Sportas

2020.03.27 05:30

Legendinė Lietuvos čiuožimo trenerė Vanagienė – išeiti į pensiją neleidžia vis iškylantys jaunieji „perliukai“

Paulius Cubera, LRT.lt2020.03.27 05:30

Geriausio visų laikų Lietuvos ledo šokėjo Povilo Vanago mama Lilija Vanagienė šio sporto trenere dirba jau beveik pusę amžiaus. Neseniai LTOK už viso gyvenimo nuopelnus apdovanota 70 metų sporto mohikanė dar nesirengia į pensiją – nors sąlygos Lietuvoje prastos, o valdžiai, anot pašnekovės, sportas visiškai nerūpi, ją dirbti skatina vis atsirandantys jaunieji „perliukai“. Be to, dailusis čiuožimas yra visas moters gyvenimas.

Kai praėjusių metų gruodžio 17 dieną vykusiuose „LTeam“ apdovanojimuose buvo paskelbta apdovanojimo už viso gyvenimo nuopelnus laimėtoja, L. Vanagienė ant scenos sunkiai rinko žodžius. Susijaudinusi ir be žado apdovanojimą atsiėmusi L. Vanagienė dar ir dabar tą vakarą atsimena su pasididžiavimu.

„Jis (apdovanojimas – red.) man buvo toks netikėtas, kad aš kalbos dovaną praradau. Man buvo labai keista ir netikėta, negalėjau pratarti žodžio. Visas gyvenimas prieš akis ant scenos praplaukė. Žinoma, labai malonu. Olimpinis komitetas išlaikė paslaptį, kvietė Povilą su Margarita (Povilą Vanagą ir Margaritą Drobiazko – red.) įteikti apdovanojimus, bet Povilui nesakė, kad reikės įteikti mamai. Jie negalėjo atvykti, nes buvo kitame pasaulio krašte, bet taip ir nesužinojo paslapties. Viskas jiems pavyko, kaip suplanavo – netikėtai“, – interviu LRT.lt sakė L. Vanagienė.

Kauno žiemos sporto mokyklos „Baltų ainiai“ trenerė L. Vanagienė būtent 2019 m. paminėjo savo 70 metų jubiliejų. Sukauptas metų ir patirties skaičius jau tikrai įspūdingas, tačiau to nepaisydama L. Vanagienė ir toliau aktyviai dirba, jau buvo susiruošusi vykti į Kanadą, kur kovo 18 dieną turėjo prasidėti pasaulio čempionatas, atšauktas dėl COVID-19 epidemijos.

„Aš baigiau Politechnikos institutą, esu pagal išsilavinimą inžinierė. Buvo taip, kad atbūnu savo darbą kaip inžinierė ir tuomet pusę etato „Žalgiryje“ turėjau, lėkdavau į treniruotes. Taip kokius 7 metu dirbau, bet supratau, kad darbe braižydama brėžinius aš galvoje dėlioju čiuožimo figūras, treniruotes, supratau, kad mano gyvenimas yra čiuožimas. Apsisprendžiau ir pradėjau dirbti trenere panašiai nuo 23 metų (apie 1972 m. – red.)“, – apie darbo pradžią pasakojo L. Vanagienė.

Ilgus metus ji dirbo su jaunais sportininkais, ruošė juos pergalėms, stebėjo sūnaus P. Vanago ir M. Drobiazko startus penkeriose olimpinėse žaidynėse. Taip bėgo L. Vanagienės trenerės gyvenimas, tačiau prieš tai ji ir pati buvo čiuožėja – 10 kartų Lietuvos čempionė.

„Niekam titulo neperleidau, buvau labai užsispyrusi, nors sąlygos ir buvo sunkios, nelabai turėjome ledo, kur treniruotis.

Pirmą dirbtinę ledo čiuožyklą Lietuvoje pastatė mano tėtis Algirdas Žalys. Jis buvo labai aktyvus, ta čiuožykla Kaune yra jo sumanymas, subūrė aktyvių sporto žmonių būrį, be projekto, be pinigų pastatė pirmąją čiuožyklą. Sakė, kad dukrai pastatyti nespėjo, tai bent jau anūkui pastatys. Povilui buvo šešeri metukai, kai įvyko atidarymas, tad jis nelabai ir turėjo pasirinkimo, kuo būti“, – juokdamasi šeimos istoriją pasakoja L. Vanagienė.

