„Paskutinį kartą, kai Lietuvos futbolo rinktinė laimėjo rungtynes, aš buvau aikštėje“, – juokdamasis kalbėjo triskart geriausias Lietuvos futbolininkas Arvydas Novikovas.
Vieno ryškiausių Lietuvos futbolo veidų pristatinėti nereikia – jaunimo futbole sužibęs ir legendinio Edinburgo „Hearts“ klube atsiskleidęs dabar 35 metų vilnietis turėjo įvairialypę karjerą, kuri pastaraisiais metais rusena ten, kur ir širdis, gimtinėje.
Sezoną Vilniaus „Riterių“ klubo gretose užbaigęs futbolininkas pripažino – metai buvo pažymėti traumomis ir sunkumais, tačiau viltis sugrįžti į geriausią formą ir nacionalinę rinktinę vis dar gyva.
„Dėl visokių pasikeitimų ir mikrotraumų metai tikrai buvo dinamiški. Iš tiesų, metai buvo sunkūs – tik grįždavau į formą, vis kažkas atsitikdavo, vis kokia trauma užklupdavo. Tikrai psichologiškai sunkus laikas, – atviravo A. Novikovas. – Tačiau dabar viską išsigydžiau. Kaip tik buvau pagalvojęs – užbaigėme sezoną, su klubu likome A lygoje, išsigydžiau traumas, todėl dabar reikia tinkamai pasiruošti kitam sezonui, kad nebūtų traumų, kad gerai sužaisčiau ir kad dar sugrįžčiau į rinktinę.“
Lietuvos futbolo A lygos kovos finišavo lapkritį – turnyro lentelėje po 36 turų vilniečių ekipa rikiavosi priešpaskutinėje devintoje vietoje, todėl turėjo žaisti pereinamąsias rungtynes su Pirmoje lygoje antrą poziciją užėmusiu Klaipėdos „Neptūnu“. Atkaklioje dvikovoje varžovus rezultatu 2:1 palaužę „Riteriai“ išsaugojo galimybę 2026 metais rungtyniauti aukščiausiame šalies futbolo divizione, tačiau čia klubo problemos nesibaigė.
Praėjusių metų balandį su finansiniais sunkumais dėl investuotojų iš Singapūro neįvykdytų įsipareigojimų susidūręs klubas visą likusį sezoną ieškojo būdų, kaip išgelbėti komandą. Gegužę ilgametis „Riterių“ savininkas Janas Nevoina kalbėjo apie potencialius investuotojus iš tokių šalių kaip Jungtinė Karalystė, Brazilija ar Jungtinės Amerikos Valstijos, tačiau galiausiai finišo tiesiąją ši istorija pasiekė vos prieš savaitę – šių metų sausio pabaigoje oficialiai pranešta, jog „Riterių“ klubo dalys parduotos Nyderlandų futbolo ugdymo akademijai „4ThePlayers Academy“. Naują etapą pasitinkanti komanda, skelbiama, sieks žaisti modernų futbolą ir daug dėmesio skirs, kad žaidėjai tobulėtų.
Visą šį laiką – nuo sezono pabaigos iki praėjusios savaitės – nežinią dėl ateities klube jautė ir A. Novikovas. Pasibaigus A lygos sezonui, pasibaigė ir jo kontraktas su „Riteriais“, todėl bemaž du mėnesius futbolininkas laukė naujienų, kas nutiks sostinės ekipai. Vis tik dabar vilnietis jau yra gavęs pasiūlymą artėjančiame A lygos sezone ir toliau ginti „Riterių“ garbę.
Kalbėdamas LRT RADIJO laidoje „Čempionų pietūs“ A. Novikovas prisiminė įvairialypę karjerą, įvertino savo priimtą sprendimą dėl Vilniaus „Žalgirio“ klubo ir garsiai išsakė troškimą sugrįžti į Lietuvos vyrų futbolo rinktinę.
