Žmonės kopia į kalną. Jie vis kopia, kopia, kopia... Vieni suklumpa, slysta žemyn ir pradeda iš naujo, kiti – laikosi ir nepasiduoda. Vienų laukia aukštesnės viršūnės, kitų žemesnės, bet svarbiausia ne tai. Esmė ta, kad jie kopia.
„Svarbiausia yra ne kiekybė, o kokybė. Ne skaičiais gyvenimas ir jo vertybės matuojami“, – sako itin gilų pėdsaką Lietuvos istorijoje palikęs keliautojas, alpinistas, fotografas Vladas Vitkauskas.
Būtent gegužės 10 d. sukanka lygiai 32-eji metai nuo to, kai V. Vitkauskas pasiekė aukščiausią pasaulyje Everesto, nuo seno Džomolungma vadinto, viršūnę (8 850 m) ir tapo pirmuoju tai padariusiu žmogumi iš Baltijos ir dar apie 170 šalių. Vėliau jis taip pat tapo pirmuoju žmogumi planetoje, kuriam pavyko tą pačią savo šalies vėliavą iškelti visų žemynų aukščiausių kalnų viršūnėse.
Ši įspūdinga odisėja prasidėjo būtent nuo Everesto, kurį 1993 m. tuomet 40-metis V. Vitkauskas, varomas tikėjimo ir regimos prasmės, pasiekė vienas.
Ar didžiausia pasaulio viršūnė tapo ir didžiausia gyvenimo viršūne? Gegužės 7 d. 72-ąjį gimtadienį atšventęs keliautojas akcentuoja, kad vienos gyvenimo viršūnės išskirti neįmanoma – jų daug ir visos jos žavios.
„Kai patenki į kalnus, atrodo, kad viskas jau yra nuostabu. Kopi ir atrodo, kad jau tuoj tapsi dangaus valdovu, bet pasiekęs viliojusią viršūnėlę pamatai, jog toliau dar aukštesnė laukia. Ateina laikas, kai jau gali ir į tą aukštesnę užkopti, bet po jos laukia kitos. Taip ir gyvenime – vienos savo viršūnės tiesiog neišskirsi. Kaskart atsiranda vis kita, kuri tuo metu atrodo didžiausia ir svarbiausia.
Tik gyvenimo viršūnių neišmatuosi nei metrais, nei kilometrais. Antra – tu jų nepasirinksi. Jos gali būti ir aukštesnės, ir gražesnės, o ir žiauresnės negu kalnų viršūnės. Kalnuose, jeigu nepatinka, gali apsisukti ir „čiuožti“ žemyn.
Gyvenimo viršūnės ir yra nuostabiausios. Jose sutelpa viskas nuo pat vaikystės iki žilos galvos. Viskas priklauso nuo mūsų pačių pasirinkimų – kokios tos viršūnės, kaip jose jaučiamės, kaip jų siekiame. Jeigu kas nors apgavo, kur nors nepasisekė, tai galbūt mes patys suklydome, susidėjome su tuo, su kuo nereikėjo susidėti. Tada belieka išmokti pamoką“, – lėtai, pakylančiu ir vėl nusileidžiančiu balsu išskirtinai LRT.lt dėsto V. Vitkauskas.
Jo teigimu, tai, kas žmogui gyvenime svarbiausia, iš esmės nepastovu. Visgi yra ir universalių dalykų, kurie tiesiog nepavaldūs laikui. Vienas jų V. Vitkauskui ir tapo esmine gyvenimo dėlionės detale.
„Svarbiausia gyvenime (padaro pauzę)... Tai, kas svarbiausia, gali ir keistis. Aplinka keičiasi, gyvenimas vietoje nestovi, mes patys keičiamės. Man svarbiausia gyvenime yra tai, kaip mano siela jaučiasi ir kaip ją jaučia greta esantys. Aš taip gyvenimą patyriau...“, – jautriai mintimis dalinasi V. Vitkauskas.
Kai laikas sustoja ir ištirpsti begalybėje
Prieš 32-ejus metus į Everestą V. Vitkauskas ruošėsi ne vienas, o kartu su bičiuliu iš Latvijos Aivaru Bajoru. Deja, vienintelis atsiradęs bendražygis, ruošdamasis didžiausiam gyvenimo žygiui, V. Vitkausko akyse žuvo. Likus vos mėnesiui iki išvykimo į Himalajus A. Bajoro gyvybę pasiglemžė aukščiausio Kaukazo kalno Elbruso ledinis šlaitas.
