1992-ųjų Lietuvos krepšinio rinktinė buvo daugiau nei komanda – tai buvo laisvės, atkurtos nepriklausomybės ir pasididžiavimo simbolis. Su „Grateful Dead“ grupės pagalba „Kita svajonių komanda“ yra žinoma bene visame pasaulyje ir amžinai liks vienu kertinių Lietuvos sporto istorijos įvykių.
Barselonos olimpinės žaidynės buvo pirmosios, kai lietuviai galėjo atstovauti savai šaliai ir su pasididžiavimu nešioti tokią brangią trispalvę. Tiesa, noras atstovauti Lietuvai buvo milžiniškas, tačiau kelias – grublėtas ir ilgas.
Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė, tuo metu atstovaujama tokių žvaigždžių kaip Arvydas Sabonis, Gintaras Krapikas, Rimas Kurtinaitis, Šarūnas Marčiulionis, pinigų ir galimybių prisiirti iki olimpinių žaidynių ieškojo patys, nes ką tik nepriklausomybę atgavusi Lietuva to suteikti negalėjo.
Įspūdingos istorijos atomazgą turbūt žino bene kiekvienas lietuvis, o dabar ją galės išgirsti ir tūkstančiai pasaulio klausytojų. „BBC World Service“ po kelerių metų sunkaus darbo į dienos šviesą paleido trijų dalių tinklalaidę „The Grateful Team“.
Būtent šios istorijos viešumo svarbą pabrėžė ir prie kūrybos proceso prisidėjusi sporto žurnalistė Rita Stankevičiūtė.
„Man visada yra nuostabu, kai Lietuva kažkur paminima užsienyje ir kai mes esame pastebimi. Aš gyvenu ir dirbu užsienyje jau senokai (...) ir matau, kad Lietuva yra tik viena mažytė dalelė šito pasaulio. Mums atrodo, kad visi žino, kaip mes kovojome dėl nepriklausomybės, ką mes išgyvenome okupacijos metais, atrodo, kad visi prisimena, kaip mes Barselonoje iškovojome bronzą ir kiek iki jos keliavome, nes jau buvo tiek rašyta.
Iš tikrųjų pasaulis neatsimena kiekvienos šalies istorijos taip gerai. Yra žinančių, bet tikrai ne dauguma. Netgi Lietuvoje turbūt jaunimas nebelabai atsimena tų detalių Barselonos olimpiados. Apie tai kalbėti yra būtina“, – LRT sakė ji.
Dar įspūdingiau yra tai, kad tokią brangią Lietuvai istoriją nupasakojo ne kas kitas, o krepšinio legenda Billas Waltonas. Deja, krepšininkas mirė 2024 m. ir nesulaukė galutinio produkto, tačiau jo indėlis šiam projektui yra neabejotinas ir nepaneigiamas.
„Krepšinis – tai gyvenimas, „Grateful Dead“ – taip pat. Lietuviai mums parodė ir suteikė aukščiausią gyvenimo lygį, prasmę ir tikslą. Įkvėpimą, motyvaciją, kuri skatina mus daryti geriau, būti geresnius ir daryti daugiau, – įrašinėdamas šią tinklalaidę sakė B. Waltonas. – Visa tai yra kur kas daugiau nei tik žaidimas. Šios istorijos nesugalvotumėte, net jei bandytumėte. Būtent dėl to šis gyvenimas ir „Grateful Dead“ yra tokie ypatingi. Esu laimingiausias vyrukas pasaulyje.“
Idėja – iš socialinių tinklų
Jei Lietuvoje ši istorija yra linksniuota daugybę kartų ir žinoma iš bene visų kampų, tai Didžiojoje Britanijoje, kur karaliauja futbolas, tinklalaidės kūrėjams ją pakišo ne kas kitas, o socialiniai tinklai.
