Olimpinis auksas, pasaulio čempiono titulas, paaukota svajonė žaisti NBA dėl šeimos saugumo, gyvai matyta žaidžianti futbolo legenda Pele ir per atsitiktinumą išvengta lėktuvo katastrofa – tai tik keli epizodai iš kovo 19 dieną 80-ies metų jubiliejų paminėjusio Modesto Paulausko gyvenimo.
Vienas geriausių savo laikotarpio ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos žaidėjų per krepšininko karjerą matė tikrai visko. M. Paulauskas Europos čempionu tapo keturis kartus – 1965, 1967, 1969 ir 1971 metais. Pasaulio čempionate jis su Sovietų Sąjungos rinktine triumfavo 1967 ir 1974 metais, dar sykį 1970-aisiais iškovojo bronzą.
1968 metais olimpinėse žaidynėse jis pasipuošė bronzos medaliu, o 1972-aisiais tapo ir olimpiniu čempionu. Beje, M. Paulauskas didžiąją savo karjeros dalį klubiniame krepšinyje praleido būtent Kauno „Žalgirio“ gretose. Ir nors, kaip pats sako, augo Klaipėdoje, bet jo širdyje Kaunas taip pat užima ypatingą vietą.
Tiesa, visų šių laimėjimų galėjo ir nebūti, jei ne lemtinga 1963-iųjų kovo 30 diena. Kaip paaiškėjo vėliau, vėlavimas į skrydį iš Berlyno į Neapolį išgelbėjo M. Paulausko gyvybę, mat Sovietų Sąjungos rinktinę turėjęs skraidinti lėktuvas sudužo.
„Ir šiandien viską dar prisimenu, kai įjungiu savo vidinį kompiuterį“, – apie lemtingus 1963-iųjų įvykius interviu LRT metu teigė legendinis Lietuvos krepšininkas.
Olimpinis čempionas pasidalino mintimis apie detales pavėlavus į gyvenimą pakeitusį skrydį, įsimintiniausias karjeros akimirkas ir dvi krepšininko „mamas“.
– Viename iš savo interviu prieš kelerius metus minėjote, kad metai greitai bėga. Ar tie metai ir toliau taip greitai bėga?
– Kartais pagalvoju, kaip čia greitai viskas bėga. Sūnus neseniai parodė laidas, kuriose užfiksuotas mano 60-ies metų jubiliejus, po to 70-ies. Dabar jau 80-ies. Tie dešimtmečiai šoka kaip laiptais greitai. Pasižiūri, kaip atrodei prieš 20, 10 metų, kaip šiandien ir supranti, kad viskas natūraliai vyksta.
Sąmonė jau yra ant tiek pripratusi, kad taip turi būti ir nieko nepakeisi. Metai bėga, reikia džiaugtis kiekviena diena.
– Jūs buvote pagerbtas 80-ies metų jubiliejaus proga ir Kauno „Žalgirio“ arenoje. Kokį įspūdį paliko rungtynės su „Paris Basketball“ komanda?
– Emocijos labai didelės ir gilios, nes rungtynės vyko labai skirtingai. Pirmi du kėlinukai buvo į vienus vartus, kiti du kėlinukai buvo į kitus vartus. Gerai, kad tie vartai buvo mūsų naudai. Pastaruoju metu aš jau dažniau visas rungtynes žiūriu per televiziją, tad teko vėl prisiminti vadinamąjį arenos pulsą, ritmą, kas ten darosi, kaip sirgaliai jaučiasi. Teko pagerbimo metu užlipti ant aikštės parketo. Prisiminimai malonūs. Malonu ir kad krepšinio sirgaliai, klubo nariai po rungtynių audringai mane sveikino ir išlydėjo.
– Ar tiesa, kad 1963 metų kovo 30 dieną pavėlavote į lėktuvą, kuris turėjo skraidinti Sovietų Sąjungos jaunimo krepšinio rinktinę į Neapolį, o tas lėktuvas sudužo?
– Tikrai taip.
– Ką prisimenate iš tos lemtingos 1963-iųjų kovo pabaigos? Supratote, kad buvote tikras laimės kūdikis?
– Gal, žinote, buvo toks amžius, 19 metų, tad šitų dalykų praktiškai ir nesupratai. Mes nusileidome Neapolyje, prie mūsų pribėgo grupė žurnalistų ir rodė laikraštį su nuotrauka. Ten buvo užfiksuota lėktuvo avarija ties Vezuvijaus ugnikalniu ir antraštė buvo, kuri skelbė, kad visi mirė. Kaip dabar atsimenu tą itališką užrašą. O juk jau kitą dieną prasidėjo Europos čempionatas. Nežinau, ką kiti galvojo, bet mes pasirodėme aikštėje su visa sportine apranga ir vėliau sėkmingai čempionate pasirodėme, laimėjome jį.
