Vilniaus „Žalgirio“ gynėjas Kipras Kažukolovas žino, ką reiškia nesėkmės. Anglijoje keletą metų tobulėjusio sportininko karjera dėl sunkių traumų buvo atsidūrusi aklavietėje, jam teko priimti netradicinį sprendimą – prisijungti prie mėgėjiškos futbolo komandos. Po kiek laiko, atgavęs pasitikėjimą savimi, Kipras pasiprašė pasitreniruoti su „Žalgiriu“, bet jau pirmomis dienomis ten įsivėlė į konfliktą.
Vis dėlto viskas baigėsi laimingai – gynėjas liko su šia komanda, tapo šalies čempionu, o savaitgalį puikiai debiutavo ir Lietuvos rinktinėje. Charakteris, sunkus darbas ir kantrybė – tuo remdamasis Kipras rado savo kelią futbolo pasaulyje.
Žavesys futbole – ne įvarčius mušti, o apsiginti
Lietuvos futbolo rinktinė neseniai pradėjo Europos futbolo čempionato atrankos varžybų ciklą. Pirmose rungtynėse išvykoje lietuviai 0:2 pralaimėjo stipriai Serbijos komandai, o pirmadienį 0:0 sužaidė draugiškas rungtynes su Graikija. Šios rungtynės Lietuvos rinktinėje Kiprui Kažukolovui buvo debiutinės, abiejose vaikinas žaidė visas 90 minučių.
„Čia, manau, yra pats didžiausias įvertinimas kaip žaidėjui, kaip asmenybei. Visi, kurie pradeda nuo jaunystės žaisti futbolą, spardyti kamuolį, (...) turi svajonę kažkada žaisti Lietuvos rinktinėje. Tai, manau, čia didelė atsakomybė ir labai didelė garbė“, – apie savo debiutą Lietuvos rinktinėje kalba gynėjas.
LRT RADIJO pašnekovas neslepia – futbolas nebuvo pirmasis jo pasirinkimas, iš pradžių labiau domino krepšinis, stalo ir lauko tenisas. Užkabino futbolas Kiprą visai atsitiktinai. Vieną kartą gimtuosiuose Kuršėnuose, eidamas pro šalia namų buvusį sporto kompleksą, jis pamatė, kaip ten treniruojasi 4 metais už jį vyresni berniukai. Tarp jų buvo ir vienas artimiausių Kipro draugų. Šis ir pasikvietė jį pabandyti su komanda paspardyti kamuolį.
„Kaip dabar atsimenu tą treniruotę. Ji vyko tokiam gardely, aplinkui vartus buvo sienos. Aš smūgiavau į vartus, (...) besmūgiuodamas nukritau ant žemės, o tas kamuolys, nuo sienos atšokęs, man dar į galvą atsitrenkė. Visi vyresni futbolininkai iš manęs juokėsi. (...) Nežinau, kodėl aš pamilau tą futbolą, ypač po pirmo tokio smūgio, bet kažkas užkabino“, – pasakoja Kipras.
Netrukus po to, berniukas įkalbėjo savo mamą, kad ši jį užrašytų į futbolo treniruotes. Ten Kipras buvo jauniausias žaidėjas, visuomet užimdavo puolėjo poziciją. Vėliau, kuomet futbolo subtilybių mokėsi Nacionalinėje futbolo akademijoje, treneris Gintaras Krasauskas jį perstatė į gynėjus. Nuo tada jis visąlaik šioje pozicijoje ir žaidžia.
„Kai pastatė mane į gynybą, gal ir buvo kažkoks nusivylimas, nepasitenkinimas, bet dabar aš visiškai kitą žavesį atradęs futbole – ne įvarčius mušti, o apsiginti“, – sako Lietuvos futbolo rinktinės narys.
Būdamas 15 metų, Kipras nuvyko peržiūrai į „Premier“ lygos klubo „Brighton“ akademiją Anglijoje. Lietuviui, iš karto palikusiam gerą įspūdį, buvo pasiūlytas 4 metų kontraktas, tačiau jis buvo per jaunas, turėjo sulaukti 16-likos, kad į Angliją galėtų kraustytis vienas, be šeimos. Artimiausius metus jis kiekvieną mėnesį į šią šalį važiuodavo savaitės trukmės stažuotėms.
