Durys, už kurių sportas tampa visų, – Dauno sindromą turinti 16-metė pasaulio čempionė gimnastiką laiko savo gyvenimu

Niekuo neišsiskiriantis pastatas, įprastos lauko durys ir milijonus kartų mindžioti laiptai į antrą aukštą. Jame nedidukas laukimo kambarys, kiliminė danga, lentyna pasidėti batams ir dar vienerios durys. Atrodytų, nieko ypatingo, tačiau joms prasivėrus įprastą rutiną keičia į širdies kampelius prasiskverbiantis vaizdas – gimnastikos sporto salė, kurioje įvairius pratimus atlieka tiek įprastos raidos, tiek Dauno sindromą turintys vaikai.

Neapsigaukite, už tų tikrą žmogiškumą saugančių durų nevyksta jokia ekskursija, tai jokia „Savaitė be patyčių“ ar specialus, integraciją skatinantis renginys – tai eilinė, bet kartu ir nepaprasta gimnastikos sporto klubo „Skrydis“ treniruotė. Joje dalyvauja ir įprastos raidos, ir intelektinę negalią turintys vaikai.

Viena iš jų yra Italijoje vykusiame žmonių su Dauno sindromu sportinės gimnastikos pasaulio čempionate auksu sužibusi Nikita Marija Šalugaitė.

„Kai laimėjau aukso medalį, šokinėjau iš džiaugsmo. Iš pradžių galvojau, kad medalio negausiu, bet gavau. Buvau labai laiminga. Šis sportas man yra visas gyvenimas“, – apie atmintyje vis dar itin ryškiai spindintį triumfą pasakoja 16-metė sportininkė.

Toks jos pasiekimas neliko neįvertintas – 2022-ųjų LRT ir Lietuvos sporto federacijų sąjungos (LSFS) organizuotuose Lietuvos sporto žvaigždžių rinkimuose N. M. Šalugaitė sulaukė jaunimo auksinės žvaigždės apdovanojimo.

Nepaisant visų pasiekimų, išskirtinio interviu su LRT.lt metu 16-metė gimnastė pabrėžė, kad jai svarbiausia yra pati sportavimo galimybė, kasdienės treniruotės ir jų metu užsimezgusi draugystė su kitais vaikais.

Kai sportas – visas gyvenimas

Nors 2022-ųjų gruodžio 1–4 d. vykusiose žmonių su Dauno sindromu sportinės gimnastikos pirmenybėse Lietuvos komanda dalyvavo pirmą kartą, debiutinis blynas neprisvilo – į Lietuvą buvo parvežtas ne vienas medalis. N. M. Šalugaitė jaunimo čempionate (iki 16 m.) iškovojo pirmą vietą pratimuose ant lygiagrečių ir laisvuosiuose pratimuose, antrą vietą atraminiame šuolyje, o trečią – pratimuose ant buomo.

Šis triumfas Dauno sindromą turinčiai merginai kol kas buvo pats didžiausias, bet jos kelionė į gimnastiką prasidėjo kur kas anksčiau.

„Aš dabar prisistatysiu kalbėdama apie savo mylimiausią sportą gimnastiką, – žvelgdama į paruoštas pateiktis pokalbį pradeda N. M. Šalugaitė. – Ją lankyti pradėjau 9-erių metų, o nuo praėjusios vasaros ėmiau sportuoti „Skrydžio“ klube, kuris man labai patinka ir kuriame jaučiuosi puikiai. Čia laisvai darau įvairiausius pratimus.

Gimnastiką lankyti patinka todėl, kad čia turiu labai daug gerų draugų. Kartu mes sportuojame ir bendraujame tiek, kiek tik norime. Tai tikras džiaugsmas. Mano mylimiausia trenerė yra Irena Katinienė. Ji visada man padeda atlikti pratimus, pataria ir palaiko“, – pasakoja pasaulio čempionė.

Nuo 2014 m. ne vieną profesionalų sportininką išugdžiusiame klube „Skrydis“ buvo sudarytos specialiųjų poreikių turinčių vaikų ir jaunimo grupės (turintys Dauno sindromą ir kt.). Šie asmenys dalyvauja visuose klubo organizuojamuose renginiuose ir yra integruojami į įprastos raidos vaikų ir jaunimo grupes.

Paklausta, kaip jai šiuo metu sekasi, gimnastė pabrėžia, kad dabar jau yra devintokė, tačiau daugiausiai laiko praleidžia būtent gimnastikos salėje.

