Nuo lemtingų Kryscinos Cimanouskajos gyvenimo įvykių Tokijo olimpinėse žaidynėse ir pasitraukimo į Lenkiją prabėgo jau kiek daugiau nei dveji metai. Nors sprinterė turėjo įveikti nemažai vidinių ir išorinių sunkumų, 2023 m. Budapešte vykusiame pasaulio lengvosios atletikos čempionate ji atvertė naują savo gyvenimo puslapį – pirmą kartą tarptautinėse varžybose atstovavo Lenkijai ir tuo didžiavosi.
Su K. Cimanouskaja susitikome pasikalbėti viename sportininkams skirtų viešbučių Budapešte. Atvykus į viešbučio vestibiulį teko kiek palaukti – gausus žurnalistų iš Lenkijos būrys dar kalbino sprinterę, kuri savo pasirodymą čempionate jau buvo baigusi.
Sportininkė su žurnalistais iš Lenkijos ir LRT.lt kalbėjo lenkiškai, į anglų kalbą vertė Lenkijos lengvosios atletikos federacijos atstovas spaudai.
Buvo akivaizdu, kad sportininkė pavargusi po varžybų, galybės interviu, tačiau kalbėjo nuoširdžiai ir išsamiai.
K. Cimanouskaja į pasaulio pirmenybes grįžo po 4 metų pertraukos ir šį kartą startavo su Lenkijos, o ne Baltarusijos komandos apranga.
„Viskas buvo gerai, bet jaučiau streso. Norėjau atvykti ir daryti tai, ką mėgstu. Nepavyko visiškai tinkamai pasiruošti, nes kad galėsiu čia dalyvauti sužinojau likus mažai laiko iki starto, vos dviem dienoms. Bet esu laiminga“, – pokalbį pradėjo K. Cimanouskaja.
Gyvenimą pakeitęs Tokijas ir sunki nauja pradžia Lenkijoje
K. Cimanouskajai 2021 m. vykusios Tokijo olimpinės žaidynės turėjo būti išskirtinės – kvalifikaciją pasiekė 100 m ir 200 m rungtyse ir tai turėjo būti pirmieji jos olimpiniai startai.
Tiesa, startuoti ji spėjo tik 100 m bėgimo atrankoje, nes Baltarusijos olimpinis komitetas (BOK) ją pašalino iš 200 m rungties.
Priežastys buvo aiškios – K. Cimanouskaja liepos 30 d. „Instagrame“ paskelbė vaizdo įrašą, kuriame teigė, kad BOK ją įrašė į 4 x 400 m estafetės rungtį, nors pati nesutiko, nes šioje distancijoje visiškai nesivaržo. Lengvaatletė kritikavo savo trenerius.
Po šio įrašo sprinterė vėliau pranešė, kad baltarusių olimpinė komanda bandė prievarta ją išsiųsti namo. Netrukus viskas peraugo kone į įtempto veiksmo filmą, tačiau tai virto košmaru K. Cimanouskajai. Sportininkė buvo nuvežta į oro uostą, tiesa, galiausiai ten įsikišo Japonijos policijos pareigūnai ir sportininkė jai numatytu skrydžiu į Baltarusiją negrįžo.
K. Cimanouskaja vėliau politinio prieglobsčio paprašė Lenkijoje, šioje šalyje humanitarinę vizą gavo ir jos vyras Arsenijus Zdanevičius. Jis po įvykių Tokijuje tuo metu išvyko į Ukrainą, o vėliau keliavo į Lenkiją.
Paklausta, ar dažnai galvoja apie įvykius, kurie tuo metu įvyko, K. Cimanouskaja nusišypso.
„Jau nebegalvoju dažnai, daugiau mąstau apie startą kitose olimpinėse žaidynėse“, – teigė sportininkė.
Beveik po metų ji gavo Lenkijos pilietybę ir vėl pradėjo startuoti varžybose, tiesa, ne tarptautinėse.
K. Cimanouskaja pripažino, kad metai atvykus į Lenkiją jai buvo išties sunkūs.
„Daug dirbau su psichologu, nes jaučiau depresiją, buvo sunku pradėti sportuoti. Bet tada užmezgiau kontaktą su treneriu, pradėjau treniruotis, viskas ėjosi gerai. Tiesa, ilgą laiką nežinojau, kada galėsiu startuoti tarptautinėse varžybose, tai kėlė stresą“, – dėstė sprinterė.
