Viename iš Klaipėdos kiemų krepšinio kamuolį į tinklelį laidžiusi mažoji Milita Stalaučinskaitė turbūt net negalėjo pagalvoti, kuo taps, kai užaugs, tačiau dabar ji – sėkminga krepšinio teisėja, kopianti karjeros laiptais ir siekianti įrašyti savo pavardę į Lietuvos krepšinio istoriją.
„Kai man buvo 9 metai, 2004 m., tėtis mane pasisodino, o lietuviai tada žaidė su amerikiečiais. Laimėjome tas rungtynes ir kažkas manyje įsijungė. Kažkas įvyko, kad buvo vau. Atsimenu, kieme buvo fejerverkai, lietuviai šventė pergalę, atsidarė langą tėtis, rėkė, aš nesupratau, kodėl. Tada toks perversmas manyje įvyko ir supratau, kad čia žiauriai kieta. Šitos rungtynės mane pastūmėjo šito sporto link“, – prisiminimais su LRT dalinosi pašnekovė.
Vėliau, kaip sakė Milita, jos namuose krepšinio kamuolių tik daugėjo, o ji pati savo laisvalaikį kieme leisdavo mėtydama kamuolį į krepšį, kol ją galiausiai pastebėjo Vlado Knašiaus krepšinio mokyklos atstovai. Tiesa, nors mergaitė norėjo išbandyti savo jėgas krepšinio aikštelėje, tam kelią iš pradžių užkirto tėvai.
„Tėvai buvo kategoriškai prieš, kad aš žaisčiau krepšinį. Dar prieš tai, metus iki krepšinio, rankinį žaidžiau. Ten nusilaužiau priekinį dantį ir tėvai uždraudė apskritai visą fizinį sportą. Kai [krepšinio mokyklos] direktorius kvietė, mes ignoravome, kol galiausiai vienas treneris kieme, išsiklausinėjęs, kur aš gyvenu, atėjo tiesiai į namus ir pasakė mano mamai, kad aš turiu žaisti krepšinį. Tada ji pasidavė ir pasakė „eik“, – pasakojo ji.
V. Knašiaus mokykloje M. Stalaučinskaitė žaidė 8 sezonus ir nors noro toliau žaisti buvo daug, durys į kitą karjeros stotelę užsivėrė tada, kai į savo gretas jos nepakvietė Klaipėdos „Fortūnos“ komanda.
Pašnekovė prisiminė, kad po intensyvių treniruočių ir kassavaitinių rungtynių visiškas štilis rutinoje jai nebuvo priimtinas, būtent tada, paskatinta trenerės Dianos Anužienės, ji nusprendė paragauti teisėjos duonos.
„Gavusi trenerės patarimą, nuvažiavau į knygyną, nusipirkau taisyklių knygutę, švilpuką ir su „Zara“ aptemptomis kelnėmis ir mamos išaugtiniais kedais teisėjavau savo pirmas rungtynes, – pirmą patirtį prisimindama šypsojosi M. Stalaučinskaitė. – Vienintelis žmogus, kuriam pasakiau, kad norėčiau, ir kuris patikėjo, tai buvo mano trenerė. Turbūt tik jai turiu dėkoti už tai, kad šiandien kalbamės.“
Ši maža sniego gniūžtė, kurią nuo kalno Milita parideno dvyliktoje klasėje, dabar išaugo į milžinišką kamuolį. M. Stalaučinskaitė – tik antra moteris Lietuvoje, gavusi tarptautinę FIBA licenciją. Klaipėdietė jau ketvirtą sezoną sėkmingai švilpia Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL), teisėjauja Lietuvos moterų krepšinio lygoje (LMKL), o apskritai profesionaliai teisėjauja jau septintą sezoną.
Nors ši pasakojimo dalis atrodo kaip graži sėkmės istorija, iki šio momento reikėjo išgyventi labai daug. Kaip sakė pati pašnekovė, norint pasiekti krepšinio aukštumų, moterims reikia dirbti dvigubai daugiau ir viską atlikti beveik nepriekaištingai.
