Naujuosius namus Atėnuose atradęs Mindaugas Kuzminskas 2025 m. pasitinka pakiliai – su AEK komanda Graikijos čempionate dalinasi 3 ir 4 vietas, o į FIBA čempionų lygos TOP 16 etapą žengė tiesiausiu keliu.
Lietuvos krepšinio metus su LRT apibendrinęs krepšininkas sako, jog į nacionalinės vyrų rinktinės duris jau beldžiasi ypač talentingi žaidėjai, Kauno „Žalgirį“ jis mato Eurolygos atkrintamosiose, o pats dar turi jėgų žaisti aukštesniame lygyje.
2024 m. Lietuvos krepšiniui buvo ypač spalvingi – fiasko olimpinių žaidynių atrankoje, 3x3 krepšininkų bronza Paryžiuje, daug diskusijų sukėlę Lietuvos krepšinio federacijos prezidento rinkimai, Mato Buzelio šuolis į NBA ir Vilniaus „Ryto“ pergalė „Betsafe-LKL“ finale.
Turbūt daugiausia dėmesio Lietuvos krepšinio bendruomenėje sulaukė vyrų rinktinės pasirodymas Puerto Rike. Antrą kartą iš eilės mūsiškiai praleido olimpines žaidynes, o tai sukėlė nemažą domino efektą – išgertuvių skandalas, trenerio Kazio Maksvyčio atleidimas ir begalė diskusijų, kurių tikslas – išsiaiškinti, kas atsitiko Lietuvos krepšiniui.
M. Kuzminsko teigimu, šie metai pasižymėjo išskirtiniu dėmesiu, tačiau įvairios kalbos ir garsūs pamąstymai tam tikrais momentais peržengdavo ribas.
„Aš manau, kad visos diskusijos, visos kalbos yra labai sveikintinas dalykas, jeigu neperžengiamos ribos, kur prasideda įžeidinėjimai, tai liečia ir sportą, ir politiką. Manau, kad krepšinio prasme buvome gerokai ant ribos, kai kur buvo perlenkta lazda. Tačiau bet kokiu atveju tikiuosi, kad tai išeis į naudą, bus tam tikrų pokyčių“, – svarstė krepšininkas.
Vienas iš Atėnų AEK klubo lyderių tiki, jog Lietuvai norint sugrįžti į pergalių kelią reikia pradėti nuo šaknų. Anot M. Kuzminsko, Lietuvai reikia ir talentingų krepšininkų, kurie vėl garsins Lietuvos vardą, o jie jau beldžiasi į vyrų rinktinės aplaužytas duris.
„Vyrų rinktinė yra tik vyšnaitė ant torto. Viskas prasideda daug giliau, prasideda jaunimo programose. Ir net jose atlikus pokyčius rezultatai nepasirodys rytoj. Rinktinei nereikia 20–30 gerų žmonių, užtenka 6–7 talentų, aš matau, juos turėsime artimiausiu metu. Svarbu, kad ko nors nepamirščiau. Kasparas Jakučionis, Augustas Marčiulionis, Matas Buzelis...
Deividas Sirvydis yra gana jaunas. Domantas Sabonis nėra senas (juokiasi), jis yra „vedantis“ žaidėjas. Sakyčiau, kad tai kitokio tipo žaidėjai, nei mes turime dabar, tokie, kokių mums reikia. Pavyzdžiui, kalbant apie K. Jakučionį, aš kartais pabandau susirasti NCAA rungtynes – nuostabu žiūrėti, kaip jis žaidžia. Visiškai nelietuviško braižo, visiškai išskirtinis talentas gynėjų grandyje, kur kartais to individualumo mums pritrūksta.“
Paklaustas, ar požiūris į žaidimą už Lietuvą pasikeitė po nelemto Puerto Riko, M. Kuzminskas siuntė žinutę jaunimui ir buvo konkretus – svarbu žaisti rinktinėje, jei tik kūnas tai leidžia.
„Tas požiūris, atvažiuojant žaisti už rinktinę, negali būti kitoks. Turi atvažiuoti, atiduoti visą save, kovoti ir panašiai. Kad ir kaip šabloniškai tai skamba. Ypač bėgant metams supranti, kad tų šansų laimėti mažiau ir mažiau. Mano startas rinktinėje buvo 2013 m., 2015 m., atrodo, čia medaliai ir viskas toliau taip ir eis. Pasižiūri, dabar jau 10 metų be medalių. Jaunesniems žaidėjams palinkėčiau suprasti, kad rinktinės malonumas yra labai laikinas ir reikia daryti čia ir dabar, o ne laukti, kol kažkas bus ateityje. Požiūris yra tik vienas – važiuoti, žaisti už Lietuvą ir tą daryti visur ir visada, jeigu tik esi sveikas“, – mintimis dalijosi Lietuvos rinktinės žaidėjas.