„2022 m. „Facebook“ pamačiau kažką apie Lietuvos vyrų krepšinio rinktinę, kuri šiomis nepaprastomis sąlygomis 1992-ųjų olimpinėse žaidynėse iškovojo bronzą. Pagalvojau, kad tai gana įdomu, todėl padariau ekrano nuotrauką ir naršiau toliau.
Tai buvo geras laikas tokiam dalykui, nes po mėnesio „BBC World Service“ paskelbė, kad ieško idėjų serijai „Amazing Sport Stories“, ir aš prisiminiau, ką buvau mačiusi apie Lietuvą. Atlikusi pirminį tyrimą, pamaniau, kad tai puiki istorija, ir kartu su „Bespoken Media“ pasiūlėme „The Grateful Team“, – LRT pasakojo „Bespoken Media“ tinklalaidžių prodiuserio asistento pareigas einantis žmogus Carys Wall.
Tiesa, C. Wall taip pat sakė, kad 1992-aisiais net nebuvo gimęs, tad nieko daugiau, nei sufleravo minėtas įrašas, nežinojo. Ne tik apie 1992-ųjų įvykius, bet ir apskritai apie krepšinį nedaug žinojo ir tinklalaidės prodiuserė Jac Phillimore.
„Buvo labai malonu sužinoti apie didžiulę Lietuvos krepšinio istoriją, o man pačiai – apie krepšinį apskritai. Kaip ir daugelis žmonių visame pasaulyje, krepšinis į mano sąmonę pateko tik tada, kai 1992 m. Michaelas Jordanas ir kiti „Svajonių komandos“ nariai žengė į pasaulinę areną. Todėl man buvo įdomu sužinoti apie šią sporto šaką plačiau, apie tai, kaip tarptautinės galimybės išaugo pasibaigus Šaltajam karui, ir, svarbiausia, apie įspūdingus Lietuvos bronzos medalius 1992 ir 1996 metais.
Tai yra tiesiog neįtikėtina šaliai, kurioje gyvena mažiau nei 3 milijonai žmonių. Lietuvos žaidėjams turėjo būti labai keista 1992 m. olimpinėse žaidynėse staiga susidurti su buvusiais Sovietų Sąjungos komandos draugais, kurie tuo metu vis dar žaidė Jungtinėje komandoje“, – dėstė ji.
Būtent šis aspektas yra ypač svarbus lietuviams, tačiau neretai sunkiai suprantamas Vakarų šalių gyventojams. R. Stankevičiūtė pasakojo, kad kūrybiniame procese neretai reikėjo aiškinti to meto Lietuvos gyvenimą, o tai kitiems kūrėjams keldavo didelę nuostabą.
„Reikėjo paaiškinti, kad pasaulis suprastų, jog kai laimėjome 1992-aisiais tą bronzą, nugalėdami Jungtinę komandą, kuri mums reiškė Rusiją, agresorių, buvo praėję tik metai su trupučiu nuo dienų, kai mūsų gatvėmis važiavo tankai. Tuo metu atrodė, kad mūsų svajonė būti laisviems, sukels karą. Tie medaliai ir patekimas į olimpiadą mums reiškė daug daugiau nei bet kuriai kitai šaliai“, – kalbėjo sporto žurnalistė.
„Norėjome, kad istorijos centre atsidurtų lietuvių balsai“
2022 m. kilusi idėja visuomenę pasiekė tik dabar, o tinklalaidės kūrėjos pripažino, kad procese buvo susidurta ne su vienu iššūkiu.
„Pirmą kartą pradėjome 2022 metais! Buvo daug atidėliojimų, kai kuriuos interviu ir įrašus reikėjo ilgai planuoti, užtruko, kol pavyko rasti tinkamą vedėją, be to, reikėjo sudėtingo Joelio Coxo garso dizaino, kad scenos atgytų“, – sakė C. Wall.
