Turbūt nėra lengvesnės užduoties už Lietuvos futbolo rinktinės ir visos luošos sistemos kritikavimą. Kiekvienas pralaimėjimas – medžiaga naujam „hitui“. Tobula melodija, kuriai tereikia parinkti futbolo gerbėjų odą nudiriantį tekstą su įsimenančiu priedainiu. Jo žodžius ir taip visi žino. Biurokratų pavardes ir rezultatus. Futbolui neabejinga publika dainuos kartu. Vokalistas taip pat nesvarbus. Tapinas. Kesminas. Dočkus. Futbolo bendruomenė išsitaškys. Kas – patyliukais raudodamas, o kas – sprangiai kvatodamas.
Per 27-erius metus susikaupė tiek „hitų“, jog išleidus geriausių dainų rinkinį, būtų galima koncertuoti įsivaizduojamuose nacionaliniuose stadionuose. Tik Lietuvos futbolas nekrustelės. Net tam, kad apsiverstų ant kito šono ir pratęstų amžiną žiemos miegą. Tad užuot tuščiai manipuliavęs pralaimėjimų sindromo sukeltu jautrumu, pasidalinsiu realiu pasiūlymu. Pristatau utopinę lietuviško futbolo reformą – „Keturi-keturi-du“.
Savos struktūros poreikis
Kam mums tie Islandijos, Belgijos, Danijos, Olandijos futbolo struktūrų pavyzdžiai? Pastebėjote – kaskart, kai tik kokios nors šalies klubas ar rinktinė bent pusėtinai netikėtai pykšteli pergalingais rezultatais, staiga užgiedame ditirambus tų valstybių talentų gamykloms? Tai negi dabar vaikysimės UEFA Tautų lygoje į viršų per lygmenį kilstelėjusių Kosovo, Sakartvelo, Bosnijos ir Hercegovinos, Ukrainos ir Suomijos modelių? O kai tos rinktinės susimaus, kaip islandai A divizione, apsimesime, jog į jų pusę nešnairavome ir dairysimės naujų dievų? Galbūt pagaliau atėjo laikas savai lietuviškai struktūrai, kuri taptų kelrode žvaigžde šalims – futbolo nykštukėms? Kaip tai padaryti – tuoj paaiškinsiu.
Kai atsiduri aklavietėje, teisingiausias sprendimas – grįžti prie šaknų, ištakų arba pamatinių dalykų, ties kuriais net skeptiškiausiai nusiteikęs aštriausių komentarų socialiniuose tinkluose kepėjas pikdžiugiškai miltuota ranka spaustų „patinka“. Kaip tik tokia nepajudinama yra futbolo raidos formulė – taktinė schema 4-4-2. Visų strategijų stuburas.
A. Dočkus, E. Genio/LRT.lt nuotr.
Išsidėstymo 4-4-2 iškilimas ir užtemimas
Pirmą kartą panaudota praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje (britai autorystės titulą įteikia legendinio Alfo Ramsey vadovautai Anglijos rinktinei 1966-ųjų pasaulio čempionei, o jų tėvynainis – žymus futbolo žurnalistas Jonathanas Wilsonas savo knygoje „Apversta piramidė: futbolo taktikų istorija“ šį nuopelną priskiria rusų strategui Viktorui Maslovui), išpopuliarėjusi devintajame, genialiojo Arrigo Sacchi iki švytėjimo ištobulinta „Milane“ (1988–1989 ir 1989–1990 metų sezonuose klubas triumfavo senojoje „Čempionų lygos“ versijoje), o dešimtajame tapusi auksiniu ir net deimantiniu (jei žaidžiama „deimanto“ išsidėstymu) futbolo standartu.
Iki 2004–2005 metų sezono 4-4-2 žaidė beveik visos Anglijos „Premier“ lygos komandos, o šią vienos sistemos santvarką sugriovė tada dar maištininku vadintas Jose Mourinho, kuriam dabar jau lipdoma senamadiško stagnatoriaus etiketė, įdiegęs Londono „Chelsea“ rikiuotę 4-3-3 ir dukart iš eilės nustvėręs čempionų titulą.
