Tėtis iš Nigerijos, mama iš Slovakijos, tačiau širdyje didžiausia meilė liepsnoja Lietuvai. Ryšys su ja toks tvirtas, todėl net faktas, kad Lietuvos pilietybe kol kas pasidžiaugti vis dar negalima, nepanaikina šypsenos 18-metės lengvaatletės Alianos Odebiyi veide.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad interviu turėjo būti atliktas užsienio kalba, bet nieko panašaus. A. Odebiyi nepriekaištingai kalba lietuviškai ir su šypsena veide pabrėžia, kad tai yra dar vienas jos lietuviškumo bruožas.
„Man Lietuva yra šalis numeris vienas“, – užtikrintai išskirtinio interviu su LRT metu sako Vilniuje sportuojanti mergina.
Visgi jos istorija prasideda ne Lietuvoje, o Slovakijoje, kurioje sportininkė gimė ir kurios pilietybę įgavo. Tiesa, joje A. Odebiyi praleido tik pirmuosius šešis savo gyvenimo mėnesius, nes būtent tada jos tėtis gavo pasiūlymą dėstyti Klaipėdos LCC tarptautiniame universitete. Tai ir paskatino šeimą pradėti naują gyvenimo etapą.
„Gimiau Slovakijoje. Kai man buvo 6 mėnesiai, atsikraustėme į Lietuvą, nes tėtis čia susirado naują darbą. Tėvai neplanavo ilgą laiką čia gyventi, bet gavosi taip, kad čia, Lietuvoje, gimė du mano broliai. Visi pradėjome eiti į tą patį darželį ir mokyklą. Mums čia patiko ir pasilikome“, – savo istorijos pasakojimą pradeda išskirtinius rezultatus pademonstruoti jau spėjusi bėgikė.
A. Odebiyi mama taip pat glaudžiai susijusi su mokslo pasauliu – ji mokytoja. Šiuo metu 12-oje klasėje besimokanti ir brandos egzaminų laukianti atletė su šypsena veide pasakoja, kad iš pradžių turbūt buvo svarstoma apie susitelkimą tik į mokslą, tačiau greitai pamiltas sportas pakoregavo planus.
„Iš pradžių gal ir buvo [kad mokslai turėtų būti pirmoje vietoje], bet puikiai radau save sporte. Tikrai mokslų nenumetu į paskutinę vietą, bet sportas yra pirmoje“, – dėsto A. Odebiyi.
Kad sporto kelias yra būtent tas, kuriuo žengti smagiausia, paaiškėjo labai greitai, nes merginos demonstruoti rezultatai bėgimo takelyje leido skinti vieną pergalę po kitos. 200 ir 400 metrų distancijose atsiskleidusi lengvaatletė ne sykį tapo skirtingų amžiaus grupių Lietuvos čempione, triumfavo Baltijos šalių U16 (200 m bėgimas) ir U18 (400 m bėgimas) amžiaus grupių pirmenybėse.
Tiesa, didžiausia pergalė – išskirtinė. A. Odebiyi Anglijoje vykusiose pasaulio vaikų žaidynėse sugebėjo netikėtai iškovoti sidabro medalį 400 metrų bėgime. Tai – kol kas įsimintiniausia jaunosios sportininkės karjeros akimirka.
Būtina pabrėžti, kad jų dabar galėjo būti kur kas daugiau, tačiau kelią užstojo kliūtis, apie kurią jau buvo užsiminta – Lietuvos pilietybės neturėjimas. A. Odebiyi tėvai nėra lietuviai, ji gimė ne Lietuvoje, todėl ir lietuviško paso, galinčio atverti daugiau galimybių Lietuvos sporte, nėra.
Esant tokiai situacijai mergina Lietuvai atstovauti gali tik kai kuriose varžybose: Baltijos šalių čempionate, Europos ir pasaulio čempionatuose. Visgi olimpinių žaidynių durys lieka užvertos.
Prieš dvejus metus A. Odebiyi netgi buvo susidūrusi su situacija, kai jos pavardė Europos jaunimo olimpinio festivalio sąrašuose atsidūrė, tačiau dėl Lietuvos pilietybės neturėjimo atstovauti šaliai nepavyko. Mergina tada dar bandė kreiptis į prezidentūrą dėl pilietybės suteikimo išimties tvarka, bet teigiamo atsakymo nesulaukė. LRT ji teigia, kad kartais viduje aplanko toks keistas jausmas – tarsi esi lietuvė, bet pilietybės neturi. Nepaisant to, atletė akcentuoja, kad Lietuva širdyje yra ir bus pati svarbiausia.