Netikėta karjera legendiniame „Hearts“ klube
Nuo vaikystės su futbolo kamuoliu nesiskyręs vilnietis karjerą pradėjo gimtajame mieste. Iš pradžių futbolas tebuvo mylimas užsiėmimas, tačiau apie tolimesnes karjeros perspektyvas, būnant vos 16 metų, susimąstyti leido atsivėrusi galimybė Lisabonos „Benfica“ klube. Su komanda peržiūroje A. Novikovas praleido kiek daugiau nei mėnesį, tačiau galiausiai priėmė kiek netikėtą sprendimą – pasiūlymo prisijungti prie Portugalijos futbolo grando atsisakė, o savo šansą netrukus surado Škotijoje.
„Aš gal iki 16 metų galvojau: „Tapsiu ar netapsiu futbolininku?“ Man patiko futbolas ir aš juo gyvenau – eini į treniruotę, grįžti iš jos, o tada eini į kiemą ir vėl žaidi futbolą. Per daug apie tai negalvojau – man tiesiog patiko, žaidžiau, kaip sakoma, iš širdies – negalvojau nei apie pinigus, nei apie karjerą, tiesiog žaidžiau. O vėliau, aišku, kai važiavau į „Benfica“ peržiūrą, tada jau susimąsčiau, jog galbūt ir galiu iš šito padaryti karjerą“, – dalijosi A. Novikovas.
Apie profesionalų kelią anksčiau nesusimąstęs sportininkas pripažino, jog ši karjera vis dėlto nebuvo atsitiktinė – visus metus jį lydėjo neblėstantis užsidegimas ir uolus darbas aikštėje su kamuoliu.
„Tai nebuvo atsitiktinumas, – šyptelėjo triskart geriausias Lietuvos futbolininkas. – Vis tiek atsiduodi tam, myli futbolą, kiekvieną dieną sportuoji; net jei ir nevyksta treniruotės, eini žaisti su draugais – visa tai [ilgalaikėje perspektyvoje] duoda savo.“
Atsisakius „Benfica“ klubo pasiūlymo, A. Novikovo karjera pakrypo į Škotiją – jaunasis vilnietis 2008 m. persikėlė į Edinburgą, ten jis prisijungė prie „Hearts“ ekipos.
„Iš tikrųjų net nelabai ir žinojau to „Hearts“ klubo, – juokdamasis pripažino A. Novikovas. – Sakau, buvau jaunas, nelabai domėjausi futbolu užsienyje, nes negalvojau, kad kada nors išvažiuosiu. Paskui mane pradėjo kviesti į U21 rinktinę, tuo metu man buvo 16–17 metų, o kai skridau į „Benfica“ peržiūrą, tada pirmą kartą sutikau [Vladimirą] Romanovą [rusų kilmės verslininką, buvusį „Hearts“ klubo savininką – LRT past.]. Kai sužinojau, kas jis, tada sužinojau ir apie „Hearts“. Grįžau iš peržiūros Portugalijoje ir po kokių 2 mėnesių man pasiūlė pasirašyti kontraktą su Edinburgo klubu.“
Savo debiuto lietuvis sulaukė 2009 m. gegužę – į aikštę jis žengė legendiniame „Celtic Park“ stadione, kuriame, rungtynes stebint beveik 60 tūkst. sirgalių, „Hearts“ susitiko su Glazgo „Celtic“ klubu. A. Novikovas pasirodė po keitimo 51 minutę, o akistata baigėsi nulinėmis lygiosiomis.