„Dabar gyvenu tikrai gerai ir einu jau į 9-ą klasę. Kiekvieną dieną labai daug sportuoju ir geriausią laiką praleidžiu gimnastikos salėje. Kartais ir šeštadieniais atvykstu pasportuoti. Sportuoju tiek, kiek aš noriu.

Labiausiai patinka šokti ir atlikti laisvuosius pratimus ant kilimo. Gimnastika man suteikia galimybę jaustis laisvai. Su draugais per treniruotes kalbamės apie tai, kaip darome pratimus, ir šiaip apie viską, ką tik norime. Draugai man taip pat labai padeda“, – priduria N. M. Šalugaitė.

Prisiminusi pasaulio čempionatą Italijoje mergina pabrėžė, kad visos akimirkos jai labai patiko, nes varžybose buvo tiesiog puikiai praleistas laikas su draugėmis. Vis dėlto ji akcentuoja, kad atstovavimas Lietuvai suteikė papildomo džiaugsmo, laimės ir pasididžiavimo.

„Man labai patinka dalyvauti varžybose, todėl jau laukiu, kada jos vėl bus. Italijoje mes labai gerai praleidome laiką ir puikiai pasirodėme. Mes atstovavome Lietuvai. Myliu Lietuvą, nes aš pati esu lietuvė. Aš Lietuvoje gimiau, gyvenu su mylimiausia šeima ir gyvensiu Lietuvoje visada. Man čia viskas patinka ir yra nuostabu. Džiaugiausi, kai aukso medalį laimėjau būtent savo Lietuvai“, – su plačia šypsena veide kiek nedrąsiai mintimis dalinasi N. M. Šalugaitė.

Dauno sindromą turinti, tačiau su kitomis gimnastėmis lygiaverčiai sportuojanti 16-metė taip pat prisiminė ir pačią didingiausią akimirką, kai teko lipti ant nugalėtojų pakylos. Pasak jos, nors tuo metu ir skambėjo Lietuvos Respublikos himnas, tačiau norėjosi žiūrėti tik į savo batus, nes žvelgti žmonėms į akis buvo nedrąsu.

„Laimėjau pirmąją vietą, o stovėdama ant nugalėtojų pakylos žiūrėjau tik į savo batus, nes man nebuvo jauku žvelgti žmonėms į akis. Nesijaučiau drąsiai. Vis dėlto buvau labai laiminga, nes gavau medalį, buvau apdovanota ir įvertinta“, – sako gimnastė.

Paklausta, kodėl gi pasirinko būtent sportą, o ne kažkokius tai kitus užsiėmimus, sportininkė išliko atvira ir teigė, kad užsiimti sportu paskatino elementarus nuobodulys namuose. Jos teigimu, už suteiktą galimybę sportuoti reikia dėkoti tėveliams ir klubui „Skrydis“, o dabar pagrindiniu asmeniniu tikslu išlieka išmokti kuo daugiau sudėtingesnių pratimų.

„Keletą kartų namuose visiškai neturėjau ką veikti ir todėl nusprendžiau daryti tai, ką noriu – sportuoti. Tuomet pasakiau: „Mama, aš noriu eiti sportuoti.“ Džiaugiuosi, kad tėveliai man leidžia sportuoti. Sportavimas yra pats mėgstamiausias dalykas.

Mano didžiausia svajonė dabar yra viską išmokti: ir sudėtingesnius, ir naujus pratimus, tokius kaip salto į priekį, salto atgal“, – apibendrino N. M. Šalugaitė.

„Nereikia brėžti ribų – visi vaikai gali eiti toli“

Tokiais savo dukros pasiekimais, neblėstančia motyvacija ir kasdieniu noru grįžti į gimnastikos salę džiaugiasi ir šio tęstinio proceso svarbą pabrėžia N. M. Šalugaitės mama Neringa Šalugienė. Ji ne tik augina Dauno sindromą turinčią dukrą, bet ir yra Žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacijos direktorė.

Pasak jos, praeityje priimti sprendimai ir išdrįsimas dukrą supažindinti su sportu dabar be galo džiugina ir pranoksta visus lūkesčius.

