„Prieš pradėdami važiuoti, mes net nežinojome, kad tokia sporto šaka apskritai egzistuoja pasaulyje. Kartais sustoji ir pagalvoji, kad dabar visas gyvenimas tik apie tai ir sukasi, tai labai kietai“, – pasakoja daugkartinė Lietuvos motokroso čempionė Adrija Skudutytė.
Ką tik universitetą baigusi A. Skudutytė dabar visą savo laiką atiduoda mylimiausiam savo užsiėmimui – motokrosui. Nors Ignalinoje gimusi ir augusi mergina save išbandė ne viena sporto šaka, dabar visi jos tikslai ir svajonės susiję su šiuo sportu.
„Tiesiog jausmas, viskas susideda, – paprašyta nurodyti, kas labiausiai ją žavi motokrose, kalbėjo Adrija. – Kai važiuoju pasaulio čempionate, tai pati atmosfera yra tokia, kad oho. Lietuvoje būdavo smagu tas azartas, tas jausmas, kai aplenki ką nors, o dabar, kai esu aukščiausiame motokroso lygyje, ta atmosfera yra neįtikėtina.“
O siekti aukštumų jai dar smagiau, kai už jos nugaros – tvirtas pačių mylimiausių žmonių palaikymas. Būtent A. Skudutytės tėvai buvo tie, kurie ją, jos brolį ir sesę supažindino su šia sporto šaka.
„Gyvenome Ignalinoje, vienkiemyje, vaikystėje turėjau mini keturračiuką, broliui tėtis vėliau nupirko motocikliuką, jis pradėjo važinėti, o tada ir man tokį visiškai mini, paprastą motociklą nupirko. Vėliau mama Ignalinoje pamatė skelbimą, kad Rokiškyje bus motokroso varžybos, ir pagalvojo, kad [reikia nuvykti].
Palyginti, koks tas motociklas buvo ir kaip važiavo tokio amžiaus vaikai motokrose, tai buvo lyg dangus ir žemė. Tada nuvažiavome pasižiūrėti, brolis irgi važiavo, tai taip ir įsivėlėme į šitą sportą. Visiškai netyčia, bet dabar tai yra mūsų gyvenimo variklis – ir tėvų, ir mano“, – pažintį su šiuo sportu prisiminė A. Skudutytė.
Adrija, jos sesuo Aglija ir mama Kristina neatskiriamos ne tik motokroso pasaulyje, jos kartu nėrė ir į futbolo subtilybes. Tiesa, pirmoji šį sportą atrado pati Adrija, o vėliau prie jos prisijungė sesuo ir mama.
„Ignalinoje nebuvo moterų komandos, bet pradėjome žaisti, tada mano sesė įsitraukė, galiausiai ir mama įsitraukė. Mano mama oficialiai net yra žaidusi moterų pirmojoje lygoje, stovėjusi vartuose kelias minutes. Mes visos žaidėme už Utenos „Utenio“ komandą, tai moterų salės futbolo čempionate jau normaliai stovėjo vartuose (šypsosi).
Futbolą iš pradžių žaidžiau tikrai gana prastai, bet vieną vasarą kiekvieną dieną ėjau sportuoti į stadioną ir tų įgūdžių iki šių dienų užtenka“, – pasakojo pašnekovė.
O faktą, kad įgūdžių jai tikrai nepritrūko, įrodo ir tai, kad A. Skudutytė du kartus atstovavo Lietuvos salės futbolo rinktinei, buvo pakviesta ir į U19 futbolo rinktinės stovyklą. Nors gali pasirodyti, kad mergina būtų galėjusi kopti aukštyn ir futbole, pati Adrija liko ištikima pirmajai meilei.
„Motokrosas iš niekur atsirado, ten labiau individualus sportas, visur kartu su šeima keliaudavome, tai užkabino labiau. Aišku, bandžiau derinti motokrosą ir futbolą. Būdavo, kad penktadienį žaidi, o vakare jau važiuoji į motokroso varžybas. Visko būdavo, daug veiksmo (šypsosi). (...)
Niekur kitur tokios atmosferos nepajusi [kaip motokrose], bent jau man taip atrodo. Čia, aišku, turbūt kiekvienam nuo jo aistros priklauso. Lyginant futbolą su motokrosu, tai motokrose ir treniruotėse labai smagu važiuoti, ir varžybose, o kitose sporto šakose tikriausiai ne visada norisi į treniruotes eiti“, – šypsojosi ji.