Dar 2006-aisiais Italijos rinktinė su taktinės schemos 4-4-2 atmaina 4-4-1-1 tapo pasaulio pirmenybių Vokietijoje nugalėtoja, o Ispanijos nacionalinei komandai, su tam tikromis išimtimis, standartas „keturi – keturi – du“ padėjo kelti į viršų taurę 2008-ųjų Europos čempionate. Tų pačių metų pavasarį „Čempionų lygą“ užkariavo „Manchester United“ su Cristiano Ronaldo, kuriam buvo 23-eji. Seras Alexas Fergusonas pasikliovė ištikima ilgamete bendražyge – sistema 4-4-2.
Jau kitą sezoną klubiniame futbole ėmė dominuoti „geriausio“ J. Mourinho bičiulio Pepo Guardiolos treniruojama „Barcelona“ su žaidėjų išsidėstymu 4-3-3, o nacionalines rinktines po 2010-ųjų pasaulio čempionato apėmė ispaniška taktinės schemos 4-2-3-1 karštligė. Antonio Conte pradėjo Italijoje nenugalimo Turino „Juventus“ erą, suviliodamas futbolo protus ant pjedestalo grįžusia taktine schema 3-5-2, o Brendano Rodgerso vadovaujamas „Liverpool“, tik per Steveno Gerrardo slystelėjimą netapęs čempionu, priešininkus glumino sistema 3-4-3, kurią vėliau jau „Chelsea“ klube tas pats Conte pavertė nesustabdoma pergalių ir „Premier“ lygos valdovų karūnų liejykla.
S. Gerrardas, Reuters/Scanpix nuotr.
Schema sugrįžta ir kontratakuoja
Futbolo apžvalgininkai paskubėjo nurašyti rikiuotę 4-4-2 kaip žaidimo muziejaus eksponatą, neįvertinę jos apgaulingo paprastumo ir lankstumo galimybių pačios sistemos viduje. Klasikinė schema tarsi iš laužo pakilusi ragana mutavo ir svilino apsišovusius inkvizitorius kankinančiai lėta liepsna. Septyni kompaktiškos, kontratakuojančios ir varžovų idėjų kodus nulaužinėjančios Diego Simeone 4-4-2 versijos sezonai Madrido „Atletico“ šlovės muziejuje suspindo Ispanijos „LaLigos“, Karaliaus taurės, šalies Supertaurės trofėjais, dviem UEFA Europos lygos užkariautojų titulais ir šį rugpjūtį Taline iškovota Supertaure. Burtams lėmus dukart iki Čempionų lygos finalo nužygiavusį „Atletico“, galingiausių klubų bosų veidai sudyla lyg gurkštelėjus taurę nuodų. Pagal senąjį 4-4-2 receptą su originaliais El Cholo priedais.
Su rokenroliškai patiekta 4-4-2 reinkarnacija prieš trejus metus „Leicester City“ sukūrė čempionišką pasaką Anglijos „Premier“ lygoje. Senutėlė sistema tapo charizmatiškojo Claudio Ranieri daugiasluoksnės futbolo picos pagrindu. „Dilly – ding, dilly – dong“, – spaudos konferencijose šmaikštavo strategas. Per Kalėdas išradingasis treneris „Leicester City“ žaidėjams padovanojo stebuklingą varpelį – kad jie nenustotų sunkiai dirbti, išpildydami taktinius sumanymus, kurie atveria varžovus praryjančius „4-4-2“ nasrus.
C. Ranieri, Reuters/Scanpix nuotr.
Naujieji klasikos modeliai
Naujausi sėkmės pavyzdžiai – boluoja panosėje. Švedijos rinktinės sėkmė po žygio į pasaulio čempionato ketvirtfinalį buvo pratęsta UEFA Tautų lygoje. Kolektyviškai judančios futbolininkų linijos, išlaikančios matematiškai tikslius tarpus tarp žaidėjų, ką tik iš B diviziono pakilo į A. Lemiamoje dvikovoje Janne`o Andersono drausmingoji 4-4-2 armija nepaliko erdvių Rusijos rinktinės improvizacijoms. Šveicarijos nacionalinė komanda su dukteriniu išsidėstymu 4-4-1-1 pasišaipė iš Belgijos pirmosios vietos FIFA rinktinių reitinge ir sumaitojo varžovus 5:2.
