Portalas LRT.lt pristato jums Europos transliuotojų sąjungos (EBU) Tiriamosios žurnalistikos tinklo publikaciją apie Europos futbolą keičiančius pinigus, atplaukiančius iš įvairių užsienio investuotojų. Kaip Europos futbolą griauna didelių futbolo klubų struktūrų dominavimas ir kokių grėsmių dėl to kyla mūsų mylimam žaidimui? Prie šio tyrimo EBU žurnalistų komanda dirbo mėnesius, o tekstą lietuvių kalba galite skaityti tik LRT.lt portale.
Investiciniai fondai pakeitė Europos futbolą, pakeldami šį gražų žaidimą į naują lygį tiek aikštėje, tiek finansiškai. Tačiau didėjant užsienio kapitalo srautams, stebima klubų ir žaidėjų nuosavybės koncentracija, o tai atstumia sirgalius ir kelia sportinį bei finansinį susirūpinimą. Mažesnės komandos gali būti sąmoningai stabdomos, nes verslo sprendimai yra svarbesni už sportinę sėkmę, o jų kylančios žvaigždės siunčiamos į tai pačiai savininkų grupei priklausančius didesnius klubus. Jei tarptautinėse varžybose susitinka dvi to paties savininko komandos, kyla pavojus sąžiningam žaidimui. Tuo tarpu reguliavimo institucijoms sunkiai sekasi neatsilikti nuo rinkos, kurioje cirkuliuoja milijardai eurų ir kuri kelia tokias aistras, kokių nekelia jokia kita sporto šaka žemyne.
„Savio, lik su mumis!“
Pagrindinėje mažo Katalonijos miestelio aikštėje aidi desperatiškas skandavimas.
Raudonai ir baltai – vietos futbolo komandos spalvomis – pasipuošę tūkstančiai džiūgaujančių sirgalių švenčia nepaprastą pasiekimą: Ispanijos „La Liga“ sezoną „Girona FC“ baigė trečioje vietoje, nusileidusi tik didiesiems šalies grandams – Madrido „Real“ ir „Barcelona“ klubams, nors dar užpraeitą sezoną komanda žaidė antrajame Ispanijos divizione.
Žiūrovų liaupsinamam 20-mečiui puolėjui Savio Moreirai de Oliveirai, trumpiau vadinamam Savio, belieka tik šypsotis. Svarbiausias klubo triumfo kalvis Savio kitą sezoną beveik neabejotinai žais kitur. Šią vasarą jis turėtų papildyti Anglijos „Premier“ lygos čempionų „Manchester City“, kurie, kaip ir „Girona“, priklauso „City Football Group“ (CFG), jiems vadovauja Pepas Guardiola, klubo „Girona“ prezidento Pere`o Guardiolos brolis, gretas.
Klubų „Girona“ ir „Manchester City“ keliai taip pat gali susikirsti artėjančioje Čempionų lygoje, tačiau tik po to, kai CFG susitars su UEFA ir sumažins vieno iš dviejų klubų kontrolę, kad atitiktų sąžiningo sporto taisykles ir išsklaidytų bet kokią interesų konflikto regimybę.
Įtarimus dėl „vidinio“ Savio sandorio sustiprina dar ir tai, kad brazilas yra registruotas ne klube „Girona“, o Prancūzijos „ES Troyes“, taip pat priklausančiame CFG. 2023 m. liepą nuomos pagrindais išvykęs į klubą „Girona“, jis dar nė karto nepasirodė Prancūzijos klubo sudėtyje.
Šampanės regione akivaizdžiai trūko šventiškos Žironos sezono pabaigos atmosferos, nes „Troyes“ antrą sezoną iš eilės patyrė pažeminimą ir iškrito į žemesnę lygą. Sezonas baigėsi pykčiu ir nusivylimu, o rungtynės su „Valenciennes“ komanda buvo sustabdytos, nepatenkintiems sirgaliams į aikštę ėmus mėtyti signalines raketas (keli žaidėjai jas metė atgal) ir ironiškai skanduojant „Ačiū, „City“, turint omenyje įmonių grupę, kuri 2020 m. nusipirko kontrolinį tuo metu aukščiausioje lygoje žaidusios komandos akcijų paketą.
Istoriškai Europos futbolą finansavo sirgalių asociacijos arba vietos verslininkai, tačiau pastaruoju metu ši tendencija iš esmės pasikeitė. Prieš du dešimtmečius Rusijos oligarchai ir JAV bei Kinijos investuotojai pradėjo supirkinėti komandas. Šiandien naujuosius savininkus dažniausiai remia privatus kapitalas iš JAV investicinių fondų arba milijardai naftos dolerių iš Persijos įlankos valstybių.
„City Football Group“ valdo net 13 klubų penkiuose žemynuose. Bendrovė priklauso Abu Dabio karališkosios šeimos atstovui, Jungtinių Arabų Emyratų viceprezidentui šeichui Mansurui bin Zayedui. Kitos grupės, turinčios po kelis klubus, yra „Red Bull“, „777 Partners“, „Pacific Media Group“, Saudo Arabijos viešųjų investicijų fondas ir amerikiečių verslininkai Johnas Textoras bei Davidas Blitzeris. Remiantis viešais verslo dokumentais, kartu su CFG jiems priklauso 43 klubai visame pasaulyje.
„Pagrindinė rizika yra dar didesnis šių didelių struktūrų dominavimas, kurios, taikydamos tokią strategiją, kontroliuoja būrį talentų ir daro didelę įtaką žaidėjų perėjimo iš vieno klubo į kitą rinkai. Jos kontroliuoja daug daugiau žaidėjų, nei joms iš tiesų reikia, – sako CIES Futbolo stebėsenos grupės vadovas Raffaele Poli, pabrėždamas, kad praėjusiais metais žaidėjų sandoriai viršijo 10 mlrd. eurų. – Tačiau tokie dalykai taip pat pakerpa sparnus konkurencijai, o tai nėra ideali situacija. Ir bet kokiu atveju kyla interesų konflikto, netgi nesąžiningumo varžybose, ypač tarptautinėse klubų varžybose, kur šios komandos gali susidurti tarpusavyje, rizika.“
Naujos nuosavybės sistemos keičia Europos futbolą. Finansiniai duomenys ir interviu su daugiau nei dviem dešimtimis ekspertų keliose šalyse atskleidžia nuogąstavimus dėl finansinio ir sporto varžybų sąžiningumo. Valdymo institucijos UEFA ir FIFA sprendžia tik atskirus atvejus, kai tai gali turėti įtakos konkrečioms rungtynėms ar varžyboms, o vyriausybės leidžia rinkos logikai valdyti šią pramonės šaką įspūdingais skaičiais.