Visgi po tragiško įvykio V. Vitkauskas nesustojo, neatsisakė tikslo ir toliau matė prasmę: Lietuvos vėliavą – pirmąkart aukščiausioje Žemės viršukalnėje. Prabėgus jau beveik trečdaliui amžiaus nuo istorinio pasiekimo alpinistas puikiai prisimena Everesto viršūnėje aplankiusią pilnatvę.
„Pirma mintis dabar, kad labai ilgai gyvenu (šypteli). Pamenu, jog vaikystėje pagalvodavau, kad sulaukti 2000 m. būtų puiku, kaip tai būtų įdomu (juokiasi). Galvojant apie Everestą, tai kuo labiau nuo jo tolstu, tuo jis man aukštesnis, šviesesnis ir svarbesnis atrodo.
Svarbiausia, kad mano kopimas buvo skirtas ne pasirodyti. Buvo prasmė... Dar visai neseniai buvome atgavę nepriklausomybę, ką tik po blokados, priekyje dar nešvietė jokie Himalajai ar Everestai. Vis dėlto Lietuvos trispalvė jau švietė.
Kai užkopiau į viršūnę, tai laikas sustojo, visą pasaulį jaučiau savyje. Nuostabus jausmas, atrodė, kad iki begalybės ištirpsti pats ir tavyje visas pasaulis ištirpsta. Galiausiai pavyko pririšti Lietuvos vėliavą prie stiebo. Mūsų trispalvė Everesto viršūnėje nuostabiai suplazdėjo. Dabar, mums kalbant, taip pat turiu ją šalia savęs... Kai vėliava suplevėsavo, pirmiausia prisiminiau namus, artimus žmones, iš kalnų grįžusius ir negrįžusius draugus. Prisiminiau ir Aivarą. Jo nuotrauką užkasiau sniege – jis irgi simboliškai pakilo į Everestą. Laikas, praleistas viršūnėje, buvo nepamirštamas. Tai buvo įspūdingiausia gyvenimo pilnatvė“, – prisimena V. Vitkauskas.
Jo kopimas į Everestą tapo ne tik istorinis Lietuvai, bet ir išskirtinis visam pasauliui. Šiais laikais ekspedicijos į Everestą yra organizuojamos komercinių organizacijų, kurios pasirūpina kuo modernesnėmis sąlygomis ir visokeriopa pagalba. Vidutiniškai ekspedicija į Everestą kainuoja nuo 35 iki 70 tūkst. JAV dolerių.
Tuo metu V. Vitkauskas už pasiskolintus 1 200 dolerių nusipirko bilietus į Nepalą ir atgal ir su 500 sutaupytų dolerių kišenėje išvyko į didžiausią savo 81-os paros žygį.
Per dvi savaites Nepale jis užsidirbo 2 000 dolerių [pusė sumos gavo už parduotą dalį savo inventoriaus], o dar 5000 dolerių, talkinęs turtingai rusų ekspedicijai, kurios lėšas padengti padėjo Vilniuje paskolą paėmę draugai. Galiausiai lietuvis buvo užregistruotas kaip nepaliečių ekspedicijos fotografas ir nuotykis prasidėjo.
„Kopiau vienas, su savimi. Sveikata – tikrai ne aukščiausiems kalnams tinkama. Sovietmečiu medicinos komisijos išvados buvo tokios: taikos metu karo tarnybai netinkamas, o karo metu tik ne rikiuotės tarnybai galimas. Vykau beveik be pinigų. Kai nuskridau į Nepalą, dairiausi, prie kokios ekspedicijos čia pritapti, galbūt kas nors nešiku leis būti ir taip galėsiu patekti prie kalno ir pradėti kopti.
Tie, kurie mane būtų paėmę kaip teisėtą ekspedicijos dalyvį, prašė 40–42 tūkst. dolerių. Aš turėjau lėktuvo bilietus pirmyn ir atgal, minėtus 500 dolerių. Neturėjau net gyvybės draudimo, kuris tada kainavo 25 dolerius ir man buvo prabanga. Apie pačią viršūnę negalvojau, nes kiekvieną dieną karštligiškai ieškojau pinigų ir būdo patekti prie didžiojo kalno.
