„Šią istoriją vertinu kaip aukščiausią sėkmę, kurią esu kada nors patyręs, nuo Barselonos iki Rio“, – LRT.lt sako net 10 olimpinių žaidynių savo kolekcijoje turintis legendinis sporto fotografas Alfredas Pliadis.
Nors 2024 m. Paryžiaus olimpines žaidynes jis stebi televizoriaus ekrane, tačiau emocijų netrūksta, kaip ir netrūkdavo jų kadaise viską išgyvenant gyvai.
„Esu sporto žmogus. Olimpinės žaidynės nėra eilinis įvykis, kasdienis dalykas. Kiekvieną kartą žaidynės sukelia tam tikras emocijas ir jausmus. Paskutinėse olimpinėse žaidynėse gyvai buvau 2016 m. Rio, todėl dabar viską stebiu per televizorių. Tokijo žaidynės buvo labai keistos dėl COVID-19 pandemijos, o čia, Paryžiuje, vėl sugrįžtama prie to, kas labiau primena olimpines žaidynes. Be jokio abejonės, stebiu lietuvių startus. Žiūriu ir kitas sporto šakas. Yra vis naujų atradimų“, – pasakoja A. Pliadis.
Pirmą sykį olimpinių žaidynių dvasią jis pajuto dar 1992 m. Barselonoje, kai didžiausioje pasaulio sporto scenoje laisvai ir ryškiai suplazdėjo nepriklausomos Lietuvos vėliava. Vieną įspūdingiausių gyvenimo patirčių vis dar puikiai prisimenantis legendinis fotografas pabrėžia, kad tada emocijos ir jausmai veržėsi tarsi vulkanas.
„Kaip žurnalistas olimpinėse žaidynėse pirmą kartą dalyvavau 1992 m. Barselonoje. Tada ta olimpinė dvasia veržėsi tarsi vulkanas. Buvo be galo įdomu, be galo smalsu, kaip ten viskas atrodo ir vyksta. Barselonos olimpinės žaidynės atminty liko visam gyvenimui – pirmos, įdomiausios ir tikrai pačios gražiausios olimpinės žaidynės“, – dėsto jis.
Vieną kartą pajutęs tokią euforiją nori dar. Vėliau dar, dar, dar... Iš viso A. Pliadis vyko į 10 olimpinių žaidynių – 6 vasaros (Barselonos, Atlantos, Atėnų, Pekino, Londono ir Rio) ir 4 žiemos (Lilehamerio, Nagano, Turino ir Sočio).
„Įvairių buvo tų olimpinių žaidynių. Teko vykti net į 10, todėl buvo ir gražesnių, ir ne tokių gražių akimirkų“, – sako A. Pliadis.
Visgi jis pabrėžia, kad tiesiog dalyvavimas olimpinėse žaidynėse – net ir kaip fotografui ar žurnalistui – yra milžiniškas pasiekimas, karjeros viršūnė.
„Sportininko aukščiausias pasiekimas yra dalyvavimas olimpinėse žaidynėse. Manau, kad sporto fotografo dalyvavimas olimpinėse žaidynėse taip pat yra be galo aukštas pasiekimas. Šią istoriją vertinu kaip aukščiausią sėkmę, kurią esu kada nors patyręs, nuo Barselonos iki Rio“, – teigia fotografas.
Paryžiuje vykstant karščiausioms sporto kovoms A. Pliadis sutiko pasikalbėti su LRT.lt ir pasidalinti ryškiausiais savo karjeros prisiminimais iš olimpinių žaidynių. Kviečiame ne tik skaityti interviu su Lietuvos legenda, bet ir pasidairyti po unikalią ir Lietuvos sporto istorija alsuojančią fotogaleriją.
– Šios olimpinės žaidynės buvo atidarytos visiškai kitaip – pirmą sykį istorijoje ceremonija vyko ne stadione, o mieste. Ar stebėjote ją, kaip vertinate?
– Atidarymas buvo ilgas, ištemptas ir varginantis renginys. Jis buvo skirtas televizijai, todėl stebėdamas iš namų viską matei, buvo kažkokie akcentai, bet ką ten buvo galima pamatyti stebint gyvai – neįsivaizduoju. Truputėlį kažkoks absurdas, kažkokia paranoja. Man ši ceremonija patiko tik kaip tobula televizijos transliacija. Prastas oras dar labiau liūdino ir pakenkė visam vaizdui. Laukiau olimpinės ugnies uždegimo, nes buvo žadamas įspūdingas reginys, bet kažko išskirtinio nepamačiau.