Žinote, tuo momentu kažkaip, galbūt, kad ta aplinka, žaidėjai, nebuvo kada įsigilinti į tuos dalykus, kodėl pavėlavome į tą lėktuvą Berlyne. Buvo toks amžius, kad galvoji tik apie tą dieną, ruošėmės rungtynėms, kaip žaisti. Turėjau ir komandos draugą lietuvį, dabar jau amžiną atilsį Rimą Salį. Dviese buvome, turėjome apie ką pasikalbėti.
– Turbūt metams bėgant vis tik suvokėte, kas įvyko?
– Metams bėgant labai suvoki tokį dalyką, retai tokie įvykiai pasitaiko, šitas toks gal vienintelis stiprus buvo. Viena yra pavėluoti į rungtynes ar aprangą pamiršti atsinešti, o čia turbūt nepalyginamas dalykas. Ir šiandien viską dar prisimenu, kai įjungiu savo vidinį kompiuterį. Kaip iš Maskvos skridome į Berlyną, kaip toliau, kodėl pavėlavome. Pamenu, kad jau Berlyne turėjome išskristi, atvykome, pavėlavome, o prie mūsų prieina ir sako, kad jūsų lėktuvas jau išskrido, galėsite jau tik rytoj skristi. Detalės, bet jos per tiek metų neprapuolė.
– Esate daug čempionatų ir medalių laimėjęs, esate daug įsimintinų rungtynių sužaidęs. Ar yra kažkokia pergalė, kažkuris medalis, kažkurios rungtynės, kurios jums pačios svarbiausios ar arčiausiai širdies?
– Jei pradėčiau žiūrėti kažkokiais gyvenimo etapais, gal ir būtų galima išskirti tą pirmą Europos čempionatą, gal dar kažką. Aš dažnai sulaukiu šio klausimo, kurios rungtynės man yra svarbiausios, tai aš gal net labiau prisimenu tas rungtynes, kai būdamas 7-erių pradėjau žaisti tarpklasinėse mokyklos varžybose. Žaidžiau už 1–4 klasių rinktinę. Koks buvo jaudulys iš vakaro, kai su mama siūdavome numerį. Tokie momentai išlikę.
Arba kiti momentai, kai pralaimi rungtynes ten paskutinę sekundę. Tada vėl yra atvirkščias variantas, bet jis yra labai giliai įstrigęs. Pasaulio čempionate Liublianoje buvo tokia taisyklė, kad jei tave bauduoja, tu gali atsisakyti mesti baudos metimus. Galima buvo. Mes žaidėme su Brazilija, rezultatas lygus, mane stipriai subauduoja, reikia eiti mesti baudas. Aš treneriui sakau, kad rizikuosiu. Jei jau tokios mintys kyla, jau yra blogai. Pasakiau, kad neįmesiu baudų, žaiskime iš naujo. Treneris sakė, kad tiki manimi, kad aš įmesiu, kad aš galiu. Atėjau ir abi baudas pramečiau. Galų gale ir tas rungtynes pralaimėjome. Lieka toks gilus prisiminimas, bet tokios rungtynės buvo labai svarbios.
– Kaip jums pavyko išvengti žaidimo Maskvos CSKA klube?
– Nors tada pinigai nebuvo esminis reikalas, bet buvo kviečiami žaidėjai. Kitas dalykas, tai CSKA nuolat būdavo Sovietų Sąjungos čempione, nuolat žaisdavo Europos taurėse, visada būdavo euforijoje, visą laiką pakilime. Už kiekvienus laimėtus titulus buvo segamos žvaigždutės, suteikiamos lengvatos. Nelabai malonu, bet ir piniginis įvertinimas buvo. Tokie klausimai ir buvo keliami.
Paskutinį kartą, kai lankėmės Kuboje, Havanoje, buvo priėjęs treneris Aleksandras Gomelskis, komandos kapitonas, o kalbos užkulisiuose ėjo, kad būtinai paims mane į kariuomenę ir ar taip, ar taip atsidursiu CSKA klube. Buvo bandymai mane išgelbėti, kad nereikėtų eiti į kariuomenę.
