Po magiško Islandijos rinktinės (2-2) pasirodymo penktadienį Reikjavike, pirmadienį Klaipėdoje Lietuva (2-2) užtikrintai pasiekė revanšą. Rimas Kurtinaitis po itin netikėto pralaimėjimo spinduliavo ramybe, o po pergalės – džiaugsmu.
„Esu laimingas, kad laimėjome, nes buvo sunku po praėjusių rungtynių. Ir tada, ir dabar laiminėjome 20 taškų, bet šiandien turėjome geresnę sėkmę. Dabar žiūrime į Italiją ir Didžiąją Britaniją, o po to matysime“, – pirmomis mintimis po rungtynių spaudos konferencijoje pasidalijo R. Kurtinaitis.
2027 m. pasaulio krepšinio čempionato atrankos etapo D grupėje lietuviai islandus nugalėjo rezultatu 99:82 (26:14, 26:19, 27:23, 20:26) ir taip užbaigė antrąjį atrankos langą.
Pirmojo atrankos lango metu Islandija rezultatu 81:76 nugalėjo Italiją, bet 84:90 nusileido Didžiajai Britanijai. Tuo metu Lietuva britus įveikė rezultatu 89:88, bet nusileido italams rezultatu 81:82.
Penktadienį vykusią Lietuvos ir Islandijos akistatą įspūdingu stiliumi laimėjo islandai (86:85), kai lemiamame kėlinyje jiems pavyko laimėti atkarpą 30:8, o su sirena dvitaškį realizavo Elvaras Fridrikssonas.
Vis dėlto iki pirmadienio lietuviai sugebėjo reabilituotis ir numalšinti neigiamas emocijas bei pademonstravę charakterį pasiekė pergalę.
„Na, turėjome vieną treniruotę, važiuodami į Islandiją neturėjome treniruotės. O čia grįžome, turėjome viena treniruote daugiau, – sakė Lietuvos rinktinės vyr. treneris. – Vėlgi nesitreniravome, bet susistatėme aikštėje kaip kas turi būti. Sakyčiau, ta struktūra pagerėjo, bet mane tik truputėlį neramina – mes šiandieną turėjome vėl tuos pačius 20 taškų ir tas galas nebuvo toks, kaip norėčiau matyti.
Trūksta kažkokio pasitikėjimo ar... Bet esmė yra, kad laimėjome ir aš džiaugiuosi. Ir toliau bus matyti, kaip čia viskas vyks. Tą, ką mes norėjome prieš atrankinį turnyrą – laimėti daugiau rungtynių, kad turėtume kitame pogrupyje didesnį pergalių skaičių – to jau nepavyks padaryti, bet dabar yra tas mūsų tikslas patekti į kitą etapą. Mes jo ir sieksime. Taip, mums sunku, žaidėjams sunku, man, kaip treneriui, sunku, nes vis tik be treniruočių žaisti pasaulio čempionato atranką yra taip kažkaip sudėtinga.“
Po penktadienio pralaimėjimo prieš islandus begalė žmonių socialiniuose tinkluose dalijosi savo mintimis apie nesėkmę – jos dažnai siedavosi su kritika. Daug neigiamų komentarų teko ir R. Kurtinaičiui, tačiau patyręs treneris tikina, kad tai įtakos jo darbui nedaro.
Visgi strategas atkreipė dėmesį ir į pasaulio čempionato langų specifiką – pasak jo, sąlygos nėra pačios palankiausios, o aplinkybės sukuria tokį burbulą, kuriame treneris virsta „žaidėjų įkaitu“.
„Dėmesio aš nejaučiu, kad čia didžiulis, mažas. Aš dirbu savo darbą. Kai turiu laiko pasiruošti, dirbu jį gal geriau, – akcentavo R. Kurtinaitis. – Dabar, jei sakysime atvirai, tai paprasčiausiai aš, kaip treneris, esu tokių langų žaidėjų įkaitas. Žaidėjus surenkame iš visų kampų ir aš kažkokias kryptis nurodau, o kaip jie sužais, taip jie sužais. Kažkokios kontrolės per didelės iš manęs tokiuose languose be treniruočių sunku tikėtis.
