Antrosioms olimpinėms žaidynėms besirengianti plento dviratininkė Rasa Leleivytė sako, kad jos kartai labai pasisekė, jie turėjo ne tik puikius trenerius, bet ir pavyzdį, kaip nepasiduoti.
„Edita Pučinskaitė, Jolanta ir Rasa Polikevičiūtės, Diana Žiliūtė, Aušrinė Trebaitė, Laima Zilporytė – visos daug pasiekusios sportininkės man buvo pavyzdys. Treneris mums pasakojo daug istorijų, kaip jos krisdavo, su sulūžusiais šonkauliais važiuodavo, laimėdavo varžybas.
Būdavo įvairių traumų ir ligų, bet jos niekuomet nepasiduodavo. Važiuodavo viena už kitą, pasiekdavo rezultatų. Tai man irgi daug davė – kad reikia nepasiduoti, pakentėti, tai labai padėjo“, – prisiminė dviratininkė.
Trenerių pasakojimai ir įkvepiančios istorijos R. Leleivytei pravertė prieš olimpinį debiutą Japonijoje. Tokijo žaidynių plento grupinėse lenktynėse lietuvė startavo per sukąstus dantis, prieš tai moterų „Giro d`Italia“ griuvusi ir susilaužiusi šonkaulius.
R. Leleivytė buvo tarp 48 finišavusiųjų, užėmė 35 vietą. Nors įprastai sportininkai visas jėgas sutelkia svarbiausiam metų startui, po Tokijo Lietuvos dviratininkė iškovojo Europos plento čempionato grupinių lenktynių bronzą.
„Tokijo žaidynėms ruošiausi, bet prieš tai „Giro d`Italia“ kritau ir susilaužiau šonkaulius. Po to daugiau nesitreniravau, buvo tik labai lengvos treniruotės, į Tokiją važiuodama nebuvau pasiruošusi 100 procentų.
Kadangi vykau su lūžusiais šonkauliais, teko pakentėti. Iškart po Tokijo nebuvo taip, kad, tarkim, įvažiavau į dešimtuką ir jau galima atsipalaiduoti. Atvirkščiai – krimtausi, nes daug ruošiausi žaidynėms, buvo daug treniruočių ir kelionių iki Tokijo.
Tada rinktinė mums surengė stovyklą aukštikalnėse, buvau labiau motyvuota, viskas puikiai tiko. Ten jau buvau pasiekusi 90 procentų fizinės formos. Kitos dviratininkės gal buvo labiau atsipalaidavusios, viską sudėjus taip ir pavyko iškovoti medalį“, – apie permainingus 2021-uosius pasakojo R. Leleivytė.
Dviračių sporte, R. Leleivytės teigimu, sunku ką nors prognozuoti. Net ir gerai pasirengę lenktynininkai nepatenka tarp lyderių – rezultatus lemia trasos sudėtingumas, turima technika, taktika, orai ir daug kitų kriterijų. Brangiai kainuojančiame sporte lyderiai investuoja į kiekvieną detalę.
„Technika – labai svarbi. Kaip ir „Formulėje 1“. Ne tas padangas uždėjai, pralaimi sekundę. Pas mus panašiai, kasmet lygis vis aukštesnis. Labai daug kainuoja geras dviratis, kaina gali siekti 15 tūkstančių eurų, padangos – 5 tūkstančius eurų.
Pavyzdžiui, Slovėnijos dviratininkas Primožas Rogličius, kiek žinau, vien tam, kad asmeninėse lenktynėse pagerintų rezultatą 2–3 sekundėmis per kilometrą, sumokėjo 70 tūkstančių eurų, kad jam išlietų vairą iš specialios medžiagos. Apranga, ratai, padangos, dviračiai turi būti kuo lengvesni. Detalės, guoliai, kad geriau riedėtų, kad būtų kuo mažesnė trintis – technika reikalauja labai daug investicijų.
Viską lemia ne vien pasiruošimas. Nėra taip, kad fiziškai pasiruoši ir varai, dar turi būti labai geras dviratis. Aukščiausio lygio varžybose visi sportininkai būna maksimaliai pasirengę, ten svarbi kiekviena detalė“, – apie dviračių sporto ypatumus sakė R. Leleivytė.
Nuo 2008-ųjų Italijoje gyvenanti Lietuvos dviratininkė gali visavertiškai ruoštis olimpinėms žaidynėms. „Aromitalia – 3T – Vaiano“ komandai atstovaujanti R. Leleivytė čia randa viską, ko reikia aukščiausio lygio sportininkams – kalnų, lygumų, išbandymų oro sąlygomis.
Šiemet „Aromitalia – 3T – Vaiano“ į liepą vyksiančias daugiadienes „Giro d`Italia“ lenktynes nepakviesta, sportininkė daugiau laiko rengsis aukštikalnėse. Dėl pasiruošimo Paryžiaus žaidynėms R. Leleivytė praleidžia šį savaitgalį Estijoje vykstantį Baltijos šalių ir Lietuvos plento čempionatą.