Tiesa, nors dabar gali pasirodyti keista, į sportą Adrija pasuko tik paauglystėje, o anksčiau mokyklos kūno kultūros pamokose tekdavo šildyti atsarginių suolelį.
„Sportuoti apskritai pradėjau nuo kokios 7–8 klasės. Anksčiau, kai būdavo tarpklasinės varžybos, buvau ta, kuri likdavo ant suoliuko sėdėti, nes niekas manęs nepaimdavo. Tiek prasta buvau sportininkė“, – juokėsi pašnekovė.
Interviu su LRT motokrosininkė dar daugiau papasakojo apie meilę savajam sportui, artimųjų svarbą ir istorinius pasiekimus trasoje.
– Kuo dabar gyvenate, kokią dalį jūsų laiko užima varžybos?
– Lyginant su tuo, kas buvo prieš kelerius metus, dabar šiek tiek mažiau. Tada važiavau tik Lietuvos čempionatuose ir aplink, o dabar, kai yra tos tikslesnės varžybos, Europos ir pasaulio čempionatai, tai jų yra mažiau, bet į jas labiau koncentruojiesi ir rimčiau žiūri.
Per sezoną dabar tų oficialių varžybų yra apie 12–13 tik, o anksčiau beveik kiekvieną savaitgalį važiuodavome į varžybas. Jei nebūdavo Lietuvoje, žiūrėdavome į kalendorių, ar yra Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje. Jeigu nebūdavo varžybų, nebūdavo ką veikti.
– Neseniai baigėte bakalauro studijas Vilniaus universitete. Kaip sekėsi derinti sportą ir studijas?
– Per plauką, bet baigiau (juokiasi). Žiauriai pasisekė, kad studijavau Vilniaus universiteto Šiaulių akademijoje, ten mažesnė bendruomenė, visi vieni kitus pažįsta. Nežinau, kaip kitur, bet čia dėstytojai labai supratingi buvo, o dar ir studijos su sportu susijusios buvo, tai ne taip, kaip mokykloje.
Derinti buvo dėl to šiek tiek lengviau, nors visada kirbėjo mintys, kad ką nors reikia padaryti. Sunkiausia buvo parašyti bakalauro darbą, bet pavyko tai padaryti, apsiginti ir baigiau (šypsosi).
– Į šį sportą jus atvedė tėvai. Ar jie taip pat buvo sportininkai?
– Būna kai kada olimpinėse sporto šakose, kad tėtis ar mama bėgikai, tai ir vaikas bėgikas, o mūsų tėvai visiškai nebuvo sportininkai. Mano močiutė buvo muzikos mokytoja, tai aš irgi muzikos mokyklą lankiau, grojau fleita, kitais instrumentais. Mama net sakė, kad aš irgi norėjau būti muzikos mokytoja. Viskas tada buvo taip, kad nuo ryto iki vakaro praleidi mokykloje, o paskui muzikos mokykloje.
– Kiek smagu, kad čia, galima sakyti, yra jūsų šeimos sportas?
– Labai smagu. Kai gimiau ir gyvenu tokioje šeimoje, tai man labai smagu, kad mes visą laiką kartu. Net kai būdavo futbolo rungtynės, visada atvažiuodavo tėvai arba bent jau mama, visada būdavome šeimyniškai.
Negaliu sakyti apie kitus, bet manau, retas dalykas, kad tėvai gali tiek daug dėmesio skirti savo vaikams, juos vežti visur. Pavyzdžiui, pernai buvo Rumunijoje Europos čempionatas, tai tėvai irgi važiavo visur kartu. Labai smagu, labai dėkinga esu, mums pasisekė, kad turime tokius tėvus.
– Ar tėvams nebuvo baisu vaikus leisti į tokį ekstremalų sportą?
– Tas motokrosas nėra kaip būrelis, kad pabando vaikas, nepatinka ir neina. Kai brolis pradėjo važiuoti ir griuvinėjo, buvo viskas okay, bet kai aš pradėjau važiuoti, tai mama labai jaudinosi, net negalėjo žiūrėti. Tiesa, atkalbėti tikrai nebandė, nes jie patys mus įvėlė į šitą sportą (juokiasi).
Kol iš pradžių viskas buvo lėčiau, mama bent jau galėjo žiūrėti. Dabar būna, kad kartais mama net nevažiuoja žiūrėti, nes visa dreba. Būna, kad pripranta ilgainiui, bet visąlaik tas jauduliukas yra. Jei brolis ar sesė važiuoja, aš jaudinuosi, jei aš važiuoju, jie jaudinasi.