„Teisėjauti ateina jauni žmonės, žaidę krepšinį, jo matę. Kas yra kiekvieno teisėjo mokykla, nuo ko jie pradeda? Nuo moksleivių lygos. Tose rungtynėse nėra tik žaidėjai ir treneriai, yra ir tėveliai, kuriems jų vaikas yra pats geriausias. Jie už savo vaikus kovoja ir didžiausia kritika jaučiama iš sirgalių, kitaip tariant – tėvų. Aš manau, kad jeigu šitą ištveri, tada gali eiti labai toli. Nelengva patirti visą šitą, išklausyti tų „komplimentų“.
Pirmi sezonai buvo be proto sunkūs, nes ateini, naujas veidas, tavęs nepažįsta, tai buvo labai sunku. Per praktiką, per patirtį, per savo komunikaciją su rungtynių dalyviais, patarimus žaidėjams tu gauni jų pasitikėjimą“, – pasakojo ji.
Tiesa, krepšinis Militos gyvenime nebuvo vienvaldis karalius. Anksčiau ji žaidė rankinį, startavo lengvosios atletikos varžybose, dabar žaidžia padelį, jau beveik dešimtmetį darbuojasi triatlono varžybose ir neatmeta galimybės save išbandyti ir ten.
Visgi daugiausia savo širdies ir jėgų ji atiduoda būtent vadinamajai antrajai Lietuvos religijai – krepšiniui. Atvirame interviu M. Stalaučinskaitė pasidalino savo nueitu keliu, krepšinio teisėjos darbo užkulisiais ir įžvalgomis apie Lietuvos krepšinio padėtį.
– Atsukant laiką atgal, kodėl būtent krepšinis patraukė jūsų dėmesį?
– Viskas prasidėjo, kai su šeima persikraustėme į naujus namus ir norėjau susirasti draugų. Tėtis nupirko kamuolį, kitą kamuolį gavau dovanų – namie buvo vien kamuoliai. Pradėjau mėtyti į krepšį kieme, o kai kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro praleidi aikštelėje, tai turbūt pradeda kristi. Pradėjau su berniukais žaisti ir nuo to viskas prasidėjo.
– Nors krepšinis žavėjo labiausiai, neblogai jums sekėsi ir lengvoji atletika. Kokia istorija su šia sporto šaka?
– Atstovavau mokyklai lengvosios atletikos varžybose, netikėtai mane ten paėmė. Atsitiktinai pasiėmiau šuolį į tolį, nors anksčiau buvau tik žaidusi krepšinį, bet užėmiau trečią vietą.
Tada numečiau kamuoliuką ir žiūriu, kad pas mane ateina treneriai. Paklausė, ką žaidžiu, atsakiau, kad krepšinį, jie pasakė, kad ten man ne vieta ir turiu būti atletikoje. Už dviejų savaičių buvo Lietuvos čempionatas, pasitreniravau Klaipėdos manieže, išvažiavau ir laimėjau pirmą vietą.
Tada buvo Europos čempionatas ir galvoju: gerai, jei aš nuvažiuoju ten ir laimiu, tada metu krepšinį, čia jau bus likimas. Aš likau ketvirta, turbūt skaudžiausias dalykas buvo likti ketvirtai. Grįžau ir kitą dieną ėjau į krepšinio treniruotę. Dar man siūlė, bet atsisakiau, buvo nelemta (šypteli).
– Likimas parvedė atgal į krepšinį, kur 12 klasėje išbandėte teisėjo duoną. Ar sunku buvo prisijaukinti naują vaidmenį?
– Klaipėdoje, mokantis 12 klasėje, ta mano pradžia buvo labai vienkartinė. Tiek, kiek aš pati perskaičiau, kiek mano suvokimas iš krepšinio pusės atėjo, tiek turėjau, niekas nekreipė dėmesio. Čia buvo kažkokia naujiena, kad moteris nori teisėjauti.
Tam, kad teisėjaučiau Lietuvos moksleivių lygoje, aš turėjau išsilaikyti licenciją. Pamenu, tą knygutę nusipirkau, nes už dviejų dienų buvo egzaminai, kuriuos turėjau išlaikyti, t. y. teorijos testas ir fizinio pasirengimo testas.