Tačiau net ir atidarius čiuožyklą sąlygos nebuvo geros iki pat ankstyvųjų nepriklausomybės metų.

„1976 metai, buvo 7 val. ryto, liepos pirma diena, perkirpome juostelę ir po kokių dviejų valandų visas ledas ištirpo. Bet rudeniop paleido iš naujo – taip pradžioje ir čiuožėme po atviru dangumi. Tik vėliau pastatė kolonas, paskui – stogą. Bet vis tiek sienų nebuvo, vėjas pūtė, sniegą nešdavo. Turbūt kokiais 1991-aisiais jau kaip reikiant ėmėsi remonto, bet čiuožykla buvo kokius 5 metus uždaryta, aš su savo auklėtiniais ir trenere Loreta Vitkauskiene su sportininkais penkerius metus važinėjome į Vilnių ir Elektrėnus. Taip mes išlaikėme čiuožimą Lietuvoje, kitaip jis turbūt būtų numiręs“, – teigia L. Vanagienė.

Taigi L. Vanagienė trenerės darbui jau greitai bus paaukojusi pusę amžiaus. Nors sunkumų buvo daug ir įvairių, tačiau vis atsirandantys jauni ir perspektyvūs čiuožėjai, arba, kaip pašnekovė juos įvardija, „perliukai“, skatina vis dar nesustoti ir dirbti toliau. Ir dabar „Baltų ainių“ mokykla džiaugiasi jaunomis talentingomis čiuožėjomis, kurios ateityje gali pasiekti gražių rezultatų.

„Šiandien turime jaunas geras sportininkes. Elžbieta Kropa (20 m.) jau dukart dalyvavo pasaulio čempionate. Jau patekimas į čempionatą yra tokia pergalė, kad neklauskite... Jogailė Aglinskytė renka taškus suaugusiųjų varžybose, nors šiandien dar negali važiuoti į pasaulio čempionatą, nes jai 14 metų. Turime dabar 11-metę Agnę Ivanovaitę, ji šoka visus trigubus šuolius, šoka kaskadas ir visur pelno pirmąsias vietas. Jau ketvirtos varžybos buvo ir ji vėl auksą atvežė, aplenkia ir amerikietes, ir ruses. Džiaugiamės tuo, ką turime, ir bijome žiūrėti į priekį.

Kai atsiranda tų perliukų, nėra kada galvoti apie tą nuovargį, matai tuos perspektyvius vaikus, galvoji, kaip gali nepadėti. Kai matai, tiki – tada ir nesunku.

Bet labai širdį skauda, kad nėra gerų sąlygų, ypač Vilniuje. Mane tai taip žeidžia... Kad sostinėje nebūtų ledo arenos... Nėra nei baseinų, nei atletikos maniežo, iš viso – Vilnius yra katastrofa. Iš ledo pusės – pažiūrėkime į latvius, baltarusius, kone kiekviename miestelyje gražios šiltos ledo čiuožyklos. Dabar treneriai, kurie dirba su masiniu čiuožimu, neturi galimybių išsinuomoti ledo, kad dirbtų vieni, be ledo ritulininkų. Mūsų Vyriausybei sportas nerūpi, jauni ir sveiki žmonės nerūpi. Ir vis tiek, net ir tokiomis sąlygomis atsiranda vienas kitas perliukas“, – akmenis į Lietuvos sporto politiką meta L. Vanagienė.

Vis dėlto gražiausi karjeros atsiminimai – net penki sūnaus P. Vanago ir M. Drobiazko startai žiemos olimpinėse žaidynėse. Lietuvos šokių ant ledo pora dalyvavo visose žaidynėse nuo 1992 iki 2006 m. (iki 1992 m. žiemos žaidynės vyko tais pačiais metais, kaip ir vasaros, todėl 1994 m. žiemos žaidynės Lilehameryje vyko praėjus tik 2 metams nuo pastarųjų Albervilyje – red. past.).