Sulaukęs 16 m. ir pagaliau išvykęs žaisti į Angliją, „Brighton“ futbolo akademijoje Kipras gyveno įtemptu režimu: pusryčiai, pamokos, treniruotė, pietūs, vėl pamokos, kartais antra treniruotė treniruoklių salėje. Šalia jo nuolat sukinėjosi ir pagrindinės „Brighton“ komandos nariai, žaidžiantys „Premier“ lygoje. Prieš juos Kiprui ir pačiam yra tekę sužaisti porą draugiškų rungtynių.
„Kiek Anglijoje susitikdavau su tais pirmosios komandos žaidėjais, kurie visi, galima sakyti, milijonieriai, (...) jie būdavo žymiai paprastesni negu, pavyzdžiui, žaidėjai iš B komandos, kurie gal gaudavo kontraktą, truputį daugiau pinigų ir galvodavo, kad viską yra pasiekę. (...) Mano geriausi atsiminimai būdavo su pirmos komandos žaidėjais – jie prieidavo, patardavo, paklausdavo. Netgi dabar visi futbolininkai kalbam, kad kuo didesnė žvaigždė, tuo paprastesnis žmogus“, – laidoje „Čempionų pietūs“ atvirauja gynėjas.
Po pirmųjų treniruočių „Žalgiryje“ vos nebuvo išvytas
Kipro karjera Anglijoje nebuvo rožėmis klota: vaikinas patyrė rimtą traumą, po jos sekė sunki reabilitacija. Pasibaigus 4 m. kontraktui, prieš pradėdamas ieškoti, kur pasukti toliau, jis su draugu nuvažiavo pailsėti į Graikiją. Deja, ten futbolininkas susilaužė ranką ir kitus 2–3 mėnesius negalėjo sportuoti, vykti į klubų peržiūras. Vėliau, rankai šiek tiek atsigavus, vaikinas, užsidėjęs specialų įtvarą, pradėjo ir vėl po truputį treniruotis, tačiau fiziškai peržiūroms profesionaliuose klubuose dar nebuvo pasiruošęs.
Nenorėdamas sėdėti sudėjęs rankų, jis „Facebook‘e“ užklausė savo draugų, ar neatsirastų jam vietos kur nors pasitreniruoti, šiek tiek pajudėti. Taip Kipras sulaukė pasiūlymo prisijungti prie mėgėjiškos futbolo komandos „Katastrofa“. Su ja vaikinas žaidė tol, kol jam pilnai sugijo ranka.
„Mėgėjų lyga man tikrai tuo momentu labai daug padėjo psichologiškai – vis tiek tarp mėgėjų gali geriau, kaip sakau, savo smegenis apgauti kažkiek, kad „o, aš čia geras žaidėjas“. Tai tikrai man padėjo ir aš dėkingas „Katastrofos“ komandai, kad jie priėmė mane ir labai šiltai“, – neslepia LRT RADIJO pašnekovas.
Atgavęs jėgas ir pasitikėjimą savimi, sportininkas žengė drąsų žingsnį – pasiprašė į treniruotes pas profesionalus, Vilniaus „Žalgirį“. Visgi jau antrojoje treniruotėje Kipras susipyko su tuomečiu klubo lyderiu Hugo Videmontu, o treneris Vladimiras Čeburinas norėjo visam laikui jį išmesti.
„Buvo taip, kad mes žaidėm, kaip mes sakom, akvariumus: mažas plotas, dvi komandos žaidžia, viena komanda aplink visą aikštę apstojus ir galima su jais žaisti vienu lietimu. Gavosi taip, kad man atėjo kamuolys ir aš ne jam (Hugo Videmontui – LRT.lt) padaviau, o kitai komandai. Jis sako: „Kodėl tu man neduodi?“, o aš anksčiau tokį ego turėjau (...) ir jam angliškai pasakiau „užsičiaupk“. Jis pažiūrėjo, bet nieko man nesakė.
