Laimės ašarų pakalnės, trispalvės spalvomis nudažyti nagai ir auksas, aukštyn kojomis apvertęs Lietuvos plaukimo istoriją. Buvęs Rūtos Meilutytės treneris Jonas Ruddas nebežino, ką veikė pirmas 10 minučių po triumfo Londono olimpinėse žaidynėse, tačiau prisimena, kokia plaukikė Rūta buvo vos dvylikos: talentas švietė iš toli.
Vieną svarbiausių ir įsimintiniausių pergalių nepriklausomos Lietuvos istorijoje padovanojęs J. Ruddo ir R. Meilutytės duetas kartu nebedirba jau beveik 10 metų, tačiau pirmąjį susitikimą britas prisimena, lyg tai būtų įvykę vakar.
„Man atrodo, jai buvo 12 metų, gal artėjo 13-asis gimtadienis ir jos tėvas atvedė ją į baseiną, kuriame aš tada dirbau treneriu. Jis manęs paklausė, ar galėtų Rūtą atvesti pas mane, kad ji čia plauktų, tačiau tai buvo trumpalaikis planas. Jie tik kurį laiką buvo Plimute, o tada turėjo grįžti į Lietuvą ir nuspręsti, kas jų laukia ateityje. Žinote, baseine esu matęs daug talentingų jaunuolių, taigi iškart buvo matyti, kad ji tikrai turi talentą ir buvo labai gabi plaukikė savo amžiaus grupėje.
Kai ji pradėjo plaukti krūtine, buvau labai nustebintas jos smūgių kojomis. Esu sakęs anksčiau – plaukimas krūtine daugeliui žmonių nėra natūrali rungtis. Žinote, žmonės, kurie plaukia krūtine, gana dažnai neplaukia kitais stiliais. Plaukikai, kurie plaukia kitais trimis stiliais, dažnai negali plaukti krūtine. Tas stilius tarsi vienturtis vaikas. Jos smūgiai krūtine buvo itin galingi. Galvojau, kad tai yra kažkas ypatingo. Ar aš maniau, kad žiūriu į būsimąją olimpinę čempionę? Žinoma, kad ne. Tai būtų buvę kvaila.
Bet kokiu atveju, aš buvau labai sujaudintas to, ką pamačiau. Iš karto pasakiau, kad noriu ją treniruoti ir labai džiaugčiausi galėdamas su ja dirbti. Aš prisimenu tą baseiną, prisimenu takelį, prisimenu tą jausmą, nors tai buvo gana seniai“, – pasakoja J. Ruddas.
Už Airijos plaukimo ir šuolių į vandenį vystymąsi atsakingas specialistas darbą su R. Meilutyte apibūdina tik geriausiais žodžiais. Jo teigimu, dabartinis plaukikės treneris Tadas Duškinas yra laimingas, nes šiuo procesu mėgautis labai lengva.
„Aš tiesiog apsidžiaugiau, kad ji grįžo ir turėjome galimybę vėl ją pamatyti, ir kad kitam treneriui pasisekė, kad gali ją treniruoti, nes žinau, koks tai buvo puikus laikotarpis. Taigi, kažkas kitas dabar gali mėgautis darbu su Rūta taip, kaip aš tuo mėgavausi. Jei grįžčiau į treniravimą, tikrai norėčiau treniruoti tokią plaukikę kaip Rūta, net jei tai ir nebūtų ji“, – su šypsena veide sako J. Ruddas.
Treneris kartu su LRT.lt prisimena auksinį R. Meilutytės plaukimą 2012 m., aptaria plaukikės sugrįžimą, sprendimą daryti pertrauką ir savo galimybę vėl individualiai treniruoti Lietuvos Auksinę Žuvelę.
– Rūtos aukso medalis Londono olimpinėse žaidynėse buvo pirmasis ir jums, kaip treneriui. Gyvenimas po tokio įvykio turėtų apsiversti aukštyn kojomis, kaip į jį reagavote? Juk niekas nesitikėjo, jog 15-metė mergina iš Lietuvos laimės olimpinį auksą.
– Taip, sutinku. Tai buvo staigmena, tačiau nebuvo nuostabu, kad ji dalyvavo olimpinėse žaidynėse. Pažanga, kurią ji padarė artėjant savo 15-ajam gimtadieniui, leido manyti, kad ji įvykdys olimpinį normatyvą. Tačiau buvo sunku patekti į tas olimpines žaidynes: prieš metus vykome į Europos jaunimo olimpines žaidynes, ji jas laimėjo, bet kaip bebūtų keista, tai nebuvo varžybos, kuriose buvo galima įvykdyti normatyvus.
