Algimantas Šalna yra olimpinis biatlono čempionas, 1984 m. Sarajevo žaidynėse laimėjęs aukso medalį estafetės rungtyje, du kartus tapo pasaulio čempionu, o vėliau buvo ilgametis JAV olimpinės biatlono rinktinės vyriausiasis treneris. A. Šalna teigia, kad stebi savo buvusių auklėtinių startus ir džiaugiasi lietuvių gausa Pekine. Apie šių metų olimpines žaidynes, Lietuvos biatlono situaciją ir lietuvių šansus Pekine A. Šalna kalbėjo LRT TELEVIZIJOS laidoje „Laba diena, Lietuva“.
– Ar kėlėtės naktį žiūrėti pirmųjų biatlono varžybų?
– Pas mus buvo 4 valanda ryto. Aš užsistačiau laikrodį, įsijungiau kompiuterį lovoje ir žiūrėjau. Žinoma, labai sirgau už amerikiečių komandą, labai norėjau, kad lietuviai turėtų komandą. Mes visi žinom, kodėl jie neturi antros moters. Varžybos buvo labai įdomios, keitėsi lyderiai, labai šaunu buvo matyti amerikiečius tarp prizininkų trečiame etape. Nors ir trumpam, bet vis tiek buvo labai šaunu. O vėliau, finaliniame etape ir paskutiniame rate, buvo labai daug aistrų. Žodžiu, buvo labai įdomios varžybos.
– JAV komandoje buvo ir jūsų auklėtinių, tad emocijų tikriausiai buvo dar daugiau?
– Praktiškai du auklėtiniai iš keturių (Seanas Doherty ir Clare Egan, – LRT.lt). Ir trečia Siusan, aš irgi dirbau su ja, bet Clare ir Seanas, tai jie mano vaikai. Aišku, jau ne vaikai dabar, bet vis tiek išugdyti. Seanas tai iš viso nuo mažų dienų, o Clare aš pasikviečiau iš slidinėjimo į biatloną ir pirmus kelis metus ji treniravosi pas mane komandoje, o jau vėliau perėjo į rinktinę. Emocijų daug, kai auklėtiniai startuoja.
– Jūs esate minėjęs, kad tikitės geresnių Seano Doherty, kurį treniravote nuo 12 metųl rezultatų suaugusių varžybose, nes pasaulio jaunių ir jaunimo čempionatuose jis laimėjo net 10 medalių, iš kurių 4 – aukso?
– Laukiu, dar laukiu. Mes visi laukiam. Ir net mes užduodam klausimus vieni kitiems, kodėl Seanas neprogresuoja taip, gal nebūtinai greitai, bet taip, kaip jisai progresavo tarp jaunimo. Žinoma, jaunimo varžybos yra kitokio lygio negu suaugusių, mes visi tą aiškiai suprantam, bet be abejonės mes tikimės daugiau, negu jis yra pasiekęs. Ir čia Amerikoje keitėsi treneriai per paskutinius keletą metų, visi galvojam, kad treniruočių metodika nusistovės. Ir galbūt netgi šiais metais. Jis neblogos formos ir galbūt šioje olimpiadoje jis mus nustebins, lūkesčių turim.
– Lietuvai atstovaus net 5 biatlonininkai. Pirmą kartą jie varžysis ne tik asmeninėse, bet ir estafečių varžybose. Kas lėmė tokį pakilimą?
– Ilgas kelias. Aš manau, kad Lietuvos biatlonas dirbo daug metų, kad ateitų iki šios dienos, kada yra vyrų komanda ir viena moteris olimpiadoje. Ir ne tik komanda, kuri atstovaus Lietuvai, tai komanda, kuri gali kovoti dėl medalių. Aš manau, kad tai yra labai didelis nuopelnas biatlono federacijos su prezidentu priešakyje, taip pat ir visos jo komandos, kuri dirbo daug metų, kad ateitų iki tokio lygio, kai tikrai gali kovoti dėl medalių. Tai yra labai labai džiugu.
– Jūs kalbate apie Vytautą Strolią ar Lietuvos ketvertą estafečių varžybose?
