Nuo lengvosios atletikos iki profesionalaus esportininko ir „Counter Strike 2“ pirmojo pasaulio čempionato nugalėtojo. Tokiais vingiais sukosi Justino Lekavičiaus, kuris pasirinko tapti profesionaliu esporto atstovu, gyvenimas, atvedęs jį iki Lietuvai dar neregėtų aukštumų.
Balandžio 1 d. skambėjo ne juokai, o didžiausios Lietuvos esporto istorijoje naujienos – J. Lekavičius su Ukrainos esporto komanda „NAVI“ ne tik tapo „Counter Strike 2“ pasaulio čempionais, tačiau lietuvis dar ir tapo turnyro MVP.
„Puikiai. Prieš metus pasakyčiau, kad tai yra svajonė, o dabar tai yra realybė. Nesitikėjau to taip greitai“, – su šypsena pokalbį su LRT.lt pradėjo J. Lekavičius.
Tekstas trumpai
- Justinas Lekavičius yra profesionalus esporto atstovas, sukūręs istoriją Lietuvoje ir tapęs „Counter Strike 2“ pasaulio čempionu.
- Pokalbyje su LRT.lt J. Lekavičius pats pamėgino paaiškinti, kas yra esportas, kuo jis skiriasi ir yra panašus į tradicinį sportą.
- „Stiprios komandos, džiaugiuosi tuo, nes kartais pasaulio čempionatą laimi komandos, kurios praeina pro silpnus varžovus. Džiaugiuosi, nes niekas negali pasakyti, kad mums pasisekė ar silpni priešininkai“, – apie konkurenciją auksiniame pasaulio čempionate pasakojo J. Lekavičius.
- „Čia yra tik laiptelis. Vienas turnyras niekada nebus karjeros viršūnė. Nors ir esame dabar geriausia pasaulio komanda, bet jei nukrisime nuo šio sosto, niekas mūsų neprisimins. Norime sukurti savo erą, parodyti, kad laimėjome ne šiaip sau, nuskinti daugiau titulų“, – kalbėjo J. Lekavičius.
Lietuvis pripažįsta, kad MVP titulas jam buvo tikra vyšnia ant pergalingo torto.
„Niekada negalvojau gyvenime, kad galėčiau tapti MVP. Visada žaidžiau su žmonėmis, kurie yra aukščiau už mane, geriau, kitas roles turi. Esu labai nustebęs, kad iš tokių pasyvių rolių galėjau taip gerai pasirodyti“, – aiškino profesionalus „Counter Strike“ žaidėjas.
Paprašytas nusikelti laiku atgal ten, kur prasidėjo jo meilė kompiuteriniams žaidimams, J. Lekavičius prisiminė mokyklos laikus ir jo gyvenimą pakeitusį žaidimą – „Counter Strike“.
„Visą smagumą iš gyvenimo gali gauti ir namuose, neišeidamas niekur. Ten viskas prasidėjo. „Counter Strike“ buvo pirmas dalykas. Kai buvau mažiukas žaidžiau „1.6“ versiją, bet nelabai to pamenu, negaliu sakyti, kad tai mane paskatino žaisti. „GO“ versiją pradėjau žaisti 15 metų, nuo tada supratau, kad man tai labai patinka. Su draugais pradėjau žaisti, buvo tokia konkurencija, jie jau buvo žaidę, aš tik pradėjau. Žiūriu, kad žaidžiam apylygiai, iš pradžių norėjau draugus aplenkti, tada vienodo lygio žaidėjus, o tada pamačiau, kad galiu beveik visus aplenkti, tik darbo reikėjo“, – pasakojo J. Lekavičius.
Visgi nors dabar J. Lekavičius yra profesionalaus esporto atstovas, tačiau jam teko ragauti ir tradicinio sporto duonos, tiesa, ten planus sumaišė ankstyva trauma.