J. Phillimore pripažino, kad žinojo, jog istorija yra nepaprasta, bet nesitikėjo, kad bus taip sudėtinga surasti galinčių prisidėti. Taip pat pasiruošimą apsunkino ir prasidėjęs karas Ukrainoje.
„Mes ne tik bandėme įtikinti Mickey Hartą iš grupės „Grateful Dead“, kuriam dabar jau aštuoniasdešimt, bet ir norėjome, kad istorijos centre atsidurtų lietuvių balsai, o daugelis pagrindinių veikėjų buvo labai kuklūs kalbėdami apie savo sėkmę! Be to, filmą pradėjome kurti itin sudėtingu politiniu laikotarpiu, nes kaip tik tuo metu, kai rinkome bendradarbius, prasidėjo dabartinis karas Ukrainoje. Norėjau jautriai parašyti scenarijų ir sumontuoti istoriją vykstant šiems politiniams neramumams“, – sakė ji.
Kūrėjai negavo leidimo naudoti 1992 m. olimpinių žaidynių archyvinio garso įrašo, tad teko sukti galvą, kas galėtų klausytojams atgaivinti tuomečius įvykius ir atmosferą, tačiau kūrėjos džiaugėsi, kad archyvinę medžiagą padėjo gauti LRT.
„Nei aš, nei Jac nekalbame lietuviškai, todėl kai kurie tyrimai ir interviu buvo sudėtingi arba neįmanomi. Prisijungė Lietuvos sporto žurnalistė Rita Stankevičiūtė, kuri fantastiškai padėjo viso projekto metu, dalijosi savo požiūriu į žaidynes, kai pati buvo paauglė, taip pat ėmė interviu iš žmonių tinklalaidei, įskaitant Vladą Garastą, Rimą Kurtinaitį ir Valdemarą Chomičių“, – apie lietuvių indėlį pridūrė C. Wall.
Būtent apie pastarųjų krepšinio figūrų svarbą BBC ir papasakojo R. Stankevičiūtė. Ji bandė kūrėjams perduoti emocijas, kurios tuo metu tvyrojo ne tik ruošiantis Barselonos olimpinėms žaidynėms, bet ir kovojant už brangią Lietuvos laisvę.
„Tai, kad BBC padarė tinklalaidę, iš viso yra nerealu. Kai jie pradėjo mane kalbinti, jie klausinėjo, be abejo, apie krepšinį, bet jie klausinėjo ir labai daug apie tai, kas apskritai vyko Lietuvoje iki olimpiados Barselonoje, koks tai buvo metas. Pasakojau jiems, kaip mes užaugome Atgimimo laikais, užaugome su Atgimimo dainomis, „Lietuva, tu mums šventa“, o ne tik rokas ir popsas (juokiasi). Jiems tai atrodo kažkoks kosmosas.
Ir kiek sportas prie to prisidėjo... Kai jiems papasakoji apie aukso karštligę, kiek ji reiškė lietuviams, apie tai, kad 1987 m. dar vis nebuvo galima atsinešti Lietuvos vėliavos ir pasikabinti ją namuose ar balkone, bet stadionuose jau kažkaip buvo leidžiama, ypač futbole.
Aš taip noriai prisidėjau prie to, kad papasakočiau ne tik apie krepšinį ar rungtynes Barselonoje, bet ir apie tai, kiek mes kovojome ir kaip, kad būtume laisvi“, – sakė ji.
„Ši istorija Billui reiškė labai daug“
Nors vienas iš iššūkių buvo surasti tinkamą vedėją, dabar geresnio varianto nei B. Waltonas įsivaizduoti turbūt negalima. Iš pradžių pati gavusi kvietimą užimti šią vietą, R. Stankevičiūtė teigė, kad legendinio krepšininko indėlis buvo nepamainomas.