– Aš labiau apie Vytautą Strolią, bet tikiuosi ir iš Kaukėno. Jam šis sezonas nebuvo toks sėkmingas, pradžia nebent. Ir Dombrovskis turi neblogų pasiekimų. Banys gal truputį jaunesnis, jam dar patirties trūkumas yra, bet trys vyrai, na jau Vytautas Strolia, tai jau be abejonės galima tikėtis. Aš nelabai mėgstu sakyti žodžio „tikėtis“, bet, manau, kad galima realiai žiūrėti, kad gali būti džiuginantys rezultatai. Mes visi žinom, kad biatlonas yra nenusakomas sportas, tai gali į vieną arba į kitą pusę pasisukti bet kokiu momentu. Ką mes jau matėm ir Sočio olimpiadoje, kai Kaukėnas galėjo lipti ant pakylos. Tik paskutinėje šaudykloje jam nepasisekė. Todėl yra vilčių, kad bus tiesiog įdomios varžybos ir galime tikėtis neblogų rezultatų šiais metais iš Lietuvos biatlonininkų.
Aš nenoriu sugadint visų vilčių girdamas ką nors labai, bet matosi, kad šiais metais tos viltys yra. Žinoma, viskas priklausys nuo paskutinio mėnesio, paskutinių savaičių ar dienų tiek fizinio, tiek psichologinio pasiruošimo. Ir tas rezultatas pasirodo geriausias tada, kada viskas ateina į vieną vietą. Kada sportininkas išeina į trasą, į startą, jis jau negalvoja. Jau viskas ten yra taip vadinamas autopilotas. Tada yra geriausias rezultatas. Aš manau, kad pasiruošimas, kurį padarė treneriai, veda mūsų biatlonininkus iki tokio lygio. Ir kada jie esi į startą, jie jau negalvos ką reikia daryti, jie darys tai, kas yra padaryta ir tai duos rezultatą. Tikėkimės, kad taip ir bus. Žinoma, medalio tikrai norisi, nes Lietuvos biatlonas Nepriklausomybės metais jo taip ir neiškovojo. Taip, kad būtų labai džiugu jį matyti.
– O tai, kad Vytautas Strolia pasaulio taurės varžybų etape užėmė 4 ir 5 vietas bei pasiekė geriausią Nepriklausomos Lietuvos biatlonininkų rezultatą jums buvo staigmena ar lauktas rezultatas?
– Galiu pasakyti, kad tikėta. Aš labai seku Lietuvos biatlonininkų pasiekimus ir sergu už juos visą laiką. Aš jau mačiau, kad Vytautas progresuoja labai gerai. Matėsi paskutinius kelerius metus, kad jo šaudymas žymiai gerėjo, jis tempėsi slidinėjime prie greičiausių pasaulyje biatlonininkų. Na, šiais metais, labai gražus sutapimas, kad ir olimpiniais metais, jis čiuožia kaip ir stipriausi pasaulio biatlonininkai, dauguma iš jų. Ir jo rezultatai, kuriuos jis pasiekė šiais metais, manęs labai nestebina. Mane tiesiog džiugina, kad jis pasiekė tokį lygį ir gali kovoti dėl medalių dabar.
– Pirmoji varžybas iš visų Lietuvos sportininkų Pekine pradėjo Gabrielė Leščinskaitė, taip pat neseniai nudžiuginusi 19 vieta pasaulio taurės varžybose. Pagal statistiką, ji taikliausia šaulė pasaulyje ne tik tarp moterų, bet ir tarp vyrų. Ar tai siurprizas jums?
– Gabrielė mane stebina irgi. Ji progresuoja, galbūt ne taip greitai, kaip norėtume. Aš nežinau šaudymo treniruočių programos ir metodikos, kaip treniruoja Lietuvos biatlonininkus treneriai, bet aš jau mačiau, kad, pavyzdžiui, Gabrielę, tai ji buvo gera šaulė nuo mažų dienų. Ji parodė, kad ji gali šaudyti. Aš manau, kad ji daug dirbo, kad galėtų čiuožti greičiau. Bet jos šaudymo rezultatas manęs nestebina. Aš su Gabriele irgi dirbau kada jie buvo pas mus JAV su jaunimo komanda. Aš mačiau, kad ji dirba gerai, atsakingai, tiksliai ir tas manęs nestebina. Šaudymas yra jos arkliukas. Statistikos aš nežinau, bet visiškai nenustebsiu, jeigu ji yra geriausia arba viena iš geriausių šaulių pasaulyje.