Klubiniame futbole į 4-4-2 atsigręžė triskart Čempionų lygos laimėtojas Carlo Ancelotti, klasikine rikiuote su „Napoli“ skėlęs trankų antausį „Liverpool“ Čempionų lygoje ir dažnai ja pasikliaujantis Italijos čempionate. Antrą sezoną iš eilės šią schemą taiko „Valencia“ treniruojantis Marcelino. Penkiose didžiosiose lygose senutėle schema 4-4-2 nuolatos rungtyniauja 21 klubas. Pirmauja – Ispanijos „LaLiga“, kurioje šiuo išsidėstymu žaidžia septynios komandos. Anglijos „Premier“ lygoje tradicinę sistemą renkasi penki klubai, Vokietijos „Bundeslygoje“ – trys, o Prancūzijos „Ligue 1“ čempionate – du. Atlaikiusi 4-3-3 ir 4-2-3-1 bumą, klasikinė schema pasirengusi atremti paskutinį taktikos madų klyksmą: 3-4-2-1 ir 3-4-1-2 bei jau kelintą populiarumo bangą išgyvenančią 3-5-2.
C. Ancelotti, Reuters/Scanpix nuotr.
Tačiau 4-4-2 pozicijos dabar stipresnės negu bet kada. Laiko patikrintos sistemos magija praėjusiame sezone ne kartą apsišarvavo Madrido „Real“ ir „Barcelona“, o šiame – Turino „Juventus“. Praėjusio savaitgalio „Barcelonos“ ir „Atletico“ dvikovoje Ernesto Valverde į tipišką Simeone rikiuotę atsakė kataloniškuoju 4-4-2 variantu. Išsirikiavęs aukštam, intensyviam spaudimui, aštrioms kontratakoms ir varžovų klaidų išnaudojimui sutverta schema, kuklusis „Eibar“, net neužsidaręs prie savų vartų, suplėšė Madrido „Real“ 3:0. Londono „Tottenham Hotspur“ sugriovė „Chelsea“ nepažeidžiamumo mitą „deimanto“ išsidėstymu – Mauricio Pochettino supančiojo „mėlynųjų“ atakų architekto Jorginho kojas sistemos 4-4-2 išmania atmaina 4-1-2-1-2.
Italų klubai žaidžia atsargesne „deimanto“ kopija – 4-3-1-2. O „Watford“ strategas Javi Gracia futbolo klasiką interpretuoja braziliškomis kopėčiomis 4-2-2-2, leidžiančiomis keliais perdavimais prasibrauti į priešų tvirtovę. Universalioji 4-4-2 kaskart ta pati ir vis kitokia. Net jei žinai, kad būtent taip išsirikiuos varžovai, nieko negali padaryti. Žinojimas neatleidžia nuo pralaimėjimų.
Vietoj dešimties – viena vienintelė
Kur link lenkiu? Klasikinis išsidėstymas 4-4-2 gali tapti Lietuvos futbolo „dilly – ding, dilly – dong“. Edgaro Jankausko vadovavimo eroje Lietuvos rinktinė savo taktiniais manevrais oponentus laikė nuolatinėje spėlionių įtampoje. Išbandyta ne mažiau negu dešimt išsidėstymų. Bet pralaimėjimų nukamuotai futbolo bendruomenei tokia schemų įvairovė ir lankstūs, tačiau teigiamo galutinio rezultato neatnešę jų pokyčiai rungtynių eigoje sukėlė neigiamą – nuostolingai veikiančios laboratorijos, kurioje visi eksperimentai virsta sprogusiais mėgintuvėliais, efektą.
O kas, jeigu klaidžiojimą painioje sistemų raizgalynėje konvertuotume į vieną vienintelę klasikinę taktinę schemą 4-4-2? Iškili ilgalaikė lietuviško futbolo strategija. Vienam kitam dešimtmečiui, o po to žiūrėsim. Galbūt – amžinai. Kol klestės LFF Vykdomasis komitetas. Dilly ding, dilly dong.