„Pradžioje jie kvietė mane būti vedėja ir padėti su interviu, kalbinti Vladą Garastą, Rimą Kurtinaitį, Valdemarą Chomičių ir kitus. Vėliau, kai atsirado galimybė dirbti su Billu Waltonu, kuris sutiko būti vedėju, mano kandidatūra nebuvo tokia jau rimta (juokiasi). Aišku, nuostabu turėti B. Waltoną kaip vedėją, kuris gali su Šarūnu Marčiulioniu pakalbėti ne kaip žurnalistas, o kaip buvęs krepšininkas, žvaigždė, pažįstamas.
Buvo labai liūdna ir net sunku patikėti, kad jis mirė dar iki galo nepabaigus viso tinklalaidės montavimo. Dar turėjo įrašyti, įgarsinti kelis sakinius, padėti montažui, bet taip ir nepavyko. Labai unikalu turėti turbūt paskutinį B. Waltono sukurtą produktą ir jis yra apie Lietuvą“, – jautriai kalbėjo sporto žurnalistė.
Nors kūrybos proceso metu jam jau buvo 70 metų, tačiau „Bespoken Media“ atstovės teigė, kad jo užsidegimas buvo įspūdingas.
„Ši istorija Billui reiškė labai daug. Jis matė visą šią istoriją kaip visa tai, kas didinga ir kilnu sporte, muzikoje ir kultūroje, visa, kas didinga žmonijoje. Jam svarbiausia buvo sunkus darbas ir pastangos tobulėti, taip pat susivienijimas siekiant sukurti geresnį pasaulį.
Jis taip pat buvo kupinas susižavėjimo ir pagarbos 1992 m. Lietuvos olimpinei rinktinei. Tai tikrai buvo galima pajusti jo interviu su Š. Marčiulioniu, žaidėju, kuriuo jis labai žavėjosi. Taip pat, kai Billas pasakojo istoriją apie Arvydą Sabonį ir Naismitho šlovės muziejų – susigraudinau! Sabonis ir Marčiulionis buvo vieni mėgstamiausių jo žaidėjų“, – prisiminė J. Phillimore.
B. Waltonas šį pasaulį paliko beveik lygiai prieš metus – 2024 m. gegužės 27 d. Nors ir kovojo su sunkia liga, krepšininkas niekada neprarado savo plačios šypsenos ir neapleido savo gyvenimo aistros – krepšinio.
„Jis buvo toks energingas žmogus ir į scenarijaus įrašymą įnešė tiek daug energijos. Kai dirbome kartu, jis labai atvirai pasakojo apie savo kovą su prostatos vėžiu ir tuo metu vis dar komentavo sporto varžybas bei daug dirbo su NBA, todėl jo mirtis buvo didelis šokas. Scenarijų daugiau ar mažiau buvau įrašiusi kartu su juo, todėl, suredagavę tinklalaidę, kuriam laikui viską pristabdėme, nes labai norėjome įsitikinti, kad Billo šeima džiaugiasi, jog galime išleisti tinklalaidę, o tada laukėme tinkamo laiko ją išleisti“, – pasakojo J. Philimore.
Visiems laikams pasikeitęs požiūris
Nedaug apie Lietuvą ir krepšinio reikšmę jai žinojusios tinklalaidės prodiuserės jautriai pasakojo apie nustebinusias šios istorijos dalis. J. Philimore teigė, kad daugybė dalykų jai pasirodė žavūs ir netikėti, o iš to ji būtų galėjusi sukurti 5–6 dalių serialą.
„Šioje istorijoje buvo nemažai dalykų, kurių tiesiog negalėjome sutalpinti į mums skirtą laiką. Manau, kad mane labiausiai nustebino Š. Marčiulionio, R. Kurtinaičio ir V. Chomičiaus pasakojimai apie tai, su kokiomis kliūtimis susidūrė žaidėjai, surinkdami komandą ir lėšas draugiškoms rungtynėms, o vėliau – atrankai į 1992 m. rungtynes.