– Jūs esate olimpinis čempionas, 15 metų treniravote JAV rinktinę. Ar Lietuvos biatlono federacija prašo jūsų patarimų?
– Atstumas žinoma neleidžia mums bendrauti tiek, kiek galbūt mes norėtume. Mes kažkas bandėm anksčiau po Turino olimpiados, man teko būti Lietuvoje, man teko pabendraut su Lietuvos biatlonininkais, bet buvo yra ir bus sudėtinga, kad aš galėčiau daugiau prisidėti savo patirtimi prie Lietuvos biatlono ugdymo. Tai yra tiesiog distancijos reikalas. Jeigu aš gyvenčiau Lenkijoje ar Vokietijoje ir Lietuvą pasiekti užtruktų tik pora valandų, tai būtų galima pakeliauti pirmyn – atgal ir galbūt daugiau pabendrauti, bet gyvenant už Atlanto tai, ką aš galiu padaryt, tik sirgti už Lietuvos biatloną, džiaugtis ir didžiuotis jų pasiekimais. Aš manau, kad Lietuvos biatlono federacija labai gražiai suorganizavo trenerių štabą ir pasiekimai jau matosi. Jie žengia labai gera kryptimi ir rodo rezultatus. Taip, kad ir be mano pastangų ten vyksta geras darbas ir geri rezultatai.
– Ko dar trūksta, kad Lietuvos biatlonininkai patektų tarp elito?
– Aš manau, kad Lietuvos biatlono federacija deda visas pastangas, kad suteiktų geriausias sąlygas Lietuvos biatlonininkams. Aš tikiu, kad taip yra. Aš nemanau, kad yra kokie nors stebuklai. Žinoma, mes visi ir aš norėtume, kad tų sportininkų būtų daugiau, kad važiuotų ir moterys į olimpiadą. Norėtųsi didesnio pasirinkimo, bet tai, žinoma, jau priklauso nuo to, kiek trenerių dirba, kiek vaikų yra susidomėję. Manau, kad sąlygos Lietuvoje krypsta į geresnę pusę. Jeigu bus didesnė konkurencija, bus daugiau sportininkų ir tikimybės. Tik norisi pažymėti, kad jau labai daug pasiekta yra vien dėl to, kad 5 sportininkai atstovauja Lietuvai šiose olimpinėse žaidynėse. Ir labiausiai džiugu, kad yra vilties geriems pasirodymams. Tuo reikia džiaugtis.
– Ką manote apie olimpiadą Pekine?
– Man labai įstrigo TOK prezidento kalba per atidarymą, kur jis tiesiog ragino visus, kad olimpinės žaidynės būtų tik sportui, kad čia būtų varžomasi sąžiningai. Manau, kad taip ir turėtų būti. Žinoma, tie visi konfliktai, kurie vyksta pasaulyje, jie nedžiugina, skaudu žiūrėti. Bet ką mes galim padaryti? Mes tik galime tikėtis, kad kažkada konfliktai išsispręs ir sportas liks tik sportas.
– O ką jūs manote apie tai, kad sportininkai buvo raginami nevažiuoti į olimpines žaidynes arba neatsiimti medalių?
– Aš nežinau, čia toks sudėtingas klausimas. Aš vis tiek tikiu, kad reikia važiuoti į olimpiadą ir džiaugiuosi, kad olimpiada įvyko, nežiūrint į visus politinius nesklandumus. Kadangi olimpiada ir yra sportui. Manau, kad teisingas sprendimas buvo važiuoti į olimpiadą, atstovauti, laimėti medalius ir džiaugtis olimpinėmis žaidynėmus. Ir palikti tiesiog už nugaros tuos visus nesusipratimus, kurie vyksta politinėje erdvėje.
