Olimpiečių slidininkų apsuptyje augęs Mantas Strolia iš pradžių dar bandė nusukti kitu keliu, tačiau šeimos tradiciją galų gale pratęsė ir jis. Dvejose olimpinėse žaidynėse dalyvavęs sportininkas pasakoja į jas važiavęs su skirtingais tikslais: į Vankuverį – svajonės išpildyti, o į Pjongčangą – padėti pagrindą keliui į sporto politiką.
Per karjerą, pažymėtą pergalėmis, pralaimėjimais bei pertraukomis, perėjęs M. Strolia dabar savo patirtimi dalijasi su įvairių sričių atstovais. „Nugalėtojais ne tampama, o išaugama“, – minkštųjų įgūdžių svarbą pabrėžia jis.
– Augai tikrai sportiškoje šeimoje. Tiek tavo mama, tiek tėtis – Lietuvos čempionai, olimpinių žaidynių dalyviai. Kiek žiemos sportas tave supo nuo pat mažens?
– Iš tikrųjų man net atrodė, kad žiemos sportas buvo vienintelis sportas Lietuvoje, o visi kiti buvo tiesiog kitos veiklos. Mano tėvų draugai buvo tie, kurie taip pat sportuoja, taip pat važiuoja į olimpines žaidynes. Man buvo labai įprasta laiką leisti slidinėjant laukuose, aktyviai. Atsitiko taip, kad sportas buvo viena iš mūsų šeimos vertybių, dalykas, kurį mes natūraliai kultivavome. Net nesijautė, kad kažkaip ypatingai reikėjo stengtis.
– Bet rimtesnes slidinėjimo treniruotes pradėjai gana vėlai.
– Taip, buvo toks klasikinis variantas. Kadangi šeimoje visi tuo užsiėmė, norėjau eiti savo [keliu], kažką kito daryti. Pradėjau nuo greitojo čiuožimo. Ten rinkosi kietesni draugai, tai buvo labai smagu iš pradžių. Bet galų gale supratau, kad man slidinėjimas geriau sekasi, labiau patinka ir savaime įsitraukiau į tai.
– Ar greitai pavyko prisivyti bendraamžius, kurie slidinėjimo treniruotes pradėjo lankyti gerokai anksčiau?
– Galima sakyti, kad taip. Paprastai žmonės užtrunka nuo 4 iki 5 metų, o man pavyko su savo bendraamžiais konkuruoti po poros metų ir olimpinį normatyvą pasiekti per 5 metus. Tai, galima sakyti, buvo greitas startas, bet buvo neišdirbtų detalių.
– Ar atsimeni savo pirmąsias tarptautines varžybas, į kurias išvažiavai jau su Lietuvos apranga?
– Taip, atsimenu kaip vakar. Mes važiavome į Suomiją, (...) tai buvo pirmasis mano jaunimo čempionatas. Atsimenu patį pirmą startą. Tai buvo 20 km bendras startas ir aš atvažiavau trečias nuo galo. (...) Pagalvojau: ką aš čia darau, atvažiavau priešpaskutinis, praktiškai nieko neaplenkiau. Motyvacija smarkiai krito. Bet po 2 dienų buvo sprintas ir sprinte buvau kažkur per viduriuką. Tai truputėlį atsigavau, pradėjau labiau pasitikėti savimi.
– Ar dažnai reikėdavo viduje ieškoti tos motyvacijos, ypač po prastesnių rezultatų?
– Iš tikrųjų motyvacija buvo mano nuolatinis kompanionas. Slidinėjimas, tuo metu, kai atėjau, buvo truputėlį pakritęs, lyginant su tais laikais, kai turėjome olimpinį čempioną. Tuomet jaučiausi, kad aš ir taip ateinu vėliau į patį sportą, atsilieku nuo savo bendraamžių Lietuvoje, išvažiavus į pasaulį irgi nėra rezultatų tokių, kuriais slidinėjimo bendruomenė didžiuotųsi, ir jutau tokį nepriėmimą. Tuomet reikėjo atrasti vidinių tikslų, kodėl aš tai darau, kokią misiją atlieku. Galų gale supratau, kad sportas yra sportas, bet taip pat ir atstovavimas, reprezentavimas mūsų šalies tarptautinėje arenoje.