Duomenų ir analizės platforma „Football Benchmark“ paskaičiavo, kad 2023 m. 32 žymiausių Europos futbolo klubų bendra vertė siekė 51,7 mlrd. eurų. Ši suma viršija kelių šalių, įskaitant Estiją ir Latviją, bendrąjį vidaus produktą. Remiantis UEFA duomenimis, nepaisant COVID-19 pandemijos sukeltų sunkumų, Europos futbolo klubų pajamos per pastarąjį dešimtmetį augo daugiau nei milijardu eurų per metus. Pajamos iš tarptautinių varžybų išaugo 122 proc., o pajamos už vietines televizijos transliacijas – 80 proc.
„Kalbame apie pramonės aktyvus, – sako SKEMA verslo mokyklos Paryžiuje sporto ir geopolitinės ekonomikos profesorius Simonas Chadwickas. – „Manchester City“ šiemet tapo pirmuoju futbolo klubu pasaulyje, prasukusiu vieno milijardo svarų sterlingų vertės verslą. Šie pramonės aktyvai generuoja eksporto pajamas, mokesčių įmokas ir kuria darbo vietas. Taigi galima įsivaizduoti, kad norime išlaikyti tokius rezultatus. Norėčiau paklausti ne tik apie Europos Sąjungą, bet apskritai, kurios Europos šalies vyriausybė daro ką nors, kad apsaugotų šį turtą?“
Tuo tarpu vietiniai sirgaliai, kurie yra žaidimo širdis ir siela, sako, kad jiems vis sunkiau užmegzti ryšį su komandomis, giliai įsipynusiomis į žemyno socialinį audinį.
„Anksčiau į futbolo rungtynes galėjai nusivesti dukrą, sūnų, senelį ar močiutę ir tai buvo šeimos iškyla, – sako sporto žurnalistas ir rašytojas, užkietėjęs Madrido „Atletico“ gerbėjas Alejandro Requeijo. – Norėčiau, kad žmonės savęs paklaustų, kiek šiandien tai kainuoja kuriame nors iš didžiųjų stadionų. Dažnai tai neturi nieko bendra su pasiūla ir paklausa. Tiesiog kai kurie klubai suprato, kad jiems kur kas pelningiau, jei tą vietą užims turistas iš Indijos, Meksikos ar Kinijos nei visą gyvenimą savo miesto komandą palaikę sirgaliai, kurie tribūnose kuria tam tikrą ekosistemą, atmosferą. Rungtynių tvarkaraščiai tampa vis sunkiau paaiškinami.
Rungtynės pirmadieniais, rungtynės penktadieniais, rungtynės nenormaliomis valandomis, kai žmogui beveik neįmanoma į jas ateiti. Manau, kad daug žmonių pasitraukia, nes nebegali rasti emocinių ar tapatybės šaknų.“
UEFA duomenimis, per pastaruosius 10 metų pajamos iš bilietų pardavimo išaugo 48 proc.
Naujieji pinigai
Ar įmanoma suderinti sporto ir verslo tikslus?
Tarptautinio sporto studijų centro (CIES) atlikto tyrimo, kurio metu buvo analizuojama 341 pirmojo ir antrojo diviziono futbolo klubo nuosavybė dešimtyje Europos šalių, duomenimis, užsienio fiziniai ar juridiniai asmenys valdo 43 proc. Europos klubų akcijų. 84 proc. atvejų tai yra kontroliniai akcijų paketai: iš viso 122 Europos klubų kontrolinį akcijų paketą šiuo metu valdo užsienio investuotojai.
„Sportas yra į jokią kitą nepanaši pramonės šaka, turinti kultūrinę vertę šalims ir labai glaudžiai susijusi su tokiais dalykais kaip švietimas, vystymasis, jaunimo programos, – sako teisės profesorė, Europos sporto teisės ekspertė Katarina Pijetlovič. – Ar tikrai galime palikti viešąjį interesą ir Europos futbolo kultūrines vertybes privačių subjektų, suinteresuotų tik komercine sėkme ir pelno grąža ir nesuinteresuotų saugoti jokių kitų Europos futbolo vertybių, rankose? Akivaizdu, kad ne. Europos Sąjunga nesuinteresuota čia įsikišti kaip reguliuotojas ar net kaip prižiūrėtojas. Ir tai, žinoma, apmaudu, tačiau atitinka tikrovę. Taigi mums reikia reguliuotojų, tokių kaip UEFA. Tačiau pati UEFA turi reformuoti savo veiklą, nes jai didelę įtaką daro elitiniai klubai, o elitiniams klubams – jų savininkai. Tai – tarsi užburtas ratas.“
Europos futbolą valdanti UEFA atsisakė dalyvauti rengiant šį straipsnį, o Europos Komisija taip ir neatsakė į pakartotinius EBU tiriamosios žurnalistikos tinklo nario kreipimusis.
2023 m. pabaigoje trys iš keturių Anglijos ir Belgijos aukščiausio lygio futbolo klubų priklausė užsienio investuotojams. CIES duomenimis, Portugalijoje ir Ispanijoje šis rodiklis siekia 50 proc., Prancūzijoje – 47 proc., o Italijoje – 38 proc. Investuotojai naršo Europos rinkoje ieškodami galimybių pramonės šakoje, kuri, finansinių paslaugų bendrovės „Deloitte“ duomenimis, 2022 m. išaugo 7 proc. ir gavo 29,5 mlrd. eurų pajamų, tačiau ant kortos pastatyta daug daugiau nei vien ekonominis turtas.
„Europos futbolą šiandien valdo rinkos logika, o tai reiškia, kad Europos futbolą valdo savininkai, ypač didžiųjų Europos klubų savininkai, – sako Persijos įlankos valstybių geopolitikos ir sporto analitikas iš François Rabelais universiteto Rafaelis Le Magoariecas. – Vis dar yra klubų, kuriuose dominuoja europiečiai, bandantys apsaugoti savo interesus nuo naujų investuotojų, ypač investuotojų iš Persijos įlankos, kurie, skirtingai nei Amerikos fondai, yra gerokai pedantiškesni sporto požiūriu.“
CIES duomenimis, vien 2023 m. 14 aukščiausio lygio klubų ir 9 antrojo diviziono klubus perėmė užsienio investuotojai. Per pastaruosius penkerius metus daugiau nei pusė visų užsienio investicijų atėjo iš JAV, o 2023 m. šis skaičius išaugo iki dviejų trečdalių.