Artėjant Naujiesiems Metams su LRT bendravęs M. Kuzminskas taip pat aptarė savo šventinį laikotarpį, lietuvius Eurolygoje, „Žalgirio“ šansus, įspūdžio nedarantį LKL lygį ir M. Buzelio galimybes rinktinėje.
– Šventes sutikote Graikijoje. Kokios emocijos aplanko jūsų namus šiuo metu?
– Šventės darbingos, kaip dažniausiai ir būna. Per pastaruosius turbūt 11 metų tik vieną kartą pavyko grįžti į Lietuvą, bet džiaugiuosi, kad mano šeimyna buvo kartu, kad jaukiai tarp treniruočių paminėjome ir pašventėme, kaip buvo įmanoma. Kaip bebūtų, Kalėdos man yra pati gražiausia šventė. Tai yra bendrumo šventė, kuomet susirenka visi artimiausi žmonės. Palinkėčiau susirinkti ne tik per šventes, bet ir visąlaik, nes laikas labai greitai bėga.
– Pačiam šis sezonas kol kas puikus – su Atėnų AEK tiesiausiu keliu patekote į FIBA čempionų lygos TOP 16 etapą, o Graikijos čempionate dalinatės 3 ir 4 vietas. Kokios nuotaikos?
– Šis sezonas kol kas tikrai klostosi sėkmingai. Aišku, sezonas dažniausiai būna su daug pakilimų ir nuopuolių, bet, ačiū Dievui, kol kas pavyksta išlaikyti tempą tiek man, tiek komandai. Apskritai esu laimingas būdamas čia, nes smagu jaustis reikalingam, išnaudojamam. Tikiuosi, kad ir kiti metai bus panašūs.
– Ar Atėnuose esate laimingas dėl žaidybinio laiko komandoje, ar dėl kitų priežasčių? Krepšinio bendruomenėje kalbama, kad jūs dar rastumėte vietą ir Eurolygos klube.
– Sakyčiau, kad dar galiu prisitaikyti prie bet kokios situacijos. Rinktinėje buvau toks labiau atsarginis, klube esu prie pagrindinių žaidėjų. Mano amžius, ramybė, supratimas leidžia prisitaikyti. Tiesiog labai gera jaustis reikalingam, būti mėgstamam, mylimam, būtent toks ir esu čia. Sekasi gerai, todėl nematau prasmės ko nors kito ieškoti. Ar patempčiau Eurolygos lygį? Manau, kad kol kas tikrai taip, bet sakau, džiaugiuosi, kur esu.
– Kuriems žaidėjams ateityje numatote svarbius vaidmenis Lietuvos vyrų nacionalinėje rinktinėje?
– Svarbu, kad ko nors nepamirščiau. Kasparas Jakučionis, Augustas Marčiulionis, Matas Buzelis... Deividas Sirvydis yra gana jaunas. Domantas Sabonis nėra senas (juokiasi), jis yra „vedantis“ žaidėjas. Sakyčiau, kad tai kitokio tipo žaidėjai, nei mes turime dabar, tokie, kokių mums reikia. Pavyzdžiui, kalbant apie K. Jakučionį, aš kartais pabandau susirasti NCAA rungtynes – nuostabu žiūrėti, kaip jis žaidžia. Visiškai nelietuviško braižo, visiškai išskirtinis talentas būtent gynėjų grandyje, kur kartais to individualumo mums pritrūksta.
– Ar tenka matyti rinktinėje dar nedebiutavusio M. Buzelio rungtynių už Atlanto? Ką jis gali duoti rinktinei?
– Labai daug priklausys nuo jo. Kiek pažįstu jį, kiek pažįstu jo tėtį ir aplinką, tai labai daug dirba, nerealu. Vis tiek vaikinui anksti atėjo ir šlovė, ir kontraktai, bet jis nesustoja dirbti ir siekti savo tikslų. Džiaugiuosi, kad jį pasikvietė Čikagos „Bulls“ komanda tokiu aukštu šaukimu, nes būtent tos ekipos, kurios pasikviečia greitu šaukimu, dažniausiai duoda daugiau žaidybinio laiko, tobulėjimo ir dėmesio avansu.
Manau, kad jis yra nereali medžiaga, iš kurios galima padaryt labai gerą produktą, tai tikiuosi, kad už poros metų jis galėtų būti pagrindiniu žaidėju. Žinodamas visą NBA ir vasaros lygas, aš nesu tikras, ar jie labai norės, kad jis atstovautų rinktinei artimiausiu metu.
– Lietuva yra tarp kandidačių surengti 2029 m. Europos krepšinio čempionato grupių etapą. Ar šį turnyrą matote kaip galimybę baigti karjerą tarp savų sirgalių?
– Taip toli dar nežiūriu, einu 36-uosius metus, džiaugiuosi, kad šį sezoną nepraleidau dar nė vienų rungtynių, kad kiekvienoje treniruotėje galiu būti sveikas. Į tokius ateities planus krepšinyje nežiūriu – negali taip žiūrėti, nes, neduok Dieve, rytoj patirsi traumą.