Atvažiavau, o ten Jurgis Laurinavičius, Eurolygos teisėjas, sako: „Tu? Nori teisėjauti? Varyk ir tikiuosi, kad susitiksime po kiek metų.“ Man šitas padrąsinimas patiko, bet tai buvo taip sausa, nes tiek, kiek trenerė mane integravo į šitą dalyką, tiek aš ir teisėjavau, niekas nepadėjo.
Po 12 klasės aš išvažiavau į Vilnių, dar žaidžiau sezoną čia, gavau dvi traumas – abiejų čiurnų raiščiai buvo patempti – ir nustojau žaisti po pirmo kurso. Tada galvojau, kad reikia sustoti, nes neturėjau jokios perspektyvos. Jeigu būtų paėmę į „Fortūną“, gal viskas būtų kitaip pasibaigę.
Studijavau teisę, bet po paskaitų nieko neveikdavau, o aš ne iš tų žmonių, kurie savo laiką švaistytų. Vilniuje yra įsteigta Vilniaus krepšinio teisėjų mokykla, kurioje dabar dirbu su komunikacija. Tuo metu mano geriausia draugė mokėsi sekretoriate dirbti ir ji mane padrąsino ateiti. Pusę metų ten pasimokiau, patekau į miesto lygą ir pradėjau taip teisėjauti.
– Paminėjote J. Laurinavičių, galbūt turėjote kokį nors idealą ar mokytoją teisėjavimo pasaulyje?
– Tiesą pasakius, neturėjau ir po šiai dienai neturiu idealo. Toks laikas atėjo, kad šioje sporto šakoje turi būti unikalus. Aš galbūt ne tiek mokausi iš ko nors, bet žiūriu į detales, savybes, komunikaciją. Iš vieno teisėjo pasiimu vieną dalyką, iš kito – rutiną, komunikaciją, rungtynių valdymą. Renku visus šituos dalykus ir bandau integruoti savyje.
Yra pavyzdžių krūva, kur tu galbūt norėtum pasiekti tiek, kiek jie, bet nematau reikalo ieškoti idealų.
– Esame pratę matyti teisėjaujant vyrus, o kiek Lietuvoje yra moterų teisėjų?
– Lietuvos krepšinio lygoje nepriklausomos Lietuvos istorijoje nėra teisėjavusi jokia moteris. Su kategorijomis mūsų yra penkios, trys iš jų teisėjauja trečiojoje vyrų lygoje ir antrojoje moterų, o mes su kolege Indre teisėjaujame Nacionalinėje krepšinio lygoje. Esame penkios ir dar yra viena vilnietė, kuri teisėjauja savo malonumui miesto lygoje.
– Kaip manote, kodėl tiek nedaug?
– Nenoriu skirstyti į vyrišką ar moterišką sportą, esame visi lygūs, bet nėra lengva. Reikia turėti tam tikrų charakterio savybių, kad šituo keliu eitum.
Teisėjauti ateina jauni žmonės, žaidę krepšinį, jo matę. Kas yra kiekvieno teisėjo mokykla, nuo ko jie pradeda? Nuo moksleivių lygos. Tose rungtynėse nėra tik žaidėjai ir treneriai, yra ir tėveliai, kuriems jų vaikas yra pats geriausias. Jie už savo vaikus kovoja ir didžiausia kritika jaučiama iš sirgalių, kitaip tariant – tėvų. Aš manau, kad jeigu šitą ištveri, tada gali eiti labai toli. Nelengva patirti visą šitą, išklausyti tų „komplimentų“.
Kodėl moterų mažiau? Moteriai pasiekti šitos karjeros aukštumų yra sudėtinga, nes mes turime rodyti daugiau, turime dirbti dvigubai daugiau ir rodyti rezultatą.
– Ar jaučiate tą spaudimą vyriškoje aplinkoje pasirodyti nepriekaištingai?
– Žinoma. Aš norėčiau, kad mane vertintų aikštelėje ne pagal lytį, o pagal sprendimus. Visa tai ateina per patirtį. Pirmi sezonai buvo be proto sunkūs, nes ateini, naujas veidas, tavęs nepažįsta, tai buvo labai sunku. Per praktiką, per patirtį, per savo komunikaciją su rungtynių dalyviais, patarimus žaidėjams tu gauni jų pasitikėjimą.