„Investiciniai fondai – tai privatūs žaidėjai, pasižymintys pelno siekimu ir trumpalaikiais tikslais, siekiantys greitai užsitikrinti likvidumą, pasinaudodami kelių klubų nuosavybės modeliais ir intensyvindami prekybą žaidėjais, – sako Sporto vadybos mokyklos ekonomikos profesorius Pierre`as Rondeau. – Jie taiko prekybos ir rinkos logiką futbolo ekonomikoje per bilietų pardavimą, per reginį, per futbolą supančias pramogas. Šie fondai atkeliauja į visą Europą, labai daug į Prancūziją, bet ir kitur Europoje, išskyrus Vokietiją. Tai nauji žaidėjai, todėl ir kalbame apie futbolo finansinimą.“
Vokietija ryškiai išsiskiria šiame naujame Europos kraštovaizdyje kaip išimtis. 1998 m. įvestas reglamentas „50+1“ numato, kad ne mažiau kaip pusė klubo akcijų plius viena akcija turi priklausyti narių asociacijoms; išimtys taikomos investuotojams, kurie klubo akcijomis domisi daugiau kaip 20 metų. Ši taisyklė riboja privačias investicijas ir užtikrina „Bundeslygos“ klubų finansinį saugumą. Dėl to Vokietijos komandos neturi galimybių naudotis finansavimo šaltiniais, iš kurių finansuojami jų konkurentai Europoje.
„Tokios investicijos, kaip Saudo Arabijos (Viešųjų investicijų fondo) įsigytas „Newcastle“ arba Kataro („Qatari Sports Investments“) nupirktas „Paris Saint-Germain“, nebūtų įmanomos Vokietijoje, o ilgainiui tai gali turėti įtakos net geriausių Vokietijos klubų konkurencingumui Europos lygmeniu, – sako CIES Futbolo stebėsenos grupės vadovas R. Poli ir pažymi, kad tik 11 proc. Vokietijos klubų turi tam tikrą užsienio kapitalo dalį. – Tačiau, kita vertus, Vokietijos lyga pasižymi glaudžiausiu santykiu su komandomis, čia sirgaliai stipriai susitapatina su savo komandomis, bilietų kainos yra mažiausios, o lankomumas – didžiausias. Jie turi gerą sistemą, kuri stiprina jų futbolą. Tiesa, grynai neoliberaliu požiūriu tai gal ir kritikuotina, tačiau šiuo metu galima sakyti, kad Vokietijos futbolas yra sveikiausias Europoje, o klubai netgi sugeba gauti pelno, o tai pasitaiko labai retai.“
Praranda tikėjimą
Klubų gerbėjai jaučiasi nustumti į šoną naujųjų savininkų
Europoje yra sirgalių, trokštančių, kad Vokietijos modelis būtų įgyvendintas jų šalių lygose. Jie matė, kaip atėjus dideliems tarptautiniams investuotojams ištikimybės komandai simboliai tapo prekėmis, tarnaujančiomis prekių ženklams ir net vyriausybėms, su kuriomis jiems sunku susitapatinti.
„Vieną dieną atvyksti ir pamatai, kad tavo klubas pakeitė marškinėlių spalvas, perkėlė stadioną į kitą vietą, pakeitė emblemą“, – sako sporto žurnalistas ir rašytojas A. Requeijo. Anot jo, naujieji savininkai yra atitrūkę nuo klubo sirgalių bazės ir tokia situacija jai gali labai pakenkti.
A. Requeijo mėgstama komanda Madrido „Atletico“ gyvuoja nuo 1903 m. Šiandien „Rojiblancos“ vilki marškinėlius, ant kurių puikuojasi „Riyadh Air“ – planuojamo antrojo Saudo Arabijos oro vežėjo, priklausančio Saudo Arabijos Vyriausybės kontroliuojamam Viešųjų investicijų fondui, – logotipas. Jis yra nepatenkintas šia asociacija dėl žmogaus teisių padėties Saudo Arabijoje – šalyje, kuri, pasak JAV teisių gynimo grupės „Freedom House“, „riboja beveik visas politines teises ir pilietines laisves“, ir teigia, kad reguliavimo institucijos taiko dvejopus standartus.
„Nepriimtina, kad futbolininkai yra baudžiami, jei ant savo marškinėlių užsirašo politinius šūkius ir švęsdami įvartį nori pademonstruoti solidarumą, pavyzdžiui, su engiamais žmonėmis arba karo aukomis, – sako jis. – O mes, kaip sirgaliai, turime susitaikyti su tuo, kad mūsų komandos ant marškinėlių propaguoja diktatūras.“
Kitos Persijos įlankos aviacijos bendrovės taip pat daug investavo į Europos futbolą. „Emirates“, „Etihad“ ir „Qatar Airways“ yra sudariusios šimtų milijonų eurų vertės sandorius su Europos futbolo klubais.
Saudo Arabijos PIF, kuriai vadovauja kronprincas ir ministras pirmininkas Mohammedas bin Salmanas, priklauso Anglijos klubas „Newcastle United“ ir bendrovės SELA bei „Noon“, jų pavadinimai puikuojasi ant klubo žaidėjų marškinėlių.
„Mes nemanome, kad jie tinkamai atstovauja „Newcastle United“, – sako su šalies įvaizdžio balinimu per sportą kovojančios organizacijos „Newcastle United Fans against Sportswashing“ narys Andrew Page`as. – Manau, kad jie kenkia futbolo klubo ir miesto reputacijai. Mes tapome pėstininkais rimtesniame žaidime, kuriame Saudo Arabija siekia mumis pasinaudoti; užuot atstovavę savo bendruomenei, mes tapome kažkuo visai kitu.“
Oficiali „Newcastle United“ oro linijų bendrovė yra „Saudia“, priklausanti Saudo Arabijos Vyriausybei. Šalyje vyksta keli aukšto lygio turnyrai, įskaitant Ispanijos „Supercopa“, Italijos „Supercoppa“ ir FIFA pasaulio klubų čempionatą.