Tiesa, ji pripažino, kad tuo metu itin padėjo Lenkijos lengvaatlečiai, nes iškart priėmė, išreiškė palaikymą, o dabar ji su visa Lenkijos lengvaatlečiu rinktine palaiko artimus ryšius.
„Jie mane priėmė jau nuo pirmos dienos. Buvo sunku per tuos metus. Kartą grupėje parašiau žinutę, kad viskas, baigiu karjerą, kitą dieną neateisiu į treniruotę, bet jie mane iškart palaikė, rašė: „Ne, Krystina, tu negali visko mesti, viskas bus gerai.“
Vos po metų, kai pradėjau su jais treniruotis, man pasakė, kad kai jie gavo informaciją, jog treniruosiuos kartu, buvo labai nustebę ir patys, ir jų šeimos. Dabar, jau praėjus laikui, visa rinktinė labai artima, palaikome puikius santykius, visi laimingi, kad esu kartu. Jie sveikina mane po startų, ateina palaikyti, visa lengvosios atletikos rinktinė yra artima“, – pasakojo K. Cimanouskaja.
Visgi sudėtingos emocijos sportininkę dar sekė ilgai – jai sezono pradžioje varžybose teko išgyventi ir panikos priepuolį, tačiau K. Cimanouskaja pabrėžė, kad su laiku ji tik stiprėja.
„Vieną panikos priepuolį patyriau pirmose šio sezono varžybose, buvo labai daug emocijų, širdis taip plakė… Buvau viena, be vyro. Kai tik grįžau į Varšuvą, apie tai kalbėjau su psichologu. Žiemos sezono metu visą laiką buvau su vyru, o prasidėjus vasaros sezonui išvykau viena, patyriau daug streso, bet dabar jau jaučiuosi gerai“, – teigė K. Cimanouskaja.
Skirtumai tarp Lenkijos ir Baltarusijos ir „diktatūros“ pokyčių noras
Paklausta, kuo skiriasi Baltarusijos ir Lenkijos sporto sistemos, K. Cimanouskaja teigė, kad ją atvykus į Lenkiją nustebino privatūs sporto klubai ir galimybė gauti pinigų iš rėmėjų.
„Gal nėra milžiniškų skirtumų sporto srityje, nes kiekvienoje šalyje turi treniruotis, ruoštis ir startuoti, bet Baltarusijoje nėra sporto klubų, visi priklauso federacijai, kuri viskuo ir rūpinasi. Buvo keista, kad Lenkijoje yra daug sporto klubų. Baltarusijoje nėra privačių rėmėjų, sportininkai negauna pinigų iš įmonių, tik iš federacijos, o Lenkijoje galima gauti paramos sau iš privačių rėmėjų“, – pasakojo sprinterė.
Tiesa, didžiausią skirtumą K. Cimanouskaja jaučia dėl rūpinimosi kiekvienu sportininku ir lengvaatlečių bendrystės.
„Jaučiu didelį skirtumą. Jei Baltarusijoje važiuodavome į varžybas, visi būdavo atskirai arba mažomis dviejų–trijų žmonių grupelėmis.
Lenkijoje esame visi kartu, jaučiu, kad kažkas manimi rūpinasi. Baltarusijoje galėjo būti taip, kad prieš startą neturėjau nei fizinio parengimo trenerio, nei savo trenerio, nei fizioterapeuto, o Lenkijoje komandos treneris visada kartu, šalia ir fizioterapeutai, kurie rūpinasi manimi prieš ir po startų. To nebuvo Baltarusijoje, ten turėjome gal tik vieną fizioterapeutą visai komandai.
Lenkijos komandoje turime atskirus fizioterapeutus kiekvienai grupei. Kitaip nei Baltarusijoje, čia mąstoma apie kiekvieno sportininko poreikius inidividualiai, stengiamasi padėti kiekvienam atskirai, pagal jo poreikius“, – dėstė pastebėjimus K. Cimanouskaja.
Sportininkė yra tikra, kad jai jėgų toliau startuoti, kalbėti apie situaciją jos gimtojoje Baltarusijoje suteikia viltis, kad šalis taps laisva, o ji galės ten grįžti.