„Tai tikrai džiugina. Mūsų dukra pradėjo sportuoti dėl to, kad mes jai nekėlėme jokių kitų išskirtinių sąlygų, nekėlėme ir kitiems savo vaikams. Viskas buvo įprastai natūralu. Žinojome, kad ji turi turėti savo sportą, privalo būti aktyvi. Žinoma, pasisekė, kad atėjome būtent į sportinės gimnastikos užsiėmimus, o juose atsirado žmonių, kurie panoro specializuotis ir suteikti daugiau dėmesio tokiai situacijai.

Visa veikla ir anksčiau priimti sprendimai dabar džiugina tuo, kad Nikitos motyvacija ir noras kažką daryti nuolatos auga. Tai reiškia, kad tas domėjimasis sportu dar užtruks – tikėkimės ne vienerius ir ne dvejus metus. Yra perspektyva, noras ir vaiko pastangos. Svarbiausia, kad čia yra ta geroji viltis“, – teigia 16-metės gimnastės mama.

N. Šalugienė taip pat pabrėžia, kad pati šio kelio pradžia ir pirmieji žingsniai nebuvo itin lengvi, tačiau ne itin labai skyrėsi nuo tų situacijų, kai būrelių buvo ieškoma kitiems, įprastos raidos savo vaikams.

Jos teigimu, baisiausia buvo tai, kad Nikita bus nepripažinta nei trenerių, nei draugų, nepavyks sklandžiai įsilieti į bendruomenę. Kaip parodė laikas, tokiam nerimui nebuvo lemta išsipildyti, o priešingai – gimnastikos sportas priėmė šeimą išskėstomis rankomis.

„Kaip ir kiekvieną vaiką vedant į naują būrelį, naują aplinką, taip ir čia teko susidurti su jauduliu, nerimu, galbūt ir tam tikra baime. Kilo klausimų, ar Nikita bus pripažinta trenerių ir draugų, ar pavyks įsilieti į kompaniją ir panašiai. Kiekvieną vaiką vedant į naują veiklą taip yra, tačiau čia viskas buvo dar sunkiau, nes tų iššūkių tiesiog yra daugiau.

Lengviausia būtų buvę sėdėti namuose, bet nusprendėme perlipti per save. Buvo keli variantai: nieko nedaryti, o jeigu tiksliau, tai daryti tai, ką rekomenduoja mūsų sistema (taikyti tik vaiko priežiūrą), arba žengti kitu keliu ir užsiimti sportu. Be galo džiugu ir gera, kad treneriai iš karto buvo nusiteikę, norėjo tuo užsiimti ir visą nerimą išsklaidė“, – apie dukros sportinės kelionės pradžią pasakoja N. Šalugienė.

Atsigręždama į vaikų su intelektine negalia sportavimo galimybių padėtį Lietuvoje Žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacijos direktorė pastebi, kad nors ir lėtai, tačiau situacija nuolatos gerėja.

„Lėtai, lėtai, bet po truputėlį ateina tikėjimas, kad vaikai su intelektine negalia irgi gali sportuoti ir visiškai įsilieti į visuomenę. Atsižvelgiant į merginų pasiekimus pasaulio čempionate, norėtųsi parodyti pavyzdį, kad tuo tobulėjimo procesu bei galimybėmis patikėtų ir valdžios institucijos. Žinoma, prieš 10 metų tokių sportavimo galimybių tikriausiai buvo net neįmanoma įsivaizduoti, o dabar štai, daug ką jau ir turime“, – dėsto N. Šalugienė.

Dalindamasi savo patirtimi ir žinodama, kad Dauno sindromą turinčius vaikus auginantys tėvai susiduria su įvairiomis mintimis ir baimėmis integruoti juos į bendruomenę, N. M. Šalugaitės mama drąsina žengti pirmuosius žingsnius ir nenubrėžti jokių ribų. Anot jos, visi vaikai yra pajėgus žengti toliau, nei kartais yra manoma, o sportas yra puikus įrankis tuo įsitikinti.

„Norėčiau palinkėti drąsiai žengti tą pirmą žingsnį kažkokių pokyčių, didesnio įsitraukimo link. Žinoma, ne visada tie pirmieji kartai pasiteisins bei bus sėkmingi, tačiau visa tai yra visiškai natūralu. Nereikia kiekvienos atsiradusios problemos sieti su negalia. Juk daugelis vaikų ne iškarto pritampa sporte. Kitas palinkėjimas būtų nenubrėžti ribų ir tikėti savo vaiku. Jis tikrai gali eiti toliau ir tikrai gali daryti labai daug dalykų.