„Ypač buvau nusivylusi tada, kai atsisakė suteikti pilietybę, nes už kelių mėnesių būčiau galėjusi išvykti į olimpinį festivalį. Buvau nusivylusi, bet lygiai taip pat supratau, kodėl nenorėjo suteikti pilietybės – nesu lietuvė. Visgi širdyje esu, nes aš čia užaugau, aš kalbu lietuviškai.
Labiausiai save sieju būtent su Lietuva. Jeigu ir norėčiau atstovauti Slovakijai, tai, pirmiausia, aš savęs nesieju su ja. Aš ten tik gimiau ir mano mama bei giminės yra iš ten. Tai irgi taptų ilgu procesu, nes turėčiau ketverius metus niekam neatstovauti, kad galėčiau atstovauti Slovakijai. Vis dėlto, man Lietuva yra šalis numeris vienas. Čia užaugau, todėl galima sakyti, kad čia yra mano gimtinė. Jeigu išvykčiau kažkur į užsienį, tai visada norėčiau sugrįžti į Lietuvą – kaip į namus. Viską čia pažįstu, man čia jauku, viskas patinka“, – pozityviai komentuoja A. Odebiyi.
„Verta tiek ašarų ir prakaito išlieti“
Kiekvienas jaunas žmogus ieško savęs ir bando realizuoti savąjį potencialą. Vieni šiame kelyje užtrunka ilgai, kiti yra lydimi tėvų, o tretiems, atrodo, likimas ant stalo išmeta kortas ir parodo kryptį, kuria žengimas širdį džiugins labiausiai.
„Tėvai neprisidėjo prie to, kad dabar esu sportininkė. Vaikystėje buvau be galo aktyvi. Manau, kad čia viskas iš manęs. Vaikystę praleidau Klaipėdoje su trimis broliais. Labai daug laiko praleisdavome lauke, tikrai mėgdavome žaisti kieme. Ėjome kartu į tą patį darželį, mokyklą, todėl aktyvios veiklos niekada netrūko. Vaikystė buvo labai gera“, – prisimena A. Odebiyi.
Ji priduria, kad išbandžius lengvąją atletiką sportas tapo toks artimas, jog užsiiminėti juo norėdavosi kiekvieną dieną, o greitai atkeliavusios pergalės tik dar labiau didino norą.
„Esu išbandžiusi tikrai labai nemažai skirtingų sporto šakų, bet manęs niekas kitas taip nekabino. Kai pradėjau lankyti lengvąją atletiką, tai norėjau sieti savo gyvenimą tik su ja. Tuo metu tėvai kaip tik sakydavo, kad galbūt neičiau į tiek daug treniruočių, nes tikrai iškart sportavau kiekvieną dieną. Tiesiog užsikabinau, nes jutau, kad sekėsi.
Pirmiausia atstovaudavau mokyklai – bėgdavau krosus. Nebūdavo taip, kad visada likdavau pirma, bet tikrai patekdavau į pirmus penketukus. Tada treneris Mindaugas Krakys mane ir pamatė. Taip jau gavosi, kad pirmose varžybose bėgau sprintą – sekėsi labai gerai. Tada ir supratau, kad toliau noriu būti sprintere“, – sako lengvaatletė.
Dabar ji sportuoja ir gyvena Vilniuje, bet nepamiršta pirmojo trenerio M. Krakio pastangų, atsidavimo ir stipriai įskiepyto pasitikėjimo savo jėgomis. Kaip ir daugeliui sportininkų, taip ir A. Odebiyi, pirmasis treneris visada liks pirmuoju – pastačiusiu pamatus ir leidusiu susipažinti su euforiją padovanoti galinčiu sportu.
„Jis [M. Krakys] man tikrai įrodė, kad galiu kažką pasiekti lengvojoje atletikoje. Kai pradėjau lankyti treniruotes, galvojau, kad tiesiog palankysiu, pažiūrėsiu, patiks ar ne. Treneris man įrodė, kad tikrai gyvenime galiu kažko čia siekti. Treneris suteikė labai gerus pagrindus, todėl dabar galiu tęsti kelionę sporte“, – padėkos žodžių pirmajam treneriui negaili sprinterė.
Pasak merginos, sprendimą pakeisti sportavimo vietą ir persikelti į sostinę nulėmė noras labiau susikoncentruoti į sprintą. Treniruočių sąlygomis Vilniuje patenkinta lengvaatletė dabar dirba kartu su treneriais Andrejumi Tolstiku ir Irina Krakoviak-Tolstika bei pabrėžia, kad šis šeiminis duetas yra ne tik atsidavęs lengvajai atletikai, bet ir leidžiantis tobulėti.
