Kai kalbame apie pasaulio sporto rekordus, lengvoji atletika yra viena iš sporto šakų, kur juos pamatuoti lengviausia. Lengvosios atletikos rungtys jau daug metų nesikeičia, varžybos vyksta stadionuose, todėl visais laikais galima užtikrinti vienodas sąlygas varžytis. Daugybė rekordų gerinami šiais laikais, tačiau yra keturi lengvaatlečių rekordai, kurių niekam nepavyksta pagerinti jau daugiau nei tris dešimtmečius.
Be keturių šiame straipsnyje aptariamų rekordų, ilgaamžių pasiekimų yra kur kas daugiau. Amerikietė Florence Griffith Joyner dar 1988 m. pasiekė moterų 100 m (10,49 sek.) ir 200 m (21,4 sek.) rekordus. Tais pačiais metais krito ir iki šiol nepagerinami moterų šuolio į tolį (ukrainietė Galina Čistiakova, 7,52 m) ir disko metimo (Rytų Vokietijos atletė Gabriele Reinsch, 76,80 m). Metais anksčiau bulgarė Stefka Kostadinova užfiksavo iki šiol nepagerintą šuolio į aukštį rekordą (2,09 m), o rusė Natalija Lisovskaja – rutulio stūmimo (22,63 m).
Tarp vyrų rungčių daugiau nei 30 metų skaičiuojančių rekordų nebėra (be aptariamų šiame tekste). Be Jurgeno Schulto ir Jurijaus Sedycho, seniausius rekordus yra užfiksavę amerikiečiai. 1990 m. Randy Barnesas rutulį nustūmė 23,12 m, 1991 m. Mike`as Powellas nušoko į tolį 8,95 m, o 1992 m. Kevinas Youngas 400 m su barjerais nubėgo per 46,78 sek.
Šiame straipsnyje aptarsime keturis ilgiausiai nepagerintus lengvosios atletikos rekordus – po 2 moterų ir vyrų varžybose. Įdomu, kad visų jų autoriai – Šaltojo karo laikų Rytų bloko valstybių sportininkai, tad galime teigti, kad rekordų „švarumas“ yra abejotinas.
Ne veltui 2017 m. Europos lengvosios atletikos asociacijos prezidentas Sveinas Arne Hansenas pasiūlė tarptautinei lengvaatlečių federacijai (IAAF) anuliuoti visus iki 2005 m. pasiektus pasaulio rekordus. Būtent 2005 m. antidopingo specialistai pradėjo saugoti atletų kraujo ir šlapimo mėginius, kad vėliau, atsiradus pažangesnėms draudžiamų medžiagų aptikimo technologijoms, būtų galima juos dar kartą patikrinti. Sprendimas dėl rekordų anuliavimo nėra priimtas iki šiol.
Laiką aplenkusi Čekijos legenda
Čekijos bėgikė Jarmila Kratochvilova per savo karjerą pagerino dviejų rungčių – 400 ir 800 metrų – rekordus, o vienas jų iki šiol nepagerintas. Po trejų metų 800 m rungties rekordui bus 40 metų.
Iš pradžių J. Kratochvilovos specializacija buvo 400 m rungtis, čia ji buvo niekuo neišsiskirianti sportininkė. Greičiau nei per 53 sek. distanciją ji įveikė tik būdama 27 metų – dabar šią ribą įveikia net ir barjerininkai. Nuo tada ji ėmė itin greit tobulėti ir metė iššūkį kitai bėgimo legendai – vokietei Maritai Koch (apie ją – kita pastraipa).
Šių superatlečių varžymosi viršūne tapo 1980 m. Maskvos olimpinės žaidynės: M. Koch laimėjo auksą, o J. Kratochvilova – sidabrą.
Prieš 1983 m. pasaulio čempionatą J. Kratochvilova bėgo nedidelėse varžybose Miunchene, kur sukūrė įspūdingą sensaciją. Būdama jau 32 metų, 800 m distanciją įveikė per 1 min. 53,28 sek. Tai buvo 0,15 sek. greičiau negu tuometis pasaulio rekordas.