To pokalbio metu Havanoje A. Gomelskis man dėsto dalykus, o aš duodu atsakymą, kad esu Lietuvoje, turiu gerą komandą, esu tarp draugų, man čia gera, nesinorėjo migruoti kažkur kitur. Komandos kapitonas įsiterpė, kad jis mano vietoje irgi to nedarytų. Buvo pasakyta, kad esu kaip žaidėjas savas, esu reikalingas, su manimi puikiai sutaria, man nereikėtų trukdyti žaisti ir šitą diskusiją reikėtų nutraukti visiems laikams. Taip buvo padėtas taškas, man pavyko gražiai išsisukti.
– Ar būdavo sunku žaisti Sovietų Sąjungos rinktinėje, laimėti medalius ir matyti, kaip kyla kitos šalies vėliava, ne Lietuvos trispalvė?
– Nebuvo kada net pagalvoti. Buvome po Sovietų Sąjungos geležine uždanga. Buvo tarsi užspausti dėžutėje, kur net tokių minčių negalėjai turėti, kad man nepatinka, kad žaisiu ten ar ten. Dažnai net nespėdavome prieiti iki tokių dalykų, kad galėtume pagalvoti.
Kažkur jau 1965 metais turėjau pasiūlymą viešėdamas JAV toje šalyje pasilikti ir žaisti NBA. Aš kategoriškai turėjau pasakyti ne, nors galvoje mąsčiau apie tai, svajonių svajonė, kaip mūsų jaunam krepšininkui patekti į „Žalgirį“, taip pat tada aukštesniame lygyje patekti į NBA. Tačiau net negalėjome apie tai pagalvoti. Oficialiai tais laikais negalėjau išeiti iš Sovietų Sąjungos rėmų. Vėliau jau buvo galima Arvydo Sabonio, Šarūno Marčiulionio laikais. Mes negalėjome net pagalvoti. Tai būtų pabėgimas. O ką reiškia pabėgimas? Kad su tavimi susidorotų, ne tik su tavimi, bet ir su šeima. Lietuvoje buvo likę mama, tėtis, du broliai ir sesuo. Aš įsivaizduoju, kad ant jų būtų užplaukęs toks juodas debesis.
– Trumpai tariant, paaukojote savo svajonę dėl šeimos gerovės?
– Tikrai taip.
– „Žalgirio“ klube praleidote daugybę metų, buvo daug skirtingų etapų. Vis tik, kokią vietą jūsų širdyje užima šis klubas?
– Suprantate, dabar dažnai turiu visokių pasikalbėjimų ir interviu, tai dažnai pamąstau apie viską. Man taip atrodo, kad aš gyvenime turiu dvi nebiologines motinas – Klaipėdą ir Kauną. Klaipėda man davė viską nuo gimimo iki 17 metų. Vaikystė, bet ji tokiame mano sportiniame gyvenime, krepšinyje davė pamatus, kažkokį pagrindą, ant kurio aš galėjau kurti ir statyti.
Aš labai džiaugiuosi ir esu dėkingas Kauno miestui, „Žalgirio“ klubui. Pamenu, kai 1962 metais treneris Vytautas Bimba mobilizavo naują komandą, sakykime, atėjo daug naujokų ir aš ten papuoliau. Ir aš sėkmingai prabuvau „Žalgiryje“ iki pat 1976 metų. Šiame klube aš gavau viską. Esu dėkingas treneriams, kurie treniravo mane, dėkingas klubui dėl sąlygų, kur galėjau siekti ne tik antro, trečio, bet ir 59-ojo aukšto krepšinyje. Man nereikėjo važiuoti laimės ieškoti svetur. Aš buvau tarp savo draugų, man visi žaidime padėjo. Krepšinis yra tikrai komandinis žaidimas. Matome, kai atvykę legionieriai bando daryti po vieną kažkokius stebuklus ir viskas atvirkščiai gaunasi.
Mes tada suradome gerą balansą komandoje, niekam nusikaltimo nedarydavau, per daug kamuolių nenaikindavau. Taip ir pavyko užkopti į krepšinio olimpą.
Kalbant apie „Žalgirį“, jis visada yra mano širdyje. Kaip kažkada yra kažkas pasakęs, esu ne tik žaliai baltas, bet žaliai žalias. Bet šiaip stengiuosi stebėti, kas vyksta krepšinyje, kas yra naujo. Kokie talentai auga, analizuoju žaidėjus, bet aštrių nuomonių reikšti nenoriu.
– O jei kas paklaustų, jūs vis tik esate klaipėdietis ar kaunietis?
