą trenerį, kuris mane kvietė. Būtent pakliuvau pas trenerį, kuris yra sprinto treneris, tai labai džiaugiuosi tuo. Tarsi likimas nuvedė pas sprinto trenerį“, – prisimena sportininkė.
E. Rupšytės pradžia lengvojoje atletikoje nebuvo lengva. Nors dar prieš pradedant rimčiau sportuoti ji išsiskyrė greičiu, rezultatai atėjo ne iš karto.
„Labai rimtai nežiūrėjau į sportą. Dar prieš ateinant į lengvąją atletiką visada būdavau greičiausia tiek klasėje, tiek apskritai tarp bendraamžių. Būdavau tiesiog greičiausia, manęs niekas nepagaudavo. Bet pradėjus sportuoti ne viskas buvo taip tobula, kaip tikėjausi, nes tikrai neskyniau pirmų vietų, net prizinių vietų nelaimėdavau. Tiesiog gal reikėjo patobulinti techniką ir atrasti savo bėgimą“, – sako atletė.
E. Rupšytė pripažįsta, jog sportinio kelio pradžioje netgi buvo akimirkų, kai norėjosi viską mesti ir grįžti į paprastą gyvenimą. Vis dėlto dabar mergina džiaugiasi, kad taip nepasielgė.
„Dažnai būdavo minčių mesti atletiką, nes visi gimtadieniai, šventės buvo įdomu ir tekdavo praleisti. Kad ir tos trys treniruotės per savaitę, jos vis tiek kažkiek trukdydavo veikti tą, ką mėgdavau anksčiau veikti. Bet susitaikiau su tuo <...> Labai džiaugiuosi, kad nemečiau, labai padėjo trenerio paskatinamoji kalba, kad nereikėtų mesti. Ką daugiau veikčiau be lengvosios atletikos?“ – retoriškai klausia sprinterė.
Jaunoji karta – šiek tiek egoistai
Jaunosios kartos sportininkė įdomiai pasvarstė apie naujosios kartos sportininkus. Anot jos, jaunieji sportininkai dabar yra labiau susitelkę į save, tačiau tai nėra bloga savybė individualioje sporto šakoje, tokioje kaip lengvoji atletika.
„Ši karta, manau, yra tokia, kuri stengiasi, daro daug ką dėl savęs. Galbūt šiek tiek egoistai visi. Per tai mes lipame į geresnę savo versiją ir pasiekiame tikslus. Manau, ta karta žiūri į save ir stengiasi dėl savęs“, – mintimis dalijasi 20-metė.
Atletė, kalbėdama apie jaunųjų sportininkų koncentraciją į save, pacitavo savo trenerio M. Skrabulio mintis:
„Kaip treneris sako, bėgimo takelyje reikia būti velniuku, o gyvenime – geru žmogumi. Tai aš bent jau taip ir stengiuosi daryti.“
Meilė jodinėjimui
Lengvosios atletikos uždarose patalpose sezonas jau yra pasibaigęs, todėl atletai turi laiko pailsėti. E. Rupšytė sako, kad pertraukos metu daugiau dėmesio skiria mokslams, taip pat sportininkė atskleidė įdomų savo hobį.
„Tai iš tikrųjų mes tiesiog ilsimės – kas studijuoja, kas dirba. Leidžiame laiką be sporto. Pavyzdžiui, aš mokausi. Šiaip labai dar norėčiau nuvykti pajodinėti, nes sezono metu nelabai galime. Čia vienas mano hobių, kuriuo negaliu užsiimti sezono metu“, – pasakojo E. Rupšytė.
Vaikystėje jodinėjimu E. Rupšytė užsiiminėjo ir rimčiau, netgi lankė jojimo treniruotes. Vis dėlto, laikui bėgant, teko rinktis tarp jodinėjimo ir lengvosios atletikos.
„Jodinėjimą mečiau dėl lengvosios atletikos, nes treniruodavausi tiek jojimą, tiek lengvąją atletiką. Treneris, norėdamas, kad nebūtų traumų, tiesiog liepė pasirinkti, ar siekti aukštų rezultatų [lengvojoje atletikoje], ar tiesiog turėti hobį [jodinėjimą]. Pasirinkau aukštus rezultatus ir teko mesti jodinėjimą. Dabar po sezono kiek įmanoma stengiuosi pajodinėti“, – sako sportininkė.
Pasak jos, jodinėjimas suteikia nuostabių jausmų.
„Iš tikrųjų jausmas neapsakomas. Čia tas pats, kaip vaikui duoti kokį saldainį. Žirgai man labai prie širdies. Aš myliu juos ir džiaugiuosi, kai galiu būti prie jų“, – apie savo hobį kalba lengvaatletė.
Jauna atletė pripažįsta, kad būnant profesionalia sportininke kartais pasimiršta, kad esi paprastas žmogus, o didesnė pertrauka ir jos metu daromos veiklos leidžia prisiminti įprastą žmogišką rutiną.