Olimpinė dvasia vis tiek yra stadionas, žiūrovai ir atletai vienoje vietoje. Nežinau, gal aš dabar jau pasenau, gal reikia galvoti kitaip. Visgi aš lieku prie savo nuomonės, kad tokios ceremonijos turėtų likti stadionuose. Manau, kad Los Andžele atidarymas vėl sugrįš į stadioną.
– Kuri olimpinių žaidynių atidarymo ceremonija jums paliko didžiausią įspūdį, labiausiai sužavėjo?
– Man labai patiko Pekino olimpinių žaidynių atidarymas. Tiesiog pritrenkiančiai viskas atrodė. Tuo metu į Barseloną 1992 m. mes atskridome labai vėlai ir negavome bilietų į ceremoniją, todėl ją stebėjome būdami prie stadiono. Nepaisant to, buvo itin įspūdinga ir įdomu. Visgi manau, kad ten taip buvo ir todėl, jog man tai buvo pačios pirmos žaidynės. Nors ten buvo tikrai gražu, tačiau Pekinas yra pirmoje vietoje. Ten kinai buvo viską apgalvoję, viskam pasiruošę, viską suderinę iki pačių smulkiausių detalių.
– Koks jausmas yra apskritai tokį reginį stebėti gyvai? Kokios emocijos verda viduje?
– Kaip fotografui man visuomet svarbiausia būdavo padaryti gerų nuotraukų. Veržtis įvairiausioms emocijoms ir panašiai nelabai būdavo laiko, nes galvodavai, kaip viską padaryti gerai. Ten gauni vieną vietą stovėti ir viskas – iš jos turi fotografuoti. Kaip pasiseka – taip.
– Nusikelkime laiku atgal ir pakalbėkime apie vasaros olimpines žaidynes, kuriose jūs buvote, iš eilės. Kaip prisimenate Barselonos istoriją, kokie tikslai ten buvo?
– Prieš Barselonos olimpines žaidynes mes tiesiog įšokome į nuvažiuojantį traukinį. Čia atsirado proga ne tik Lietuvos atletams, bet ir žurnalistams. Visgi problemų taip pat buvo. Tada dirbau televizijoje, reikėjo kažkaip susiorganizuoti visą kelionę – tikrai nebuvo paprasta. Visgi išvykome ir su džiaugsmu pamatėme tas olimpines žaidynes. Lūkesčiai? Kokie lūkesčiai – juk neįsivaizdavome, kas tos olimpinės žaidynės. Žinojau tiek, kiek buvau matęs per televizorių. Tai buvo pirmasis toks didelis sporto renginys, kuriame man teko dalyvauti. Važiavome į visišką nežinią.
Visgi Barselonoje jautėsi tokia ispaniška dvasia, tokia sporto laisvė (atsidūsta). Viskas ten buvo gerai. Vėliau, kitose olimpinėse žaidynėse, pamačiau, kad ne viskas ir ne visada yra taip gerai. Visgi Barselona buvo toks visiškas laisvės ir sporto festivalis.
– Kiek svarbu tada buvo ir kaip prie viso to šventinio jausmo prisidėjo tai, kad į Barseloną lietuviai vyko su savo apranga ir trispalve?
– Net nežinau. Tada taip buvo – visi be galo mėgavosi ta mūsų laisve. Buvo labai gerai, nes buvome atskiri, laisvi, nepriklausomi. O čia dar latviai ir estai šalia. Mums tai buvo tikra šventė. Manau, kad taip buvo ir kitoms valstybėms, kurios iššoko iš to sovietinio absurdo. Barselonoje buvo tikro džiaugsmo akimirkų.
– Jūs pats buvote lengvaatlečiu, daugiausia fotografuojate būtent lengvąją atletiką. Ar Romo Ubarto istorinis triumfas buvo įspūdingiausias dalykas Barselonoje?
– Romo medalis buvo kažkas fantastiško, bet man labiausiai įsiminė krepšininkai, visos tos batalijos. Pirmą kartą pamačiau „Svajonių komandą“. Čia, šalia stovinčią ir praeinančią. Tada net neįsivaizdavau, kad kažkada tas NBA žvaigždes pamatysiu. Jautėsi ta dvasia, Lietuvos rinktinės sirgaliai, kurie užplūsdavo areną, buvo fantastiški. Viskas buvo fantastiška. Ta pati krepšinio rinktinė buvo nesusireikšminusi ir bendraujanti.