„Sportavau iki „Counter Strike“. Pagrindinė mano rungtis buvo ieties metimas, mėgdavau ir sprintą, šuolius į aukštį, tolį. Bendra tokia estafetė. O sekėsi tikrai gerai. Nors žymių laimėjimų neturiu, nors ir turėjau potencialo, bet viską sustabdė peties trauma, buvau jaunas, nesugijo normaliai. O prie kompiuterio nereikia tiek, žaidi“, – šypsojosi J. Lekavičius.
Konkuruoti ir nugalėti visada mėgęs J. Lekavičius pripažino, kad amžinas noras varžytis palengva pradėjo jį stumti ir vis profesionaliau žiūrėti į žaidimus prie kompiuterio.
„Man patinka konkuruoti su kitais, nesvarbu, ką žaisčiau, – krepšinį, futbolą, eiti pasimušti. Visada noriu laimėti. Kai buvau jaunas, lankiau lengvąją atletiką, buvau gana savanaudiškas savo pasiekimais, supratau, kad komandoje yra žymiai maloniau laimėti, turi su kuo pasidalyti. Jei tau nesiseka, komandos draugai gali būti tavo kolona, į kurią gali atsiremti, nuo to judėti į priekį“, – pasakojo J. Lekavičius.
Mano sužadėtinė pačioje karjeros pradžioje išlaikė mane, man nėra gėda to sakyti, nes šis sportas reikalauja dalykų. Jei nebūčiau turėjęs savo antros pusės, tikriausiai būčiau metęs visą reikalą, nes nėra pajamų. Jos dėka galėjau tai tęsti ir siekti svajonių.
Kas yra esportas ir kaip atrodo profesionalaus „Counter Strike“ žaidėjo gyvenimas?
Ir tradicinį, ir esportą pažinti spėjęs J. Lekavičius pamėgino pats paaiškinti, kas tas esportas.
„Esportas, nors ir neturi fizinio krūvio, bet turi aukoti. Ten konkurencija yra didelė, visi nori sėdėti prie kompiuterio, laimėti turnyrus, laimėti pinigų. Tai nereikalauja daug fizinio darbo, bet tai reikalauja daug valandų, paaukoti dalį asmeninio gyvenimo, atsirinkti, su kuo nori būti. Turi sumažinti draugų ratą, nes laiko visiems skirti nesugebėsi.
Panašu yra tai, kad net daugiau užtrunka valandų tapti esporto profesionalu, ypač mano sporte“, – aiškino J. Lekavičius.
„Counter Strike“ žaidimas yra šaudyklės vaizdo žaidimas, ten kaunasi dvi komandos, kurias sudaro po penkis žmones. Profesionaliu lygiu pasaulyje vyksta įvairūs turnyrai, kuriuose jau varžosi ir profesionalios esporto komandos.
„Visada vyksta ciklas turnyrų. Tarkime, vyksta du turnyrai per mėnesį. Yra dvi savaitės per mėnesį, per kurias gali treniruotis. Tu turi paskirstyti jas gerai, nes jei tiesiog treniruosiesi, eisi į turnyrą, vėl kartosi, tu pervargsi, smegenys neatlaikys krūvio, o ir motyvacijos nebus žaisti. Viską, ką matai, yra žaidimas, nematai artimųjų, nes turnyrai vyksta ne Lietuvoje. Tikiuosi, kad išvysiu gerą turnyrą Lietuvoje, bet čia tikriausiai tolimoje ateityje“, – teigė J. Lekavičius.
Nors dauguma žmonių, kurie domisi sportu, gali daugmaž nujausti, koks yra sportininko dienos režimas, kurį laiką jis skiria treniruotėms, kurį poilsiui, kiek laiko gali praleisti treniruočių salėse, tačiau esportininko rutina dažnai lieka už paslapties šydo. Praskleiskime jį kartu su J. Lekavičiumi.