Nikitos pavyzdys įrodo, kad būtent sportas gali tapti tuo įrankiu. Tai, kas yra bandoma įgyvendinti mokyklose – įvairios įtraukimo programos – galimos ir sporte. Tikrai taip – sportas yra vienas iš įrankių, leidžiančių atsiskleisti visiems vaikams“, – apibendrina ji.

„Be jų čia labai daug kas pasikeistų“

Pravėrusi gimnastikos salės duris N. M. Šalugaitė kaskart susitinka su žmogumi, kuris treniruočių metu tampa ne tik treneriu, patarėju ar pagalbininku, bet ir draugu. Tas žmogus tai 61-erių specialistė Irina Katinienė. Būtent ją 16-metė gimnastė interviu metu ir pavadino pačia mylimiausia trenere.

2023-iųjų metų vasarį Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK) jai įteikė kilnaus sportinio elgesio apdovanojimą „Už gyvenimo nuopelnus“. I. Katinienė šį apdovanojimą gavo už ne vienerius darbo metus su specialiųjų poreikių sportininkais, tarp kurių yra ir Dauno sindromą ar autizmo spektro sutrikimą turintys vaikai.

Atsiimdama prizą N. M. Šalugaitės trenerė tada nesulaikė ašarų, o LRT.lt sporto žurnalistui Rokui Suslavičiui sakė, kad motyvaciją dirbti skatina begalinė intelektinę negalią turinčių vaikų spinduliuojama meilė.

„Jie yra kuo tikriausi vaikai ir niekuo nesiskiria nuo įprastos raidos vaikų. Jie taip pat verkia, taip pat džiaugiasi. Vienintelis skirtumas tai, kad jie nemoka meluoti. Jie, ką turi širdyje, tą ir sako. Labai džiugu dėl to“, – kalbėjo trenerė.

Pasak jos, galimybe padėti vaikams džiaugiasi ne tik klubo treneriai, bet ir įprastos raidos vaikų tėveliai, kurie įvertina, kad jų vaikai bendrauja su tais, kurie turi negalią.

Vienas to įrodymų – trumpas pokalbis su gimnastikos sporto klubo „Skrydis“ auklėtinėmis. N. M. Šalugaitės geriausia treniruočių drauge įvardinta 12-metė Kamilė pastebi, kad Dauno sindromą turintys sportininkai nei kiek netrukdo, o priešingai – dar labiau pamoko ir gerai nuteikia.

„Jie mums tikrai niekuo netrukdo. Priešingai, mes galime mokytis iš jų, o jie iš mūsų. Mes iš jų pirmiausia išmokstame tikros draugystės, nes jie yra be galo šilti žmonės. Jie nebijo rodyti draugystę ir džiaugsmą visiškai atvirai“, – sako Kamilė.

Tuo metu kita gimnastė Vasilisa pastebi, kad Dauno sindromą turinčių vaikų buvimas šalia dar labiau kelia motyvaciją sportuoti.

„Aš manau, kad jų buvimas šalia mums suteikia dar daugiau motyvacijos. Jie tikrai moka labai daug. Jeigu trenerė gali išmokyti juos, tai reiškia, kad mes irgi galime daug pasiekti, todėl nereikia galvoti, kad kažko neišmoksime ar nepadarysime“, – teigia 13-metė Vasilisa.

Galiausiai merginos vienbalsiai nutarė ir patvirtino, kad tiek N. M. Šalugaitė, tiek kiti klubo sportininkai su intelektine negalia yra neatskiriama treniruočių bei kasdienybės dalis. Pasak jų, jeigu šių vaikų čia nebūtų, tai ir gimnastikos treniruotės bei pati aplinka nebūtų tokia, kokia yra dabar.

„Aš manau, kad jeigu Nikitos ir kitų sportininkių su intelektine negalia čia nebūtų, tai treniruotės nebūtų tokios. Jie kiekvieną dieną kelia nuotaiką. Jeigu jų nebūtų, daug kas čia pasikeistų“, – apibendrina Vasilisa.

Jaunosios gimnastės pakyla nuo kėdžių, padėkoja už pokalbį ir grįžta į salę, kurioje vėl skamba muzika, o įvairiausius gimnastikos pratimus atlieka visi susirinkę vaikai. Nors treniruotės metu durys ir užsiveria, dabar jau viskas aišku – už jų sportas yra skirtas visiems vaikams.