Būtent tai tapo viena iš priežasčių, kodėl sportuoti į užsienį išvykti galvojusi atletė visgi nusprendė likti Lietuvoje. Tiesa, tam buvo ir dar viena priežastis – kartu besitreniruojantis širdies draugas Adas Dambrauskas: „Esu galvojusi vykti į užsienį, bet nusprendžiau pasilikti, nes labai patinka mano dabartiniai treneriai, itin smagu sportuoti toje pačioje grupėje su Adu.“
Palankias sąlygas sportuoti merginai sudaro ir Vilniaus Ozo gimnazija. Biologiją ir tiksliuosius mokslus mėgstanti 18-metė tikina, kad šiuo metu derinti sportą ir mokyklos veiklas pavyksta, bet brandos egzaminai galėtų „atkeliauti“ ir greičiau.
„Mokausi Ozo gimnazijoje, kuri tikrai palengvina ir suteikia galimybę suderinti sportą su mokslais. Kol kas viskas yra gerai. Šiaip jau laukiu egzaminų, nes tada viskas baigsis, jau bus ramu galvoje. Visgi yra ir jaudulio – ar egzaminus išlaikysiu gerais pažymiais, ar ne“, – sako dvyliktokė.
Nors brandos egzaminai jau visai čia pat, mergina taip pat žvelgia ir į artėjančius iššūkius bėgimo takelyje bei atskleidžia, kad šiuo metu pagrindinis tikslas jame yra įvykdyti normatyvus į vasarą vyksiantį Europos U20 amžiaus grupės čempionatą. Patekimas į tokio lygio varžybas taptų tikru džiaugsmo pliūpsniu, nes praėjusias metais, nors normatyvai ir krito po kojomis, išvykti į Senojo žemyno U18 amžiaus grupės pirmenybes nebepavyko.
Apibendrindama savo meilę sportui A. Odebiyi akcentuoja, kad pagrindinis motyvacijos šaltinis tęsti kelionę lengvojoje atletikoje yra jos pačios pasiekimų sukeltas jausmas, priverčiantis vėl ir vėl stengtis dėl to, kad dar sykį būtų išgyventas.
„Treniruotės būna tikrai sunkios, bet tada prisimeni jausmą, kai laimi kažkokį čempionatą... Tas jausmas tikrai labai geras, supranti, kad verta dėl jo dirbti, verta tiek ašarų ir prakaito išlieti per treniruotes. Prakaito per treniruotes išlieju tikrai daugiau nei ašarų (šypteli). Sau ateityje palinkėčiau nebijoti sunkaus darbo ir turėti daug kantrybės.
Ne sykį skirtingose rungtyse esu laimėjusi savo amžiaus grupės Lietuvos čempionatus, taip pat esu triumfavusi ir Baltijos šalių čempionate. Visgi labiausiai man patiko ir įsiminė pasaulio vaikų žaidynės, kurios vyko Anglijoje. Ten 400 metrų bėgime, kuris man nelabai patiko, iškovojau sidabro medalį. Tą sezoną labiau ruošėmės 200 metrų bėgimams, todėl, kai pasakė, kad man čempionate reikės bėgti 400 metrų, tikrai nebuvau gerai nusiteikusi. Pamenu, kad tada Anglijoje buvo itin karšta, todėl oro sąlygos nebuvo pačios geriausios. Į finalą patekau turėdama šeštą rezultatą, todėl tikrai nesitikėjau jokio medalio. Visgi pavyko iškovoti sidabrą ir tuo labai apsidžiaugiau. Mintimis tikrai norėčiau sugrįžti ten ir viską pakartoti.
Apskritai, man sportas suteikia labai daug atsipalaidavimo. Sportuodama tikrai galiu negalvoti apie kitas gyvenimo dalis. Labai norėčiau sieti savo gyvenimą su sportu, nes man čia viskas labai patinka. Man tai yra tam tikra poilsio vieta“, – pasidabinusi šypsena LRT pasakoja A. Odebiyi.
„Didžiausia svajonė – gauti pilietybę ir atstovauti Lietuvai“
Įdomu tai, kad Lietuvą širdyje nešiojančios 18-metės sportininkės herojai – taip pat lietuviški. LRT ji teigia, kad labiausiai žavisi būtent Lietuvos olimpiete Modesta Juste Morauskaite, kuri niekada nepasiduoda ir todėl taip stipriai įkvepia.