Nors viskas atrodė beviltiškai, buvo begalinis tikėjimas – čia svarbiausias darbas, kurį galėčiau atlikti. Tikėjau, kad visas mano gyvenimas buvo reikalingas tam žygiui. Tada supratau ir pačią svarbiausią sąlygą – reikėjo Lietuvos nepriklausomybės. Atrodytų, stebuklai tada vyko ir galiausiai paskutinę įmanomą valandą viskas pavyko“, – pasakoja V. Vitkauskas.
„Kad padaryčiau tai, kas būtų skirta ne tik man, bet ir Lietuvai“
V. Vitkauskas tikina, kad tokio lygio kelionė reikalauja didelės patirties, suvokimo, kas vyksta aplinkui, ir žinojimo, kaip vertinti įvairias situacijas. Nepastebimai, neplanuotai ir netiesiogiai gyvenimas V. Vitkauską tam ruošė daug metų. Pasak keliautojo, Everestui reikėjo visko.
„Niekada nebuvau standartinis alpinistas. Kalnai, kelionės traukė, bet netikėjau, kad sveikata būtų tinkama viršūnėms. Studijų draugai pasiūlė į kalnų keliones... Dešimt metų iki Everesto keliavau po kalnus, pats organizuodavau įvairius sudėtingus žygius. Į juos išeidavome be jokio ryšio, viską, ko reikia, nešdavomės su savimi: inventorius, maistas, rūbai, malkos, benzinas ir t. t. Būdavai tarsi kitoje galaktikoje, jokio ryšio su žmonių pasauliu. Jeigu kuprinė sverdavo 20 kilogramų, tai jau būdavo geidžiama našta.
Reikėjo pažinti kalnus, aplinką, gamtą, mediciną, žmogaus organizmą ir oro pokyčius tam, kad galėtum prisitaikyti. Taip pat visada suprasdavome, kad jokių malonių ar stebuklų negalime tikėtis – visa atsakomybė mūsų pačių rankose. Žinodavome, kad išeitį visada privalėsime rasti tik patys. Be to žygių po kalnus patyrimo, vien su alpinistiniu, kojos iš virtuvės kėlęs nebūčiau.
Kodėl užkopiau į Everestą? Ogi dėl visų šių patirtų, išmoktų ir suprastų dalykų, be kurių net nebūčiau užsimojęs kopti. Viskas taip klostėsi ne be reikalo – visos nelaimės, įvykiai, prastesnė sveikata ir kiti dalykai buvo duoti tam, kad pažinčiau save ir galėčiau užkopti į Everestą. Kad padaryčiau tai, kas būtų skirta ne tik man, bet ir Lietuvai“, – sako legendinis mūsų šalies keliautojas.
Kas duoda, tas ir gauna, taip būtų galima apibūdinti V. Vitkausko ryšį su gamta, kuri priėmė ir tarsi savaime rodė kryptį Everesto viršūnės link.
„Kartais būdavo taip, kad nejauti jokio skirtumo tarp žemės ir dangaus – susilieji su visa gamta. Tampi tokiu vieniu, kol kas tinkamesnio žodžio neradau. Atrodo, kad kojos pačios žino, kur žengti, rankos automatiškai žino, kur geriausia įsikibti. Šios akimirkos kopiant į kalnus būdavo pačios nuostabiausios, jomis žinodavau, kad tikrai nieko blogo nenutiks“, – sako 72-ejų pašnekovas.
Jeigu mieste važiuoji automobiliu, bet dalies taisyklių nesilaikai, o dalies nemoki, tai avarija kažkuriame iš posūkių yra užprogramuota. Taip pat ir kalnuose – jeigu nežinai, nepažįsti gamtos, kalnų, savęs, nežaidi pagal taisykles ir pats neturi pakankamai žinių, tai kam nors nutikus kaltinti gali tik save. V. Vitkauskas teigia, kad kopimo į Everestą metu jo netrikdė tiesioginė baimė. Nors suvokta, kad didžiausia kaina – gyvybė, viršų ėmė giliausias tikėjimas tikslu ir pasitikėjimas savimi.