Aš asmeniškai manau, kad sportininkai neturėtų boikotuoti olimpinių žaidynių, kad jie turėtų važiuoti. Žinoma, dar nuo sportininkų ne viskas ir priklauso, jeigu šalis siunčia į olimpiadą, tai sportininkai ir važiuoja, jeigu šalis nesiunčia – sportininkai nevažiuoja. Taip jau įvyko vasaros olimpinės žaidynės daug metų atgal, bet aš manau, kad sportininkai, treneriai turi išlikti savo sferos profesionalais ir turi žiūrėti į sportą kaip į savo darbą, tikslus ir tiesiog nesikišti į politiką, važiuoti ir dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Ir eiti ant pakylos pasiimti savo medalių, kai jie yra iškovoti. Aš tikiuosi, kad ta politika nemaišys sportui olimpinėse žaidynėse. Labai norėtųsi, kad politiškai viskas išsispręstų ir sportas liktų tik sportu.
Džiaugiuosi, kad sportininkai išvyko į olimpiadą, o visi kiti politiniai dalykai tegul lieka šone. Politikai tegul politikuoja, o sportininkai tegul atstovauja, džiaugiasi ir laimi medalius.
– Prieš pora metų sakėte, kad turit svajonę – labai norite, jog jūsų auklėtinis taptų olimpiniu čempionu?
– Taip, žinoma, bet kadangi aš tiesiogiai nesu olimpinės komandos treneris ir jau nesu šaudykloje, tai tas jausmas truputį kitoks. Bet jeigu iš mano auklėtinių kas nors laimėtų medalį, tai aš labai džiaugčiausi. Kadangi šioje olimpiadoje yra trys sportininkai, su kuriais man teko dirbti, tai aš turiu nedidelę viltį, kad gal kas nors įvyks ir aš galėsiu pasidžiaugti savo darbo derliumi. Tokia svajonė yra.
– Tai realu ar tik svajonė?
– Biatlonas yra labai nenusakomas sportas, norsk žinoma, laimi stipriausi, kaip visada. Kaip ir praėjusioje estafetėje norvegas aplenkė visus ir finišavo pirmas. Kuris gali greitai bėgti, tai tas ir laimi, bet būna dar atvejų, kada truputį pasiseka. Visgi svarbiausia būti tokiame lygyje, jog galėtum kovoti dėl medalių. Kaip ir sakiau, Vytautas Strolia tokiame lygyje jau yra. JAV biatlono rinktinėje taip pat yra keli sportininkai, kurie yra tame lygyje, kuriame gali kovoti dėl medalio. Tikiuosi, kad jie, išėję į startą, galės kovoti dėl medalių, ir galbūt užlipti ant pakylos. Būtų labai džiugu.
– O pats ir toliau treniruojate jaunimą ir rengiate pamainą?
– Taip, dirbu dar su jaunimu. Ir su jaunais, ir su vaikais, ir su vyresniais. Vis dar iki šiol ieškai talentų. Vis dar ruošiu jaunimą rinktinei ir vis noriu, kad mano sportininkai užliptų ant pakylos pasaulio jaunimo čempionatuose. Aistra nedingo niekur. Ir aš manau, kad ji nedings tol, kol aš būsiu treneris. Nors jau gal ir ne tiek daug metų liko man dirbti treneriu, bet tol, kol aš treniruoju, tol tai sapnuoju.
– Šiemet pasaulio jaunių ir jaunimo čempionatas vyks JAV. Galbūt šansų bus daugiau?
– Bus mano auklėtinių ir aš pats važiuosiu ten, būsiu vienas iš trenerių. Ir kadangi pasaulio čempionatas bus Amerikoje ir dar tokioje vietoje, kur ir aukštikalnės, ir sausas klimatas, ir laiko zonos, tai aš manau, kad mes turime nedidelį pranašumą prieš kitas šalis. Turime kelis sportininkus, kurie gali užkilti ant pakylos. Taip, kad smagu važiuoti į pasaulio čempionatą, kuriame yra vilties.