„Jei treniruojamės, tai keliamės 9-ą ryto. Tai yra „geimeriui“ anksti, teko priprasti prie tokio režimo. Pradedame nuo rytinio pasivaikščiojimo, mankštos, suteikiame kūnui fizinio krūvio, pusryčiaujame. Tada turime kelias valandas, kai aptariame žaidimą – kaip mes norime prie jo prieiti, kaip galime tobulėti. Tai atlikus turime mažą pertrauką individualiam apšilimui, kur tobulini savo mechaninius įgūdžius. Ten daug plano nereikia – kaip geriau valdai pelę su klaviatūra, kaip koordinuoji tai. Po to prasideda treniruotės prieš kitas komandas. Turime keturias tokias per dieną, treniruojiesi gal ir prieš geriausius oponentus, gal kiek žemesnius, bandai atsirinkti, su kuo nesitreniruoti. Jei futbole žaidi pasaulio čempionate, nenori treniruotis su komanda, kuri vėliau gali būti tavo priešininke. Nenori atskleisti savo paslapčių, kaip ruošiesi žaidimui, reikia atsirinkti. Tada vyksta dienos aptarimas, aptari rezultatus, kur galima tobulėti. Visa tai per dieną užima 12 valandų“, – savo jau ilgą laiką trunkančią dienos rutiną išdėstė pasaulio čempionas.
Kiek daugiau nei dvejus metus – tiek bendrai laiko prie ekrano žaisdamas „Counter Strike“ yra praleidęs J. Lekavičius. Akivaizdu, kad sunkus darbas davė vaisių, o paklaustas, kaip keitėsi jo paties ir aplinkos požiūris į jo karjerą ir darbą, J. Lekavičius pabrėžė asmeninius pokyčius.
„Su nepažįstamais daug nesidalinu tuo, ką darau. Aš jiems esu Justinas, darau kažką, kažkaip. Nes jeigu žmogus nesupranta, kas yra esportas, jiems nepaaiškinsi, žaidžiu žaidimus, oj, kaip fainai, sėdžiu prie kompo ir valgau čipsus. Nenoriu gilintis į tas temas.
Aš pats, kai mano požiūris kito, galvojau, kad jei daug žaisiu, tada būsiu geras. Taip nėra. „Counter Strike“ žaidime praleidau 18 tūkstančių valandų, supratau, kad viską, ką turiu, galėjau turėti anksčiau, jei būčiau kryptingai naudojęs valandas, visada žaidęs su tikslu. Mini tikslą užsibrėžti, jo siekti, kasdien tobulinti įgūdžius, nešvaistyti laiko, nes jo nėra daug. Konkurencijos yra daug, jei kryptingai naudosi valandas, kitus aplenksi“, – dėstė J. Lekavičius.
Nors daug esportininkų, kurie dar nėra pasiekę aukščiausio lygio, pajamas susikuria iš tiesioginių savo žaidimo transliacijų internete, tačiau J. Lekavičius jau pakankamai seniai gyvena iš profesionalaus kontrakto pajamų.
🥇@jLcsgo_ claimed the first CS2 Major MVP award!
— NAVI (@natusvincere) March 31, 2024
📰 https://t.co/mgx6o4eQVI#CS2 #navination pic.twitter.com/nRGJ46x3bS
„Dažniausiai komandos, kurios žaidžia aukščiausiuose čempionatuose, turi organizacijas, kurios juos remia, moka pastovią algą. Visi yra pririšti kontraktų, organizacijos negali apgauti, turi išmokėti pinigus. Jau pirmoje profesionalioje komandoje galėjau susikoncentruoti į žaidimą, bet dar trūko, norėjosi kažko daugiau, bet „Apeks“ komandoje galėjau jau leisti kažko daugiau, negalvoti apie kitus pajamų šaltinius“, – pasakojo J. Lekavičius.
Pasaulio čempionu tapęs lietuvis pabrėžė, kad pagrindinės esportininko savybės, kurios nulemia jo pergales, dažniausiai yra psichologinės.
„Moralinis stiprumas, kai gali atlaikyti spaudimą. Tai yra žaidimas, ten dominuoja valia, ryžtas. Patirsi labai daug pralaimėjimų esporte, per akis, bet svarbiausia yra atsitiesti, toliau siekti savo tikslų. Net ir žaidime, ten viskas vyksta raundais, po kiekvieno raundo tu turi pamiršti praėjusį, galvoti tik apie einantį. Turi parodyti priešo komandai, kad atėjai čia žaisti, jų nebijai“, – pasakojo J. Lekavičius.