Taigi, nors ji įveikė olimpinės atrankos laiką, tos varžybos neleido jai vykti į Londoną. Tada turėjome rasti varžybas, kurios atitiko kriterijus, jas radome Prancūzijoje. Viską turėjome padaryti ne sezono metu, kad nepakenktume jos treniruotėms. Tu turi sumažinti treniruočių skaičių, kad pasiektum savo piką, o ji sugebėjo įveikti kvalifikacijos laiką be žalos savo treniruotėms. Tai buvo ypatinga. Kiek pamenu, ji išvyko į Londoną turėdama dešimtą pagal greitį laiką pasaulyje, taigi visada buvo tikimybė, kad ji pateks į finalą.
Turėjome vilties, tačiau, plaukdama atrankos plaukimuose jau olimpinėse žaidynėse, Rūta vėl pakilo į kitą lygį – mes to nematėme net ruošdamiesi iš anksto. Po atrankų galvojau, kad jei ji nelaimės, tai bus paleistas šansas. Po atrankinių plaukimų, mano galva, misija buvo pergalė. Tačiau net jei ji būtų iškovojusi sidabrą ar bronzą, manau, mes visi būtume buvę patenkinti.
Vienaip ar kitaip buvo aišku, kad ji turi šansų laimėti. Tada jos treniruotės nebebuvo svarbiausias dalykas: tai buvo jauno žmogaus kontrolė, padedanti jai suprasti, priimti ir valdyti save per tą 36 valandų laikotarpį, kai bus sprendžiamas olimpinio medalio klausimas.
– Euforija, nuostaba ar šokas? Kokia buvo jūsų reakcija pamačius rezultatą švieslentėje?
– Tada, kai ji laimėjo, tiesioginė reakcija buvo tokia, kad aš net neprisimenu pirmų 10 minučių. Turiu nuotrauką, kurioje mano rankos yra ore, – vienas mano draugas ją padarė iš kitos tribūnų pusės, bet aš neprisimenu, kaip tuomet reagavau. Manau, kad aš tiesiog klajojau 10 minučių ir buvau šiek tiek apsvaigęs. Paskui nušvito supratimas, kad tai iš tikrųjų atsitiko, ir tai buvo nuostabu. Rūta turėjo šnekėti su žurnalistais, ji buvo šiek tiek šokiruota, dar laukė dopingo testas. Tada tiesiog reikėjo grįžti į objektyvų režimą ir daryti viską, kad padėčiau sportininkei, su kuria dirbau.
Kitas 48 valandas padėjome jai susitvarkyti su žiniasklaida, nes manėme, kad svarbu, jog žmonės suprastų, kas čia ką tik buvo pasiekta. Tai buvo didžiulis pasiekimas Lietuvai, tai didžiulis pasiekimas ir Didžiajai Britanijai, nes ji dalyvavo britų programoje su britų treneriu. Didžioji Britanija taip pat ja didžiavosi, kaip ir Lietuva. Tai buvo dvigubas dviejų tautų džiaugsmas. Galiausiai pradėjome mąstyti apie pasaulio rekordą ir apie tai, kaip jai tapti greičiausia visų laikų plaukike.
Taip ir įvyko kitą vasarą Barselonoje, pasaulio čempionate, ten ji pagerino abu pasaulio rekordus, tiek 50, tiek 100 metrų krūtine rungtyse. Taigi, kaip ir viskas buvo pasiekta. Ji tapo olimpine ir pasaulio čempione, dviguba pasaulio rekordininke. Tai buvo neįtikėtini 18 mėnesių.
– 2016 m. atėjo Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės, kuriose R. Meilutytei jau buvo keliami tik aukščiausi tikslai. 7 vieta buvo priimta kaip visiška nesėkmė, o vėliau dėl viso psichologinio krūvio ėjo pertrauka, atsiribota nuo profesionaliojo sporto. Taip pat iširo ir jūsų, kaip trenerio ir sportininkės, tandemas. Kaip vertinate pauzes plaukimo pasaulyje? Juk kituose sportuose neturime daug tokių pavyzdžių, tačiau plaukikai šią praktiką taiko vis dažniau.
– Manau, kad Rūtos atveju jai tai buvo būtina. Londonas, Barselona, o vėliau ir Rio, ji vis dar jaunas žmogus suaugusiųjų pasaulyje. Jos galvoje turėjo būti įvairiausių klausimų ir dalykų, kuriuos ji tiesiog turėjo išspręsti, pabėgti nuo sporto. Žinote, jei to jums reikia psichologiškai, tuomet tai tikrai reikalinga. Ir jei tu sugebi iš to sugrįžti, kaip ji tai padarė, dar stipresnis, labiau pasiruošęs, tada tai yra tikrai teisingas dalykas.