„Žaidėme prieš „Celtics“ išvykoje ir treneris mane tiesiog įmetė prieš 60 tūkst. žmonių, visi rėkia... Dar nuotrauką turėjau – stoviu prie linijos visas išbalęs, – šypsodamasis pasakojo futbolininkas. – Manau, kad ten buvo baisiausias momentas [karjeroje], nes tiek sirgalių... Bet kiek atsimenu, neblogai sužaidžiau.“
Šio amžiaus pradžioje „Hearts“ ekipai atstovavo daug ryškių lietuvių, tarp kurių buvo Deividas Česnauskis, Edgaras Jankauskas, Saulius Mikoliūnas, Andrius Velička, taip pat legendinis Lietuvos futbolininkas Marius Žaliūkas, ryšėjęs Edinburgo ekipos kapitono raištį. Kartu su juo žaisti ir jo patarimų klausyti teko ir pačiam A. Novikovui.
„Įsivažiuoti buvo sunku, tikrai. Į Škotiją vykau su tėčiu, nes tuo metu dar buvau nepilnametis, jis kartu su manimi gyveno, paskui mama atvažiavo, tad taip išėjo, kad visa šeima persikraustė į Edinburgą. Aišku, labai daug padėjo tai, jog ten buvo daug lietuvių, bet jie po savaitės visi dingo ir likome tik aš ir Marius, – šyptelėjo futbolininkas. – Gerai, kad jis buvo komandoje, man, kaip jaunam žaidėjui, tikrai labai daug padėjo.
Aišku, aš ne visko klausydavau, ką jis man sakydavo, bet vis tiek... (Juokiasi) Dabar jo žodžiai jau kiek kitaip skamba galvoje. Kai jis man sakydavo: „Nemušk be apšilimo kamuolio“, tuo metu galvodavau: „Ką tu čia man aiškini?“ Bet dabar jau suprantu, ką jis turėjo omenyje.
Visi žinome, kad jis buvo labai geras futbolininkas, ir kaip žmogus buvo nuostabus – tikras kapitonas, ten visi jį gerbė, tikrai jo nepamiršo ir nepamirš. Man jis labai daug padėjo, džiaugiuosi, kad užaugau ten kaip futbolininkas, o paskui išvažiavau į Vokietiją.“
„Reikėjo likti „Žalgiryje“, galbūt būčiau buvęs jame iki šiol“
Po etapo Edinburge vilnietis persikėlė į Vokietiją – žaidė Aujės „Erzgebirge“ ir VfL „Bochum“ klubuose, paskui karjerą pratęsė Lenkijoje, ten, kaip pats pripažino, išgyveno vienus ryškiausių savo karjeros metų.
„Kai iš Vokietijos išvykau į Lenkiją, maniau, kad darau žingsnį atgal, – prisipažino A. Novikovas. – Galbūt taip ir buvo konkurencine lygos prasme – antra „Bundesliga“ lyga yra labai stipri, nors dabar „Ekstraklasa“, sakyčiau, yra stipresnė. Tuo metu man atrodė, kad darau žingsnį atgal, tačiau kaip matome, viskas buvo gerai. Manau, kad mano geriausi metai buvo būtent Balstogės „Jagiellonia“ klube.“
Balstogėje lietuvis praleido dvejus metus, o paskui sezoną sužaidė Varšuvos „Legia“ komandoje, su ja tapo Lenkijos čempionu. Po triumfo A. Novikovas pakėlė sparnus į Turkiją – papildė Erzurumo „Erzurumspor“ klubo gretas.
„Lenkijoje ir Turkijoje praleidau geriausius metus. „Legia“ klube metai irgi buvo geri, bet ten patyriau traumelę. O paskui netikėtai gavau pasiūlymą vykti į Turkiją, ten man irgi labai patiko, – dalijosi futbolininkas. – Visų pirma, kokie ten sirgaliai. Aišku, Lenkija irgi pasižymi futbolo aistruoliais, tačiau turkai, matyt, gyvena futbolu. Aš atvažiavau į mažą miestelį kalnuose – Erzurumą, tai ten žmonės, man atrodo, žino tik vieną dalyką – futbolą, daugiau nieko. Na, dar ir slidinėjimą, nes gyvena kalnuose. Bet matosi, kad žmonės ten gyvena futbolu, tam skiria labai daug dėmesio, o ir lygis labai geras.“
Iš Erzurumo A. Novikovas pusmečiui persikėlė į Samsuno „Samsunspor“ komandą, tada trumpam išvyko į Izraelį – prisijungė prie Haifos „Hapoel“ ekipos, o 2023 m. sugrįžo į Lietuvą ir tapo Vilniaus „Žalgirio“ žaidėju. Tiesa, sostinėje lietuvis ilgai neužsibuvo – vos po pusmečio jis vėl išvyko į Turkiją, ten etapas baigėsi greičiau nei norėta dėl sunkios čiurnos traumos.