Karjeros vingiai, atvedę iki „NAVI“
„Kai baigiau mokyklą, supratau, kad galiu to siekti. Bandžiau su lietuvių komandomis žaisti, tobulėti, man tai patiko. Bet didžiausias lūžis įvyko... Atrodo, tu žaidi su žaidėjais, kurie yra aukščiau už tave pagal statusą, bet tu gali su jais konkuruoti, turėti tokius pat skaičius. Galvojau, kad viskas yra ranka pasiekiama, buvau toks nežiniukas, apie mane niekas nežino, negaliu nieko turėti, bet gali su tais, kurie jau viską yra pasiekę šioje srityje, žaisti, o trūksta tik įdirbio“, – apie lūžį, kai nusprendė siekti profesionalumo esporte, pasakojo J. Lekavičius.
Nors J. Lekavičius savo profesionalaus esportininko karjerą pradėjo iš esmės nuo atsarginių žaidėjų suolelio, tačiau nuosekliai kilo karjeros laiptais.
„Buvau paimtas į pirmą savo profesionalią komandą Jakubo „kuben“ Gurczynskio. Jis yra lenkas, rinko 5 žmonių komandą. Pakvietė mane jis į interviu, mano rezultatai parodė, kad esu imlus, galiu greitai įsisavinti informaciją ir ją panaudoti. Aš žaidžiau kaip 6-as žmogus dviejuose žemėlapiuose iš 7, kurie buvo. Palaipsniui kilau, kol tapau pagrindinės sudėties žaidėju, stengiausi pasisemti kuo daugiau patirties.
Mane pastebėjo komanda „Apeks“, su ja pirmą kartą pasaulio čempionate pasirodėme labai gerai, pasiekėme pusfinalį, pralaimėjome tik čempionams. Po to pasaulio čempionato mane pastebėjo „NAVI“ ir treneris Blade`as, kuris yra begalę turnyrų, pasaulio čempionatų laimėjęs, užauginęs tokius žaidėjus kaip „s1mple“, „electroNic“. Tie, kas supranta šį lauką, žino, kad tai yra elitas. Labai malonu būti jo treniruojamam“, – savo kelionę papasakojo J. Lekavičius.
„NAVI“ komanda, kuri ankstesnėse „Counter Strike“ žaidimo versijose ne kartą buvo tapusi pasaulio čempione, iškart paliko įspūdį lietuviui.
„Labai pasijautė. Nuo pačio žaidimo – supratau, kad daug dalykų turi reikšmę. Kiekvienas judesys, kiekvienas informacijos atidavimas priešo komandai gali nulemti raundą. Mes labai fokusuojamės į garsus, kokia buvo dūminė užsklanda išmesta, supranti priešininkų planą, galvoti, kaip juos stabdyti. Pakilo gyvenimo kokybė, atsirado pinigų, gali sau leisti daugiau“, – apie kokybinius pokyčius patekus į „NAVI“ kalbėjo J. Lekavičius.
YOUR PGL Major Copenhagen 2024 CHAMPIONS! pic.twitter.com/p9buvHfl25
— NAVI (@natusvincere) March 31, 2024
Prieš pirmąjį „Counter Strike 2“ pasaulio čempionatą J. Lekavičius jau jautė, kad jis gali būti lemtingas.
„Nežinau, ar komandoje taip buvo, bet aš net kelis kartus prieš tai sapnavau, kaip ateinu ir pakeliu trofėjų. Ne taip įvyko, kaip sapnavau, bet trofėjų pakėliau. Svarbu yra manifestuoti dalykus“, – su šypsena pasakojo J. Lekavičius.
Ketvirtfinalyje „NAVI“ 2:0 įveikė „Eternal Fire“ komandą, pusfinalyje 2:1 palaužė „G2 Esports“, o finale 2:1 įveikė „FaZe Clan“ komandą.