E. Jankauskas, E. Blaževič/LRT.lt nuotr.
Įsivaizduokite, jog Lietuvos futbolo federacija ryžtasi revoliucinei „Keturi – keturi – du“ reformai. Po karštų diskusijų vieningu balsavimu įteisinamas mūsų futbolo reanimacijos planas: visų amžiaus grupių šalies rinktinės pradeda treniruotis ir žaisti vienintele taktine schema 4-4-2. Vaikinai, merginos, vyrai, moterys. Visos rinktinės. Nuo penkiolikmečių iki nacionalinių. Pagal klasikinę formulę Nacionalinėje futbolo akademijoje ugdomi naujieji antoine`ai griezmannai, ji iki absoliutaus nušvitimo tobulinama visose futbolo mokyklose, kurių veiklai įtaką gali daryti LFF. Keturi gynėjai, keturi saugai, du puolėjai. Visiems viskas aiškiau negu aišku. Į rinktinės stovyklą susirinkusiems futbolininkams nebereikia laužyti galvų dėl utopinių taktinių teorijų, kurias aikštėje verčiant kūnu, susisuka smegenys ir susipainioja kojos. 4-4-2. Elementarus futbolo pradžiamokslis.
Šviesios ateities vizija
4-4-2 vienu ypu išspręs begalę struktūrinių Lietuvos futbolo problemų. Palengvės darbas šimtams jaunimo ir vaikų trenerių, kuriems taktinės schemos yra klaidžiojimas mokslinės fantastikos labirintuose atrištais batais ir užrištomis akimis. Tiems, kuriems vilkolakiškas motyvacinis stūgavimas yra efektyvesnis už pirmojo lietimo lavinimą. Tiems, kurie tuzinui pyplių treniruotėse švysteli vieną kamuolį, o Čempionų lygos vakarus leidžia su sovietinių komedijų herojais. Bet vieną vičvienaitę klasikinę schemą jie tikrai pajėgūs įsiminti, kaip ir valandas, nuo kada nebeparduodamas alkoholis. Juk profilius socialiniuose tinkluose jie kažkaip susikuria ir netgi kokią spalvotą nuotraukėlę su kamuoliu įkelia. Arba pasidalina futbolo pokštu didžiosios mūsų Kaimynės kalba.
4-4-2 yra praktinis gėris, o ne teoriniai kliedesiai. Iš vienos amžiaus grupės į kitą jaunieji talentai piligrimiškai keliaus tiksliai žinodami, ko iš jų reikalaujama treniruotėse ir rungtynėse. Sistema pergalėms ir taškams rinkti, o ne taktiniam lankstumui lavinti. Klubuose žaiskit, kaip norite, bet rinktinėse visada 4-4-2. O tada ateikite serbai-rumunai-juodkalniečiai ir mus permanykit! Ei, prancūzai-belgai-maltiečiai, perlaužkit mūsų jaunimėlį! Jūs mums savo taktines džiungles, o mes jums savo kasdienį šventą paplotėlį 4-4-2.
E. Genio/LRT.lt nuotr.
Nuo kūdikystės lopšio kiekvienas lietuvis pažins smulkiausias šios sistemos ląsteles ir stabo ištiktiems varžovams teks susirankioti skaudžius nesėkmių trupinius. Lietuviška futbolo mašina, pagrįsta klasikiniu varikliu, per porą atrankos ciklų užaugins būrius patikimų karių, kuriuos bet kada bus pasirengę pakeisti jauni, alkani ir dar tobulesni vieningos sistemos kariai. Jokios panikos ir blaškymosi. Pasiruošimas ir disciplina. Schema jau tekės jų gyslomis ir šlapimtakiais. O sutaupytas valandas ir nervus skirsime šlifuoti detales.
4-4-2 – moderniausia, prisitaikėliškiausia ir įžūliausia schema, nutaikyta į mūsų didžiuosius tikslus, kurių troškulys taip kankina: šuolį FIFA reitinge ir pasirodymą Europos bei pasaulio pirmenybių finaliniuose etapuose. Tai – giliausias taktinių planų krepšys. Su tokiu net krepšinio šalies miškuose Raudonkepuraitei nebaisus plėšriausias futbolo pasaulio vilkas. Kiekvienam žvėriui ištrauksime jam nuodingiausią ir mums naudingiausią 4-4-2. Vienam – dvigubas „Leicester City“ gynybos skydas su veriančiomis kontratakomis, kitam susitraukianti ir išsiskleidžianti Madrido „Atletico“ spyruoklė, reaguojanti į oponentų formos pokyčius, trečiam – Švedijos rinktinės akordeonas, savo kompaktiškumu išsiurbiantis iš priešininkų deguonį. Prieš silpnesnius…t.y. lygiaverčius varžovus, nes silpnesnių jau nebeliko – „Tottenham Hotspur“ deimančiukas draskančiai aštriais kampais arba „Watford“ kopėčios į įvarčių dangų.