– Pirmoji tavo profesionalios sportininko karjeros dalis vainikavosi tuo, jog patekai į 2010 m. Vankuverio olimpines žaidynes. Ką pameni iš jų?
– Atsimenu, kad tuo metu buvo labai daug lūkesčių. Nuo pat mažų dienų buvo aplinkui olimpietė mama, pažįstami olimpiečiai. (...) Atrodo, kažkoks didelis dalykas, tarsi šeimos tradicija, kad reikia išvažiuoti. Labai sunkiai stengiausi dėl to ir nuvažiavęs truputėlį netgi nusivyliau, nes galbūt pervertinau.
Olimpinės žaidynės, taip, yra didžiulis renginys, bet iš tikrųjų tai yra tos pačios varžybos, lygiai tie patys kriterijai. Tiesiog dar daugiau reikia keliauti, daugiau atsakomybės, mažiau smagumo. Patį tą smagumą aš supratau tik vėliau, pabaigęs sportuoti. Supratau, ką reiškia tas pasiruošimas, ir netgi supratau, kad ne pats renginys, kuriame aš dalyvauju, bet faktas, kad aš sugebėjau save suvaldyti, discipliną išlaikyti, motyvuoti save ir pasiruošti toms olimpinėms žaidynėms, ir yra tas didžiausias turtas.
– Tavo karjeroje buvo dvejos olimpinės žaidynės, tačiau tarp jų buvo pertrauka. Kas nutiko, kad po Vankuverio tu visgi pasitraukei iš slidinėjimo sporto šakos?
– Kadangi tais metais baigiau magistrą, priėjau tokį tašką, kai jau nebuvau studentas. Tada turėjau tapti tuo tikruoju sportininku, kuris daugiau nieko nedaro, nebesimoko ir tiesiog sportuoja. Tuo metu prasidėjo krizė: aš tiesiog nebetikėjau mūsų komandos svarba ir, galima sakyti, savo gabumais, kad aš padarysiu kažkokį proveržį. (...) Aš tiesiog neturėjau tikėjimo ir nusprendžiau, kad laikas išeiti.
– Ne paslaptis, kad viena iš problemų buvo ir finansai. Jeigu neklystu, iš karto išvykai į Jungtinę Karalystę?
– Tas nepriteklius visą laiką jautėsi finansiškai. Jeigu būtų tuomet atlyginimas [buvęs] bent jau toks, kad patenkintų vidutinius poreikius, (...) manau, to būtų pilnai pakakę. Tiesiog galėčiau dirbti, sportuoti, atsipalaiduoti ir, tarkime, taupytis pradiniam įnašui. Bet tuo metu pajamos buvo visiškai neapibrėžtos, minimalios arba kartais nepastovios.
– Kaip atrodė tavo gyvenimo laikotarpis Jungtinėje Karalystėje?
– Įdomus buvo, iš tikrųjų. Pagrindinis dalykas, su kuo susidūriau, – kaip nebebūti sportininku. Su tuo buvo labai sunku susitvarkyti psichologiškai. Sportuodavau po valandą, savo malonumui ir tiesiog žinojau ir jaučiau, kad (...) silpnėju.
(...) Buvo sunku vėl pradėti viską nuo pradžių. Išvažiavęs į Didžiąją Britaniją, aš norėjau kuo greičiau užsikabinti. Pirmas darbas, ką pradėjau, buvo valytojo darbas viešbutyje. (...) Kai supratau, kad už valandą bendravimo su žmonėmis slidinėjimo treneriui moka tiek pat, kiek už visą dieną valytojui, po truputėlį vėl įsitraukiau į sportą ir tapau slidinėjimo instruktoriumi.
– Kiek truko tas etapas, kai slidinėjimo nuolat treniravai paprastus britus?