„Lygiuojuosi į mūsų bėgikę Modestą Justę Morauskaitę. Esu bėgusi kartu su ja tose pačiose varžybose. Tai tikrai labai aukšto lygio sportininkė, daug pasiekusi. Norėčiau ir aš tiek pasiekti. Modesta niekada nepasiduoda, turi savyje labai daug džiaugsmo. Būti ir varžytis šalia jos yra labai smagu“, – dalinasi A. Odebiyi.
Kalbėdama apie savo kelią sporte ji taip pat užsimena, kad galvoja dar sykį siekti Lietuvos pilietybės. Šįkart – integraciniu būdu.
„Kartais tikrai aplanko tokios mintys, kad vėl norėčiau bandyti gauti Lietuvos pilietybę. Maždaug prieš dvejus metus neišėjo, nes bandėme ją įgyti išimties būdu. Buvo atsisakyta ją suteikti, bet mums pasiūlė Lietuvos pilietybę gauti integraciniu būdu. Tai yra gana ilgas procesas, kuriam reikia nusiteikti.
Taip, tikrai yra minčių siekti pilietybės, tik nežinau, kada. Šis procesas yra ilgas ir nėra lengvas. Galbūt reikės tada, kai pabaigsiu mokyklą. Manau, kad tikrai kažkada pavyks. Ypač, jeigu bandysiu integracijos būdu. Visus tuos reikalavimus aš tikrai užpildau. Tiesiog, tai yra labai ilgas procesas, kuriam reikia laiko“, – dėsto šiemet mokyklą baigsianti lengvaatletė.
Kad A. Odebiyi nori tapti Lietuvos piliete atspindi ir vienas iškalbingas faktas – nepaisant to, kad namuose šeima bendrauja anglų kalba, kasdieniame gyvenime ji nepriekaištingai šneka lietuviškai. Mergina atskleidžia, kad anksčiau aplinkiniams tai keldavo nemenką nuostabą.
„Šeimoje su tėvais bendraujame angliškai, bet šiaip aš kalbu lietuviškai. Vis tiek ėjau į darželį, į mokyklą, visus egzaminus ir kontrolinius darbus turėjau rašyti lietuvių kalba. Jos nebuvo sunku išmokti. Labai mėgau gramatikos pamokas, visus rašymo ir kalbėjimo egzaminus išlaikiau be problemų. Lietuvių kalba tikrai man yra arčiau širdies, netgi pasirenku ja kalbėtis su broliais. Tiesa, iš pradžių žmonės tikrai nustebdavo [kad visiškai švariai kalba lietuviškai], bet dabar jau visi yra labiau pripratę prie to“, – sako ji.
Penkis arba šešis kartus per savaitę sportuojanti ir jaunajai Lietuvos lengvosios atletikos kartai bėgimo takelyje atstovaujanti A. Odebiyi taip pat užsimena ir apie šių dienų jaunimą, kuris yra kitoks. Jos nuomone, kiekvienas savęs ieškantis individas kažko siekia, o kasdieniame gyvenime reikia remtis ne tik talentu, bet ir sunkiu bei atkakliu darbu.
„Aš manau, kad kiekvienas jaunas žmogus vis tiek yra skirtingas, visi siekia vis kažko kito. Šiaip jaunimas, jeigu jis žino, ko nori, tai tikrai yra motyvuotas, tikrai sunkiai dirbs ir nepasiduos dėl savo tikslų. Žinoma, visokių žmonių pasitaiko. Yra tokių, kurie turi talentą ir labai greitai parodo gerus rezultatus, bet yra ir tokių, kurie labai ilgai dirba ir tik tada pasirodo geresni jų rezultatai.
Kai buvau mažesnė, tikrai greitai parodžiau gerus rezultatus, bet dabar reikia įdėti daug darbo, nes kitų sportininkų rezultatai taip pat kyla. Jeigu neįdėsiu darbo, tai tikrai nieko nebus“, – samprotauja sportu gyvenanti sprinterė.
Galiausiai interviu pabaigoje A. Odebiyi buvo užduotas esminis klausimas – kokią didžiausią svajonę ji nešiojasi širdyje. Kas taptų tuo, ką pasiekus, būtų galima ištarti: „Viskas, aš tai padariau.“ Išgirdusi klausimą 18-metė ilgai nedvejojo ir užtikrintai akimirksniu pateikė atsakymą.
„Norėčiau gauti Lietuvos pilietybę ir laisvai atstovauti Lietuvai. Norėčiau, kad nereikėtų galvoti, jeigu netyčia patekčiau į olimpines žaidynes ar kitas varžybas, galėsiu ar negalėsiu tai daryti. Didžiausia svajonė – gauti pilietybę ir atstovauti Lietuvai“, – apibendrina A. Odebiyi.
