Tomas Kaukėnas po vienų iš pirmųjų savo biatlono varžybų, kai jis į taikinius pataikė vos vieną kartą, jau norėjo mesti šią sporto šaką, tačiau dabar sportininkas su mielu noru prisimena gražiausius karjeros metus ir vis dar nepaleidžia svajonės apie olimpinį medalį.
Šį savaitgalį Suomijos mieste Kontiolahtyje prasideda pirmasis pasaulio biatlono taurės etapas, kuriam ruošiasi ir Lietuvos rinktinė su T. Kaukėnu priešakyje.
Laukia sezono pradžios
Prieš sezono startą LRT RADIJO laidoje „Čempionų pietūs“ apsilankęs T. Kaukėnas džiaugėsi, kad jo kūnas „vėl jaučia malonumą čiuožiant greitai ir intensyviai“.
„Labai džiaugiuosi, kad jaunieji biatlonininkai rodo gerus rezultatus treniruotėse – pakankamai stabilų šaudymą ir greičiu kartais lenkia net ir vyresnius biatlonininkus. Pradžia tikrai optimistiška ir teikianti daug vilčių. Gal tik Maksimas Fominas šiek tiek sirguliavo ir kol kas jo fizinė forma nėra gera, tai ir nuotaika nėra pati geriausia, bet kitų biatlonininkų nuotaika gera, visi pasiruošę ir laukia sezono pradžios“, – laidoje pasakojo sportininkas.
Taip jau yra, kad biatlonininkų žiemos varžybų sezonas nesutampa su kalendoriniais metais. Sezonas trunka nuo lapkričio mėnesio pabaigos iki pat balandžio. Jau gegužę prasideda pirmosios stovyklos, kurios dažniausiai vyksta Lietuvoje. Kaip gi atrodo biatlonininkų pasiruošimas žiemai vasarą?
„Vasaros treniruotės būna lėtesnės, bet ilgesnės, o artėjant rudeniui treniruotės intensyvėja. Lapkritį būna paskutinis intensyvių treniruočių blokas. Likus maždaug savaitei iki pagrindinių varžybų, dažniausiai biatlonininkai šiek tiek atleidžia tas intensyvias treniruotes ir vėl bando pakrauti savo kūną naujomis jėgomis ir ateiti į pirmuosius startus jau pailsėję ir pasiruošę“, – teigė T. Kaukėnas.
Žiemą biatlonininkus įprasta matyti ant slidžių, o štai vasarą treniruotėse atsiveria visa paletė kitų sportų šakų.
„Mes naudojame ir dviračius, ir riedslides, ir bėgiojame. Aš netgi ir baidarę įjungiu. Nes sportuoju daug metų ir kartais, pavyzdžiui, važiavimas dviračiu atsibosta, tai aš bandau kažką pakeisti. Prieš dvejus metus daug irklavau“, – pasakojo pašnekovas.
Tiesa, ant slidžių biatlonininkams tenka atsistoti, kad ir vasarą, ankstyvą rudenį.
„Labai gerai, jeigu yra sąlygos kažkur slidinėti. Kartais važiuojame ir į kalnus, kur yra sniego visus metus ir ten slidinėjame, arba į uždarus tunelius, kuriuose taip pat yra sniego ir ten bandome slidinėti“, – patikslino sportininkas.
Tarp biatlonininkų populiarūs ir MTB dviračiai, kurie pakeičia intensyvų bėgimą: „Bėgimas šiek tiek yra grubesnis ir kartais pradeda skaudėti kelius. Negalime labai ilgai bėgioti, tai dažniausiai biatlonininkai renkasi dviratį ir MTB dviratį.“
Labiausiai patinkančio treniravimosi būdo T. Kaukėnas teigė neturintis, o vienam atsibodus – stengiasi ieškoti alternatyvos.
„Šiandien galbūt jau ir norėčiau su dviračiu pavažinėti, nes jau visą mėnesį slidinėju. Bet, aišku, oras neleidžia ir šiandien rinkčiausi tiesiog gal bėgimą gamtoje, nes oras tikrai labai geras“, – sakė T. Kaukėnas.
Nuovargis lydi nuolatos
Biatlono varžybose sportininkams tenka ir šliuožti trasoje su slidėmis, ir šaudyti šaudykloje, o sunkiausia dalis – abi disciplinas suderinti.
„Jeigu slysti slidėmis labai greitai ir tada reikia susikoncentruoti šaudymui, reikia savo kūną nuraminti ir sutelkti dėmesį šaudymui. Tai yra labai sunku. Tas perjungimas iš vienos disciplinos į kitą. Taip pat man labai sunku pašaudžius vėl pradėti greitai važiuoti. Nes kūnas pradeda ilsėtis ir galvoja, kad jau viskas baigėsi. Bet iš tikrųjų dar būna likę keli ratai.
Kai esi pavargęs, gali kiek nori stengtis, bet kūnas tiesiog nori ilsėtis ir negeba koncentruotis. Klaidos šaudykloje dažniausiai kyla iš to“, – pasakojo T. Kaukėnas.
Visos pasaulio biatlono taurės varžybos vyksta užsienyje, kaip ir nemaža dalis treniruočių: „Kažkada skaičiavau, sudėjau visas stovyklas ir visas varžybas užsienyje, tai berods gavosi 250 dienų išvykose per metus. Man atrodo, tuo metu dar įskaičiavau ir stovyklas Lietuvoje, per kurias nebuvau namuose. Dažniausiai stovyklas Lietuvoje darome Ignalinoje“, – atskleidė biatlonininkas.