– Tai truko, manau, 5 metus. Kas įdomiausia – kad būtent dėl to, jog mokiau slidinėjimo, atsivėrė daug durų. (...) Dauguma žmonių buvo išsilavinę, turėjo labai daug ryšių arba įtakos. Mane daug kas supažindino su vietine kultūra, gyvenimu, gavau pakvietimą ateiti ir į Mančesterio žaidimą, ir į teniso mačą. (...) Žmonės norėdavo, kad būčiau šalia. Supratau, kad jie mane kvietė gal ne dėl to, kad esu Mantas, bet dėl to, kad esu sportininkas ir turiu tam tikrą požiūrį. Jiems tai patiko, jie norėjo iš manęs kažko pasiimti.
– Klausantis tavęs, atrodo, kad Jungtinėje Karalystėje tau sekėsi visai neblogai. Kas nutiko, kad sugrįžai į slidinėjimą ir nusprendei ruoštis 2018 m. Pjongčango olimpinėms žaidynėms?
– Man atrodo, aš priartėjau tą 30 metų laikotarpį, kai pradėjau mąstyti, o ką aš vis dėlto darau gyvenime. Taip, buvo smagu, pinigai nebuvo problema gyvenant Didžiojoje Britanijoje, bet susimąsčiau: (...) man visiškai nerūpi, kaip tam britų jaunimui seksis, kaip jie tobulės, kai žinau, kad Lietuvoje nelabai kažkas vyksta.
(...) Lietuva, kai išvykau 2008 m., buvo pakankamai slogi. Tokį vaizdą įsiminiau. Bet taip pat girdėjau ir daug labai gerų atsiliepimų. Pagalvojau, kad reikia pabandyti grįžti. (...) Bėda buvo tame, kad niekas manęs nelaukė. Geriausia strategija buvo atkurti savo žinomumą (...) – dalyvauti atrankoje į olimpines žaidynes.
Tuo metu aš vis tiek sportavau, jaučiausi gerai ir mane pakvietė dalyvauti atrankoje. Kai pradėjau dalyvauti atrankoje, užsikabinau, vėl grįžau į pačią veiklą. Tada supratau, kad noriu įsitraukti į slidinėjimo asociacijos veiklą, prisidėti prie pačios sporto šakos vystymo.
Taip, aišku, pakliuvau į olimpines žaidynes antrą kartą, bet tas patekimas antrą kartą buvo daugiau kaip politinis žingsnis. (...) Gavau daugiau matomumo, įsitraukiau į veiklą su slidinėjimo asociacija. Bet supratau, kad politika nėra man, ir po pusmečio pasitraukiau užsiimti kitomis veiklomis.
– Po Pjongčango olimpinių žaidynių baigėsi tavo kaip profesionalaus slidininko karjeros etapas. Kokia veikla dabar tau yra pagrindinė?
– Dabar užsiimu mentoryste ir minkštųjų įgūdžių ugdymu. Tai kilo iš to, kad dar tais laikais, kai treniravau žmones, supratau, kad daugumai žmonių nepavyksta sportuoti (...) ne dėl to, kad jie negabūs, bet dėl tam tikrų asmeninių savybių arba įpročių. Supratau, kad reikia skirti daugiau dėmesio tam. Iš esmės lygiai tą patį daro ir treneriai su jaunais sportininkais: juos pasiima 16–19 metų ir išugdo sportininką. Reikia tam tikras savybes išugdyti, nes nugalėtojais ne tampama, o išaugama.
(...) Kai pradėjau to mokyti, pastebėjau, kad daugumai žmonių tai labai tinka ir patinka. Ypač kai susitinku su verslo klubu, kur vadovai susirinkę, – jie gaudo idėjas, kaip tvarkytis kiekvienoje situacijoje: pavyzdžiui, ką daryti su pralaimėjimu, konkurencija, ką daryti, kai jaučiu, kad nėra šansų, kad pasiseks.
Aš tiesiog pasakoju, kaip man sekėsi tvarkytis su tuo sporte, kaip mano komandos draugai tvarkėsi su tuo, kas nuo to būdavo, ir pastebėjau, kad tie požiūrio taškai žmonėms labai padeda.
Viso pokalbio klausykitės LRT RADIJO laidos „Čempionų pietūs“ įraše.
Parengė Aistė Turčinavičiūtė