Be jokios abejonės, Romo iškovotas auksas taip pat buvo nerealus. Mačiau visą tą kovą, mačiau tą pirmąjį džiaugsmą, vėlesnį džiaugsmą ir medalių įteikimo ceremoniją. Fantastika.
– Kaip tada prisimenate Atlantos olimpines žaidynes?
– Iš Atlantos žaidynių irgi pirmiausia prisimenu krepšinį, daugiau kažkaip niekas pernelyg neįstrigo. Manau, kad ten buvo pačios prasčiausios olimpinės žaidynės, kuriose aš esu buvęs. Būtent todėl tie prisiminimai tokie niūresni. Ir mūsų rezultatai buvo prastesni, ir pati žaidynių organizacija buvo toks mažas chaosas. Barselonoje buvo toks geras šokas, vėliau ėjo Lilehamerio žiemos olimpinės žaidynės, jos taip pat tiesiog pakerėjo. Po šių dviejų patirčių Atlantoje buvo kitoks šokas, kad ne viskas ten taip gražu.
– Sidnėjaus olimpines žaidynes praleidote, o Atėnuose pirmą kartą dalyvavote jau nebe kaip žurnalistas, o kaip oficialus fotografas?
– Atėnų olimpinės žaidynės buvo tam tikras atsigavimas – grįžimas į Europą, nuostabi atidarymo šventė ir šiaip viskas buvo tikrai ganėtinai gražu ir įdomu. Jau buvau oficialus fotografas, tai patyriau kažką naujo.
Oi, ten emocijų buvo be galo daug (juokiasi). Virgis pasiekė olimpinį rekordą, bet vėliau Robertas Fazekašas sugebėjo išplėšti pergalę. Mums visiems buvo didžiulis šokas. Žiaurus. Jau ėjo kalbos, kad vengras nėra švarus atletas, kad ten yra problemų. Gerai, kad mūsų gydytojai tuo užsiėmė ir vėliau jį dopingo kambaryje privertė mėginį duoti iškart. Galiausiai jis atsisakė ir buvo diskvalifikuotas.
Pamenu, tada be galo džiaugėmės, kad varžybos baigėsi tikrai labai vėlai ir apdovanojimų ceremonija buvo nukelta į kitą dieną. Atsikėliau ryte, man paskambino Bronius Čekanauskas, jis ir pasakė, kad reikia ruoštis, nes Virgis atsiims aukso medalį. Tada buvo tikrai begalinis džiaugsmas.
– Olimpinėse žaidynėse viską stebėdavote iš arti, matydavote visas tas detales. Koks yra fotografo bendravimas su atletu? Su kuo tas bendravimas būdavo artimiausias?
– Fotografai beveik visada yra netoli atletų, todėl koks nors ryšys atsiranda. Su lengvaatlečiais bendrauti man visuomet buvo ir yra paprasčiau, nes labai daug fotografuoju lengvąją atletiką. Lengvosios atletikos šeima mane tikrai gerai žino, jaučiuosi esąs jos narys. Apskritai sportininkų ir fotografų bendravimas dažnai būna tikrai gana artimas ir gražus.
– Ką dar pamenate iš Atėnų? Galbūt koks nors epizodas yra itin įstrigęs?
– Na, pavyzdžiui, istorija su Austra Skujyte. Septynkovė vyksta dvi dienas. Fotografavau pirmą dieną, o antros dienos ryte ji šokinėjo į tolį. Po rytinės sesijos, kai Austra jau buvo tarp lyderių ir ėjo rūbinės link, aš ją pasivijau. Paklausiau, kaip bus vakare, kaip jautiesi. Ji atsakė, kad medalis bus.
Kaip tik tą vakarą Lietuvos krepšinio rinktinė žaidė su JAV. Kai aš kolegoms pasakiau, kad nevažiuoju į krepšinį ir lieku stadione, tai susilaukiau tokių šmaikščių replikų, kad esu toks kvailelis (šypsosi). Žinoma, nepamačiau legendinės pergalės prieš JAV, bet iškovojau kitą akimirką – Austros medalį. Vėliau manęs klausė, iš kur viską žinojau, o aš atsakiau, jog tiesiog jaučiau (juokiasi). Krepšinį tada paaukojau, bet iškovojau medalį.
– Apie Pekino olimpines žaidynes jau užsiminėte, išskyrėte atidarymo ceremoniją. Ką tuomet širdyje sukelia 2012 m. Londonas?