„Žinome, kad tai tik uždanga, slepianti šalyje vykstančius žmogaus teisių pažeidimus, – sako „Human Rights Watch“ vykdomoji direktorė Tirana Hassan. – Raginame sporto veikloje dalyvaujančius rėmėjus ir partnerius, ketinančius suteikti Saudo Arabijai licenciją dalyvauti tokio lygio varžybose, tinkamai patikrinti, kaip šalyje užtikrinamos žmogaus teisės.“
Saudo Arabija šiuo metu yra vienintelė pretendentė surengti didžiausią futbolo renginį – 2034 m. FIFA pasaulio futbolo čempionatą. Oficialiose FIFA taisyklėse reikalaujama, kad priimančiosios šalys įsipareigotų „gerbti tarptautiniu mastu pripažįstamas žmogaus teises“, o Saudo Arabijos pasiūlymas sulaukė futbolo lygų ir nevyriausybinių organizacijų kritikos. Galutinis terminas pateikti paraišką rengti čempionatą baigiasi liepos mėnesį, o FIFA kongresas sprendimą dėl šalies šeimininkės turėtų paskelbti iki metų pabaigos.
Aukso karštinė
Persijos įlankos šalių milijonai ir ES rinka
Persijos įlankos valstybės paprastai į Europos klubus investuoja ir juos remia per savo nepriklausomus turto fondus arba atskirus gausių karališkųjų šeimų narius. Pionieriai šioje srityje buvo Jungtiniai Arabų Emyratai, kai 2008 m. šeicho Mansouro valdoma „Abu Dhabi United Group“ įsigijo kontrolinį Anglijos klubo „Manchester City“ akcijų paketą. Netrukus jų pavyzdžiu pasekė ir kiti, o 2011 m. „Qatari Sports Investment“ (QSI), nepriklausomo fondo „Qatari Investment Authority“ patronuojamoji įmonė, už 70 mln. eurų įsigijo Prancūzijos klubą „Paris Saint Germain“ (PSG). QSI iš karto skyrė lėšų žaidėjams pirkti – tai leido Prancūzijos klubui įsigyti keletą geriausių pasaulio futbolininkų. Nuo to laiko PSG tapo neginčijamu Prancūzijos lygos lyderiu ir laimėjo 10 iš 12 pastarųjų „LIgue 1“ titulų.
„PSG yra monstras, jis neabejotinai dominuoja. Klubo biudžetas siekia 800 mln. eurų, o vidutinis Prancūzijos lygos biudžetas yra 140 mln. eurų, – sako P. Rondeau ir priduria, kad geriausius rezultatus pasiekusios komandos gauna didesnę televizijos teisių dalį, todėl PSG gali turėti naudos iš kai kurių abejotinų apskaitos strategijų. – PSG gauna beveik 30 proc. visų televizijos teisių. Tačiau kas moka už tarptautines televizijos teises? Tai „Al-Jazeera“, tai „beIN Sport“ – tai Kataras. Taigi Kataras, kuriam priklauso PSG, investuoja į Prancūzijos lygos televizijos teises, kad šios televizijos teisės būtų perskirstytos tiesiogiai PSG. Kai kas pasakytų, kad tai yra finansinio dopingo forma. Tačiau tai yra įteisinta. Nebuvo jokių sankcijų, jokių draudimų. Prancūzijos teisingumas to nelaikė sukčiavimo forma. Tai buvo teisėta.“
Nacionalinio ir tarptautinio lygmens reguliavimo institucijos nenoriai taiko sankcijas ar net analizuoja milžiniškas investicijas iš Persijos įlankos monarchijų. 2023 m. liepą įsigaliojo ES užsienio subsidijų reglamentas (USR), kuriuo siekiama suteikti „naujų priemonių, kad būtų galima veiksmingai kovoti su užsienio subsidijomis, dėl kurių vidaus rinkoje atsiranda iškraipymų ir yra pažeidžiamos vienodos sąlygos“, – teigia Europos Komisija.
„Jau daug metų smerkiame PSG ir „Manchester City“, – sako Ispanijos „La Liga“ prezidentas Javieras Tebas. USR gali būti interpretuojamas kaip taikytinas klubams, įsikūrusiems už ES ribų. Ankstesniuose sprendimuose dėl valstybės pagalbos teisės ES Komisija teigė, kad futbolas turi tarpvalstybinį poveikį, nes žaidėjai parduodami iš vienos šalies į kitą, o „transliavimo teisių, prekių pardavimo ir rėmimo“ rinkas laikė integruotomis.
„Dabar, kai įsigaliojo naujas reglamentas, įgijome naują būdą ES pasmerkti šią situaciją, – sako J. Tebas, – nes jis taikomas bendrovėms, gaunančioms valstybės pagalbą iš Europos Sąjungai nepriklausančių šalių. Šiaip ar taip tai – nauja galimybė ir tikėkimės, kad Europos Sąjunga (imsis veiksmų). Nors šis sektorius gal ir nėra pats svarbiausias ekonominiu požiūriu, tai yra futbolo ekonominis sektorius, kuris Europai yra bendro intereso sektorius.“
Naujasis reglamentas priklauso išimtinei ES jurisdikcijai ir ji gali nuspręsti, ar pradėti ex officio tyrimus, ar imtis tolesnių veiksmų dėl skundų. Iki šiol ji ėmėsi tirti tik Kinijos bendroves ir jų pasiūlymus dalyvauti viešuosiuose konkursuose strateginiuose sektoriuose, pavyzdžiui, energetikos ir geležinkelių. Neseniai, gavusi duomenų, kad kai kurios bendrovės naudojasi iškreipiančiomis Kinijos subsidijomis keliose šalyse, ji surengė patikrinimus. Tačiau Belgijos antrojo diviziono klubas „Royal Excelsior Virton“, 2023 m. gegužę iškėlęs klausimą dėl konkuruojančio klubo, priklausančio „City Football Group“, finansavimo, buvo pirmasis, viešai paprašęs Komisijos pradėti tyrimą pagal USR.
„Virton“ nustatė, kad nedidelis Limburgo klubas „Lommel“, taip pat žaidžiantis antrajame divizione, gavo rimtą finansinę paramą pakartotinių beveik 30 mln. eurų vertės kapitalo injekcijų forma“, – sako su „Virton“ byla dirbęs ES ir Belgijos konkurencijos teisės specialistas Sebastienas Engelenas. Jų pateiktame ieškinyje teigiama, kad šios lėšos buvo gautos tiesiogiai iš Abu Dabio emyrato ir iškraipė konkurenciją vidaus rinkoje, todėl turėtų būti tiriamos pagal USR. „Virton“ grėsė iškritimas į žemesnį divizioną ir klubas tikėjosi, kad Belgijos teismo arba ES sprendimas jų naudai reikštų „Lommel“ licencijos galiojimo sustabdymą, suteikiant jiems galimybę likti antrajame divizione vietoj jų.