T. Kaukėnas, nors šiuo metu ir gyvena Vilniuje, pats yra kilęs iš Ignalinos. Kaip, beje, ir būrys kitų olimpiečių, kaip biatlonininkė Diana Rasimovičiūtė ar slidininkas Modestas Vaičiulis. Kodėl Ignalina tapo savotišku žiemos sporto centru?
„Ignalinai tikriausiai pasisekė, kad ji yra tokioje vietoje, kur sniegas iškrenta anksčiausiai ir tikriausiai ilgiausiai laikosi. Manau, kad tokių vietų yra ir daugiau Lietuvoje. Netgi šalia Vilniaus yra vieta, kur sniegas galbūt ilgiau išsilaiko nei Ignalinoje. Bet Ignalinoje yra pakankamai raižyta vietovė, yra daug įkalnių ir nuokalnių, ten yra ir kalnų slidinėjimo trasa. Taip susiklostė, kad ten koncentruojasi būtent tie žiemos sporto entuziastai, treneriai“, – svarstė pašnekovas.
Biatlonininkas pabrėžė, kad fizinis krūvis ir nuovargis yra nuolatinis profesionalių sportininkų palydovas.
„Aš sakau, kad visada esu pavargęs. Tiktai prieš varžybas esu pailsėjęs. Tai yra labai sunku, nes kelionės, nuovargis, aišku, turi įtakos ir emocinei būklei, ir nuotaikai. Išmokti treniruotis ir išmokti priimti tai, kad bus visada sunku, yra tikrai nemažas iššūkis ne tik man, bet ir kitiems biatlonininkams“, – teigė T. Kaukėnas.
T. Kaukėnas per savo karjerą yra dalyvavęs trejose olimpinėse žaidynėse, daugybėje pasaulio čempionatų, o jam priklauso ir Lietuvos biatlonininkų rekordinė, 13-oji, vieta olimpinėse žaidynėse. Tačiau vienas ryškiausių karjeros prisiminimų yra iš mokyklos laikų.
„Tiksliai neprisimenu, ar tai buvo Lietuvos pirmenybės, bet gerai prisimenu, kad turėjau užimti prizinę vietą tam, kad bendroje sezono įskaitoje būčiau pirmas. Ir tuo metu aš iš dešimties šūvių pataikiau tik vieną. Užėmiau, berods, penktą vietą ir bendroje įskaitoje likau antras. Tai buvo tikrai skaudus prisiminimas. Ir tuo metu galvojau baigti biatlonininko karjerą ir pereiti į slidinėjimą, nes šaudymas kišo koją“, – prisimėnė T. Kaukėnas.
Olimpinės viltys
Tačiau biatlonininko karjeros T. Kaukėnas nebaigė ir jos baigti artimiausiu metu neketina.
„Sportuoju daugybę metų ir tą, ką mes sukūrėme iki šių dienų, būtų gaila prarasti. O ir mano išėjimas iš biatlono tikrai apsunkintų biatlono sporto šakos tęstinumą“, – tvirtino sportininkas.
T. Kaukėno manymu, 2026 metų olimpinės žaidynės bus kertinis laikas, kai jis ir priims sprendimą – karjerą tęsti, o galbūt pasukti treniravimo keliu. Tačiau svajonių apie olimpinį medalį sportininkas dar turi.
„Biatlone tai tikrai įmanoma. Būtent dėl to, kad yra šaudymas, kuris dažnai suteikia netikėtumo. Yra viltis, kad kiti biatlonininkai nepataikys, o aš tą dieną pataikysiu ir visgi kažkada tapsiu olimpiniu čempionu. Suprantama, kad laikas eina ir 2026 m. olimpiada, greičiausiai, jeigu pavyktų ten nuvažiuoti, būtų mano paskutinė. Nors niekas nežino, galbūt ir dar į vieną galima būtų nuvažiuoti. Tai man tada būtų 40 metų. Gal ir įmanoma, nežinau, bet kol kas galvoju tik pusantrų metų į priekį ir planus kuriu tik tiek. Toliau tikrai dar anksti galvoti“, – svarsto T. Kaukėnas.
Pastarosios trejos olimpinės žaidynės vyko toli nuo populiariausių biatlono centrų, o kitos žiemos olimpinės žaidynės vyks visiems puikiai pažįstamoje vietoje Italijoje.
„Yra tas jausmas, kad Italija yra kaip namai. Tame centre mes varžomės kiekvienais metais. Tai yra labai populiarus centras ir motyvuoja tai, kad mes tą centrą žinome. Mes žinome tą aukštį, kuriame vyks varžybos ir taip galim modeliuoti būtent savo pasirengimą ir planavimą.
Manau, kad tikrai bus daug sirgalių iš Lietuvos, nes iki Italijos tikrai daug arčiau nei iki Pekino. Sirgaliai visada suteikia energijos, nes dažnai netgi po nesėkmingų varžybų važiuojant matai, kaip jie vis tiek džiaugiasi tavimi ir tavo pasirodymu, ir vis tiek jiems yra geros emocijos. Tai suteikia energijos ir įjungia šypseną. Labai džiaugiuosi ir tikiu, kad tai bus olimpinės žaidynės, kur lietuvių sirgalių bus daugiausia“, – sakė T. Kaukėnas.
Viso pokalbio klausykite LRT RADIJO laidos „Čempionų pietūs“ įraše.
Parengė Aistė Malonytė