„Man patiko, – kalbėdamas apie laiką „Žalgiryje“ šyptelėjo A. Novikovas. – Norėjau grįžti, bet turėjome susitarimą, kad jei iki žiemos turėsiu pasiūlymą, tada išvažiuosiu. Atėjo pasiūlymas iš Turkijos ir išvykau. Bet dabar, pažiūrėjus į praeitį... Tuo metu irgi dvejojau, važiuoti ar ne, bet pasirinkau išvykti. Vis tik dabar galvoju, kad reikėjo pasilikti. Mano tokia nuojauta – reikėjo likti „Žalgiryje“, galbūt būčiau buvęs jame iki šiol.“
Iš Turkijos į gimtinę sugrįžęs futbolininkas 2024 m. papildė Vilniaus rajono „Transinvest“ klubo gretas, žaidė Baltijos futbolo akademijoje, o praėjusią vasarą prisijungė prie „Riterių“.
„Pasirašiau su jais kontraktą, nes norėjau sugrįžti į A lygą. Žinojau, kur einu, žinojau, kad reikės kovoti dėl išlikimo. Bet čia irgi buvo savotiškas iššūkis, kurį įveikėme“, – šyptelėjo sportininkas.
Rinktinės tandemas ir žingsnis iki šimto rungtynių
Įvairialypės karjeros metu vilnietis nepamiršo ir vienos svarbiausių pareigų – atstovauti Lietuvai. Prieš daugiau nei 15 metų rinktinėje debiutavęs A. Novikovas dar ir dabar prisimena jausmą, apėmusį pirmą kartą žengiant į aikštę vilkint nacionalinės komandos marškinėlius – tą jis padarė 2010 m. gegužę draugiškame susitikime su Ukraina.
„Buvo didžiulė garbė. Man atrodo, tada net starto sudėtyje pradėjau rungtynes, – dalijosi futbolininkas. – Debiutas buvo nelabai koks – mes pralaimėjome rezultatu 0:4, bet tuo metu man ne tai buvo svarbu – aš išėjau į aikštę [su rinktine], tai aš jau vien dėl to apimtas euforijos buvau. Ir dar tiek žmonių žiūrėjo, tad buvo tikrai stiprus jaudulys...“
Daugiau nei dešimtmetį rinktinėje praleidęs A. Novikovas kartu su kita Lietuvos futbolo legenda Fiodoru Černychu buvo tarsi tandemas, vedantis šalies nacionalinę komandą pirmyn. Kartu jie žaidė ir „Jagiellonia“ ekipoje.
„Manau, kad ten ir sulipome. Mes kiekvieną dieną treniravomės, žaidėme kartu. Bet ką reiškia tas tandemas? Mes su Fiodoru, rodos, dvejus metus žaidėme „Jagiellonia“ klube ir vienas kitam nė vieno rezultatyvaus perdavimo neatlikome (šypteli). Visi kalba, kad esame tandemas, rinktinėje gal ir buvome, bet dvejus metus praleidome Balstogėje ir nieko. Ne todėl, kad nenorėjome, bet taip tiesiog išėjo“, – atviravo sportininkas.