„Praėjusį sezoną priimtame sprendime, kuriuo „Lommel“ suteikta licencija, buvo paminėtas 9 milijonų eurų biudžetas žaidėjams įsigyti. Tai beveik dvigubai daugiau nei bendras tokio klubo kaip „Virton“ biudžetas. Tokie pinigai leidžia klubui pritraukti geriausius žaidėjus, leidžia klubui, už kurio stovi valstybė, išvengti iškritimo į žemesnę lygą rizikos“, – aiškina S. Engelenas.
Belgijos teismai priėmė „Virton“ nepalankų sprendimą, o Europos Komisija atsisako atlikti tyrimą. ES konkurencijos teisės ekspertas Bruno LeBrunas teigia, kad sprendimas nesiimti futbolo bylos yra susijęs su prioritetais ir ištekliais: „Gali būti tam tikra prioritetų tvarka, kuri galiausiai pasirodys pakankamai logiška. Komisija taip pat neturi begalinių išteklių. Ji turi darbuotojų, tačiau privalo valdyti savo žmogiškuosius išteklius taip, kad jie kuo efektyviau dirbtų visai ES.“
„City Football Group“ remiami „Lommel“ teisininkai tvirtina, kad pinigai gauti iš privačių investuotojų.
„Be to, akivaizdžiai išryškėja nelygios teisės, kai klubas arba ieškovas bando kažką įrodyti remdamasis tik ta informacija, kurią gali rasti spaudoje, nes tai yra akylai saugoma paslaptis, – sako S. Engelenas. – Kita vertus, asmuo, kuris kaltinamas gavęs finansinę paramą iš trečiosios šalies, gali tai tiesiog paneigti. Gaila, kad Europos Komisija nenori perimti ir pasinaudoti turimomis tyrimo priemonėmis, kad užduotų keletą klausimų trečiosioms šalims ir klubams. Akivaizdu, kad politiškai tai itin keblu.“
Kiti ekspertai su tuo sutinka ir atkreipia dėmesį į tai, kad su ES nepriklausančių šalių vyriausybėmis susiję tyrimai yra jautrūs.
„Tai peržengia paprasto klubo ir potencialaus pirkėjo sandorio ribas, nes aplink šį sandorį susipina tankus ir sudėtingas geopolitinių ir ekonominių interesų tinklas, – sako SKEMA verslo mokyklos sporto ir geopolitinės ekonomikos profesorius Simonas Chadwickas. – Kaip galite įsivaizduoti, bendras klimatas Artimuosiuose Rytuose šiuo metu yra labai, labai jautrus. Niekam ne paslaptis, kad tam tikrų Europos šalių – Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos ir kt. – vyriausybės nenori susipriešinimo su Saudo Arabija ar Jungtiniais Arabų Emyratais. Europos Sąjungai šiuo metu įsikišti ar reguliuoti būtų sudėtinga, nes yra kitų politikos prioritetų. Tačiau būkime iki galo sąžiningi – yra ir finansinis aspektas. Nes susipriešinimas su Saudo Arabija, Kataru, Jungtiniais Arabų Emyratais potencialiai gali atsiliepti finansiškai.“
Kaip apsaugoti žaidimą
Futbolo rinkos priežiūros iššūkiai
Nacionaliniu lygmeniu įstatymų leidėjai pradeda domėtis rinkos, turinčios didžiulį finansinį ir socialinį poveikį, priežiūra.
Šių metų kovą premjero Rishi Sunako Vyriausybė Jungtinės Karalystės parlamentui pateikė Futbolo valdymo įstatymo projektą, pažymėdama, kad „pernelyg ilgai kai kuriais klubais piktnaudžiavo nesąžiningi savininkai, kuriems pavyksta išsisukti dėl netinkamo finansų tvarkymo, tačiau blogiausiu atveju tai gali privesti prie visiško žlugimo“.
Dabartinis Anglijos „Premier“ lygos čempionas „Manchester City“, priklausantis kelių klubų savininkų (angl. multi-club ownership, MCO) struktūrai „City Football Group“, po ketverius metus trukusio tyrimo 2023 m. vasarį buvo apkaltintas dėl 115 įvairių finansinių taisyklių pažeidimų, įskaitant finansinės informacijos apie „pajamas (taip pat ir pajamas iš rėmimo), susijusias šalis ir veiklos sąnaudas“ trūkumo, teigiama „Premier“ lygos pranešime. Tikimasi, kad bylos nagrinėjimas teisme prasidės dar šiais metais.
„Dar visai neseniai „City Football Group“ registruota būstinė buvo Jebel Ali – laisvosios prekybos zonoje Dubajuje, kur netaikomos griežtos patikros. Įdomu tai, kad jei kada nors bandysite ten patekti, jus pasitiks ginkluota apsauga, – sako S. Chadwickas. – Kaip Didžiosios Britanijos Vyriausybė, kaip UEFA, kaip Europos Sąjunga ar Ispanijos Vyriausybė „Girona“ klubo atveju gali veiksmingai valdyti ar reguliuoti institucijas, kurios, pavyzdžiui, registruotos labai slaptose laisvosios prekybos zonose Artimųjų Rytų šalyse. Kalbant apie valdymą, turime pradėti viską iš naujo, nes jis neveikia. Valdymo institucijos virto savotiškais konkurencijos sergėtojais. Jos užtikrina, kad Čempionų lyga veiktų, kad Europos lyga veiktų. Tačiau, kalbant apie gebėjimą veiksmingai reguliuoti ar paveikti šių tarptautinių korporacijų elgesį, tokių galimybių jos neturi.“
2023 m. gruodį Europos Teisingumo Teismas nusprendė, kad UEFA ir FIFA pažeidė ES teisę, nes neleido sukurti konkuruojančių „Superlygos“ varžybų. Tačiau šiuo sprendimu kartu buvo patvirtinta, kad šios institucijos turi įgaliojimus reguliuoti futbolą tarptautiniu lygmeniu. „Jis patvirtino UEFA teisę reguliuoti rinką, – sako K. Pijetlovič, – jis patvirtino UEFA teisę reguliuoti žaidėjus, klubus, varžybas ir pan. Jei to nedarys UEFA, kas tai darys?“
Kita MCO struktūra, įtariama finansiniais pažeidimais, yra „777 partners“, kuriai priklauso keli klubai Europoje ir Amerikoje ir kuri 2022 m. pavasarį įsigijo istorinį Belgijos klubą „Standard Liège“. Prieš dvi savaites Belgijos teismas, sutikdamas su kreditorių, kurie teigė, kad „777“ nevykdė mokėjimų, prašymu, nusprendė, kad visas grupei priklausantis turtas šalyje gali būti areštuotas. Dėl teisinių ir finansinių komandos rūpesčių laikinai įvestas žaidėjų įsigijimo embargas ir sirgaliai tuo nėra patenkinti. Gegužę vykusias šalies lygos rungtynes teko atidėti, kai „Standard“ sirgaliai, protestuodami prieš „777“ veiksmus valdant klubą, užblokavo komandos treneriui kelią į stadioną.