– Londone atidarymo ceremonija taip pat buvo nuostabi, įdomi – angliška. Iš pačių žaidynių labai įsiminė Lauros Asadauskaitės triumfas. Finalinė rungtis įvyko paskutinę žaidynių dieną, o aš pasakiau, kad daugiau nieko nedarysiu – važiuosiu tik į penkiakovę. Žinojau penkiakovės specifiką, todėl buvo nesunku fotografuoti. Tas džiaugsmas, kai galiausiai Laura laimėjo aukso medalį, buvo kažkas pasakiško. Vėliau netgi likau spaudos konferencijoje ir padariau keletą nuotraukų, kur Laura stovi su aukso medaliu. Jomis dabar tikrai didžiuojuosi. Dėl šios pergalės nepavyko nuvykti į žaidynių uždarymo ceremoniją, bet galiausiai šiuo triumfu džiaugiausi kur kas labiau nei kitu galimu reginiu.
– Jūs savo archyvuose turite ne tik istorinių Lietuvos atletų nuotraukų, kurios yra be galo vertingos, bet ir pasaulio žvaigždžių kadrų. Pavyzdžiui, jums pozavo net pats Usainas Boltas. Koks jausmas fotografuoti elitinius atletus, turėti autorines jų nuotraukas?
– Na, viskas praeina ir viskas lieka tik tavo archyve. Niekam jų nereikia, nes Bolto nuotraukų yra milijonai. Tą konkrečią akimirką tai be galo džiugina ir pamalonina širdį, o vėliau nuotraukos guli archyve. Turbūt šimtą metų jų niekam nereikės.
– Paskutinėmis jūsų vasaros olimpinėmis žaidynėmis tapo 2016 m. Rio. Tai turbūt buvo dar vienas visiškai kitoks potyris?
– Iš Rio labai ryškiai atmintyje pasiliko pats miestas, Marakanos stadionas su atidarymo ir uždarymo ceremonija, kuri vėlgi buvo kitokia. Nepasakyčiau, kad ten buvau viskuo sužavėtas, bet tai nebuvo ir pačios prasčiausios olimpinės žaidynės. Nuo Londono olimpinių žaidynių vykome du fotografai. Rio buvome kartu su Vytautu Dranginiu. Tai palengvino darbo sąlygas, nes vienas visur jau tikrai nebūčiau spėjęs.
– Visų akimirkų nesuskaičiuosime, įspūdžių taip pat išgyventa be galo daug. Visgi galima pasirinkti tik tris epizodus, kurie paliko giliausią pėdsaką atmintyje, labiausiai pamalonino širdį?
– Virgio Aleknos apdovanojimas, Austros Skujytės triumfo žygis Atėnuose ir Laurutės (red. – L. Asadauskaitės) didysis triumfas Londono arenoje. Būtų tokie trys patys ryškiausi akcentai.
– Jūsų patirtis ir karjera yra tokia įspūdinga, kad jos galėtų pavydėti bet koks fotografas. Fotografavote garsiausius atletus, o dabar fotografuojate jų vaikus. Ar tai džiugina širdį?
– Visa tai tikrai džiugina širdį, teikia malonumą. Pirmas kadras, kuriame užfiksavau Virgį su jo vaikais, buvo 2005 m. sugrįžimas iš pasaulio čempionato. Jame buvo iškovotas auksas. Oro uoste aš juos tris ir nufotografavau. Mykolą jis tada laikė ant rankų ir ant kaklo jam užkabino medalį. Martynas savo medalį gavo anksčiau, po Atėnų olimpinių žaidynių (šypteli). Nuo to laiko šią šeimą ir stebiu, ir fotografuoju, ir turiu visą galeriją. Turiu nuotraukų, kai jie pradėjo sportuoti, pradėjo bėgioti manieže.
Buvo dar viena fotosesija, kur Martynas ir Mykolas užsiožiavo ir nenorėjo fotografuotis. Virgis tada klausė, ką daryti, o aš sakiau, kad nieko. Pasiėmiau kitą objektyvą ir pasidariau nuotraukų, jos dabar yra auksinės. Šiemet viena švedų agentūra parašė, kad kuria filmą ir labai norėtų tų nuotraukų. Galvojau, kad užsidirbsiu milijoną, bet jie pasakė, kad neturi pinigų (juokiasi). Galiausiai dėl to, kad jie garsina Lietuvą ir mūsų geriausius sportininkus, aš tiesiog padovanojau keletą nuotraukų.