Mes pažiūrime vaizdo įrašus, sudėliojame kažkokius taškus ir žaidėjams reikia aikštėje tuos dalykus įgyvendinti. Be treniruočių yra sunku. Bet aišku, visos komandos turi tą patį ir visos komandos susiduria su tokiais sunkumais, reikia juos nugalėti. Mums kol kas taip, kaip buvom suplanavę, nesiseka, bet nieko nepraradę mes, dar viskas kaip ir tvarkoje.“
Daugiau nei 35 minutes pirmavę lietuviai vertė islandus dažnai klysti (17), o patys solidžiai pataikė iš dviejų ir iš trijų taškų zonų (atitinkamai 29/50, 58 proc., 11/29, 37,93 proc.). D grupėje lietuviai ir islandai turi po tiek pat pergalių ir pralaimėjimų, tačiau po šios pergalės Lietuva aplenkė Islandiją.
– Prieš tapdamas rinktinės treneriu sakėte, kad neįsivaizduojate darbo ir klube, ir rinktinėje. Galiausiai rinktinės treneriu tapote, klubą treniruojate. Ar dabar, matydamas tai, kas vyko pastaruosius du langus – tiek aikštėje, tiek už jos ribų renkant komandą – neatsisuktumėte į tuos pačius žodžius, negalvojate, kad tai išsipildė, ką jūs prieš tai kalbėjote?
– Išsipildė, taip. Ačiū už klausimą. Išsipildė ir toliau pakartosiu – yra labai sunku sėdėti ant šitų dviejų kėdžių, bet taip susidėliojo gyvenime, kad taip įvyko. Bet iš tikrųjų, tai kiek galėjau treniruodamas Eurolygos komandas, tiek vengiau tokių kaip ir pasiūlymų, nes turėjau pasiūlymų ir treniruoti kitų šalių rinktines, tą pačią Lenkijos komandą, tą pačią Vokietijos savo metu, bet netgi nepradėjau diskusijų, nes sakiau, kol dirbu darbą su klubu, nedirbsiu. Na, taip Lietuvoje sukrito, kad taip įvyko, bet pasakysiu atvirai – taip, tai yra labai sunku.
– Po rungtynių Islandijoje užsiminėte, kad kalbėsitės su „Žalgiriu“. Papasakokite, kaip atrodė tas dialogas kalbantis, kaip pavyko susitarti?
– Nekalbėjau su „Žalgiriu“ po [rungtynių], federacija kalbėjo. Aš galvoju, kad federacija ir turi daryti tą darbą, nes aš esu treneris, man reikia žaidėjų, bet federacija atliko puikiai šitą darbą. Buvo klausimas toks, kad mes buvome sutarę vienoms rungtynėms Ąžuolą, kad vyktų apskritai dialogas, mes sutarėme ir kaip ir viskas tas buvo, todėl aš po rungtynių ir pasakiau, kad aš dar turiu kalbėtis, kad mes pratęstume tą dialogą ir dar kartą dėkoju „Žalgiriui“, kad jie leido ir davė mums Ąžuolą, nes Ąžuolas mums yra tikrai vertingas žaidėjas. Ir aš galvoju, kad mes neturėtume viduje kitiems statyti kažkokių sąlygų, nes geriau ta, sakykime, bloga taika negu geras karas. Ir čia nėra karo, čia yra visas mūsų tas bendras reikalas.
Labai dėkingas, kad Igną Brazdeikį mums davė ir labai dėkingas, kad Ąžuolas pas mus buvo. Ir taip turėjome problemų, bet turime šitą pergalę, kuri yra labai svarbi. Aš tiktai galvoju, kaip reiks dabar tam lange žaisti liepos mėnesį. Kai tu baigsi sezoną birželio 24 ar kada ten, tuos žaidėjus visus gi paleis, aš žinau tas emocijas, taigi švęs kažkokias pergales ir kaip paskui juos surinksi vėl atgal ir turėsi vėl dvi dienas treniruočių po, būkime atviri, po šventimo ir kaip ten atrodys viskas, tai man net baisu pagalvoti, aš nenoriu taip į tolį dar galvoti. Bet esmė yra, kad dabar mes susitvarkėme su šitomis užduotimis. Linkiu „Žalgiriui“ sėkmės, jie labai geram kelyje, šiemet labai gerai žaidžia, turi labai gerus šansus papulti į atkrintamąsias ir toliau, duok Dieve sveikatos ir labai didelis ačiū už tai, kad jie pagelbėjo. Čia nėra tik „Žalgirio“, čia yra Lietuvos reikalai ir jie tą suprato ir labai tikrai dėkingas aš jiems.