Remiantis „Bloomberg“ ir „The New York Times“ pranešimais, Majamyje įsikūrusiai investicinei bendrovei Niujorko federaliniame teisme taip pat iškelta daugiamilijoninė byla dėl sukčiavimo, o jai priklausančios Australijos oro linijų bendrovės „Bonza“ veikla šiuo metu yra sustabdyta, jai gresia bankrotas. Praėjusiais metais „777“ pradėjo Anglijos klubo „Everton“ pirkimo procesą, tačiau, kilus abejonių dėl grupės finansinių rezultatų, „Premier“ lyga taip ir neuždegė sandoriui žalios šviesos, be to, gegužės pradžioje teisėjas prevenciškai nušalino bendrovę nuo Brazilijos klubo „Vasco da Gama“ administravimo.
„Kai tau priklauso penki, šeši ar septyni klubai skirtingose valstybėse, gali kilti grandininių bankrotų, dėl kurių gali nukentėti skirtingi klubai, siekiant išvengti konkurencijos skirtingose šalyse, – sako sporto studijų centro CIES atstovas R. Poli. – „777 partners“ priklauso klubai Belgijoje, Vokietijoje, Italijoje, JAV ir visi jie turi finansinių sunkumų, todėl matome, kad paimami vieno klubo žaidėjai kaip turtas ir perkeliami į kitą, atliekant grynai buhalterinius ir finansinius manevrus, kurie kenkia bet kokiai sportinei logikai, bet taip pat dažnai, deja, kenkia klubų reputacijai ir tvarumui.“
Kai 2022 m. „777 partners“ nusipirko vieną seniausių Prancūzijos klubų „Red Star“, jo gerbėjai iš karto sunerimo ir kreipėsi į Prancūzijos parlamento narį Ericą Coquerelį, kuris vadovauja Nacionalinės asamblėjos Finansų komitetui.
„Sirgaliams tai sukėlė tam tikrą nerimą, nes šiek tiek neatitiko klubo vertybių. Buvo abejonių dėl jų lėšų kilmės ir dėl jų tikslo, kuris visų pirma išlieka spekuliatyvus. O ir šiandien yra aiškių finansinių problemų“, – sako E. Coquerelis.
Prancūzijos parlamento narys pasiūlė teisės aktą, kuriuo siekiama uždrausti kelių klubų nuosavybę Prancūzijoje, kur beveik pusę pirmosios ir antrosios lygos klubų valdo MCO struktūros: „Manau, kad futbolo ekosistema iškrypo iš vėžių, todėl reikia atkurti tvarką, o geriausias būdas tai padaryti – reguliuoti. Turime grįžti prie griežto kelių klubų nuosavybės draudimo, tai pirmas dalykas. Antras žingsnis – grąžinti daugiau galių sporto institucijoms. Galiausiai futbolas Prancūzijoje turėtų būti kultūrinė išimtis.“
Prancūzijos valstybė mano, kad kultūra skiriasi nuo kitų komercinių produktų, ir šia doktrina nacionaliniais teisės aktais ir tarptautinėmis sutartimis siekia apsaugoti savo menininkus ir jų produktus.
Futbolo konvejeris
Strateginis klubų „donorų“ vaidmuo šiuolaikiniuose futbolo tinkluose
Uždraudus kelių klubų nuosavybę, futbolo pasaulis gali būti paralyžiuotas, jei tai apskritai įmanoma, atsižvelgiant į šio reiškinio paplitimą visame sporte. CIES Sporto žvalgybos padalinys apskaičiavo, kad pasaulyje yra 340 MCO struktūrų valdomų klubų. UEFA metinėje ataskaitoje teigiama, kad daugiau kaip 100 aukščiausiojo diviziono Europos klubų palaiko „kryžminius investicinius santykius“ su bent vienu kitu klubu, o žemesniuose divizionuose yra dar 112 tokių klubų. Jei manysime, kad vienoje komandoje vidutiniškai yra 25 žaidėjai, MCO struktūros kontroliuoja mažiausiai 5400 žaidėjų Europos pirmajame ir antrajame divizionuose.
Pastaruosius kelerius metus buvo kruopščiai tikrinamas žaidėjų judėjimas per MCO struktūroms priklausančias komandas ir kaip tai atsispindi jų apskaitoje. UEFA aiškina, kad „žaidėjų perėjimai iš vieno tai pačiai investicinei grupei priklausančio klubo į kitą paprastai yra grįsti skolinimu“, tačiau daro išvadą, kad „neatrodo, jog žaidėjų judėjimas tarp komandų yra tokių ne vieną klubą valdančių struktūrų dėmesio centre“.
Tačiau, atidžiau pažvelgus į žaidėjų judėjimą tarp vienai MCO struktūrai priklausančių klubų, matyti, kad ši veikla yra gana aktyvi, o kai kurios komandos veikia kaip kitų tai pačiai nuosavybės ekosistemai priklausančių komandų „donorai“.