Iki šiol nė viena moteris nėra įveikusi 800 m greičiau negu per 1 min. 54 sek. Arčiausiai 2008 m. buvo tuometė olimpinė čempionė iš Kenijos Pamela Jelimo – ji finišavo per 1:54,01 min.
1983 m. pasaulio čempionate Helsinkyje čekė J. Kratochvilova dar pagerino ir 400 m pasaulio rekordą (47,99 sek.), tačiau jau 1985 m. šį rezultatą pagerino ta pati M. Koch (47,60).
J. Kratochvilovos karjeros zenitas ir liko 1983 m. pasaulio čempionatas, kuriame ji laimėjo auksą abiejose rungtyse. Iš viso ji keturis sykius tapo Europos čempione, tačiau dėl boikotų negalėjo dalyvauti 1984 m. olimpinėse žaidynėse Los Andžele. Po jų čekės karjera pradėjo leistis žemyn, užpuolė traumos.
Jau mūsų laikais J. Kratochvilovos rezultatais ne kartą abejota įtariant galimą dopingo vartojimą. Tiesa, 2006 m. Prahos laikraščiui „Mlada Fronta Dnes“ atskleidus, kad Čekoslovakijoje komunistinio režimo laikais valstybiniu lygiu buvo vykdoma dopingo programa, akivaizdžių J. Kratochvilovos ryšių su programa nebuvo rasta. Kaip rašo „The New York Times“, rasti dokumentai meta šešėlį ant čekės, tačiau nieko neįrodo. Pati J. Kratochvilova ne kartą neigė, kad galėjo būti vartojami draudžiami preparatai, o tai, kad jos kūnas yra neįprastai raumeningas, ji pasiekusi nuolatinėmis treniruotėmis su svoriais, be to, tam įtakos turėjęs jos, kaip ūkininkės, gyvenimas.
Vienas iš rastų dokumentų nurodo atletų, kurie prieš išvykimą į užsienį buvo tirti dėl dopingo, sąrašą. Viena atlečių – J. Kratochvilova, kurios testas buvo neigiamas. Vis dėlto tyrėjams nepavyko rasti jokių dokumentų, kuriuose būtų nurodyta, kad bėgikė tikrai vartojo dopingą, kuriuose būtų pasirašiusi dalyvauti valstybinėje programoje ar kurie nurodytų, kada ir kokių medžiagų jai duota.
Rytų Vokietijos žvaigždė – Marita Koch
Kaip jau buvo minėta, M. Koch nuo 1985 m. priklauso 400 m rungties pasaulio rekordas – 47,60 sek.
Tiesa, kitaip nei J. Kratochvilova, M. Koch jau nuo jaunystės buvo daug žadanti atletė. Dar 1976 m. olimpinėse žaidynėse vokietė turėjo startuoti 400 m rungties pusfinalyje, bet patyrė traumą. Pirmą pasaulio rekordą, tiesa, uždarų patalpų, ji pasiekė 1977-aisiais, būdama 20-ies.
Stadione nuo 1978 iki 1985 m. 400 m rungties pasaulio rekordą jį gerino 7 kartus. Tik 1983-aisiais į šią rekordų seriją įsiterpė vienintelė J. Kratochvilova. Be to, M. Koch buvo pirmoji moteris, 200 m įveikusi greičiau nei per 22 sek. Šį rekordą vokietė gerino 4 kartus.
M. Koch spėjo tapti olimpine čempione (Maskvoje, 400 m), tris kartus laimėjo pasaulio čempionatą (visus – 1983 m., 200 m., 4 po 100 ir 4 po 200 m rungtyse), šešis kartus tapo Europos čempione.