– Treneri, kad jau užsiminėte apie liepos langą, gal yra kažkokių pokalbių su federacija ar su žaidėjais apie NBA lietuvius? Kokie būtų jų šansai prisijungti?
– Aš tų techninių dalykų nežinau, mes dabar buvome įsitraukę 25 žaidėjus. Taip, aš norėčiau, ne paslaptis, mes įžaidėjo poziciją kompensuojame, sakykime, ne „combo“ žaidėjais, pavyzdžiui Margiris Normantas, jis nėra įžaidėjas, bet mes uždarome tas skyles ir jeigu mes gautume, pavyzdžiui, Kasparą Jakučionį... Nežinau, seniai skambinau Rokui Jokubaičiui, kokia jo ta reabilitacijos stadija, girdėjau, kad dar lyg vieną operaciją darė. Tai tuos žaidėjus surinkti, nes mes gi dabar vėl turime tą pačią komandą ir mes gerai tą priekinę liniją galime susidėlioti, dabar ji nėra bloga, nebuvo bloga, bet mes turime tokių problemų ir aš galvoju, kad šita problema ir buvo išvykoje, ir dabar – šiandien pirmavome 20 taškų, bet liko tos kelios minutės, vis tiek nesi tikras, kad laimėsi, nes mes neturime žaidėjo, kuris laiko visą tą schemą.
Aš nežinau K. Jakučionio, kokiam lygmenyje jis žaidžia, žinau, kai jis buvo 16 metų Barselonoje, tai buvo tikrai puikus žaidėjas, bet jis augantis žaidėjas, ar jis sugebės žaisti su Serbijos ir Turkijos grandais, ar jis sunokęs. Bus matyt, dabar nenoriu taip toli, džiaugiuosi, kad šiandien mums pavyko laimėti. Labai gaila tų abiejų taškų gaila, kai italams čia pralaimėjome tašką ir pralaimėjome tašką ten, kur turėjome viską savo rankose.
– I. Brazdeikis pagerino rezultatyvumo rekordą rinktinėje. Jūs pats asmeniškai pirmą kartą gavote jį pamatyti iš arčiau. Kokį įspūdį palieka šis žaidėjas?
– Pasakyčiau, kad jis labai patobulėjo. Jis turėjo gerus trenerius, nes jis mažiau daro klaidų gynyboje, nes anksčiau būdavo problema, kai reikia keistis, dabar tokių net nepastebėjau. Kiek aš jį turėjau, tris dienas, bet iš esmės tai žaidžia labai gerai, solidžiai, aš žinau jo stipriąsias puses, tą vadinamąją izoliaciją, centravimą, kur jis gali, tai mes šiandien bandėme, buvome susidėlioję tą tokį planelį, ką mes norime, nes kai nuvažiavome į Islandiją, tai mes tik žaidėme tą bendratį. Dabar mes žinome, kur, per kokią poziciją galime mušti, kada kas ką padaro, tai jau šiandien mes dėliojomės gerai.
Na, jis puikiai žaidžia pikenrolą, nors jis nėra toks, žaidėjas, bet jis stiprus, daro verpstes, gerai pataiko. Šiandien aš manau, kai sunkiu momentu, ypač gale, pataikė tuos du tritaškius, buvo žaidėjas, kuris mus patempė į priekį. Jis pagal savo charakterį labai geras, nes aš pamenu, aš jį aplankiau ligoninėje prieš operaciją ir jis sakė: „Kai tik pasveiksiu, pirma, ką darysiu, žaisiu už rinktinę. Iš karto žino, jis nepradeda pasakoti skaudės ar neskaudės, jis nori žaisti už rinktinę ir aš galvoju, kad čia yra pagrindinis dalykas, tas noras žaisti, o paskui galima jau ten treniruoti. Labai džiaugiuosi, kad jis toks yra ir džiaugiuosi, kad grįžo iš Kanados, grįžo į Lietuvą ir dabar čia. Aš manau, kad ir „Žalgiryje“ patenkinti jo žaidimu. Gal jis nėra ta figūra, kur ten kažką daug spręstų, bet epizodai yra labai geri.