„Kiekviena lyga ir organizacijos, UEFA ir FIFA, turi užtikrinti stebėseną, – sako „Blue Crow Sports Group“ generalinis direktorius, Ispanijos klubo „Leganes“ ir Meksikos „Cancun FC“ prezidentas Jeffrey Luhnow. – Galima įžvelgti spragų. Jei jūsų, kaip kelių klubų savininko, idėja yra maitinti vieną komandą arba subsidijuoti kitą komandą, galite, pavyzdžiui, nemokamai skolinti šiai komandai žaidėjus, tokiu būdu komanda gali gauti naudos, gaudama futbolininkus, kurių kitu atveju negalėtų sau leisti. Tai reikia nuolat stebėti. Vienintelė atsvara šiam reiškiniui yra vietos sirgaliai, vietos žiniasklaida ir lygos taisyklės tose šalyse.“
Tačiau pačios lygos gali būti bejėgės, nes jų valdymo struktūros yra tų pačių klubų, kuriuos jos turėtų prižiūrėti, rankose. 2023 m. pabaigoje, kilus įtarimų, kad finansinių sunkumų turinčios komandos galėtų padidinti savo pajamas išpūstomis kainomis parduodamos žaidėjus tai pačiai kelis klubus valdančiai struktūrai priklausantiems užsienio klubams, Anglijos „Premier“ lyga, kurios 70 proc. klubų priklauso ne vieną klubą turintiems savininkams, sausio mėnesio perėjimų langui bandė įvesti laikiną draudimą sudaryti paskolų sandorius tarp tai pačiai MCO struktūrai priklausančių klubų.
Draudimui priimti reikėjo keturiolikos balsų, tačiau už jį balsavo tik 12 klubų, o aštuoni buvo prieš. Visus aštuonis – „Chelsea“, „Manchester City“, „Newcastle“, „Everton“, „Nottingham Forest“, „Sheffield United“, „Wolverhampton Wanderers“ ir „Burnley“ – jau buvo įsigijusios MCO grupės arba vyko derybos dėl jų įsigijimo.
„Kam priklauso Europos futbolas? Galbūt tiems kelių klubų savininkams. Kas valdo Europos futbolą? Galbūt elitiniai klubai. Viskas pasikeitė. Prieš tai Europos futbolą valdė UEFA, o kai Europos futbolą valdė UEFA, tokie savo šalių čempionai kaip „Crvena Zvezda“ iš Belgrado 1991-aisiais arba Bukarešto „Steaua“ 1986-aisiais laimėdavo aukščiausius Europos trofėjus. O paskui visa tai pasikeitė. Šiandien net sunku įsivaizduoti, kad šie klubai galėtų patekti į aukščiausio lygio Europos taurių varžybų ketvirtfinalį. Šiandien futbolą valdantys elitiniai klubai visas taisykles pakreipia savo naudai. Ir nenuostabu, kad viršūnė tampa vis labiau išskirtinė, kad niekas nebesugeba prasibrauti į finalinius taurių etapus, kad juose žaidžia vis tie patys klubai“, – sako K. Pijetlovič.
Austrijos energinių gėrimų bendrovei „Red Bull GmbH“ priklauso šeši futbolo klubai keturiose šalyse trijuose žemynuose. Europoje ji kontroliuoja Leipcigo „RasenBallsport“ Vokietijoje ir „Red Bull Salzburg“ bei „Red Bull Liefering“ Austrijoje. Siekiant nenusižengti Vokietijoje galiojančiai taisyklei „50+1“, 99 proc. balsavimo teisę suteikiančių akcijų priklauso „RB Leipzig“ nariams. Nuo 2023 m. tokių narių buvo tik 21 ir visi jie tiesiogiai ar netiesiogiai susiję su „Red Bull“ – paprasti sirgaliai negali tapti balsavimo teisę turinčiais nariais.
Visos komandos, po to, kai jas įsigijo „Red Bull“, pakeitė savo ankstesnius pavadinimus ir spalvas, kad atitiktų raudono ir balto prekių ženklo logotipo spalvų derinį. Šiandien „Liefering“ funkcionuoja kaip rezervinė „Salzburg“ komanda, dažnai į aikštę išleidžianti jaunus ir nepatyrusius savo partnerio žaidėjus, kad suteiktų jiems taip reikalingo žaidimo laiko ir profesionalios patirties. Bendrovė išnaudoja visą jai priklausančių kelių klubų ekosistemos spektrą, kad ugdytų talentus ir perkeltų žaidėjus per savo klubus, o po to už didelius pinigus parduotų juos už organizacijos ribų.
Daugelis pastarojo meto žvaigždžių gali save laikyti „Red Bull“ ekosistemos absolventais. 2017 m. kovą vengras Dominikas Szoboszlai paliko savo tėvynę ir už 500 000 eurų mokestį prisijungė prie „Red Bull Salzburg U18 Academy“ jaunimo (iki 18 metų) komandos. 2023 m. vasarą 23-ejų metų futbolininkas, spėjęs pažaisti „FC Liefering“, „Red Bull Salzburg“ ir „RB Leipzig“ klubuose, išvyko į „Liverpool“ už, kaip pranešama, 70 mln. eurų.
Naby Keita iš Gvinėjos taip pat yra „Red Bull“ klubų struktūros „produktas“. 29-erių metų futbolininkas, šiuo metu žaidžiantis Vokietijos Brėmeno „Werder“ komandoje, į „Red Bull“ futbolo struktūrą pateko 2014 m., kai Zalcburgo „RB Salzburg“ jį už 1,5 mln. eurų įsigijo iš Prancūzijos „FC Istres“ klubo. Per 59 rungtynes įmušęs 17 įvarčių, 2016 m. vasarą N. Keita už 29,75 mln. eurų persikėlė į „RB Leipzig“, nors, kaip skelbia „Transfermarkt“, jo rinkos vertė tuo metu tesiekė 11 mln. eurų.
Dvejus metus praleidęs Leipcige, N. Keita pasirašė sutartį su „Liverpool“, o perėjimo vertė siekė 69 mln. eurų. N. Keita ir D. Szoboszlai nuėjo panašų kelią ir jie nėra vieninteliai „Red Bull“ konvejerio „produktai“.
Daugeliui patekusiųjų į „Red Bull“ sistemą gyvenimas profesionaliame futbole prasideda klube „Liefering“. Iš viso 32 žaidėjai iš 2023–2024 m. klubo sudėties yra atėję iš „Red Bull Salzburg U18 Academy“ komandos arba „Red Bull Salzburg“ vyresniųjų žaidėjų komandos. Klubas, kurio amžiaus vidurkis 18 metų ir 88 dienos, Austrijos antrajame divizione užėmė 6-ąją vietą. Pradėjęs bendradarbiauti su „Red Bull“, „FC Liefering“ pasirašė nuolatines sutartis su 99 žaidėjais iš „Red Bull Salzburg U18 Academy“, su 42 žaidėjais iš „Red Bull Salzburg“ ir dar su 39 žaidėjais sudarė skolinimosi sutartis. Visi už šiuos perėjimus sumokėti mokesčiai dar turi būti patvirtinti dokumentais.