„Labai stipru buvo. Laimėjome prieš pirmą pasaulio komandą, ketvirtą ir vienuoliktą. Stiprios komandos, džiaugiuosi tuo, nes kartais pasaulio čempionatą laimi komandos, kurios praeina pro silpnus varžovus. Džiaugiuosi, nes niekas negali pasakyti, kad mums pasisekė ar silpni priešininkai“, – apie konkurenciją auksiniame pasaulio čempionate pasakojo J. Lekavičius.
Pokalbio metu J. Lekavičius kukliai vengė klausimų, į kuriuos atsakant reikėtų save pagirti, tačiau rado esminę priežastį, kodėl buvo vertas tapti turnyro MVP.
„Nemėgstu apie save šnekėti. Manau, kad dėl įtakos, daug jos padariau komandai. Raktiniuose raunduose sužaidžiau nuostabiai, tai keitė žaidimo eigą. Buvo momentas, kai priešininkai pagavo bangą, jų ekonomika buvo labai stipri, tai jau sunku stabdyti. Toks raundas iš manęs, kuris tai stabdo, leidžia mums pagauti bangą. Tikriausiai dėl to“, – tvirtino J. Lekavičius.
Esportas Lietuvoje ir ateities tikslai
Pasaulio čempionu tapęs J. Lekavičius tvirtai teigė, kad šis pasiekimas jam ir komandai yra tik dar vienas karjeros laiptelis.
„Čia yra tik laiptelis. Vienas turnyras niekada nebus karjeros viršūnė. Nors ir esame dabar geriausia pasaulio komanda, bet jei nukrisime nuo šio sosto, niekas mūsų neprisimins. Norime sukurti savo erą, parodyti, kad laimėjome ne šiaip sau, nuskinti daugiau titulų“, – kalbėjo J. Lekavičius.
Istorinį pasiekimą Lietuvos esportui atnešęs J. Lekavičius vylėsi, kad jo pergalė taps esminiu postūmiu norint vystyti esportą Lietuvoje.
„Atrodo, kad nuo tada, kai pradėjau, daug kas nepasikeitė. Tikiuosi, kad ši pergalė Lietuvai atneš norą vystyti esportą mūsų šalyje. Nors ir nesiorientuoju Lietuvos esporte, norėčiau, kad duotų mūsų talentams paskatos – pinigų, atpažinimo, kad būtų, dėl ko dirbti. Esporte yra labai sunku išlikti motyvuotam, sekti progresą, nebent laimi ar patenki į geresnes komandas. Bet sunku pasakyti, koks tu esi geras, ko vertas. Norėtųsi, kad būtų Lietuvoje daugiau turnyrų, vertintų tai kaip tikrą veiklą. Gal nenoriu sakyti, kad tai yra sportas, bet tai užima didelę dalį mūsų gyvenimo, įsivaizduoju, kad daugelio lietuvių svajonė yra tapti profesionaliu žaidėju, bet ne visiems pasiseka taip kaip man. Kai tau sueina 18 ar 19, aplinka ir tėvai tave spaudžia, nebegali siekti svajonių, neturi pinigų, kad tai tęstum. Jei būtų atpažinimo ir pinigų, daugiau jaunuolių galėtų siekti savo svajonių“, – pasakojo J. Lekavičius.
Pats J. Lekavičius nuoširdžiai atskleidė, kad jo kelias esporte tikrai nebuvo lengvas, teko susidurti su esminiais sunkumais, tad nori savo pavyzdžiu įkvėpti kitus.
„Man yra svarbu, kad galėčiau motyvuoti jaunus žmones tikėti savimi. Kelias man buvo nelengvas, tų pinigėlių nedaug turėjau. Mano sužadėtinė pačioje karjeros pradžioje išlaikė mane, man nėra gėda to sakyti, nes šis sportas reikalauja dalykų. Jei nebūčiau turėjęs savo antros pusės, tikriausiai būčiau metęs visą reikalą, nes nėra pajamų. Jos dėka galėjau tai tęsti ir siekti svajonių. Noriu būti pripažintas tarp geriausių pasaulio žaidėjų, tris kartus laimėti pasaulio čempionatus su komanda“, – pasakojo J. Lekavičius.