Esu labai pastabi, girdžiu kiekvieną repliką, ko neturėčiau daryti turbūt, matau visus žvilgsnius. Pirmuosiuose sezonuose būdavo, kad įeinu ir matau trenerių ar žaidėjų pašnekesius, pašaipą, priimdavau tai asmeniškai, nors neturėjau to daryti. Dabar aš tą suprantu.
Nebuvo lengva, bet kuo toliau, tuo lengviau. Dabar jau man mojuoja iš toli, sveikinasi, ateina apsikabinti – nuostabus jausmas.
– Ar esate pastebėjusi, kad krepšininkai yra labiau linkę ginčytis su moterimi?
– Sakyčiau, kad visokių yra. Vieni vienaip priima, kiti kitaip, kai kurie tiesiog yra nusistatę, kad moteris turi eiti užsiimti kuo nors kitu. Tiesiog elementarūs nusistatymai ir kol asmeniškai žmogus nepakeis požiūrio į tave, į moteris, tol jiems nepasikeis tai.
– Kas apskritai yra didžiausias iššūkis šiame darbe?
– Įeiti į kiekvienas rungtynes yra iššūkis. Kiekvienos rungtynės prasideda, kai tu į jas įeini. Jeigu tu savo ramybe, gerais sprendimais nuo rungtynių pradžios įeini į tas rungtynes, tai tau tas iššūkis nebetampa iššūkiu.
Man, kaip žaidėjai, būdavo, kad įmeti pirmus du taškus ir tada jau viskas eisis savaime. Dabar jei pirmas ir antras sprendimai būna geri, tai aš žinau, kad aš problemų rungtynėse neturėsiu, nebent kažkas tokio nutiks. Tiesiog įsijungia pasitikėjimas savimi, bet būna visko.
– Priešingas klausimas – kas yra smagiausia šio darbo dalis?
– Kaip bebūtų, jeigu neteiktų džiaugsmo man šita profesija ir man ji nesisektų, neičiau į priekį, tai turbūt ir sustočiau. Yra visokių pusių. Vieną pavyzdį galiu pateikti. Kai praeito sezono gale teisėjavau finalo rungtynėse miesto lygoje, vienos komandos sirgalius 40 minučių komentavo kiekvieną mano sprendimą iš neigiamos pusės, „dalino komplimentus“, kaip mėgstu sakyti. Buvo labai nesmagu. Išmesti aš jo negaliu, sustabdyti rungtynių ir pasakyti ką nors – turbūt tik dar labiau užvesiu. Man nesisekė tos rungtynės.
Aš labai daug dirbau prie to, kad nebegirdėčiau aplinkinių ir nekreipčiau į juos dėmesio, bet tada buvo neįmanoma, nes sirgalių nebuvo daug. Aš po tų rungtynių taip blogai jaučiausi, bet priėjo prie manęs maža mergaitė ir antras jos sakinys po „labas“ buvo „suaugusi aš norėčiau būti kaip tu“. Jautriai sureagavau, buvo nerealu.
Lyg niekur nieko, lyg nieko ką tik nebūtų įvykę, po tikrai sunkių rungtynių atėjo, aš jos paklausinėjau, ką ji veikia, kiek jai metų. Tas pasakymas „aš norėčiau būti kaip tu“ mane sugrąžino į realybę, kad viskas yra gerai. Aš pakviečiau ją į teisėjų mokyklą, pažadėjau jai, kad galbūt vieną dieną mes kartu teisėjausime.
Paskui aš važiavau namo po tų rungtynių ir galvojau: „Ne, tu nenorėtum.“ Bet aš tikiu, kad po 5–7 metų, kai ji ateis, žmonių požiūris į mus, moteris teisėjas, bus kiek pasikeitęs ir nebebus tokio spaudimo. Tikiuosi, kad ji ateis daug ryžtingesnė ir nusiteikusi tam.
– Teisėjaujate Moterų krepšinio lygoje. Kaip galėtumėte apibūdinti moterų krepšinį Lietuvoje?
– Žiūrimumas ir sirgalių skaičius tikrai nėra dideli, bet tam, kas vyksta šį sezoną su moterų krepšiniu, tinka vienas žodis – pagaliau. Mes grįžome į tiesioginį eterį, turime antrą moterų krepšinio komandą – Klaipėdos „Neptūną“, kuri šį sezoną po ilgos pertraukos žaidė moterų Europos taurėje.