Žaidėjai ir žurnalistė R. Stankevičiūtė tikrai atskleidė realybę, su kokiais sunkumais tuo metu susidūrė Lietuva. Galimybė, kad žaidėjai gali būti prastai maitinami arba neturėti įrangos ir aprangos, tinkamos treniruotis ir pasirodyti aukščiausiu lygiu, anksčiau nebuvo atėjusi į galvą, o taip yra daugelyje pasaulio šalių, kurioms pavyksta patekti į olimpines žaidynes ir jose varžytis. Asmeniškai tai visiškai pakeitė mano požiūrį į olimpines žaidynes ir sportininkus visiems laikams“, – pasakojo ji.
Būtent sunkią krepšininkų realybę sovietinės okupacijos metu savomis akimis pamatė ir B. Waltonas. Būdamas vos 17-os jis buvo pakviestas prisijungti prie Jungtinių Amerikos Valstijų rinktinės ir su ja vyko į Jugoslaviją, kurioje vyko 1970 m. pasaulio čempionatas.
„Buvau šokiruotas, – savo patirtį Rytų Europoje tinklalaidėje nusakė B. Waltonas. – Po rungtynių kitų komandų krepšininkai prašydavo mūsų batų, kojinių, netgi batų raištelių. Pamatėme, kad jie neturėjo nieko. Taip buvo daugelyje šalių į rytus nuo Berlyno sienos. Laikai buvo sunkūs.“
To meto Lietuvoje tvyrojusias emocijas bandžiusi atskleisti R. Stankevičiūtė teigė, kad BBC atstovus bandė supažindinti ir su legendinėmis tapusiomis Kauno „Žalgirio“ ir Maskvos CSKA kovomis.
„Stengiausi jiems papasakoti kažką ir apie save. Tais laikais, kai „Žalgiris“ kovojo su CSKA, aš buvau maža, bet mes gyvenome Kaune. Kai pati pagalvoju, nerealu, kad mano brolis sugebėdavo įlįsti į Kauno sporto halę, atsinešti savo tarybinius fotoaparatus ir po krepšiu sėdėdamas fotografuoti rungtynes. Pas mus namuose daugiau kabėjo Sabonio, Chomičiaus ir Kurtinaičio nuotraukų nei mūsų šeimos. Tai tik parodo, ką reiškė krepšinis tais laikais kiekvienam lietuviui“, – pasakojo sporto žurnalistė.
Nepakeičiamu simboliu tapę marškinėliai
1990 m. kovo 11 d. pasaulį apskriejo žinia – Lietuva atsiskyrė nuo Sovietų Sąjungos ir pripažino savo nepriklausomybę. Tai buvo ir ženklas, kad prabėgus 50 metų Lietuvos sportininkai vėl galės vilktis aprangas su trispalvėmis ir drąsiai atstovauti Lietuvai.
Tiesa, jaunai šaliai kapanotis buvo tikrai nelengva, o reikalingų kaštų Lietuvos krepšinio rinktinei prieš olimpinę atranką niekas negalėjo suteikti. Būtent tada Lietuvos krepšininkai patys ėmėsi ieškoti rėmėjų, o aktyviai šiuo klausimu dirbo NBA jau žaidęs Š. Marčiulionis.
Kaip jau daug kam žinoma, į lietuvių pagalbos šauksmą tada atsiliepė „Grateful Dead“ grupė, kuri skyrė lėšų naujai krepšinio komandai ir sukūrė legendiniais tapusius tie-dye margintus marškinėlius su pavaizduotu skeletu, kuris deda kamuolį į krepšį.