„Mano mintys, kad aš esu paprastas žmogus, – atsiranda tiktai po sezono. Kai turime laisvo laiko, galiu daryti tai, ką noriu, ką mėgstu – atsipalaiduoti, pabėgti nuo tos rutinos. Treniruotės, mokslai – viskas labai įtempta ir sunku atsipalaiduoti. Tai tiesiog sezono pabaigoje stengiuosi prisiminti, ką mėgstu ir ką galiu veikti“, – atvirauja E. Rupšytė.
Įtemptas sportininko gyvenimas, grafikas ir rutina anksčiau vargindavo E. Rupšytę. Vis dėlto sportininkė jau apsiprato su sportinio gyvenimo realijomis bei iššūkiais ir nori siekti aukščiausių tikslų sporte. Motyvacijos lengvaatletei prideda tai, jog yra matomos treniruočių pasekmės – gerėjantys rezultatai.
„Būdavo sunku susidėlioti tas mintis, kad tai darau dėl savęs, nes ir gimtadieniai, ir šventės, ir koncertai, ir visi kiti renginiai dažniausiai būdavo praleidžiami dėl treniruočių ar varžybų. Bet dabar esu su tuo susitaikiusi. Kai matau, kad rezultatai kyla, norisi toliau tobulėti, tai kažkaip nesunku su tuo susitvarkyti. Rutina ir sunkus darbas yra kasdienybė“, – sako E. Rupšytė.
Reakcija į nesėkmes ir ateities tikslai
Nors sprinterė yra tvirtai įžengusi į Lietuvos lengvosios atletikos elitą ir nuosekliai gerina savo rezultatus, pasitaiko ir startų, kurie yra sudėtingi. Metų pradžioje vykusiose varžybose Didžiojoje Britanijoje atletė pasiekė tik 7,53 sek. rezultatą.
„Iš tikrųjų visiškai nesitikėjau tokio rezultato tose varžybose, nes jaučiausi labai gerai, buvau pasiruošusi ir fiziškai, ir psichologiškai. Buvo tikrai puiki atmosfera – tiek daug tarptautinio lygio sportininkų. Bet išėjo, kaip išėjo. Su treneriu pakalbėjome, kad tiesiog galbūt nepratę mes prie tokios dangos, kuri buvo varžybose. Mes ant jos nesitreniruojame, tai, manau, tai ir turėjo įtakos rezultatams“, – svarsto bėgikė.
Vis dėlto E. Rupšytė atskleidžia, kad net ir po nesėkmingo pasirodymo per daug savęs negraužė, priėmė viską, kaip yra. Atletė teigia, kad pralaimėjimai leidžia tik dar labiau sustiprėti.
„Būtent tose varžybose kažkaip nereagavau per daug stipriai. Supratau, kad tai sezono pradžia ir dar viskas gali pasikeisti, bet tikrai nebūna jokių ašarų ar per didelio nusivylimo. Ta diena buvo tokia ir viskas. Pralaimėjimai duoda motyvacijos, leidžia apgalvoti, ką darei blogai ir ką gali pakeisti“, – sako E. Rupšytė.
Sprintas lengvojoje atletikoje – viena konkurencingiausių rungčių pasaulyje, kur viską dažnai lemia viena akimirka ir vienas sprogstamas startas. Šioje rungtyje lengvaatlečiams iš Europos dažnai sunku pasiekti aukštesnių rezultatų. Visgi, nepaisant milžiniškos konkurencijos, jaunoji sprinterė E. Rupšytė įsitikinusi: Lietuva gali garsiai apie save pranešti tarptautinėje arenoje. Kaip pavyzdį, į kurį lygiuojasi, sportininkė pateikia lenkę Ewą Swobodą, kuri yra iškovojusi medalius tiek Europos, tiek pasaulio čempionatuose.
„Manau, viskas įmanoma. Man daugiausia motyvacijos duoda lenkė Ewa Swoboda. Pažiūrėjus, kiek ji jau pasiekė, tai yra mano motyvacija ir žmogus, į kurį lygiuojuosi“, – teigia sportininkė.
Lietuvos moterų 60 metrų bėgimo uždarų patalpų rekordas yra 7,22 sek. Jį dar 2003 m. pasiekė Agnė Visockaitė-Eggerth. E. Rupšytės tikslas – pasiekti šį rezultatą ir jį pagerinti.
„Anksčiau buvau minėjusi, kad Kalėdų Senelio norėčiau paprašyti Lietuvos rekordo 60 metrų bėgimo rungtyje. Dar negavau šios dovanos, bet tikiuosi kada nors ją gauti“, – sako ji.
Tačiau didžiausias tikslas dar aukštesnis. E. Rupšytė neslepia, kad jos svajonė – olimpinės žaidynės.
„Manau, kiekvieno sportininko svajonė yra olimpinės žaidynės. Mano taip pat, bet nemanau, kad, patekus į jas, viską mesčiau ir sakyčiau, kad viską pasiekiau. Toliau sportuočiau ir bandyčiau gerinti rezultatus“, – ryžtingai kalba sportininkė.
Tekstą parengė Tadas Pašiušis.