„Kas yra baimė? Tai yra nežinojimas. Tai kažkas, kas nuo tavęs nepriklauso ir kelia tau nerimą. Pirmiausia reikia prisiimti atsakomybę ir suprasti, kad tai, ką darai, kyla iš tavęs.
Žinoma, prieš Everestą supratau, kokia yra didžiausia šio kalno kaina. Per 40 metų, iki mano kopimo, trims įkopusiems į Everestą tekdavo vienas žuvęs žmogus. Visą istoriją puikiai žinojau. Visgi tikėjau, kad turiu tai daryti, tikėjau, kad viskas priklauso nuo manęs. Gamtą pažinojau, patirties turėjau, todėl baimė ir nekaustė, nors nežmoniška įtampa dažniausiai lydėjo.
Evereste įvykstančios nelaimės yra žmonių klaidos, kylančios dėl jų pačių priimtų sprendimų, pirmiausiai, nepamatuotų troškimų, noro tiesiog pasirodyti prieš kitus. Dažnai tai užprogramuota dar prieš pradedant žygį. Jeigu svarbu tik ranka viršūnėje pamojuoti, asmenukę pasidaryti, tik populiarumo internete susilaukti, tai nelaimių ir užsidirbame“, – sako V. Vitkauskas.
Su plačiai nuskambėjusia nelaime jis susidūrė ir leisdamasis nuo Everesto. Viršūnę pasiekusi Nepalo moterų ekspedicijos vadovė Pasang Lhamu nuo kalno nebenusileido, o lietuvis lemtingu metu, pats būdamas tikras ligonis po vienišiaus įkopimo, daug prisidėjo ir pargabeno jos kūną žemyn. Už tai 1997 m. V. Vitkauskas buvo apdovanotas tarptautinio „Fair play“ komiteto Garbės diplomu ir tapo pirmuoju pasaulyje tokio pripažinimo sulaukusiu alpinistu.
Tai, žinoma, ne vienintelis apdovanojimas, kurio per savo kaip keliautojo karjerą susilaukė V. Vitkauskas. Vienu iš labiausiai įstrigusių pagerbimų tapo kvietimas į 2013 m. vykusį pirmojo įkopimo į Everestą 60 metų jubiliejų. Tais pačiais metais lietuvio pasiekimui sukako 20 m., todėl šventė buvo dviguba. V. Vitkauskas ne tik dalyvavo iškilmėse, bet ir pats buvo jų dalimi – Nepalas pakvietė lietuvį surengti savo viršūnių fotografijų parodą.
Ji buvo surengta buvusiuose Nepalo valdovų dinastijos rūmuose, parodą vykdė ir atidarymo ceremonijoms vadovavo Nepalo viceprezidentas, dalyvavo Katmandu reziduojančių šalių ambasadoriai, o Lietuvai atstovavo Europos Sąjungos ambasadorius. Unikaliausia, kad V. Vitkausko parodą Nepalas dedikavo pirmojo lietuvio įkopimo dvidešimtmečiui.
Nors pripažinimo pavyko susilaukti visame pasaulyje, pačiam keliautojui prasmingiausias išliko Lietuvoje skiriamas dėmesys. Medžiaga apie jį spausdinama mokinių vadovėliuose, organizuojami šimtai susitikimų.
„Svarbiausia yra tai, kad esu reikalingas čia. Šimtai susitikimų, paskaitų, beveik kiekvienoje šalies mokykloje apsilankyta. Paskaitos įvairiose organizacijose, kolektyvuose, teko lankytis ir kalėjimuose, ir kunigų seminarijoje Kaune, taip pat buvau kviečiamas ir į užsienio šalis.
Pačios įsimintiniausios akimirkos man ir yra tos, kuriose yra likimo dovanoti žmonės, susitikimai su jais, sielų pasikalbėjimai. Atsimenu susitikimą su Dalai Lama, kai jį teko pasitikti oro uoste. Žiūrime į Dalai Lamą, jo veidas šviečia, jis į visus taip pat pasižiūri, bet nieko nesako. Nekalbėjome, tačiau būsena buvo tokia dieviška, kad net ir dabar viską akyse matau ir sieloje jaučiu. Tai žmonių sugalvotais matais neišmatuojama“, – sako V. Vitkauskas.