Čia ekstremalus sportas, bet kai susikoncentruoji į gražią pusę, viską atperka emocijos.
– Kiek apskritai motokrosas yra traumuojantis sportas? Ar daug pačiai tekę gydytis traumų?
– Esu patyrusi daug traumų, bet susižeisti gali ir tiesiog gatvėje. Man raktikaulis yra lūžęs tris kartus – du kartus motokrose ir vieną kartą, kai iškritau iš dviaukštės lovytės.
Traumų būna. Tiesa, kartais krenti baisiai ir atrodo įspūdingai, bet traumos nėra, o kartais užtenka minimalaus kritimo ir [būna trauma]. Mano didžiausia trauma buvo kelio kryžminių raiščių plyšimas, esu abiejų kelių raiščius nusiplėšusi. Tada tiesiog važiavau, padėjau ne taip koją, iš inercijos greitai kelis išsisuko ir nuplyšo tas raištis.
Pirmą kartą gijo pusę metų, antrą – 7 mėnesius. Čia mano didžiausios traumos, bet visose sporto šakose traumų būna. Aišku, čia didesnė rizika, bet susitaikai, tokia sporto dalis.
– Kai pakerta stiprios traumos, turbūt sunku nepalūžti ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai?
– Kai būna lūžis, tai žinai, kad, pavyzdžiui, lūžo ranka, turi longetę ir lauki, kol ji sugis. Bet kai būna raiščių plyšimai, tu faktiškai po poros savaičių nebejauti, kad kažkas yra. Svarbiausia tada susirasti veiklų, kurios tą laiką užpildytų.
Praeitais metais, kai buvo nuplyšęs raištis, dirbau su socialiniais tinklais. Visiškai paprastai, prižiūrėjau „Instagram“, kūriau turinį, važinėjau į čempionato varžybas kartu su sportininkais, tai metai buvo visiškai užpildyti. Aišku, kai susikirsdavo pasaulio čempionatai su moterų etapais, būdavo akmuo viduje, bet svarbiausia buvo turėti veiklos.
– Šiuo sportu gyvena ne tik jūsų šeima, bet ir jūsų draugas. Ar motokrosas jus ir suvedė?
– Motokrosas visas mano gyvenimo pagrindas, jeigu ne jis, nežinau, kas būtų (šypsosi). Draugas visiškai iš motokroso, iš pradžių važiavo pats, paskui tapo mechaniku. Susipažinome, kai prasidėjo pandemija, jis buvo geriausio Lietuvos motokrosininko mechanikas ir jie treniravosi aplink Ignaliną. Pirmą kartą susimatėme, tada antrą. Galvojau, gal šiaip kalbina, nes motokrose didžioji dalis yra vaikinų ir jeigu pradėsi galvoti, kad kiekvienas, kuris kalbina, tave kibina, gali išprotėti (juokiasi). Bet pasirodė, kad ne šiaip kalbino.
Kalbant apie mano startus pasaulio čempionate, tai jei ne jis, tai nebūčiau šitoje komandoje, nebūčiau dirbusi su medija. Jis mane kone užregistravo. Be jo tikriausiai dabar būčiau Lietuvoje, važiuočiau į tuos čempionatus aplinkui ir tikrai negyvenčiau pačiame motokroso branduolyje.
– Neseniai įsirašėte į istoriją, kai Europos čempionate iškovojote pergalę ir lipote ant podiumo. Kaip atsimenate tą dieną?
– Tas Europos podiumas buvo mano svajonė ir tikslas. Šitie metai buvo pirmi, kai važiavau visame Europos čempionate, anksčiau esu važiavusi tik kelis etapus Lietuvoje ir Estijoje, nes jie buvo netoli. Prieš trejus metus etape Lietuvoje per Marytės plauką neužlipau ant podiumo. Tada metus laiko save graužiau, kaip negalėjau dar truputį paspausti.
Dabar ta pergalė buvo stulbinama. Net ir dabar kalbu ir nesuvokiu, nes labai kietai, kad laimėjau. Tas Europos čempionato pirmos vietos taures turi tik kelios sportininkės, o aš esu viena iš jų. Palyginti su kitomis varžovėmis, kurios jas turi, tai jos ir pasaulio čempionate ant podiumo stovėjo. Tai tikrai stulbinama (juokiasi).
Labai smagu, kad tuo metu buvo visa šeima tame etape. Į visus kitus etapus važiavau tik aš ir sesė, nes draugas turėjo būti su savo komanda. Tikriausiai ir šeimos aplinka padėjo.