„Norėjau galvoti apie sportą, asmeninį gyvenimą, bet turėjau įspėti visus apie tai, kas vyksta Baltarusijoje. Ten nevyksta normalūs dalykai, ten yra diktatūra, aš noriu pokyčių Baltarusijoje. Jėgų semiuosi iš noro, jog Baltarusija būtų laisva, nepriklausoma, tikiuosi, kad galėsiu ateityje ten nuvykti, pamatyti savo šeimą, dabar to negaliu padaryti“, – kalbėjo K. Cimanouskaja.
Sprinterė pripažino, kad praėjus jau 3 metams po to, kai Baltarusiją valdantis neteisėtas vadovas Aliaksandras Lukašenka ėmė griežtomis priemonėmis slopinti bet kokias nepaklusnumo apraiškas po masinių protestų bangos 2020 m., kurią išprovokavo jo oficialiai paskelbtas perrinkimas pernai rugpjūtį vykusiuose rinkimuose, vis mažiau Baltarusijos sportininkų garsiai kalba apie baisumus, kurie vyksta jų šalyje.
„2020–2021 m. nemažai sportininkų garsiai kalbėjo apie Baltarusijos situaciją, bet dabar nebeliko daug, jie gyvena savo gyvenimą, tampa tylesni, vos keli kalba apie pokyčių norą. Neseniai BFFS (Baltarusijos sportinio solidarumo fondas – LRT.lt) vadovas man parašė, pasveikino dėl startų, sakė, kad esu vos ne vienintelė, kuri kalba apie pokyčių Baltarusijai norą. Bet aš dar esu sporte, o daug tų, beveik visi, kas pabėgo iš Baltarusijos, jau baigė karjerą, nebesportuoja aukščiausiu lygiu dėl įvairių priežasčių“, – pasakojo K. Cimanouskaja.
Startai karo metu, šeima Baltarusijoje ir neginčijamas apsisprendimas
Po to, kai 2022 m. vasario 24 d. Rusija pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą, kur karas tęsiasi iki šiol, tarptautinė sporto bendruomenė beveik vieningai uždraudė savo varžybose pasirodyti visiems Rusijos ir jos sąjungininke kare tapusios Baltarusijos sportininkams.
Tiesa, prabėgus metams ir po to, kai Tarptautinis olimpinis komitetas (IOC) išplatino naujas rekomendacijas, vis daugiau tarptautinių sporto federacijų įsileidžia šalių agresorių sportininkus, suteikdamos neutralų statusą. Klausimas, ar rusai ir baltarusiai galės dalyvauti 2024 m. Paryžiaus olimpinėse žaidynėse, dar lieka atviras, bet pati K. Cimanouskaja mano, kad bet kuris sportininkas, kuris pasisako už karą Ukrainoje, neturėtų startuoti.
„Politika neturėtų būti susijusi su sportu, bet tie sportininkai, kurie palaiko karą, tikrai neturėtų pasirodyti tarptautinėse varžybose.
Aš pati buvau kariuomenėje, bet niekada netarnavau. Baltarusijoje taip yra, kad dauguma profesionalių sportininkų priklauso kariuomenei, bet netarnauja, nesivelka uniformos, tai būna tik popieriuje.
Ukrainoje per karą žuvo ne vienas jų lengvosios atletikos atstovas, o Baltarusijoje sportininkai sako, kad karas yra gerai. Kas taip kalbai, palaiko jį, tikrai neturi startuoti tarptautinėse varžybose. Juk yra Rusijos ir Baltarusijos sportininkų, kurie palaiko karą, nors prieš jam prasidedant viename takelyje startavo su Ukrainos sportininkais, kurie ir žuvo tame kare. O dabar jie karą palaiko. Tai neteisinga“, – tvirtino K. Cimanouskaja.
Tiesa, nors sportininkė tiksliai negalėjo įvardyti, kiek, jos nuomone, Baltarusijos sportininkų palaiko Rusijos karą prieš Ukrainą, vis tik išskyrė svarbią juos charakterizuojančią detalę.