Drambliai ir skruzdėlės, „kalnų užkariautojai“ ir Medvėgalio pasaka
Įminęs Everesto mįslę V. Vitkauskas mintyse nebuvo susidėliojęs jokio kitų viršūnių šturmo plano, tačiau vieną dieną likimas paskatino ištarti žodžius, kurie netrukus tapo tokiu kūnu, kokio pasaulis dar neregėjo.
„Žinojau, kad tai, ką vienas patyriau ir išgyvenau Evereste, man leistų įkopti į daugybę viršūnių. 1994 m. Valdas Adamkus organizavo susitikimą su tautiečiais Čikagoje. Jo metu žmonėms rodžiau Everesto viršūnėje plazdėjusią Lietuvos vėliavą.
Staiga, visai negalvodamas, pasakiau: „O jeigu tą pačią vėliavą užneščiau į aukščiausias visų žemynų viršūnes, tai net jokia Amerika, Kinija ar Rusija tokios neturėtų.“ Pasakiau negalvodamas, bet skrendant per Atlanto vandenyną ši mintis dar kartą aplankė. Idėja man pasirodė tokia nemirtinga, stebuklinga ir ji galiausiai virto realybe.
Negana to, kiekvieno žemyno aukščiausioje viršūnėje atsidūrė ne tik ta pati Lietuvos vėliava, bet ir gintaro akmenėliai, kurių kalnams palikdavau kaip dovanų iš Lietuvos“, – prisiminimais dalinasi V. Vitkauskas.
Paklaustas, ar jis pats galvoja, jog paliko didžiulį pėdsaką istorijoje, legendinis Lietuvos keliautojas išlieka kuklus ir pasidalina dar vienu gyvenimo padovanotu pavyzdžiu, atspindinčiu, kad visi palikti pėdsakai yra svarbūs savaip.
„Prieš dvejus metus iki kopimo į Everestą pirmą kartą buvau Nepale. Viename nacionaliniame parke pasiūlė pajodinėti ant dramblio. Sukrapštėme paskutines rupijas ir keturiese užsikabarojome. Buvo didžiausia nuostaba. Dramblys atrodė toks milžinas, bet nei džiunglės braškėjo, nei žemė drebėjo.
Nulipi nuo to milžino, pažvelgi žemyn ir pamatai daug mažyčių vabaliukų ir skruzdėlyčių. Pakrapštai pakaušį ir pagalvoji – kuris iš tiesų čia yra galiūnas, karžygys ir didvyris? Ar dramblys, ar skruzdėlytė, kuri paneša daug kartų už save sunkesnius dalykus?
Nėra svarbu, kiek gyvenime pakeli, ką pasieki. Svarbiau tai, ar padarai, kas tau duota, ar esi savo vietoje, savo kelyje. Taigi ir aš nesureikšminu to savo palikto pėdsako ir tiesiog esu laimingas, kad supratau, tikėjau ir dariau“, – nostalgijos prisotintu balsu kalba V. Vitkauskas.
Jo teigimu, kiekvienam žmogui yra skirti savi pėdsakai, savi potyriai ir savos viršūnės. Vienos iš jų gali būti itin ryškios ir išraiškingos, o kitos plika akimi net nepastebimos.
„Daug nuostabių dalykų gyvenime buvo. Tokių akimirkų, kai jau atrodo, jog jautiesi tarsi devintame danguje. Netgi tas pats gyvenimas kalnuose, kai 6 kilometrų aukštyje sniego urve esi užremtas pūgos...
Gyvenau ten su nerimu, kad tik kokia lavina neužpiltų tos angos, pro kurią galiu kvėpuoti, bet tuo pat metu patyriau ir visą pasaulį – jutau viską iki begalybės kaip koks Tibeto vienuolis. Tiesa, esu skaitęs, kad Tibeto vienuoliai stebėdavosi, kodėl baltieji žmonės tiek vargsta, kankinasi, rengia ekspedicijas į Džomolungmą. Jie juk gyvendami akmeninėse olose savąsias viršūnes galėdavo patirti ir taip palikti savo pėdsakus“, – samprotauja 72-ejų keliautojas.
Vis dėlto jis šypsodamasis prisipažįsta, kad geriausiai jautėsi ne aukščiausioje pasaulio viršūnėje, o ant Medvėgalio kalno, kuris net nėra aukščiausias Lietuvoje.