– Apie rungtynes – kur buvo pagrindiniai akcentai?
– Visų pirma, mes susidūrėme ten nuvažiavę su tokiais neįprastais greičiais, staigumu, lakstymu, mes net nebuvome tame greityje. Šiandien buvo akcentas, kad bent jau būti tame greityje, ką jie žaidžia. Mums pavyko tą padaryti. Antra, mes žaisdami Islandijoje davėme per didelį tą tarpą, per didelę atsargą, kad E. Fridrikssonas nepramuštų mūsų ir mes dabar pakeitėme tą, kad mes jį spaudėme per visą aikštę, kad jis neįsibėgėtų, nes jis neblogai keičia kampus. Šiandien pavyko. Aš manau, kad Igno Sargiūno dėka, jis labai gerai pavaikė jį. Jie buvo vienodame greityje.
Aš pasakyčiau, kad visa komanda šiandien dirbo su dviguba energija, nes mums trauktis nėra kur. Taip nelabai dėliojasi, po tą vieną tašką – kaip ir vieną laimėjome, dvejas rungtynes po vieną pralaimėjome, kaip ir toje temoje, bet kažkaip nesėkmingai. Tai šiandien džiaugiuosi, kad nugalėjome save, nes šiandien tokia buvo daugiau psichologinė kova. Mes žinome, kad kiekvienas turi dirbti savo darbą ir visiškai neturime jokių klausimų, kad teisingai, neteisingai. Jūs darote savo darbą, mes darome savo darbą. Mes laimime, jūs mus giriate, mes pralaimime, jūs mus peikiate. Čia yra normalu, čia yra gyvenimas. Na, norėtųsi, kad girtumėte, bet kad girtumėte, reikia laimėti. Gal, tikiuosi, parašysite ten vieną teigiamą posmą, ne? Susigrupuokite ir vieną teigiamą [šypsosi].
– Ar teiktumėte prioritetą dabar patikrintoms pajėgoms, patikrintiems žaidėjams ar galbūt Eurolygos žaidėjais norėtumėte remtis?
– Jūs norite labai į priekį, aš, matote, esu garbingo amžiaus, kad man gali rytojus neišaušti. Tai aš gal taip toli neplanuosiu. O šiandien galiu pasidžiaugti, Matas Jogėla labai gerai žaidė, Mindaugas Kačinas labai gerai įėjo į rungtynes, kur aš juos irgi tik matęs, niekada neturėjęs, netreniravęs, bet šiandien kažkaip kilo noras juos išbandyti, nes labai teisingai pataikėme su šitais žaidėjais. Kaip bus pavasarį, žiūrėsime pavasarį, džiaugiuosi šiandien pergale ir tiek.
– Po pralaimėjimo didžiosios strėlės visgi eina trenerių štabui ir daug kritikos sulaukia ir jūsų sprendimai, ir rinktinės darbas kviečiant žaidėjus. Kreipiantis į sirgalius, kodėl jie turėtų pasitikėti jumis, jūsų trenerių štabu ir visa rinktine žvelgiant į ateitį?
– Aš džiaugiuosi, mus palaiko, važiavo su mumis į Islandiją, čia susirinko. Į ką aš turiu kreiptis? Yra visokių žmonių, vieni nori pabarti mus, jeigu pralaimime, tai yra normalu. Iš anų laikų atsimenu. Aš visada pasakoju tas istorijas, nes aš nugyvenęs jau kokius tris amžius. Aš pamenu, kai mes pralaimėjome Atlantos olimpiadoje Argentinai. Ir tada jau ketvirtfinalyje turėjome žaisti su JAV, kur tų medalių nešvietė mums. Ir tada nelauktai kinai, kuriuos mes nugalėjome 40 taškų persvara, Argentiną apžaidė ir mes vėl atsistojome į savo vietą. Ir tada buvo Laimonas Tapinas, apskritai aštrus žmogus. Kai tais laikais mus visi girdavo, jis pradėjo rašyti į priekį tuos raštus ir mes ten kažkaip suskaitydavome, mus informuodavo. Ir tada Arvydas Sabonis labai gerus žodžius pasakė: „Jeigu nelaimėsime medalių, vyrai, aš jau negrįšiu į Lietuvą. Aš jau neduosiu šanso mus ten taršyti.“ Sakau žodis žodin.