Per tą patį laikotarpį 35 žaidėjai buvo parduoti „Red Bull Salzburg“, tačiau viešai paskelbta tik apie 500 000 eurų sumą, gautą už D. Szoboszlai.
Dėl astronominių kainų, tampančių vis rimtesne kliūtimi patekti į aukščiausio lygio varžybas, investuotojai vis dažniau atkreipia dėmesį į mažesnes žemesnio lygio komandas.
„Turime turėti taisykles, kurios užtikrintų ir garantuotų sportinę pusiausvyrą, – sako Belgijos klubo „Virton“ treneris Mohamedas Hakemas, turėdamas omenyje konkuruojantį MCO struktūrai „City Football Group“ priklausantį „Lommel“ klubą. – Šiandien stambiam investuotojui atviros durys įsigyti „Lommel“ ar kitą klubą ir paversti jį savo B, C ar D komanda. Veikia sistema, leidžianti turėti Europos lygio rezervines komandas. Turime klubą Anglijoje, todėl paimsime klubą Belgijoje ar kur kitur, kad futbolininkai gautų šiek tiek žaidimo laiko, o vėliau galėtų grįžti su pasu, darbo leidimu ir žaisti Anglijoje.“
Sąžiningumo klausimas
Ar sąžiningo žaidimo principas vis dar galioja naujaisiais laikais?
Kelių klubų nuosavybės keliamą pavojų galima justi ir varžybų lygmeniu. Pati UEFA 2023 m. išplatintoje Europos klubinio futbolo kraštovaizdžio ataskaitoje įspėjo, kad „investicijų į kelis klubus plėtra gali kelti didelę grėsmę sąžiningam žaidimui Europos klubinėse varžybose, nes didėja rizika, kad aikštėje vienas prieš kitą stos du tam pačiam savininkui ar investuotojui priklausantys klubai“.
UEFA klubų varžybų nuostatų 5 straipsnis draudžia fiziniams ar juridiniams asmenims kontroliuoti ar daryti įtaką keliems tame pačiame turnyre dalyvaujantiems klubams. Kitą sezoną Europos klubų varžybose įvedus naują „šveicariškojo modelio“ formatą, kils precedento neturinčių interesų konfliktų. Bus daugiau komandų – 36 vietoje 32 – daugiau rungtynių, daugiau galimybių klubams susitikti aikštėje.
„Kelių klubų nuosavybės idėja kelia teisinio sąžiningumo klausimą, – teigia K. Pijetlovič. – Mes nesakome, kad klubai sieks tarpusavyje susitarti dėl rungtynių baigties, garantuojančios jų savininkui geriausią rezultatą. Tačiau mes sakome, kad visuomenė turi suvokti, jog žaidimas yra švarus. Komisija neseniai pasakė, kad vien suvokimas, jog rungtynės gali būti surežisuotos, yra pakankama problema ir ją reikia spręsti, tą patį pareiškė ir Sporto arbitražo teismas. Būtent dėl to ir egzistuoja kelių klubų nuosavybę draudžiančios taisyklės – jos padeda valdyti visuomenės suvokimą, jog žaidimas nėra sutartas.“
Kritikų teigimu, ne visai aiški 5 straipsnio formuluotė leidžia jį interpretuoti, todėl jo nuostatas sunku veiksmingai įgyvendinti.
Šią vasarą prasidėsiančios Europos taurių varžybos taps lakmuso popierėliu sąžiningo žaidimo reguliavimui ir UEFA gebėjimui bei norui užtikrinti 5 straipsnio vykdymą. Britų milijardieriaus Jimo Ratcliffe kontroliuojamos „Manchester United“ ir „OGC Nice“ pateko į Europos lygą, kur joms gali tekti žaisti tarpusavyje. „Žinome abiejų klubų poziciją ir tiesiogiai bendraujame su UEFA, – sakoma J. Ratcliffe priklausančios naftos chemijos bendrovės INEOS pareiškime, kuris buvo paskelbtas iškart po to, kai „Manchester United“ pateko į turnyrą. – Esame įsitikinę, kad rasime išeitį, kaip kitą sezoną dalyvauti Europos lygoje.“
Prasidėjus UEFA Čempionų lygos varžyboms, visame žemyne į kovą stos šimtus milijonų eurų kainuojantys futbolininkai. Vienas iš tokių žaidėjų yra klubo „Girona“ gerbėjų širdis užkariavęs Savio, kuris šią vasarą greičiausiai debiutuos Čempionų lygoje. Nesvarbu, ar jis vilkės dangiškai mėlynus „Manchester City“, ar raudonus ir baltus klubo „Girona“ marškinėlius, ant jo marškinėlių puikuosis tas pats rėmėjo pavadinimas – „Etihad Airways“, ir bet kuriuo atveju jis atstovaus MCO „City Football Group“ – abu šiuos klubus valdančiai bendrovei. Kita MCO struktūrai priklausanti komanda „RB Salzburg“ liepos mėnesį prasidėsiančiame atrankos etape varžysis dėl vietos Europos turnyre. Jei Austrijos klubas pateks į finalinį etapą, UEFA vėl turės priimti sprendimą dėl interesų konflikto, nes 2024–2025 m. Čempionų lygoje žais ir giminingas Vokietijos klubas „RB Leipzig“.
Atokiau nuo ryškių Europos taurių varžybų šviesų „Liefering“ sirgaliai, stebėdami, kaip buvę jų klubo žaidėjai siekia europinės šlovės, o klubas ugdo naujus „Red Bull“ talentus Austrijos antrajame divizione, turės apie ką pamąstyti.
Tyrimo autoriai EBU tiriamosios žurnalistikos tinkle: Pilar Requena (RTVE), Guillaume`as Woelfle`as (RTBF), Johnas Robbiani (RSI), Georgas Dölleris (ZDF), Derekas Bowleris (EBU), Lili Rutai (EBU) ir Belen Lopez Garrido (EBU).
Redaktorius: Eoghanas Sweeney (EBU)
Projekto vadyba: B. Lopez Garrido (EBU)
Lietuviškas vertimas: Ieva Vitėnė (LRT.lt).