Plaukimas turi vienas svarbias varžybas per metus, vasarą. Galbūt yra dar keletas nedidelių renginių, kuriuose tu nori dalyvauti, kad pasiimtum piniginius prizus, kurie padėtų finansuoti tai, kuo užsiimi. Na, ir yra vienas tikrai didelis renginys kas ketverius metus. Tu praleidi 48 savaites per metus tam, kad pasiruoštum vienoms varžyboms, arba skiri ketverius metus, kad pasiruoštum olimpiniam startui. Labai sunku išlikti pačioje viršūnėje.
Tavo gyvenime yra tiek daug kitų dalykų, kurie yra tokie pat svarbūs, o kai kurie, gal net svarbesni, pavyzdžiui, šeima ir visi šie dalykai. Taigi, jeigu reikia žengti žingsnį atgal, kad galėtum save iš naujo atrasti ir suprasti, ar nori tęsti tai, ką taip ilgai darei, manau, tai puikus dalykas. Ir yra tiek daug žmonių, kurie tai padarė gerai. Ir Rūta yra vienas iš tų žmonių.
– R. Meilutytei sugrįžus į profesionalųjį sportą pasikeitė jos požiūris – į plaukimą ji pradėjo žiūrėti tarsi į terapiją, o treniruojasi tiek, kiek jai pasako kūnas. Kaip dabar žiūrite į jos pasirodymus, rezultatus ir požiūrį?
– Nesu tikras, kaip buvo anksčiau ir yra dabar. Reikia jos paklausti. Rūta grįžo į plaukimą, nes ji to norėjo. Ji darė tam tikrus dalykus tam tikru būdu, nes juos ir norėjo taip daryti. Ji yra savo plaukimo valdovė. Tai Rūtos dalykas, ne kažkieno kito. Taip, Lietuva gauna naudos, žmonės, kurie ją treniruoja, gauna naudos, jos šeima gauna naudos, bet yra ir kitų dalykų. Bet kuris sportininkas plaukia ar užsiima sportu pirmiausia dėl savęs.
Tai Rūtos sprendimas. Mes visi turėtume būti jai dėkingi, nes ši puiki atletė grįžo į sportą ir jo elitą – vėl iškovojo aukso medalių, viršijo rekordų. Mums visiems yra malonu dar kartą pamatyti jos talentą. Aš tiesiog apsidžiaugiau, kad ji grįžo ir turėjome galimybę vėl ją pamatyti, ir kad kitam treneriui pasisekė, kad gali ją treniruoti, nes žinau, koks tai buvo puikus laikotarpis. Taigi, kažkas kitas dabar gali mėgautis darbu su Rūta taip, kaip aš tuo mėgavausi.
– Jei jums būtų pasiūlyta galimybė grįžti ir individualiai treniruoti Rūtą, ar grįžtumėte?
– Na, kad būtų aišku, aš iš tikrųjų nebetreniruoju sportininkų. Tada kyla didesnis klausimas, ar aš noriu būti treneriu. Ir atsakymas yra toks, kad šiuo metu esu labai patenkintas tuo, ką darau. Man tenka daugiau strateginis vaidmuo, planuoju reikalus Airijai, kur galiu, padedu treneriams, duodu jiems patarimų ir nurodymų. Kai kurie iš jų dabar tam tikrais savo treniravimo aspektais žino daugiau nei aš. Žinote, vienas žmogus visko žinoti negali. Man patinka mano dabartinis darbas, aš matau ir seku tautos sėkmę. Tai verčia mane ryte iš susijaudinimo šokti iš lovos. Jei grįžčiau į treniravimą, tikrai norėčiau treniruoti tokią plaukikę kaip Rūta, net jei tai ir nebūtų ji. Galiausiai, jeigu grįžčiau, kai grįžčiau, ji jau bus išėjusi į pensiją.
– Ar Rūta būtų tapusi olimpine, pasaulio ir Europos čempione, jeigu jūs nebūtumėte jos treniravęs?
– Sunku pasakyti, tai retorinis klausimas. Negalime grįžti laiku atgal. Mes buvome puikus duetas, santykiai buvo profesionalūs, bet labai rūpestingi ir supratingi. Kadangi ji buvo tokia jauna, aš turėjau panaudoti ir tėvystės, ir trenerio įgūdžius. Aš turiu panašaus amžiaus vaikų, taigi, ji tapo tarsi papildoma šeimos nare. Galiu pasakyti tik tiek, kad mano indėlis nėra toks didelis, koks yra jos talentas ar darbo etika. Jos talentas ir sugebėjimas padaryti neįtikėtinų dalykų treniruočių baseine buvo pagrindinės priežastys, kodėl ji tapo olimpine čempione. Aš tiesiog padėjau pakeliui.
2025 m. vasarą plaukikų laukia pasaulio čempionatas Singapūre, o R. Meilutytė dalyvavimo jame kol kas nepatvirtino. Plaukikė kartu su ryškiausiomis Lietuvos plaukimo žvaigždėmis turėtų dalyvauti balandžio 3–6 d. vyksiančiame Lietuvos čempionate Vilniuje.