– Kaip pavyksta išlaikyti tokią formą?
– Nemanau, kad yra tokia viena didelė paslaptis, kuri visiems tiktų. Tiesiog aš manau, kad su metais atrandi, kas gerai yra tau: koks maistas, koks režimas. Ne kartą minėjau, kad prie to labai prisidėjo mūsų sūnaus Jono gimimas, nes ateina visiška ramybė. Aš kartais pagalvoju, kaip būtų gerai turėti dabartinę galvą (krepšinio prasme) ir kūną prieš kokius 7–8 metus. Tada rezultatai būtų daug geresni, bet tuo gyvenimas ir žavus, kad nėra taip, kaip nori.
– Pereinant prie lietuvių, kurie 2024 m. žaidė ir žaidžia Eurolygoje. Kurį stebite dažniausiai, nekalbant apie Kauno „Žalgirį“?
– Kadangi dažniausiai mūsų rungtynės FIBA čempionų lygoje nepersipina su Eurolyga, stebiu visus, kiek įmanoma. Labiausiai džiugu dėl Roko Jokubaičio, manau, kad iš jo pusės buvo labai teisingas sprendimas vasarą persikelti į Tel Avivo „Maccabi“ komandą. Su juo pats buvau gyvai susitikęs, kai jie žaidė čia, Atėnuose. Džiugu matyti, kad jis vėl laisvas, mėgaujasi krepšiniu ir tiesiog demonstruoja nuostabius rezultatus.
Tą pamatėme ir rungtynėse su „Žalgiriu“. Mariui Grigoniui – tik sveikatos, kad tik ji greičiau susitvarkytų. Rokas Giedraitis, manau, vis tiek gaus šansų. Ten rotacija ilga, o ir sezonas sunkus. Aikštelėje R. Giedraitis tikrai vaizdo negadina, viskas su juo gerai, o Marius ir Rokas turi ilgesnius kontraktus, tai džiugu, kad tikrai turės dar laiko įrodyti savo vertę.
– Kauno „Žalgirio“ sezono pradžią Eurolygoje Martynas Gecevičius įvertino devynetu. Ar Lonnie Walkerio pritraukimas į Kauną rodo, kad Lietuvos klubinis krepšinis gerėja?
– Dėl Lietuvos klubinio krepšinio susilaikyčiau. Pernai matėme, kad nė viena komanda nieko nepasiekė Europiniuose turnyruose, nieko tokio išskirtinio. O „Žalgirio“ pirma sezono pusė yra įspūdinga. Dabar apskritai Eurolygos sezonas labai įdomus: du kartus laimėjęs gali būti pirmas, o du kartus pralaimėjęs gali būti tryliktas. Bet svarbu, kad daug iškovotų pergalių prieš stiprias komandas su daug didesniais biudžetais ir dar išvykose.
Džiaugiuosi dėl jų ir linkiu, kad išlaikytų tą patį tempą. Dėl Walkerio – jis įspūdingas žaidėjas, bet jaučiama, kad jam dar pirmi metai Europoje, trūksta stabilumo. Per pirmąją rungtynių pusę gali sumesti 20 taškų, o per antrąją gali nieko nepataikyti. Manau, kad jei jam pavyks atrasti stabilumą, galime tikėtis „Žalgirį“ pamatyti atkrintamosiose, nes žaisti su kuo jie turi.
– „Betsafe-LKL“ čempionatas šiais metais atnešė daug intrigų – finale triumfavo „Rytas“, o šį sezoną tiek jam, tiek „Žalgiriui“ jau įkando ir Vilniaus „Wolves“. Kokio lygmens, jūsų akimis, šiuo metu yra vietinis Lietuvos frontas?
– Labai smagu, kad grįžo didesnė intriga. Prie to prisidėjo ir „Vilkai“, kurie priverčia visas komandas pasitempti. Atsirado ir Vilniaus derbis, kurio nebuvo nuo „Lietuvos ryto“ ir „Sakalų“ laikų, bet ten ir jėgos nebuvo labai lygios. Tačiau paties lygio žaidybine prasme norėtųsi aukštesnio. Dažnai tai parodo Europiniai rezultatai, šį sezoną jie geri, bet paskutiniais metais – nelabai.
Galime pažiūrėti į Graikijos čempionatą: yra Salonikų „Aris“, yra Rodo „Kolossos“ komanda. Viena žaidžia Europos taurėje, kita čempionų lygoje, bet abi net nepateko į Graikijos taurės rungtynes. Tai tas LKL pajėgumas galėtų būti šiek tiek geresnis. Bet tikrai galima pagirti pačią lygą, kaip organizaciją. Palyginęs su kitomis lygomis, kuriose žaidžiau, matydamas, kaip dirba ir tvarkosi LKL, galiu pasakyti, kad tai yra aukščiausias lygis. Pradedant teisėjavimu, kuris dažnai yra kitų kritikuojamas, ir baigiant Karaliaus Mindaugo taurės savaitgaliu, kuris patampa tikra švente.