Įdomu, kad nuo 1985 m. jokia moteris 400 m neįveikė greičiau nei per 48 sek. Arčiausiai to buvo Bahreino atstovė Salwa Eid Nasser – ji 2019 m. pasaulio čempionate nubėgo per 48,14 sek.
Kaip ir J. Kratochvilova, M. Koch seniai įtarta dopingo vartojimu, tačiau, priešingai nei čekės atveju, įrodymų yra. Po Berlyno sienos griūties atsivėrusiuose archyvuose rasti dokumentai, kuriuose nurodyta tikslios dozės ir data tarp 1981 ir 1984 m., kada M. Koch duota anabolinio steroido Oral-Turinabolio.
Šis steroidas Rytų Vokietijoje labai plačiai naudotas nuo 1968 metų iki valstybės griūties 1989-aisiais.
V. Aleknos varžovas iš Rytų Vokietijos
Seniausias visų laikų vyrų rekordas priklauso Rytų Vokietijai, o vėliau jau suvienytai Vokietijai atstovavusiam disko metikui Jurgenui Schultui.
1986 m. varžybose Noibrandenburge tuomet 26 metų J. Schultas diską švystelėjo tiesiog įspūdingai – 74,08 metro. Teigiama, kad stadione pūtė gana stiprus vėjas, galėjęs sportininkams tiek padėti, tiek pakenkti. Akivaizdu, kad vokietis vėją pasikinkė savo naudai.
J. Schultas tuo metu nebuvo didžiulė žvaigždė. 1984 m. žaidynes jis praleido dėl boikoto, o 1983 m. pasaulio čempionate buvo užėmęs 5-ą vietą. Iki pat rekordinio metimo jo geriausias karjeros rezultatas buvo 69,74 metro.
Tačiau 1986 m. jo naujasis pasaulio rekordas buvo net 2,22 m geresnis nei prieš trejus metus pasiektas SSRS atstovo Jurijaus Dumčevo (71,86 m).
Nors J. Schultas per savo karjerą tapo olimpiniu (1988 m.), pasaulio (1987 m.) ir Europos (1990 m.) čempionu, o šiose varžybose iš viso iškovojo dar 6 medalius, rezultato tokių aukštumų nebepasiekė. 70 m ribą J. Schultas be rekordinio metimo įveikė dar vieną sykį – 1988 m. diską nusviedė 70,46 m.
Per visą karjerą J. Schultas ne kartą varžėsi ir su lietuviais. 1988 m. olimpinių žaidynių finale Romą Ubartą jis aplenkė 1,34 m ir iškovojo auksą, bet 1992 m. Barselonoje pranašesnis buvo lietuvis. Finale R. Ubartui pakako 65,12 m, o sidabrą pelnęs vokietis nusviedė 64,94.
Su Virgilijumi Alekna J. Schultas varžėsi 1996 ir 2000 m. žaidynėse, pastarosiose vokietis dalyvavo jau būdamas 40-ies. Visų laikų rekordininką V. Alekna dar sykį aplenkė ir 1997 m. pasaulio čempionate, kur lietuvis laimėjo sidabrą, o J. Schultas – bronzą.
Tiesa, kaip ir M. Koch atveju, yra aiškių įrodymų dokumentais, kad 1981–1984 m. J. Schultas iš Rytų Vokietijos sporto funkcionierių gaudavo anabolinio steroido Oral-Turinabolio. Pats sportininkas niekada nepripažino vartojęs draudžiamus preparatus (kaip ir M. Koch) ir išlieka klausimas, ar sportininkai tais laikais galėjo žinoti, ko jiems duodama, juolab – ar galėjo atsisakyti.
Arčiausiai J. Schulto rekordo buvo būtent V. Alekna: 2000 metų Lietuvos čempionate diską jis nusviedė net 73,88 m. Netoli buvo ir estas Gerdas Kanteris – 2006-aisiais diską švystelėjo 73,38 m. J. Schulto, V. Aleknos ir G. Kanterio trejetas yra vieninteliai diskininkai istorijoje, nusviedę įrankį toliau nei 73 m žyma. Švedas Danielis Stahlis pernai sugebėjo numesti įrankį 71,86 m – taip jis pakartojo iki 1986-ųjų galiojusį J. Dumčevo rekordą.