– Yra dvi motinos ir jų negalima pasirinkti. Jos turi tą patį motinos vardą, tik viena buvo iki 17 metų, o kita vėliau.
– LRT sporto žurnalistė Gintarė Grikštaitė yra sakiusi, kad jūs buvote tarsi impulsas Lietuvos krepšinyje, dėl kurio vėliau atsirado ir A. Sabonio, Š. Marčiulionio karta. Pritariate tokiai nuomonei?
– Man gal būtų nepatogu pačiam pasakyti, kad buvau karvedys ir vedžiau visą „Žalgirį“ paskui save. Susiklostė tokia situacija, kad buvau vienas iš lyderių „Žalgiryje“. Galbūt mano patekimas į Sovietų Sąjungos rinktinę buvo tarsi impulsas, kad vartai atidaryti, gali tą padaryti ir kiti. Į tą rinktinę kai patekau 19-os metų, 1963-iaisiais, nebuvo minties, kad ateinu čia kažko laimėti.
– O ar yra krepšininkų, kuriais žavėjotės ar vis dar žavitės ir jūs pats?
– Jei kalbėsime apie visą laikotarpį, nuo mano vaikystės, apie tuos pirmuosius metus krepšinyje, tai žavėjo Stepas Butautas, nors nebuvau matęs jo žaidimo, tik girdėjau. Ir dar tas jo ketvirtas numeris, mano pirmieji marškinėliai irgi buvo su tokiu pat skaičiumi. Vėliau jau nenorėčiau išskirti nė vieno žaidėjo, man džiaugsmas buvo visiems padėti. Norėjau su visais draugauti, žaisti aikštėje.
– O jei kalbėsime apie kitas sporto šakas, ar turite dar kažkokią aistrą, ne tik krepšiniui?
– Ta aistra yra nuo pat mokyklos laikų. Aš labai mėgau lengvąją atletiką. Šuolis į aukštį gerai sekėsi. Laikydavome normatyvus, tai basomis atsispyręs šokdavau į 195 cm aukštį. Bėgimuose gal greičio neturėjau, būdavo didelis peilis, kai per mankštą liepdavo bėgti 3 kilometrus.
Futbolą labai mėgdavau. Kai važiuodavome po pasaulį, tai stengdavomės papulti į futbolo stadioną. Teko man ir pačioje Brazilijoje matyti žaidžiantį Pele, kai jis žaidė San Paulo mieste. Dar vienas Brazilijos rinktinės varžybas žiūrėjome Rio de Žaneire. Futbolas buvo kita mėgstamiausia sporto šaka. Didžiausias džiaugsmas būdavo, kai pasakydavo, kad žaisime futbolą per treniruotes, vienas malonumas buvo.
– Gal netyčia kur nors už uždarų durų buvo suorganizuotos ir Kauno „Žalgirio“ krepšininkų ir Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkų meistrų komandų futbolo rungtynės?
– Ne, šito mes nenorėjome, nes galėjo būti pavojingas žaidimas. Mes vieną kartą pietuose būdami prie Juodosios jūros žaidėme draugiškas rungtynes su B klasės komanda iš Liepojos. Žinote, mūsų treneris teisėjavo, tai leido ir laisviau gintis. Laimėjome 1:0 prieš juos. Tie mūsų gynėjai sėkmingai valdė futbolo kamuolį, mes jau ten truputį grubiau žaidėme. Tokios įsimintinos rungtynės buvo.
– Lietuvos krepšinis pastaruoju metu išgyvena laikotarpį be skambių pergalių. Ko jam norėtumėte palinkėti?
– Žinote, kaip ir visose sporto šakose, labai sunku išlaikyti stabilumą. Yra tokia patarlė, kad žaidėjo meistriškumas sprendžiamas pagal jo stabilumą aikštėje. Iki pastarųjų olimpinių žaidynių gana stabiliai dalyvavo ir sėkmingai, ir medaliai. Priežasčių nežinau ir teisės komentuoti neturiu. Žinoma, koreguoti galima ir reikia, kaip kalba visi krepšinio specialistai.
Smagu, kad moterų krepšinis atsigauna. Priekaištauti, kad nesame krepšinio šalis, negalima. Dar visiems yra stimulas dirbti, reikia užsispirti. Tas kelias sunkus, nėra taip, kad atėjai prie pietų stalo, pavalgei ir išėjai. Čia yra didelis darbas, bet jis turi būti žmogui mielas. Reikia, kad krepšininkas į treniruotes eitų kaip į šventę, o ne į darbą.