„Akivaizdu, kad Billas yra svarbus JAV krepšinio istorijos veikėjas, bet jis taip pat buvo ir šios istorijos centre. Billas buvo didžiulis „Grateful Dead“ gerbėjas ir 1992 m. tapo geriausiu grupės draugu. Jis buvo grupės labdaros fondo „Rex Foundation“ valdybos nariu ir prisidėjo prie sprendimo, po kurio lietuviams buvo skirtos lėšos, kad jie patektų į 1992 m. žaidynes. Po 1992 m. tie-dye Lietuvos marškinėlių sėkmės Billas taip pat dalyvavo reklamuojant 1996 m. marškinėlius, kuriais buvo renkamos lėšos komandai Atlantoje paremti“, – sakė J. Philimore.
Marškinėliai tikrai tapo puikiu simboliu, o juos lietuviai apsivilko net eidami į medalių teikimo ceremoniją. Jie taip patraukė žiūrovų dėmesį, kad „Grateful Dead“ grupė vėliau sulaukė milžiniško kiekio užklausų juos įsigyti.
„Marškinėliai buvo tokie populiarūs, kad nespėjome jų gaminti. Daugybė žmonių patikėjo Lietuvos laisvės idėja, kad autsaideriai (angl. underdogs) nebūtinai turi būti autsaideriai, jie gali būti nugalėtojai. Marškinėliai buvo viso to simbolis. Po kurio laiko tai patapo ne apie krepšinį, o apie kai ką daugiau“, – apie tai tinklalaidėje pasakojo grupės būgnininkas Mickey Hartas.
Tiesa, nors tinklalaidės kūrėjams atrodė, kad su tie-dye marškinėliais po Barselonos olimpinių žaidynių vaikščiojo visa Lietuva, tačiau realybė buvo kitokia.
„Pavyzdžiui, apie tuos griaučių marškinėlius, jiems atrodė, kad visi čia 1992–1993 m. su jais vaikščiojo, bet Lietuvoje tai jų nebuvo. Dabar jau žmonės, be abejo, vaikšto, bet tada jie buvo parduodami tik užsienyje, kad surinktų pinigų komandai. Jie kainavo turbūt tiek, kiek lietuvio metinė alga“, – pasakojo R. Stankevičiūtė.
Taip pat lietuvės buvo klausiama ir apie tai, kaip šalyje buvo švenčiama ta saldi iškovota bronza, tačiau ir čia R. Stankevičiūtė turėjo piešti kitokį paveikslą.
„Vakariečiams turbūt sunku iki galo suvokti, kad Lietuvoje 1992-aisiais nebuvo sporto barų ir jei buvo kažkoks baras, tai televizoriaus nebuvo, gal nebent koks nors mažiukas. Tikrai nebuvo to, kaip vakariečiai įsivaizduoja sporto pergalių šventimą.
Reikėjo papasakoti apie kitokius dalykus, (...) kad tūkstančiai žmonių nuvažiavo į oro uostą sutikti, kabinome ąžuolo vainikus, švento medžio, kuris reprezentuoja daugiau nei tik vainiką. Tokios detalės jiems buvo labai įdomios“, – prisiminė ji.
Nepaisant visko, marškinėliai vėliau tapo tam tikru simboliu, o „Grateful Dead“, kaip jau minėta, lietuvius rėmė ir kitose olimpinėse žaidynėse, 1996 m. vykusiose Atlantoje (JAV). Būtent tose žaidynėse gyvai viską stebėjo ir M. Hartas kartu su B. Waltonu, o pastarasis teigė, kad „Grateful Dead“ ir Lietuvos krepšinio rinktinė tada tapo neatskiriamu junginiu.
„Mes su Mickey negalėjome labiau didžiuotis, kad galime būti tokio ypatingo įvykio dalimi. (...) Tie marškinėliai daug pasakoja apie laimę, laisvę, galimybę kurti geriausią savo versiją. Tai taip pat yra ir „Grateful Dead“. Būtent čia yra sinergija, kuri visą šią istoriją sujungia į ratą“, – tinklalaidėje sakė legendinis krepšininkas.
Pirmąjį „The Grateful Team“ epizodą jau galite rasti tinklalaidžių transliavimo platformose.