To dėmesio yra. Bus trečia vasara, kai Lietuvos krepšinio federacija organizuos merginų čempionatą Lietuvoje. Dvejus metus iš eilės buvo A divizionas, dabar B, bet tai yra labai geras pasiekimas. 2027 m. FIBA Lietuvai suteikė galimybę organizuoti moterų Europos čempionatą.
Dėmesio tikrai yra. Vien eteris kiek prideda, anksčiau jį turėjome tik per finalo ketvertus ar Karalienės taurės rungtynes. Tai tikrai didelis pasiekimas moterų krepšiniui ir jaunų krepšininkių pritraukimui. Žiūri televizorių – matai, skaitai naujienas – matai, galbūt kas nors susimąstys, kad irgi nori pabandyti. Manau, kad čia gera mergaičių integracija.
– Ar pastebite, kad auga nauja krepšininkių karta?
– Manau, kad taip. Justės [Jocytės] fenomenas yra didelis indėlis į mergaičių integraciją. Justė žaidžia Prancūzijoje, Lione, Europos taurėje, [Laura] Juškaitė žaidžia Eurolygoje. Norėčiau galbūt net ir 3x3 paminėti, nes mūsų komandai visai neblogai sekasi. Aš manau, kad per pasiekimus, medalius ir panašius dalykus galime patraukti dėmesį.
Suaugę žmonės sportuoja tam, kad išlaikytų formą, bet kai pradedi nuo mažų dienų, galvoji apie tai, kuo nori būti užaugęs. Manau, kad yra tikrai stiprių pavyzdžių, kad jaunimas eitų ir žaistų krepšinį.
– Apskritai Lietuvoje krepšinio padėtis yra kiek sudėtinga, jau 10 metų suaugusiųjų krepšinyje nebuvo iškovota medalių. Kaip vertinate tai?
– Liūdna. Turėjome prastesnius metus, bet negalima galvoti, kad ir kiti metai bus prasti. Turėtume žiūrėti į 3–4 metų laikotarpį, kokie buvo pasiekimai. Kalbant apie vyrų krepšinį, tikrai liūdna, bet moterų krepšinis auga. Jei mes pateksime į čempionatą (pokalbis vyko prieš moterų rinktinei patenkant į Europos čempionatą – aut. past.), tai atpirks kokius tris kartus, kai nelaimėjome medalio, psichologiškai veiktų šis dalykas.
Buvo vasara, kai su jaunimu net nežinau, kiek medalių gavome, pripratome prie to. Esame krepšinio šalis ir visada ja būsime, neabejoju, bet lietuviui pergalės yra svarbios, pasiekimai yra svarbūs ir mes labai greitai prie to priprantame. Mes labai mėgstame po pirmų rungtynių teisti. Po pirmų pralaimėtų rungtynių mes peikiame ir nukryžiuojame, nuteisiame. Mūsų tiesiog toks mentalitetas yra, mes pripratę laimėti, o kai tos pergalės kažkiek nutrūksta, iškart galvojame, kokia tragedija.
Neabejoju, kad viskas susitvarkys ir grįšime į savo ritmą. Metai eina, edukacinės programos tobulėja, technologijos, peržiūrų sistema... Žengiame žingsnį į priekį, neiname atgal. Visa tai ateis, tiesiog turime palaukti. Tiesiog buvo metai, kai viską laimėjome, o paskui buvo metai, kai viską pralošėme. Tikiu, kad čia yra duobė, iš kurios išlipsime.
– Kiek šviesesnė situacija yra 3x3 krepšinyje, kur vyrų rinktinė praeitais metais į Lietuvą parsivežė olimpinę bronzą. Kaip manote, ar ši sporto šaka pritaps Lietuvoje?
– Aš manau, kad jau prilipo. Moksleivių krepšinio lyga integruoja, vyksta čempionatai 3x3. Mano geras draugas yra jų organizatorius ir komandų skaičiai vis didėja. Medalis Lietuvai ir pergalė yra tikrai labai svarbu. Šokinėjau tada ant lovos ir ko tik nedariau, labai džiaugiausi (šypsosi).