Banguotus karjeros metus išgyvenęs A. Novikovas į rinktinės sudėtį paskutinį kartą buvo įtrauktas 2024 m. birželį, kai Lietuva varžėsi Baltijos taurėje, o oficialiose rungtynėse jis pasirodė 2024 m. kovą – UEFA Tautų lygos akistatoje su Gibraltaru. Futbolininkas pripažįsta, jog stebėti komandos žaidimą iš šono nėra lengva, tačiau jis puoselėja viltį sugrįžti ir pratęsti savo atkarpą nacionalinėje ekipoje.
„Man sunku stebėti rinktinę, kai žiūriu ir galvoju: „Jei ten būčiau aš, va taip padaryčiau.“ Bet čia kiekvienas žmogus taip gali, tikriausiai sirgaliai irgi taip daro, – pripažino A. Novikovas. – Man sunku žiūrėti, nes žinau, kad komanda rodo gerą futbolą, sužaidžia tikrai geras rungtynes, bet rezultato nėra. Aš žinau, nes aš pats buvau tokioje situacijoje. Labai norisi padėti, bet iš pradžių reikia grįžti į formą, kad būčiau be traumų...“
Praėjusiame cikle Edgaro Jankausko treniruojama Lietuvos rinktinė varžėsi atrankoje į šių metų pasaulio čempionatą – gerą žaidimą aikštėje demonstravę futbolininkai liko be pergalių, triskart sužaidė lygiosiomis ir penkiskart patyrė nesėkmę. Šiuo metu lietuviai skaičiuoja 17 nelaimėtų rungtynių seriją.
„Beje, paskutinį kartą, kai Lietuvos futbolo rinktinė laimėjo rungtynes, aš buvau aikštėje, – juokdamasis kalbėjo A. Novikovas. – Nežinau, gal kai kada mums ir nesiseka. Tie įvarčiai prieš Maltą... Mes susikuriame progų, bet trūksta užbaigimo. Gal kažkiek trūksta ir patirties, bet kai žiūri iš šono, ypač rungtynėse su Lenkija, man tai buvo geras futbolas – įdomus, ne tik gynėmės, bet ir atakavome.
Manau, kad rezultatai anksčiau ar vėliau ateis. Aišku, žinau, kad visiems jau nusibodo tą girdėti, nes visi tą vis kartojame. Atrodo, kad giname rinktinę, bet aš pats buvau toje pačioje valtyje ir manau, kad mes tikrai tuos rezultatus pasieksime. Jaunimas auga ir geras jaunimas auga, todėl rezultatai ateis.“
Ilgus metus Lietuvos rinktinėje vyravęs F. Černycho ir A. Novikovo tandemas stabtelėjo prieš bemaž dvejus metus, tačiau pozityviai į potencialų sugrįžimą žvelgia abu futbolininkai – 2024 m. lapkritį F. Černychas sakė: „Aš tikiu, kad du feniksai – Černychas ir Novikovas – dar grįš.“ Tiki ir pats A. Novikovas.
„Mes su Fiodoru kiekvieną dieną kalbamės, irgi pajuokaujame, – šypsojosi futbolininkas. – Ir ką reiškia „sugrįš“? Fiodoras ten jau yra, viskas gerai, čia man reikia sugrįžti, man, feniksui, reikia [prisikelti].“
Nuo 2010 m. rinktinės marškinėlius vilkėjęs A. Novikovas su nacionaline komanda sužaidė 96 rungtynes, per jas pelnė 12 įvarčių. Iki simbolinio šimtuko, kurį perkopę yra tik du žaidėjai – F. Černychas ir S. Mikoliūnas, liko, regis, vos žingsnis.
„Visi kalba apie tą šimtą rungtynių... Aišku, malonu, sužaisti šimtą rungtynių yra garbė, bet į rinktinę sugrįžti noriu ne vien dėl to, tai nėra pagrindinis tikslas. Noriu grįžti, nes man patinka atstovauti šaliai, man tai yra garbė ir malonumas“, – atviravo A. Novikovas.
