Lietuvos paplūdimio tinklininkės Monika Paulikienė ir Ainė Raupelytė paskutinėse grupių etapo rungtynėse skaudžiai suklupo prieš Japonijos duetą ir užbaigė kovas olimpiniame Paryžiuje. Po pralaimėjimo lietuvės sau negailėjo kritikos ir pabrėžė – galbūt laikas bėdas spręsti su psichologu.
Apie tai Lietuvos tinklininkės sakė sportas24.lt žurnalistui Mariui Grinbergui.
Penktadienio rytą M. Paulikienė ir A. Raupelytė itin skaudžiu rezultatu 2:0 (21:11, 21:5) pralaimėjo japonėms Akiko Hasegawa ir Miki Ishii.
„Nežinau, gėda, gėda už mūsų komandą. Olimpinėse žaidynėse taip žaisti, neatsiduoti, nenorėti, bijoti kažko... Nežinau, apie ką čia išvis buvo“, – po mačo sakė M. Paulikienė.
Abi sportininkės tapo pirmosiomis Lietuvos paplūdimio tinklininkėmis, dalyvavusiomis olimpinėse žaidynėse. Pirmajame žaidynių mače jos 0:2 nusileido olandėms, o antrose rungtynėse 0:2 neprilygo nuostabiai žaidusioms brazilėms.
– Ką galite pasakyti apie žaidimo aspektus? Aišku, kad čia turbūt ir psichologija pavedė šį kartą.
– Taip. Čia ir buvo turbūt tikėtina, kad taip bus, nes... (sunkiai atsidūsta) Kaip ir minėjau, šitas buvo ir prieš pirmas varžybas, ir prieš antras. Vakar turėjome problemų su psichologiniais dalykais. Nežinau, gėda, gėda už mūsų komandą. Olimpinėse žaidynėse taip žaisti, neatsiduoti, nenorėti, bijoti kažko... Nežinau, apie ką čia išvis buvo.
– Ar jautėsi ir prieš mačą baimė, nerimas?
– Pasireiškė, taip.
– Pliusai, kuriuos pasiėmėte šiose žaidynėse?
– (Ilga pauzė) Nežinau. Nežinau, kur problema, kodėl taip. Baimė gali būti baimė, bet iki tokio lygio pralaimėti, penkis taškus surinkti... Nežinau, kiek turi būti blogai galvose. Gėda už visą komandą ir gėda, kad išvis buvome aikštelėje. Apgailėtina. Jau geriau būtume nėjusios žaisti.
– Ką būtų galima padaryti psichologiniu aspektu?
– Tiesiog turbūt reikia kalbėtis tarpusavyje su komanda, su treneriu, tada gal bus lengviau. Bet kai mes dar to nemokame daryti, viskas savyje, tai kaip gali būti geras rezultatas, kai viską laikai savyje? Negali.
– Sezonas nesibaigia, dar laukia ir Europos čempionatas. Kaip iki jo planuojate prieiti?
– Nežinau, gal specialistų pagalbos reikia. Šitas problemas sprendžiame jau ne vieną kartą, bet, kad, sakau, reikia pagalbos turbūt, jei iki tokio lygio sugebame nusivažiuoti kaip šiandien... Man gėda, labai gėda, atsiprašau visų. Nes tikrai buvo daug tikinčių, daug kurie įdėjo, kad mes čia būtume, o mes taip lengvai atidavėme pergalę, tai turbūt nesame labai dėkingos už tą visą atėjimą į olimpiadą. Gal labiau reikia pradėti vertinti viską. Nežinau, nežinau, daug minčių galvoje. Atsiprašau.
– Aine, kaip tavo galvoje dėliojasi mintys?
– Visą sezoną taip prastai turbūt nežaidėme, viso turnyro ir tokio rezultato turbūt nė vienų varžybų neturėjome. Matosi, kad sulūžo galvos ir nieko nebepadarai. Tiksliau, viskas, ką darai, yra blogai.
(M. Paulikienė) Gal tiesiog per daug dėmesio sulaukėme, gal šitas irgi nebuvo į naudą. Daug visko... Daug lūkesčių, galbūt savęs išsikėlimas, kad mes čia kažkokios kietos esame labai. Nežinau, sunku pasakyti. Bet iš šono gal geriau matosi, kas su mumis yra negerai.
– Šitas japones buvote įveikusios penkis kartus iš eilės turbūt.
– Kiekvieną kartą su jomis yra vis sunkiau žaisti. Bet šiandien, aš sakau, ką mes čia darėme...
(A. Raupelytė) Kaip ir per kitus interviu sakiau, po brazilių, po olandžių, kad su tokiu žaidimu mes prieš nieką nelaimėtume. Tai tas ir atsitiko prieš japones. Tas pats liko žaidimas ir mums pastatykite mėgėjų porą – su tokiu žaidimu tiesiog neįmanoma.
(M. Paulikienė) Man atrodo, kad čia reikia psichologo komandos labai stipriai ir pradės spręstis dalykai. Nes dabar čia buvo...
– Bet įprasta praktika yra sporto psichologai.
– Faktas. Tik reikia prašyti ir priimti pagalbą. Galvojome, kad šiandien pasiseks, bet nepasisekė...