Mums pavyko laimėti, nugalėjome australus, užėmėme trečią vietą, kas yra medaliai olimpiadoje, galvoju, kad labai gerai. Nes Arvydas sakė taip: „Dabar, kai grįšime į Lietuvą, tai visi lauks su mėšlo kibirais, kad apipilti.“ Ir mes tada su medaliais paskridome ir padarė spaudos konferenciją Vilniaus oro uoste. Ir buvo daugiau norinčių parašyti apie mus negu šiandien susirinko. Ir tada Arvydas atėjo, tada daugiau susirinko ir Arvydas sako: „Na ką, savo mėšlo kibirus paslėpėte?“ Tai yra normalu, aš tik kodėl taip pakomentuoju, kad nuo anų laikų yra taip – jeigu tu laimi, tu herojus. Aš pamenu, kai 100 tūkstančių žmonių rėkė oro uoste, kai laimėjo kažkada rinktinė medalius ir pamenu, kai rinktinė grįžo iš Lenkijos nepatekusi į Europos čempionatą. Ir kai visi tie 100 tūkstančių rėkė: „Gėda, gėda!“ Bet mūsų toks yra darbas, tai yra normalu.
Netgi jums turbūt žaidėjai neateina pakalbėti. Tikrai pasakiau, negaliu jiems liepti, bet ar gerai, ar blogai, ar laimime, mes privalome su jumis bendrauti, aš su jumis bendrauju. Ir jeigu būtume pralaimėję, vis tiek būčiau su jumis bendravęs, nes privalau tą daryti. Bet aš negaliu žaidėjams pasakyti, kad eikite ir bendraukite. Ne mano galios. Taip, kad žinote, kokia situacija ir mes neįsižeidžiame. Mes žinome, ką mes dirbame. Vienintelis žmogus, kuris ištrūko neapipiltas tuo, tai yra Jonas Kazlauskas, kuris turėjo dar dirbti ir dirbti, bet jis anksčiau laiko išėjo, reiškia, kaip ir nenorėjo daugiau dirbti. O šiaip tai visi mes gi žinome, koks yra trenerio darbas. Šiandien laimėsi, bus gerai, rytoj pralaimėsi, būsi niekas. Ir nemanau, kad tai yra teisinga, nes mes kažkokį indėlį vis tiek įdedame į krepšinį. Kaip žaidėjai, kaip treneriai stengiamės, dirbame ir taip per vieną konferenciją sumenkinti, aš manau, tai nėra teisinga, bet aš nesiskundžiu. Jūs dirbkite savo darbą, mes dirbame savo darbą. Aš privalau dirbti savo darbą taip, kad jūs rašytumėte teigiamai. O jei man nepavyksta, na, tai jūsų jau valioje, ką reikia daryti.
– Ar per tuos metus buvo kokių nors akimirkų, kai norėjosi viską mesti?
– Ne, nebuvo. Jeigu grįžčiau prie to klausimo, dėl sėdėjimo ant tų dviejų kėdžių. Jeigu grįšime prie Kazio Maksvyčio, ar ne? Tai Kaziukui buvo tikrai sunku, jis „Žalgirį“ Eurolygoje treniravo ir dar reikia rinktinę treniruoti. Bet dar yra vienas „bet“ – tada niekas nežaisdavo viduryje metų tų langų, nes būdavo dar, kai po sezono susirenki kažkokią atranką. <...> Yra sudėtinga, jūs pagalvokite, kaip reikia persiorientuoti treneriui, kuris treniruoja Eurolygos komandą, čia yra didelės problemos. Ir aš tą pasakiau [dėl darbo ir klube, ir rinktinėje], ir aš to nesiginu, ir tai yra tikrai labai sunku. Kad aš tą darau, na, darau, o ką darysi.