„Bendrauju tik su vienu sportininku, kuris vis dar atstovauja Baltarusijai, kalbuosi su juo apie karą, bet… Baltarusijoje sportininkai mąsto tik apie save, jie negalvoja apie karą, kas ten žuvo, kas vyksta kitur. Sportininkai mąsto tik apie sportą, varžybas. Gal 50 proc. Baltarusijos sportininkų ir palaiko karą, bet ir tie, kas jo nepalaiko, nieko nekalba, tiesiog laukia, kada galės startuoti“, – mąstė K. Cimanouskaja.
Visgi jei įvyktų taip, kad kažkuriame starte netrukus K. Cimanouskaja viename takelyje turėtų startuoti su Baltarusijos sportininkais, kaip tokį startą įsivaizduotų pati sprinterė?
„Norėčiau, kad per apšilimą mūsų komanda būtų vienoje pusėje, o baltarusiai kitoje, atskirai nuo mūsų. Ne dėl sportininkų, bet dėl trenerių ir komandos vadovo, kuris ir sukėlė situaciją, kokioje dabar esu. Jei pamatyčiau jį, norėčiau stovėti priešais ir žiūrėti į akis“, – pusiau juokais, pusiau rimtai sakė K. Cimanouskaja.
Visgi K. Cimanouskajos situaciją, nors ji kuria savo gyvenimą Lenkijoje, ir toliau lieka įtempta – Baltarusijoje yra likę jos tėvai. Ar pati sportininkė nejaučia gyvenimo kurioziško dualumo? Ji kalba, kad situacija Baltarusijoje yra itin bloga, nori pokyčių, o jos tėvai ir toliau turi gyventi toje sistemoje.
„Visada esu ant plonos ribos – vienas žingsnis ne ten ir krentu. Buvo pas mano tėvus atvykusi policija, manęs ieškojo jų namuose, bandė rasti po stalu, – juokėsi K. Cimanouskaja. – Su tėvais per daug apie politiką nekalbu, kasdien pasikalbu su močiute, kalbame apie sportą, gyvenimą Lenkijoje.“
Visgi sportininkė pripažino, kad šeimos pasiilgsta.
„Stengiuosi per daug apie tai nekalbėti. Mama rašė, kad pagaliau galime tave pamatyti per televiziją“, – šypsojosi K. Cimanouskaja.
Dabar K. Cimanouskaja jau gali džiaugtis ir sportiniais rezultatais. Budapešte Lenkijos atstovė startavo 100 m, 200 m ir 4 x 100 m estafetės rungtyse, 200 m ir 4 x 100 m estafetės rungtyse ji pateko į pusfinalius.
Pačios sprinterės rezultatai dabar jau gerėja.
2021 m., dar prieš pabėgimą iš Tokijo, jos geriausias sezono rezultatas 100 m rungtyje siekė 11,22 sek., o 200 m rungtyje ji greičiausiai buvo finišavusi per 23,17 sek.
2022 m. jos geriausias sezono laikas 100 m rungtyje buvo 11,31 sek., o 200 m – 23,31 sek. Buvo galima pastebėti aiškų sulėtėjimą. Tiesa, 2023 m. sezone K. Cimanouskaja jau bėga greičiau, nei tą darė 2021 m. – šiame sezone 100 m ji greičiausiai buvo įveikusi per 11,16 sek., o 200 m distancijoje greičiausiai finišavo per 22,75 sek.
„Praėjusiais metais turėjau problemų su sveikata, vėl skaudėjo nugarą, dėl streso atsinaujino trauma. Daug nesitreniravau, startavau, bet tiesiog taip. O šiais metais labai gerai galėjau ruoštis viso sezono metu, esu geros formos. Taip pat pakeičiau trenerį – atvykus į Lenkiją mane treniravo austras, treniruotes darėme nuotoliniu būdu, kartais vykdavau į Austriją. Vėliau pakeičiau trenerį, mane treniruoja Lenkijos treneris. Viskas pasikeitė, man tai galiausiai išėjo į naudą. Net pakeičiau starto koją – seniau startavau iš kairės, o dabar startuoju iš dešinės“, – dėstė K. Cimanouskaja.
Galiausiai paklausta, ar įsivaizduoja scenarijų, po kurio ji vėl atstovautų Baltarusijai, K. Cimanouskaja purtė galvą.
„Didžiuojuosi atstovaudama Lenkijai. Negrįžčiau į Baltarusiją, nenoriu dar vieno „karantino“ ten. Dabar esu Lenkijos sprinterė ir viskas“, – užbaigė sportininkė.