„Manęs klausdavo, kokioje viršūnėje aš jaučiausi geriausiai. Man būdavo sunku atsakyti. Tarsi turėčiau sakyti, kad Evereste, nes ten juk pasaulis po kojomis, tačiau ten deguonies tai nėra, judėti sunku, kvėpuoti sunku, kurgi ten jausiesi labai gerai (šypteli).
Kai jau buvau užkopęs į visas aukščiausias žemynų viršūnes, žemaičiai suorganizavo kopimą į Medvėgalį. Po to jau nebegalvodavau ir iškart atsakydavau, kad geriausiai jaučiausi būtent Medvėgalyje. Ir dabar tai drąsiai pakartoju. Ten buvo minios žmonių, bendrystės pakylėti gaivinomės“, – džiaugsmo kupinu balsu pasakoja V. Vitkauskas.
Žvelgdamas į dabartį alpinistas apgailestauja, kad ji džiugina ne taip, kaip derėtų. Pastaraisiais dešimtmečiais kopimas į Everestą yra vis mažiau unikalus nuotykis, nes dėl sukuriamų sąlygų vis daugiau žmonių pasiryžta šiam iššūkiui. V. Vitkauskas mano, kad tik labai maža dalis atvykėlių iš tiesų įkopia į aukščiausią kalną, o kiti tampa netikrais jo užkariautojais.
„Taip, „Everesto užkariautojai“ kabutėse – labai gerai pasakyta. Everesto Deimantinio jubiliejaus iškilmėse mane buvo apgyvendinę tame pačiame viešbutyje su Reinholdu Messneriu, visų laikų alpinizmo legenda. Su juo kalbėjome, kad tai, kas dabar vyksta, yra labai pelningas turizmo ir, dažniausiai, nepamatuotų troškimų verslas. Pasak jo, iš visų žmonių, kurie šiais laikais pasiekia Everesto viršūnę, tik 2 procentai į ją įkopia. Aš duočiau maždaug 5 procentus.
Manau tik tiek žmonių iš tiesų supranta, ką daro. Žinoma, rankas ir kojas reikia kilnoti visiems, bet ten yra viskuo pasirūpinta. Virvės pritvirtintos, pietūs, kava, arbata palapinėje paruošta, netgi sulankstomų kėdučių vedliai, palydovai, nešikai į ledines aukštumas užneša. Taip, keičiasi laikai, už pinigus viskas tampa paprasčiau, bet, lyginant su praėjusių laikų kopimais, tai viskas tarsi diena ir naktis. Tų, kurie įkopia, dabar tik vienetai, o tų, kurie yra buvę, – šimtai“, – svarsto V. Vitkauskas.
Šiuo metu Everesto viršūnę pasiekti bando Atlanto vandenyną irkline valtimi prieš kelerius metus įveikęs keliautojas Aurimas Valujavičius. Jo plaukimo per Atlantą pasiekimu sužavėtas legendinis Lietuvos alpinistas sako, kad toks reklaminis kopimas nėra visiškai tikras, tačiau vis tiek iš visos širdies linki A. Valujavičiui ir jo komandai sėkmės.
„Pirmiausia mane sudomino, kai jis Dunojumi baidare plaukė iki pat Juodosios jūros. Viskas pasirodė labai įdomu ir įspūdinga. Kai susiruošė plaukti per Atlantą, tai atrodė neįtikėtinas užmojis. Ypač įvertinau jo pasirengimą, įgytas žinias ir visą ištvermę. Išplaukimo ir atplaukimo vietose reikėtų Aurimui pastatyti po kokį nors atminimo ženklą, kad žmonės tai visada prisimintų. Ypatingas pasiekimas mūsų valstybei, jis matomas visame pasaulyje.
Žvilgtelėjau į Aurimo dabartinę kelionę po „pasaulio“ viršūnes. Apgailestauju, kad vis dėlto Aurimas neišlaikė artimesnio Atlantiniam lygio ir pagrindine prasme pasirinko labiau populiarumo internete kelią. Žinoma, Aurimui ir jo komandai linkiu kuo didžiausios sėkmės, kad viskas visada pasisektų“, – apibendrina V. Vitkauskas.