Čia kitokios sporto šakos medalis. Tai yra krepšinis, bet yra du skirtingi dalykai – fiziškumas, taisyklės ir pan. Gal ir netaps populiaresne sporto šaka už tradicinį krepšinį, bet kodėl gi ne?
– Akivaizdu, kad atiduodate daug savęs tam, kad pasiektumėte savo užsibrėžtus tikslus. Kiek svarbus šiame kelyje palaikymas iš aplinkos?
– Dabar jaučiu be proto didelį tiek draugų, tiek šeimos palaikymą, bet buvo laikotarpis, kai, devynis kartus atsisakius dėl darbo, dešimtą kartą jau nebesiūlo. Skaudu buvo suprasti, kad nebesiūlo, bet tada sėdi ir galvoji, kad čia yra tavo kelias ir jie vieną dieną supras.
Šiandien viskas puiku. Turiu nuostabių draugų ir jų palaikymas man tarsi dar vienas terapinis dalykas.
– Koks yra jūsų pagrindinis tikslas?
– Kadangi šiuo metu nesu nuo nieko priklausoma, esu tik pati sau, tai tam, kad lipčiau karjeros laiptais, galiu investuoti į save 100 proc. Mokantis šito amato manęs niekas netempė į viršų, neturėjau šiltnamio sąlygų ir teisėjų mokykloje girdėjau tik tai, kas yra blogai. Nesitikėjau komplimentų, bet kai girdėjau tik tai, kas blogai, jaučiau spaudimą, po vienų rungtynių paklausiau, ar ką nors darau gerai, ar ne. Tada vienas teisėjas pažiūrėjo į mane, nusišypsojo ir nieko nesakė.
Dabar, po 8 sezonų, jau suprantu, ką jis turėjo omeny ir kodėl nedavė tų šiltnamio sąlygų. Kylu dabar karjeros laiptais dėl to, kad jie mane užgrūdino, ir dėl to esu ten, kur esu.
Mano vienas iš tikslų ir svajonių yra tapti pirma moterimi nepriklausomoje Lietuvoje, kuri vienodai su vyrais, įveikusi tą pačią atranką, tą patį fizinį pasiruošimą, teisėjautų vyrų pirmojoje lygoje. Labai noriu ir manau, kad sėkmingai link to einu. Aš ruošiuosi tam ir tikiu, kad vieną dieną šį dalyką pasieksiu. Šitas dalykas, manau, būtų pavyzdys ir kitoms moterims.
– Ką turite omenyje, kai sakote, kad norite įveikti tą pačią atranką?
– FIBA, be teorijos, tu turi turėti ir fizinį pasirengimą ir buvo tokia linksma istorija šį sezoną. Fizinio pasirengimo testą sudaro „beep“ testas, ten yra 20 metrų atkarpa ir vyrams tai yra 86 atkarpos per 10 minučių, o moterims – 66 per 8 minutes. Du kartus per sezoną FIBA mus filmuoja ir tos 20 metrų atkarpos kas kažkiek laiko greitėja.
Šį sezoną aš pirmą kartą, niekam nieko nesakiusi, nusprendžiau bėgti 10 minučių, vyrams skirtą distanciją. Ruošiausi pusę sezono, kad galėčiau šitą dalyką padaryti, ir nubėgau. Po dviejų dienų gaunu laišką, kad atkarpa tarp 70–80 m nebuvo nufilmuota ir FIBA jos neįskaito, bet įskaito tas 8 minutes. Nustebau, bet pasitariau su kolega ir nusprendėme, kad turiu dar kartą tai padaryti. Po savaitės vėl bėgau ir vėl išbėgau 10 minučių.
Tos 10 minučių FIBA nieko nereiškia, bet aš noriu parodyti, kad galiu būti ne moteris, ne vyras, bet teisėja, tokia, kaip visi. Kad galiu tiek pat, kiek jie.
– Ką galėtumėte palinkėti sau?
– Dabar šita profesija daro mane laimingą, bet jei bus diena, kai manęs šitas dalykas nebeveš ir nedarys laimingos, tai nebus pasaulio pabaiga. Jei aš nepasieksiu savų tikslų, neįgyvendinsiu svajonių, tai irgi nebus pasaulio pabaiga. Linkiu sau laiku sustoti, bet tikiuosi, kad nereikės (šypsosi).