Kitaip nei dabar, kai Isabella Tobias turėjo sulaukti prezidentės Dalios Grybauskaitės malonės ir išimties tvarka gauti Lietuvos pilietybę startui 2014 m. žaidynėse, 1992 metais M. Drobiazko mūsų šalies pilietybės neturėjo. Iš tikrųjų, nė vienas iš poros dar nebuvo gavęs lietuviško paso.

„Tada pilietybės nereikėjo, nes subyrėjo SSRS, o Tarptautinis olimpinis komitetas (IOC) priėmė nutarimą, kad buvusių SSRS respublikų sportininkai gali startuoti be pilietybių. Povilas irgi dar neturėjo lietuviško paso, aš pati gavau lietuvišką turbūt tik žaidynių išvakarėse. Jie po Europos čempionato (sausio 21–26 d.) liko Lozanoje, vienas gydytojas priėmė juos gyventi ten, jie treniravosi ir laukė olimpinių žaidynių (vasario 8–23 d.). Vėliau, prieš Lilehamerio olimpines žaidynes, Margarita išimties tvarka jau gavo pilietybę be jokių problemų. Jiems niekada nekilo jokių minčių išvykti į užsienį ir startuoti už kitą šalį, niekada“, – tikina L. Vanagienė.

M. Drobiazko ir P. Vanagas per savo karjerą dukart laimėjo Europos čempionato ir kartą pasaulio čempionato bronzos medalius. Tačiau didžiausiu karjeros pasiekimu galėjo tapti olimpinis medalis 2002 metais Solt Leik Sityje.

„Povilui su Margarita pilnos salės stodavosi, kai nebūtinai čempionams atsistodavo, juos žmonės labai mylėjo. Jie turėjo tokį vidinį programų grožį, jausmą, viskas čia buvo tikra. Tai ne visiems duota.“

Vis dėlto šokių ant ledo olimpinės varžybos ten baigėsi skandalu, kai Lietuvos pora užėmė penktąją vietą, nors aukščiau už juos finišavę italai Barbara Fusar-Poli ir Maurizio Margaglio bei kanadiečiai Shae-Lynn Bourne ir Victoras Kraatzas pasirodymo metu krito, tačiau vis tiek gavo aukštesnius balus nei mūsiškiai.

„Ten buvo „nuteisėjauta“. Labai daug pasaulio ir Europos čempionatų, „Grand Prix“ etapų jie negaudavo tų taškų, kuriuos turėdavo gauti. Mums labai buvo sunku. Spaudoje sakydavau, kad vėl „nuteisėjavo“, bet po kurio laiko pradėjau tylėti, nes mane visi kritikuodavo – vėl ta Vanagienė nepatenkinta. Bet po Solt Leik Sičio visi pamatė, kad Vanagienė visada sakė tiesą. Kai akivaizdžiai nusuko. Tada mes teikėme protestą, spaudos konferencijoje buvo sausakimša salė. Povilas su Margarita tada sakė, kad kalba ne tik už save, bet už visas mažas šalis.

Tačiau žaidynėse buvo dar dar... Bet paskui jie pasaulio čempionate buvo dirbtinai padaryti ketvirti. Kas ten tuomet dėjosi... Buvo kone sukilimas, peticijas rašė dalyviai, teisėjai... Pirmą kartą Tarptautinėje federacijoje buvo tokia situacija. Mums net grasino, kad išmes iš Federacijos, jeigu dar šokinėsime“, – apie skandalingus metus kalbėjo L. Vanagienė.

Po skandalingųjų 2002 m. žiemos žaidynių pasikeitė šokių ant ledo taškų skaičiavimo sistema, kiekvienas veiksmas įgavo tam tikrą kainą, todėl dabar teisėjavimas, anot L. Vanagienės, tapo kur kas sąžiningesnis: „Jeigu tokia sistema būtų buvusi Solt Leik Sityje, jie turėtų olimpinę bronzą.“

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt