Nuo sunkios kryžminių raiščių traumos 2011 metais iki gyvenimo už šiaurės poliarinio rato, nuo žaidimo Norvegijos ketvirtoje futbolo lygoje iki pakilimo į aukščiausią divizioną – tokį kelią per savo karjerą nukeliavo legendos statusą Skandinavijoje užsitarnavęs vartininkas iš Lietuvos Igoris Spiridonovas.
36-erių lietuvis neslepia, kad baigęs karjerą galėtų parašyti įdomią knygą, o vaikams ir anūkams galės papasakoti galybę istorijų. Viena tokių nutiko ir 2024 metų pabaigoje, kai I. Spiridonovas ir jo atstovaujamas „Bryne“ klubas iškovojo kelialapį į elitinį Norvegijos futbolo divizioną. Pastarąjį kartą „Bryne“ jame žaidė 2003 metais.
„Jei trumpai tariant, tai buvo kažkoks kosmosas“, – įspūdžiais pakilus į Norvegijos aukščiausią lygą su LRT.lt dalinosi I. Spiridonovas.
Vienas iš nedaugelio lietuvių
2024 metais antroje pagal pajėgumą Norvegijos lygoje „Bryne“ finišavo antroje vietoje, o tai jiems atvėrė tiesiogines duris į aukščiausią divizioną. Šis laimėjimas dar saldesnis, nes praėjusį sezoną „Bryne“ pralaimėjo pereinamąsias rungtynes ir liko už borto. Kaip pasakojo I. Spiridonovas, patekimo į aukščiausią lygą faktą vainikavo į aikštę įsiveržusių sirgalių džiaugsmas.
„Jau septynerius metus „Bryne“ klube žaidžiu, žinau, ką jiems reiškia futbolas. Bet kad taip švęs sirgaliai su išėjimu į stadioną patekimą į aukščiausiąją lygą, tai buvo staigmena, nes irgi tėvai buvo atvažiavę pasižiūrėti tų rungtynių ir tėvas irgi sėdėjo tribūnoje ir nesitikėjo, kad kai teisėjas sušvilpė, kad visi fanai bėgs į aikštę su fajeriais, vėliavomis, apkabins visus žaidėjus.
Tai iki šiol atsiminimai galvoje sukasi, tai sakau, kad kažkoks kosmosas buvo ir tiesiog malonumas pateikti žmonėms tokį dalyką, kad jie galėtų pasidžiaugti pagaliau vėl grįžus į aukščiausią lygą. Tai taip, tokie maloniausi prisiminimai“, – pasakojo I. Spiridonovas.
Po sezono „Bryne“ klubas dar metams pratęsė sutartį su veteranu iš Lietuvos. Ir jei traumos nesutrukdys, I. Spiridonovas gali tapti šeštuoju lietuviu, kuris bus žaidęs Norvegijos aukščiausioje lygoje. Iki šiol tai padaryti pavyko Donatui Vencevičiui, Tomui Ražanauskui, Andriui Veličkai, Tadui Labukui ir Ričardui Beniušiui.
Tiesa, pastarąjį sezoną pačiam I. Spiridonovui apkartino trauma, bet atsigavus po jos pavyko vėl susigrąžinti pagrindinio vartininko poziciją.
„Aš nelabai mėgstu žiūrėti į praeitį. Aišku, nusivylimas buvo sezono pradžioje, nes vis tiek laimėjau vėl konkurenciją ir buvau pagrindinis vartininkas prieš sezoną. Draugiškas rungtynes sužaidėme ir ten gal trys dienos iki sezono pradžios gavau traumą. Iškritau dviem su puse mėnesio. Reikėjo stebėti komandos žaidimą iš šono, o čia turbūt yra pats blogiausias dalykas futbolininkui, kai negali komandai padėti. Dirbi ten vienas salėje individualiai, kai visa komanda juda aikštėje.
Buvo labai toks nusivylimas, bet buvo ir tikslas sugrįžti geresniam, stipresniam ir padėti komandai per likusią sezono dalį. Tą padaryti pavyko ir kai grįžau į aikštę, tai mes 12 rungtynių iš eilės laimėjome. Toks mažas pasiekimas ir mano karjeroje, ir „Bryne“ klube“, – džiugiais dalykais pasidžiaugė I. Spiridonovas.
Beje, dar prieš pratęsiant sutartį su „Bryne“, vartininkas nujautė, kad komandos vadovai komandos iš pagrindų keisti nenorės ir suteiks šansą Norvegijos elite tą vietą išsikovojusiems futbolininkams.
„Kiek dabar tenka girdėti, tai klubo vizija yra tokia, kad dauguma žaidėjų gaus šansą. Pastiprinimui bus gal trys ar keturi žaidėjai. Nes yra pavyzdžių iš praėjusių metų, kai į aukščiausią lygą pakilo Oslo KFUM ir „Fredrikstad“ komandos, kurios startinėje sudėtyje gal atliko 2 ar 3 pasikeitimus. „Fredrikstad“ šiemet pateko į taurės finalą, be to ir lygoje jie užėmė aukštą vietą. Tai irgi čia pavyzdys, kad ir ta komanda, kuri išėjo iš pirmos lygos, gali kovoti aukščiausiame lygyje.
Ir ką aš girdžiu iš vadovybės, tai planas toks, kad jeigu šitie klubai gali, tai kodėl ir mes negalim taip. Aišku, vis tiek kažkurie žaidėjai gal ten nori išeiti, nedaug laiko gauna, bet dauguma futbolininkų, manau, liks ir jie gaus šansą pasirodyti aukščiausioje lygoje“, – dar lapkričio mėnesį kalbėjo I. Spiridonovas.
O koks gi tas antrosios Norvegijos futbolo lygos pajėgumas? Pasak I. Spiridonovo, jis neturėtų labai skirtis nuo Lietuvos „TOPsport A lygos“ pajėgumo, bet yra aukštesnis.
„Jei paimsime pastaruosius 3 ar 4 sezonus, tai „OBOS-ligaen“ lygis labai aukštas, nes ir daug komandų iš aukščiausios lygos iškrenta, ir šiaip vietiniai norvegai pajėgus. Šiais metais pirmas buvo Oslo „Valerenga“ klubas, kuris turi didžiulę istoriją, turi puikų stadioną.
Sunku būtų palyginti Lietuvos A lygą ir Norvegijos antrą divizioną. Reikia pripažinti, kad Norvegijos antroje lygoje nėra, kad žaidžiame kažkokiuose laukuose, o geruose stadionuose, kur susirenka ir po 4 ar 5 tūkst. žiūrovų. Išvykoje žaidžiant su „Valerenga“ gali ir 10 tūkst. susirinkti. Tai man atrodo, kad A lygoje niekas nelabai ir gali prisiartinti prie tokių skaičių.
Aišku, ten yra komandų su ne pačiais geriausiais stadionais, bet man pačiam yra didžiulis malonumas žaisti Norvegijos antros lygos išvykos rungtynėse.
Turbūt, kad A lygos geriausios komandos galėtų kovoti dėl aukščiausių vietų, bet kitos turbūt gal kažkur viduryje lentelės būti.
Kitas dalykas, tai lygis tikrai aukštas, nes turime daug žaidėjų, kurie ir į rinktines iš šios lygos važiuoja, ten ir Afrikos, Europos mažesnių šalių, bet vis tiek tai yra nacionalinių komandų atstovai. Mūsų komandoje visada irgi būdavo 2 ar 3 žaidėjai, kurie į jaunimo rinktines važiuodavo.
Mano manymu, A lygos lygis ir kiek žemesnis, bet aišku, čia tik mano nuomonė, gal kiti ekspertai kažkaip kitaip galvoja“, – tvirtino I. Spiridonovas.
„Ten pusę metų saulė šviečia, po to pusę metų tamsu būna ir sniego iki kaklo“
I. Spiridonovas žaisti futbolą pradėjo Klaipėdoje, bet galiausiai jis atsidūrė greta uostamiesčio įsikūrusiame Gargždų „Bangos“ klube. Čia jis ir pradėjo pirmuosius profesionalaus futbolininko žingsnius. Jau būdamas „Bangos“ klubo struktūroje jis matė, kaip ekipa kilo iš Pirmos lygos į A lygą. Perspektyvus vartininkas ankstyvoje karjeros stadijoje turbūt nė neįtarė, kad jo gyvenime vėliau atsiras Norvegija, o joje bus praleista daugybę metų žaidžiant futbolą.
Lemtingu momentu tapo 2011 metais vykęs LFF taurės finalas tarp „Bangos“ ir Panevėžio „Ekrano“. Pastarąjį per pratęsimą 4:2 laimėjo panevėžiečiai, o I. Spiridonovui nusivylimas buvo dvigubas – patirtas ne tik skaudus pralaimėjimas ir bet ir sunki trauma.
Ir taip susiklostė I. Spiridonovo gyvenime, kad šis atsidūrė Norvegijoje, Kirkeneso miestelyje, įsikūrusiame už šiaurės poliarinio rato. Nuo Gargždų ši vietovė ir nutolusi 2000 km į šiaurę. Ir kaip pamena I. Spiridonovas, persikėlimas į Kirkenesą jam buvo tarsi gyvenimo pamoka.
„Lietuvoje visą savo karjerą žaidžiau „Bangos“ klube, kai po futbolo mokyklos Klaipėdos patekau į Gargždus. Viskas gerai buvo, įvyko debiutas profesionaliame futbole, iš Pirmos lygos pakilome į A lygą. 2011 metais kaip tik žaidėme LFF taurės finale su Panevėžio „Ekrano“ klubu ir kaip tik tada gavau kryžminių raiščių traumą. Vėliau truputį buvo nesusipratimų su klubu ir kažkaip nusprendžiau, kad gal kažką reikia pabandyti daugiau, ne tik žaisti „Bangos“ klube.
Aišku, ten buvo pasiūlymų ir Lietuvoje, ir Latvijoje. Į kaimyninę šalį buvau netgi nuvažiavęs viską apžiūrėti, į bazę vykome pasiūlymus aptarti, bet kažkaip draugas, su kuriuo „Bangoje“ žaidėme kartu jau porą metų gyveno Kirkenese, pačioje Norvegijos šiaurėje. Jis pasiūlė atvažiuoti, man kaip tik reikėjo atsigauti po tokios traumos. Dar kartą pakartotinai ją patyrus buvo galima ir karjerą užbaigti, ne visi sugrįždavo po jos į aukščiausią lygį.
Nusprendžiau, kodėl gi ne. Nuvažiuosiu, pabandysiu kažką naujo, vis tiek išsikraustyti iš tėvų norėjosi, pradėti kitokį gyvenimą. Taigi, susikroviau daiktus ir nusprendžiau, kad nuvažiuosiu.
Aišku, kad buvo truputį šokas, nes nežinojau, kokia ta Norvegija. Kai atsidarai žemėlapį ir pasižiūri, kur ten mane pasikvietė, tai buvo truputį toks šokas. Ne gi ten žmonės gyvena? Įdomi patirtis, bet jau iš dalies.
Aš toks nepatenkintas likau, nes ten 3 sezonus atžaidžiau. Tai galvoju, kad truputį per daug laiko ten praleidau šiaurėje, nes ten irgi buvo su savo visokių istorijų. Gavau pamoką, kad nereikėjo pasitikėti žmonėmis, kai sako vieną, o paskui pasirašius sutartis jie keičia savo veidą. Turėjau dar dvejus metus papildomai praleisti Norvegijos šiaurėje, nors turėjau pasiūlymų iš kitų miestų ir iš aukštesnių lygų. Bet pasitikėjau žmonėmis ir už tai sumokėjau savo kainą. Ir dėl to Kirkenese reikėjo dar praleisti 2 metus.
Dėl to truputį liūdna, nes vis tik futbolininko karjerą labai greitai praeina, o dvejus metus teko išmesti. Tačiau aš toks žmogus, kad nesinori žiūrėti į praeitį, gyvenu dabar ir galvoju apie ateitį. Bet tai buvo gera patirtis, buvo smagu, ten buvo daug draugų ir apskritai iš vis kitas pasaulis. Ten pusę metų saulė šviečia, po to pusę metų tamsu būna ir sniego iki kaklo. Tai iš gyvenimo pusės įdomi patirtis gavosi. Praėjau tokią gyvenimišką mokyklą“, – apie karjeros pradžią Norvegijoje pasakojo I. Spiridonovas.
Beje, persikėlimas gyventi už šiaurės poliarinio rato ir žaidimas ketvirtoje pagal pajėgumą Norvegijos lygoje reiškė, kad I. Spiridonovui teko papildomai ieškotis darbo. Viskas pasikeitė 2015 metais, kai jis persikėlė žaisti į „Egersund“ komandą.
„Su Kirkeneso klubu žaidėme ketvirtame pagal lygį Norvegijos divizione, tai čia tikrai mėgėjiška lyga, visi ateina po darbų, tai man irgi reikėjo keisti savo gyvenimą, nes kai gyvenau Klaipėdoje, ten studijavau, universitete jau dirbau jaunimo treneriu. „Bangoje“ kai žaidžiau, tai, galima sakyti, viskas buvo apie futbolą. O kai atvažiavau į Norvegiją, tai, aišku, reikėjo susirasti darbą.
Labai gerai anglų kalbą mokėjau, tai ieškojau, kur aš galėčiau ten angliškai susišnekėti, tai teko dirbti ir nuo pirmadienio iki penktadienio. Dirbdavau nuo 7 ryto ir 15 val., o po darbų eidavau į treniruotes, savaitgaliais vykdavo rungtynės, o ten dar išvykos. Reikėdavo lėktuvu į Trumsę skristi arba su mašina važiuoti į Suomijos Altos miestą. Ten gaudavosi važiuoti penkias ar šešias valandas į vieną pusę. Kirkenese ta patirtis tikrai gera buvo. Praėjau tą gyvenimo kelią ir nereikia dėl kažko liūdėti. Tiesiog buvo toks gyvenimo etapas.
2015 metais persikėliau į „Egersund“ klubą, jie tuo metu žaidė trečioje pagal pajėgumą Norvegijos lygoje ir ekipa buvo su ambicijomis kilti aukščiau. Šitame klube irgi atsidūriau draugo Aleksandro Ivanausko dėka. Mes juo kartu irgi buvome žaidę „Bangoje“. Atostogavau, buvo gruodžio mėnesis ir paskambino ir sako, kad „Egersund“ ieško vartininko. Po atostogų grįžęs pas juos tris ar keturias dienas pasitreniravau ir jiems labai viskas patiko. Jie išpirko mane, nes reikėjo dar sumokėti perėjimo mokestį.
Susikrovėme daiktus Kirkenese ir dvi dienas su mašina važiavome iki naujų namų. Lietuvoje atrodo, kad atsisėdi į mašiną, 3 ar 4 valandos ir iš vieno krašto į kitą nuvažiuoji. Mums teko važiuoti du su puse tūkstančio kilometrų. Dar sausio sausio mėnesį važiavome per Suomiją, Švediją, paskui vėl Norvegiją. Vien apie kelionę iš vieno miesto į kitą bus ką vaikams ir anūkams papasakoti.
„Egersund“ klube jau buvo kiti rėmėjai, kiti tikslai. Beje, vieną iš rėmėjų turėjome lietuvišką įmonę, dar pora lietuvių buvo komandoje, tai jau buvo maloniau ekipoje būti, kai savo žmonių yra. Tai nuo 2015 metų ir vėl pradėjau gyventi tik futbolu“, – prisiminė I. Spiridonovas.
Legendos statusas
„Egersund“ klube I. Spiridonovas praleido kelis sezonus, o 2018 metais jis galiausiai persikėlė į „Bryne“ komandą. Joje jis žaidžia ir iki šiol. Nieko keisto, kad per tiek metų I. Spiridonovas užsitarnavo sunkiu darbu ne tik gerą vardą, bet ir legendos statusą. Jis taip pat yra ur vienas daugiausiai rungtynių klube sužaidęs futbolininkas.
„Nuo pirmos dienos man čia patiko viskas. Dar kai jie iškrito į žemesnį divizioną, kur žaidėme mes su „Egersund“ komanda, tai išvykos varžybose pastebėjau, kad ir stadionas didesnis, ir sirgaliai aktyvūs, pas jus į namus pilnas autobusas jų atvažiavo. Jau tada turėjau tikslų, kad gal čia vertėtų persikelti. Klubas turi gilias tradicijas, yra laimėjęs šalies taurę. Daug metų yra žaidęs aukščiausioje lygoje, tikrai didelis klubas regione savo.
Po trijų metų, praleistų „Egersund“ klube, pavyko patekti į „Bryne“ klubą. Nuo pirmos dienos jaučiausi kaip savas. Netgi pasirašant sutartį sakė, kad mane jau kviečiasi, kaip norvegą, o ne lietuvį. Tuo metu jau šešis sezonus buvau atžaidęs Norvegijoje, jau tokį ir skandinavišką mentalitetą turėjau, ir kalbą mokėjau kažkiek.
Vartininkų treneris irgi buvo toks, kur nuo pirmos dienos ėjo už mane, sakė, kad jei tik kažko reikės, galiu skambinti dieną ar naktį. Aišku, pirmi metai buvo sunkūs, nes vis tiek komanda buvo iškritusi į žemesnį divizioną. Tačiau man asmeniškai pirmas sezonas buvo puikus sezonas. Apskritai, aš pirmus du sezonus „Bryne“ komandoje buvo išrinktas geriausiu žaidėju. Trečiame sezone netapau tokiu, bet su klubu patekome iš trečiojo Norvegijos divizioną į antrąjį.
O kas liečia legendos statusą, tai, aišku, malonu, daug žmonių socialiniuose tinkluose parašo, kad jau gavau tokį statusą. Ne kiekvienas net vietinis praleidžia tiek metų komandoje, o čia dar užsienietis ir stabiliai aš būdavau pagrindiniu vartininku. Aišku, kartais traumos pristabdo karjerą, bet dabar jau esu virš 200 rungtynių klube sužaidęs, su kuriuo kilome iš trečiojo diviziono iki pat aukščiausio.
2018 metais dar tokią istoriją sukūrėme Norvegijos taurėje, kai iki ketvirtfinalio nukeliavome. Buvome vienintelė komanda iš trečiojo diviziono, o šalia buvo septynios komandos iš aukščiausios lygos, nei vienos komandos iš antros lygos ir mes vieninteliai iš žemiau. Mes tada dar buvome vienintelė komanda per visą taurės istoriją, kuri iki ketvirtfinalio nukeliavo nepraleidusi nė vieno įvarčio. Tik ketvirtfinalyje pralaimėjome „Lillestrom SK“ ekipai.
Nors aš dar ir aktyvus žaidėjas, bet gražiausiai karjeros prisiminimai ir bus iš etapo „Bryne“ klube tiek dėl asmeninių pasiekimų, tiek ir dėl komandinių“, – pasakojo vartininkas iš Lietuvos.
Bet, ar praleidus 12 metų Norvegijoje, I. Spiridonovui pavyko perprasti šios šalies kultūrą ir tapti tarsi vietiniu? Kaip juokauja pats lietuvis, vis dar yra dalykų, kurie jį nustebina.
„Manau, kad sunku ir iki šiol iki galo integruotis. Aš jau 12 metų žaidžiu Norvegijoje, bet dar ir dabar būna dalykų, kurie nustebina. Taip, jų mentalitetas ir bendravimas yra kiek uždaresnis. Jeigu komandoje yra užsieniečių, tai ir aš labiau su jais bendrauju. Tačiau dabar, kai jau žinau jų mentalitetą, tai būnu kaip koks ambasadorius tarp norvegų ir užsieniečių. Dabar turėjome komandoje ir portugalą, daną, švedą. Jei būna kokia rinktinių pertrauka, tai badau surinkti užsieniečius pas save pasėdėti, futbolą pažiūrėti.
Aišku, kitas šalis, kita kalba, man pačiam reikėjo prie daug dalykų priprasti. Gal dabar visų dalykų ir nepaskysiu, gal jau pats tos norvegiškos kultūros savyje jau turiu. Tačiau, ką prisimenu, tai man ten gal porą metų buvo didžiulė nuostaba. Atvažiuoji iš Lietuvos, kalbame, kad, pavyzdžiui, iki rungtynių pusantros valandos neduok Dieve kažką suvalgysi ar kavos išgersi, o jie čia sėdi rūbinėje, jau reikia eiti į apšilimą, gali ir sumuštinį suvalyti, ir kavą gerti.
Dabar jau nekreipiu dėmesio į tokius smulkius dalykus“, – teigė I. Spiridonovas.
Edgaro Jankausko skambutis ir „Bangos“ triumfas LFF finale
Pokalbio su I. Spiridonovu metu kalba pasisuko apie skambučius, kurių vartininkas sulaukia iš kitų Norvegijos klubų. Nors vartininkui jau 36-eri ir jis niekada nėra kviestas į Lietuvos rinktinę, pasidarė smalsu, ar tikėtųsi sulaukti ir skambučio iš Edgaro Jankausko?
„Aš šiaip neslėpsiu, čia kiekvienas futbolininkas pasvajoja, būtų karjeros viršūnė. Jaučiu, kad tikrai rinktinėje nepasirodyčiau blogai ar blogiau už kitus vartininkus, kurie gauna kvietimus iš tos pačios Lietuvos A lygos. Kartais aš nesuprantu, kodėl, pavyzdžiui, iš Norvegijos antro diviziono nekviečia, o o kviečia ten iš septintos ar aštuntos A lygos komandos. Ar ten aukštesnis lygis? Nežinau. Aišku, čia trenerio pasirinkimas, bet būtų malonu.
Iš kitos pusės, tai neskraidau aš debesyse, suprantu, kad man jau 36-eri metai. Kokie ten būtų mano tikslai? Pasidalinti patirtimi? Aišku, yra tų pavyzdžių, kai debiutuoja vartininkai vyresnio amžiaus.
Dabar mano tikslas yra tiesiog jaustis maloniai dėl to, ką dariau, išvengti traumų, padėti „Bryne“ klubui kiekvienose rungtynėse, o treneris jau ten nuspręs. Aišku, jei sulaukčiau skambučių, tai būtų vau. Tačiau tikrai galvočiau, kad tikrai dėl savo sunkaus darbo, atsidavimo futbolui, dėl to, kokį kelią aš nuėjau ir čia būtų gera karjeros kulminacija gavus kvietimą. Tačiau jei negausiu, tai gyvenimas nuo to tikrai nepasikeis. Aš ir toliau mylėsiu futbolą ir darysiu tai, ką aš myliu“, – sakė I. Spiridonovas.
Ir jei vartininkams kitame sezone debiutuos aukščiausioje Norvegijos lygoje, tai E. Jankausko ir jo trenerių štabo išties laukia malonus galvosūkis – kviesti I. Spiridonovą į rinktinę ar ne. Jei pažiūrėsime UEFA šalių reitingą, tai skaičiai kalba patys už save. Pavyzdžiui, šiuo metu pirmas Lietuvos rinktinės trenerių pasirinkimas Edvinas Gertmonas žaidžia Rumunijoje, o ši šalis UEFA reitinge rikiuojasi 26-oje vietoje. Tuo tarpu Norvegija užima kur kas solidesnę poziciją – 14-ąją.
O štai kita su Lietuva susijusi tema I. Spiridonovui kur kas mielesnė širdžiai. Tai – istorinis Gargždų „Bangos“ triumfas LFF taurės finale šių metų rugsėjį. „Banga“ pagaliau kėlė taurę į viršų, kai finale tik po 11 metrų baudinių serijos 4:1 įveikė Kauno rajono „Hegelmann“ futbolininkus.
„Finalą, be abejo, aš žiūrėjau. Tėčiu netgi nuorodą nusiunčiau, nes jis visą laiką mano karjerą sekė, Lietuvoje stebėdavo kiekvienas namų rungtynes. „Banga“ mano pirmas klubas, kur aš pradėjau karjerą savo, tai visą laiką stebiu jų rungtynes, kur jie bežaistų, ar Pirmoje lygoje, ar A lygoje. Nesvarbu, kad jau praėjo 12 metų, bet kai „Banga“ kėlė taurę, aš vis tiek jaučiausi klubo dalimi. Kai grįžtu atostogų į Lietuvą, mes visą laiką su malonumu nuvažiuojame į Gargždus, jei nėra pertraukos A lygoje.
Bendrauju su žmonėmis, kurie iki šiol dirba klube nuo to laiko, kai aš buvau „Bangoje“. Didžiausi sveikinimai ir labai didžiuojuosi, kad mano klubas laimėjo LFF taurę. Norvegijoje daug kalbame apie futbolą, tai su pasididžiavimu pasakojau norvegams, kad mano pirmas klubas pagaliau laimėjo pirmą kartą taurę, nes dar porą kartų finale esame pralaimėję. Tikrai dar jaučiuosi dalimi tos sėkmės“, – su šypsena veide kalbėjo I. Spiridonovas.
„Amžius yra amžius, bet jis tik ant popieriaus“
O kiek dar pats I. Spiridonovas ketina tęsti savo karjerą? Kaip teigė vartininkas, dar bent kelis metus pirštinių ir sportinės avalinės ant vinies kabinti neketina.
„Pats svarbiausias dalykas, kaip pats jauti kūną. Koks jausmas, kai atsikeli kiekvieną rytą po treniruočių, kokia motyvacija. Aš nuo vaikystės svajojau kažkur žaisti užsienyje, aukščiausiame lygyje. Galima sakyti, kad aš esu iš dalies patenkintas savo karjera. Man yra 36-eri, žaidžiu užsienyje, gyvenu iš to. Iš mano kartos 1988 metų gimimo su kuriais pradėjau lankyti futbolą, tai kažkas bandė užsikabinti, bet dauguma ten baigė karjerą būdami 23 ar 24 metų amžiaus.
O aš, nors jau 36-eri, vis dar gyvenu savo svajone. Aišku, truputį gaila, kad gana vėlai patekau į „Bryne“ klubą. Dabar aš jaučiuosi būdamas geriausios savo formos. Nežiūrint į amžių svarbiausia yra kaip tu paruoši savo kūną, kokią motyvaciją turi, o aš jos dar tikrai turiu dar 2 ar 3 metus žaisti aukštame lygyje, o vėliau jau žiūrėsime, kaip kaip ten Dievas duos, ar traumos kokios, ar dings motyvacija. Tačiau dabar esu labai motyvuotas, ypač, kai išėjome į aukščiausią lygą, tai irgi norisi išbandyti savo šiame lygyje.
Šiaip, kai baigsiu karjerą, bus galima netgi ir knygą parašyti. Apie visą mano istoriją, kaip atvažiavau į Norvegiją atsigauti po traumos, kaip pradėjau žaisti ketvirtame divizione ir paskui žingsnis po žingsnio kilau į viršų be jokių agentų, tik per savo sunkų darbą.
Dabar, kai jau pakilau į aukščiausią Norvegijos lyga, tikrai toks yra didžiavimasis savo karjera“, – tvirtino I. Spiridonovas.
Lietuvis lieka atviras ir dėl klausimo apie ateitį po karjeros pabaigos. Anot I. Spiridonovo, jis neuždaro durų nei gyvenimui Norvegijoje, nei grįžimui į Lietuvą.
„Čia labai toks sunkus klausimas, nes aš dažnai girdžiu jį ir negaliu konkrečiai pasakyti, nes futbolas toks dalykas. Aš planuoju ir po karjeros pabaigos likti futbole. Pastaruosius penkis metus papildomai šalia žaidimo dirbau ir pagrindiniu treneriu jaunimo komandose. Vėliau, aišku, uždraudė „Bryne“ treneris man, nes vis tiek daug energijos ir laiko atima, o dar buvo ir smulkios traumos. Aš toks esu, kad jei tu kažką darai, tai tu turi daryti šimtu procentų, o ne taip, kad ateini truputį ten treneriu pabūti.
Tačiau uždraudus būti vyr. treneriu leido darbuotis kaip vartininkų treneriu su jaunimu, su moterų komanda. Tad tikrai turiu tikslą po karjeros pabaigs toliau dirbti treneriu.
Tačiau pažiūrėsime, mano tikslas – futbolas. Ir jei gausiu kokių pasiūlymo iš Lietuvos būti kokiu vartininkų treneriu ar vyr. treneriu, tai kodėl gi ne. Durys nėra niekur uždarytos. Dabar dar turiu sutartį su „Bryne“ klubu, esu patenkintas Norvegijoje savo padėtimi, bet negaliu tiksliai pasakyti, kur būsiu už ketverių ar penkerių metų. Jei gausiu darbo pasiūlymų, tai su šeima kalbėsime, bendrausime, kas mums geriau ir priimsime sprendimą. Tačiau tokio dalyko, kad būtinai būsime tik Norvegijoje nėra. Aišku, žmona čia patenkinta, dabar kaip tik mažas vaikas auga pas mus ir po 12 metų Norvegijoje turiu didesnį vardą čia, nei Lietuvoje.
Aišku, matau, kad Lietuvoje parašo apie užsienyje žaidžiančius lietuvius, bet netgi dabar Norvegijoje, nors dar vis esu žaidėjas, bet jau gaunu skambučių iš trečios ar ketvirtos lygos klubų, akademijų dėl trenerio darbo. Malonu, kad aktyviai nieko neieškau, bet žmonės jau kalba ir mato“, – pokalbį užbaigė vartininkas iš Lietuvos.