Pirmą savaitę buvo neįtikėtina, kad ta taurė yra ant mano stalo. Net ir dabar, kai gyvenu Vokietijoje su komanda, ji čia yra. Tą pergalę paskutiniame posūkyje išsikovojau. Kai pažiūri į rato laikus ir kokiu atstumu aš buvau nuo pirmos vietos, tai tiesiog neįtikėtina. Visi žiūrovai ir komentatorius buvo nustebę, kaip galėjau tiek priartėti per paskutinį ratą.
– Šitas tikslas įgyvendintas, o kas laukia toliau?
– Visada yra didelių svajonių, bet, kaip sakoma, sėkmė mėgsta tylą. Visi tikriausiai dabar supranta, koks mano tikslas. Tą pasaulio čempionato podiumą žiauriai sunku pasiekti. Pasaulio čempionate važiuoja tos pačios sportininkės, kurios ir Europos čempionate, bet pasaulio čempionate važiuoja 10 tokių kaip pirmos dvi Europoje. Darbo reikia įdėti nežmoniškai daug, kad ten atsidurčiau, viskas priklauso nuo manęs, nuo mano užsispyrimo ir to, kiek esu pasiryžusi įdėti darbo.
Tikslas tiesiog toliau tobulėti, mėgautis motokrosu ir nepamiršti, kad reikia mėgautis. Jeigu paskęsi tik tame darbe ir treniruotėse, į viską pradėsi žiūrėti per daug rimtai, prarasi džiaugsmą. Šitame sporte esame dėl emocijų, dėl to, kad jis mums patinka, nes užsidirbti iš jo yra labai sunku, o ypač važiuojant moterų klasėje.
– Lietuvoje ypač populiarus yra Dakaro ralis. Ar pati kada nors pagalvojate apie galimybę skrosti dykumas ten?
– Kažkada sulaukiau klausimo, ar nesiruošiu važiuoti Dakare, bet čia yra skirtingos disciplinos ir Dakaras žiauriai daug kainuoja. Jeigu po kiek metų būsiu verslininkė, turėsiu daug pinigų, tada važiuosiu į Dakarą kaip į gyvenimo nuotykį (šypsosi).
Jeigu važiuočiau Dakare, man būtų žymiai lengviau susirasti rėmėjų, nes Dakaras Lietuvoje kaip kažkokia liga yra. Aišku, ir daug lenktynininkų čia važiuoja, jie populiarina. Motokrosas nėra toks populiarus, nėra taip lengva susirasti rėmėjų, o dar netradicinė sporto šaka, mažas matomumas.
– Pati paminėjote, kad moteriai šiame sporte sunku susirasti rėmėjų. Ar apskritai sulaukiate kokių nors komentarų ir aplinkinių, kad esate „vyriškame sporte“?
– Mokykloje niekas net nesureikšmino, kad motokrose važiuoju. Su diskriminacija apskritai nesu susidūrusi. Vieną kartą buvo tokia kruopelytė, kai Anykščiuose smarkiai kritau, buvau ligoninėje, tai ten gydytojas buvo senesnių pažiūrų, jis sakė, kad čia vyriškas sportas. Bet aš to nesureikšminau, o iš tikro niekada nesu susidūrusi, kad ir aplink čia vyrai būna.
Gali būti, kad aš tiesiog tam tikrų frazių tiek nesureikšminu (šypsosi). Visi padeda, visi palaiko, kaip tik kartais gerai, kad gali kas nors daugiau padėti (juokiasi). Aišku, čia juokais, nes esi paprastas žmogus, esi savimi.
Manau, kad šiomis dienomis jau labai mažai yra skirstoma, kas yra moteriškas, o kas – vyriškas sportas. Vyrai mūsų sporte yra tikrai stipresni, negali nieko sakyti, bet pati aistra sportui yra ta pati, ar tu vyras, ar moteris. Svarbu tiesiog daryti tai, kas patinka.
Geriausia tiesiog nekreipti dėmesio į kitų nuomones, daryti tai, kas patinka, nes vis tiek tie žmonės dažniausiai tavęs nepažįsta ir nekreipia dėmesio, jie turi savo dalykų, apie kuriuos turi galvoti. Reikia daryti tai, kas patinka, siekti savo tikslų ir negalvoti, ką mano kiti. Labai lengva turbūt pasakyti, bet kai tas jausmas yra viduje, reikia nekreipti dėmesio.