(...) Po to baigėsi treniruotė, (...) jis atėjo prie manęs ir pasakė: „Paskutinį kartą tu man sakai „užsičiaupk“. Man dar labiau viskas sukilo, pasakiau: „Kas tu toks?“. (...) Prasidėjo žodžių karas, įsiterpė treneris, Vilma (klubo direktorė Vilma Venslovaitienė – LRT.lt), išskyrė ir viskas. Po to turėjau ilgą pokalbį su Vilma, su treneriu, atsiprašiau ir trenerio, ir Hugo, prieš visą komandą atsiprašiau. Vis tiek aš jaunas atėjau, turėjau užsičiaupęs dirbt, (...) o bandžiau kažką iš savęs statyt“, – prisimena futbolininkas.
Trūksta ne įgūdžių, o pasitikėjimo savimi
Susitaikęs tiek su kolega žaidėju, tiek su treneriu, Kipras sėkmingai prisijungė prie „Žalgirio“. Pirmas sezonas komandoje 2021 m. nebuvo labai lengvas, bet pernai Kipras jau nuolat žaidė A lygoje, pasižymėjo trimis įvarčiais. Gynėjas pripažįsta, kad būdamas „Žalgiryje“ jis subrendo tiek kaip žaidėjas, tiek kaip asmenybė.
„Anksčiau labai norėdavau kažką žodžiais gal įrodyt, o ne aikštėje, o dabar metai praėjo, labai subrendau kaip asmenybė ir labai daug žmonių „Žalgiryje“ man padėjo tai įgyvendinti, kad nebūčiau toks palaidas vaikas“, – teigia Kipras.
Vis dėlto, pripažįsta jis, toks kietas jo charakteris, noras kažką įrodyti tikriausiai ir buvo tai, kodėl jis apskritai po rimtų traumų ir sunkaus atsistatymo nepasidavė ir sugrįžo į profesionalų futbolą.
„Man net niekada nebuvo mintis mesti futbolą. Kažkodėl visą laiką aš žinojau, kad aš geras ir čia man tiesiog kažkokia nesėkmė, kurią aš turiu praeiti. Man visada buvo tokia mintis, kad gal čia yra kažkoks išbandymas man, kad jeigu aš šitą pereisiu, man viskas atsivers. (...) Nebuvo momentų, kad galvočiau, kad viskas, reikia baigt“, – sako „Žalgirio“ gynėjas.
Savo užsispyrimą ir nugalėtojo mentalitetą Kipras atsinešė ir į Lietuvos rinktinę, kur šiemet puikiai debiutavo. Gynėjas pasakoja, kad net ir žaisdamas prieš statistiškai gerokai stipresnes šalis, pavyzdžiui, pasaulio čempionate dalyvavusią Serbiją, jis savęs iš anksto pralaimėjimui nenuteikia. Priešingai, tau niekada ir nepavyks pasiekti aukštesnių rezultatų.
„Kai prieš serbus žaidėm, aš nėjau į aikštę pralaimėt 1:0 ar 2:0, pralaimėt kuo mažiau – aš ėjau ten laimėt ir viskas. Nežinau, kaip yra kitiems futbolininkams, bet aš, gal dėl to, kad ir „Žalgiryje“, ir anksčiau Nacionalinėje akademijoje būdavo toks nugalėtojo mentalitetas, aš į nė vienas rungtynes nevažiuoju kuo mažiau pralaimėt ar sužaist lygiosiomis.
(...) Pas mus žaidėjai tikrai yra talentingi, tik gal psichologiniai dalykai trukdo – mes gal galvojam, kad negalim. Bet jeigu mes (...) eisime į aikštę ir žinosime, kad galim žaisti prieš bet kurį varžovą, kad jeigu ateis kamuolys, aš nebandysiu bėgt nuo jo, o kaip tik eisiu į priekį, (...) manau, viskas bus gerai. (...) Niekada negali dar prieš švilpuką pralaimėti, nes jeigu jau mintyse pralaimėsi, viskas“, – pabrėžia Lietuvos rinktinės gynėjas.
Viso pokalbio klausykitės LRT RADIJO laidos „Čempionų pietūs“ įraše.
Parengė Aistė Turčinavičiūtė.