R. Leleivytė sako, kad olimpinės žaidynės – kiekvieno sportininko svajonė, joms privalu ruoštis maksimaliai, dalyvauti tik dėl karjeros įrašo neverta. Paryžiuje varžytis su daugiau dviratininkių turėsiančiomis šalimis bus sunku, bet taktinių galimybių yra.
„Sunku nuspėti taktiką. Bet jeigu išsirenki lyderę, per visas varžybas būni šalia jos, jeigu kitos dirba jai ir tu gerai jautiesi, ir varžybų pabaigoje esi priekyje, tuomet galima kovoti dėl pergalės. Jeigu pasiruošimas geras ir taktiškai gali viską atspėti, galimybės didelės.
Aišku, tokios šalys kaip Nyderlandai, Italija turi po keturias sportininkes, reikia atspėti, kuriai dirbs likusios, kuri geriau jaučiasi tą dieną. Būtina stebėti priešininkes, suprasti, kaip jos jaučiasi, ką gali, ką nori šiandien padaryti. Nuojauta taip pat daug duoda“, – apie taktiką lenktynėse sako dviratininkė.
Artėjančių olimpinių žaidynių lenktynių trasa lietuvei paranki. R. Leleivytė sako, kad svarbiausia į Paryžių atvykti pasiruošusiai, visa kita – nenuspėjama.
„Žiūrėjau trasą, man visai patinka, nes yra tokių kalniukų, stačių, gerų, bet neilgų, man tinkamų. Trasa netoli Paryžiaus, finišas Eliziejaus laukuose, kaip „Tour de France“ lenktynėse.
Daugiausia galimybių turi Nyderlandai, Italija, jos turi po keturias sportininkes, visos galinčios laimėti. Vokietija gali turėti vieną lyderę, kitos bus pagalbinės. Panašiai ir Ispanija. Danija turi vieną kietą paną, kitos taip pat tik padeda. Kelios amerikietės bus labai pavojingos. Iš tikrųjų, bus ką veikti žaidynėse.
Čia visi atvažiuoja maksimaliai pasiruošę, nepraleidžia nė vienos detalės, nes tai pagrindinis metų startas. Nėra taip, kad atvažiuoji kaip į treniruotę ar nėra motyvacijos. Olimpinėse žaidynėse kiekvienas nori maksimaliai pasirodyti.
Apie rezultatą nelabai galvoju. Stengiuosi atvažiuoti kuo labiau pasiruošusi, kad viską padaryčiau maksimaliai, o paskui – kiek Dievas duos“, – apie tikslus ir konkurenciją kalbėjo R. Leleivytė. Ji pabrėžė, kad motyvacija gerai pasirodyti Paryžiuje kur kas didesnė nei prieš Tokiją.
Sportininkė už galimybę lenktyniauti su elitinėmis varžovėmis dėkinga ją ugdžiusiems treneriams ir savu pavyzdžiu įkvėpusioms dviratininkėms.
„Turiu padėkoti ir treneriui Gediminui Kastanauskui, ir Valerijui Konovalovui. Tik jų dėka mus išaugino, vežiojo į stovyklas, suteikė tiek daug varžybų. Kai išėjome į profesionalųjį sportą, jau turėjome daug patirties. Buvome gerai treniruotos, mums labai pasisekė.
Taip pat ačiū J. ir R. Polikevičiūtėms, E. Pučinskaitei, D. Žiliūtei, dėl jų rezultatų gavome daug lėšų, kad galėtume ruoštis, turėti didelę rinktinę, mūsų kartai labai pasisekė“, – treneriams ir Lietuvos dviračių sporto žvaigždėms dėkojo R. Leleivytė.
Kalbėdama apie augančią kartą dviratininkė sako mananti, kad sportininkams reikia sąlygų daugiau treniruotis užsienyje, bet grįžti į elitą galbūt trukdo lėšų trūkumas.
„Turime gerų sportininkų, tik reikėtų daugiau lėšų, kad galima būtų juos išvežti į stovyklas ir kokį mėnesį ar du suteikti galimybę dalyvauti varžybose Italijoje, Ispanijoje. Kad jie įgautų patirties ir atsirastų daugiau motyvacijos. Mums tikrai netrūko varžybų, mes daug ką turėjome. Buvome motyvuoti išvažiuoti į užsienį, dalyvauti pasaulio, Europos čempionatuose.
Sprendžiu pagal save. Pavyzdžiui, yra merginų, kurios su manimi sportavo ir dabar dirba trenerėmis. Jos turi neblogų vaikų. Bet jeigu niekur neišvažiuoji, dalyvauji tik varžybose Lietuvoje, kur startuoja 20–30 vaikų, motyvacija palaipsniui dingsta.
Jeigu išvažiuoji į varžybas, įgauni patirties, žinai, kad gerai pasirodęs galėsi pasirašyti geresnę sutartį su komanda, atsiranda didesnis stimulas. Tada vaikai stengiasi.
Kai yra stimulas ir motyvacija, vyksta augimas, būni pasiruošęs bet kam – sunkiai dirbti, kad ką nors pasiektum. Kai trūksta motyvacijos, klausi savęs – kam man to reikia“, – sako sportininkė.