4-4-2 idealiai tinka spaudimui – aukštam, vidutiniam, žemam, su energinga „Eibar“ agresija arba su legendinio 90-ųjų „Milan“ filosofija, patariančia laikytis 25 metrų atstumo simetrijos tarp vidurio gynėjų ir puolėjų. Kai sistemos subtilybės bus perprastos iki rutininės nuobodybės, galime užsimoti ir į asimetrišką C. Ancelotti šedevrą „Napoli“ rikiuotėje – lyg schemą 4-4-2 drobėje būtų nutapęs Picasso.
Tik „Barcelonos“ ir „Juventus“ kol kas nelieskime. Pirmuoju atveju – šiek tiek dar trūksta įgūdžių važinėti ilgomis trumpų perdavimų autostradomis. Antruoju – nors lietuviškasis Ronaldo jau patyliukais stiebiasi, bet dar neužaugo.
SIPA/Scanpix nuotr.
Trenerio problemos sprendimas
Paklausite – o kam patikėti nacionalinės 4-4-2 rinktinės vyriausiojo trenerio pareigas? Kadangi reforma sisteminė, svarbi tik pirmoji asmenybė, padėsianti „užsukti“ mechanizmą. Porai pirmųjų ciklų LFF turės paišlaidauti. Santūraus proto ir kelių išeitinių kompensacijų ribose. Kaip sakoma – kas priklauso, tas priklauso. Skambiam ir sklandžiam naujosios rinktinės startui priklauso patyręs ir atsidavęs specialistas iš užsienio su bent vidutine reputacija ir pusiau girdėtu vardu.
Apsaugok mus, Dieve, nuo visokiausių jaunų idealistų su eretiškomis 4-3-3, 3-5-2, arba 3-4-3 šarangėmis. Parankiausia nusižiūrėti kokį į septintą dešimtį įkopusį, seniai ant žemės nusileidusį konservatyvų pragmatiką, kuriam pastaruoju metu nenuskilo nuversti kalnų Afrikos tautų taurėje arba Azijos zonos atrankoje į planetos pirmenybes. Svarbiausia – patirties bagažas, kurio pirmoje kišenėlėje – stebuklingoji 4-4-2. O kai įsivažiuos lietuviškoji „Keturi – keturi – du“ programa, galėsime pasikliauti kartu su žaidėjais užaugusiais vietiniais profesionalais, ištikimai tarnaujančiais tvirtai suręstai sistemai.
A. Dočkus, E. Genio/LRT.lt nuotr.
Iš dugno – į viršūnę
Paskutinė programos įgyvendinimo fazė – lokalinė ir globalinė sklaida epiniais šūkiais ir himnams tinkančiomis frazėmis. Čia pasijungs rinkodara ir komunikacija, kurie atlapos vaizduotės duris į plačiąją futbolo Visatą.
„4-4-2- prisijunk ir tu!“. „Nekartok klaidų – rinkis 4-4-2!“. „4-4-2 – rinktinė nebarstys taškų!“. „4-4-2 – kaip du kart du – keturi!“. „4-4-2 – auksinis lietuviškas futbolo standartas“. Trūksta galios? Galima stipriau: „4-4-2 – futbolas grįžta namo!“ Vienu žodžių spyriu parklupdysime arogantiškąją Angliją ir sudrebinsim mūsų krepšinio religijos pamatus. Argi ne tokia buvo didžioji LFF vizija? Su programa „Keturi – keturi – du“ futbolo karštligė apims visą Lietuvėlę, o krepšinio kerai išsisklaidys „Eurolygos“ ir „FIBA“ karo dūmuose. Rinkodara nesustos, mūsų rinktinių žaidimas gerės ir netrukus visi pamirš užšalusius Islandijos futbolo talentų kraterius.
Iškils maža, drąsi, tikrosiomis futbolo tradicijomis alsuojanti šalis, kurios visos rinktinės žaidžia tik 4-4-2. Štai jums ir naujoji Lietuvos įvaizdžio formavimo strategija. „LIETUVA – FUTBOLO KLASIKOS ŠALIS!“. 4-4-2. Viena idėja, viena programa ir iš tamsiausio futbolo dugno mes – vaiskiausioje viršūnėje. Dilly ding, dilly dong.