Sovietų dominavimas kūjo metimo sektoriuje
Disko metimo varžybose buvo atletų, kurie buvo visai netoli pasaulio rekordo pagerinimo, tačiau kūjo metimo rungties pasaulio rekordas atrodo nepajudinamas. Dar 1976 m. būdamas tik 21-erių olimpiniu čempionu tapęs Jurijus Sedychas nuo 1980-ųjų ėmė šturmuoti pasaulio rekordų aukštumas.
1980 m. gegužės 16 d. Leselidzės miestelyje, dabartiniame Sakartvele, vykusiose varžybose pasaulio rekordas kito tris kartus. J. Sedychas metė kūjį 80,38 m, netrukus estas Juris Tammas rekordą pagerino (80,46), tačiau J. Sedychas tą pačią dieną numetė dar toliau – 80,64 m.
Jau po 8 dienų Sočyje kitas rusas Sergejus Litvinovas rekordą pagerino visu metru (81,66), tačiau liepos mėnesį Maskvos olimpinėse žaidynėse J. Sedychas iškovojo auksą, rekordą nustumdamas dar toliau – 81,80 m.
Dar per 3 metus rekordą dar du sykius pagerino S. Litvinovas (83,98 ir 84,14 m), tačiau galiausiai istorijos knygose liko J. Sedycho pavardė. Šie du vyrai visų laikų toliausių kūjo metimo rezultatų lentelėje užima pirmas 13 vietų. 1984–1986 m. šie du atletai net 12 kartų per abu kūjį metė toliau nei 85 metrai.
1984 m. Airijoje vykusiose varžybose J. Sedychas tuometį S. Litvinovo pasaulio rekordą (84,14) pagerino net dviem metrais (86,34), o dar per dvejus metus prie savo rekordo pridėjo dar 40 cm. Nuo 1986 m. rugpjūčio 30 d. kūjo metimo rungties pasaulio rekordas yra 86,74 m.
Iki pat šių dienų rekordas atrodo nepajudinamas, nes tik J. Sedychas ir S. Litvinovas yra metę įrankį toliau nei 85 m. Arčiausiai rekordo dar 2005 m. buvo baltarusis Vadimas Deviatovskis – 84,90 m. Jo tautietis Ivanas Tichonas irgi 2005 m. buvo nusviedęs kūjį vos 1 cm mažiau nei pasaulio rekordas (86,73), tačiau 2012 m. jo 2004 metais olimpinėse žaidynėse duotame mėginyje rasta dopingo, todėl jo rezultatai 2004–2006 m. buvo anuliuoti.
Tačiau per pastarąjį dešimtmetį niekas nėra nusviedęs toliau nei 84 m riba. 2015 m. lenkas Pawelas Fajdekas kūjį numetė 83,93 m ir yra vienintelis sportininkas per pastaruosius 10 metų, įveikęs 83 metrų ribą.
Seulo olimpinėse žaidynėse 1988 m. S. Litvinovui teko mesti net 84,80 m, kad laimėtų auksą, o štai 1996 m. žaidynėse vengras Balazsas Kissas čempionu tapo su 81,24 m rezultatu. 2012-aisiais vengrui Krisztianui Parsui jau pakako 80,59 m, o 2016-ųjų žaidynėse Rio olimpiniu čempionu tapęs tadžikas Dilšodas Nazaovas kūjį nusviedė vos 78,68 m.
Nors SSRS valstybinė dopingo sistema buvo tikrai ne blogesnė nei Rytų Vokietijos, jokių dokumentų, įrodančių, kad J. Sedychas kada nors vartojo draudžiamus preparatus, iki šiol nėra rasta.
