Praėjusių metų birželį Lietuvą apskriejo žinia, jog Marijampolės „Sūduvai“ tuomet atstovavusį ir puikią formą demonstravusį Karolį Laukžemį įsigijo „Deportivo Alaves“ ekipa, rungtyniaujanti aukščiausiame Ispanijos divizione. Tai buvo pirmas atvejis, kai lietuvis žaidėjas iš šalies pirmenybių sukirstų rankomis su pagrindine aukščiausios Ispanijos lygos komanda. Atrodė, kad viskas klostosi puikiai, tačiau tai buvo tik sudėtingo ir daug žaidėjo jėgų pareikalavusio laikotarpio pradžia.
Neilgai trukus buvo paskelbta, jog lietuvis visų pirma kelsis į Kroatijos aukščiausioje lygoje žaidžiančią Pulos „Istra 1961” komandą, kurią su ispanų ekipa sieja bendradarbiavimo sutartis.
Tai galėjo būti puiki proga žaidėjui pademonstruoti save kiek žemesnio lygio pirmenybėse ir tada keltis į Ispaniją, tačiau visas kortas sumaišė vasarą patirta viena sudėtingiausių futbolininkų traumų – plyšęs kryžminis kelio raištis.
„Traumą patyriau per treniruotę, kai pasisukęs smūgiavau į kamuolį. Tokių smūgių atliekame šimtus, bet nuo traumų niekas neapsaugotas. Iš pradžių neatrodė, kad atsitiko kas nors rimto, ir toliau tęsiau treniruotę. Tačiau jai baigiantis kelis visai užstrigo ir prireikė medikų pagalbos“, – LFF.lt svetainei tada pasakojo K. Laukžemis.
Reabilitacija užtruko – žaidėjas į aikštę grįžo tik šių metų kovo pradžioje ir nuo tada spėjo sužaisti 11 rungtynių ir pasižymėti 1 įvarčiu.
Sezonas nenusisekė ir komandai – „Istra“ futbolininkai dešimties komandų čempionate užėmė devintąją vietą ir pereinamosiose rungtynėse dėl išlikimo lygoje kaunasi su antrajame divizione antrąją vietą užėmusia „Šibenik“ komanda. Pirmosios rungtynės išvykoje baigėsi lygiosiomis 1:1, antrosios bus žaidžiamos pirmadienį.
LRT.lt su palangiškiu bendravo apie sveikatos problemas, metus Kroatijoje ir grįžimą į rinktinę.
– Pastaruoju metu ilgai kentėjote nuo traumų, kokia yra jūsų sveikatos būklė dabar?
– Taip, per praėjusius metus patyriau dvi rimtas traumas, nors iki tol 4-5 metus buvau sveikas ir nepraleidau praktiškai nei vienos treniruotės. Kaip bebūtų, šis laikotarpis praėjo ir šiuo metu esu visiškai sveikas ir neturiu jokių traumų.
– Sezonas jūsų komandai buvo banguotas – užimta 9 vieta ir laukia kova dėl išlikimo. Klubo vadovai turbūt tikėjosi ne to?
– Taip, sezonas tikrai banguotas ir ne toks, kokio visi laukė. Tikėjomės būti kažkur lentelės viduryje ar bent jau 6-7 vietose, bet gavosi, kaip gavosi. Daugumoje rungtynių atrodė, kad galime kabintis už taškų, bet galiausiai vis kažko pritrūkdavo. Reikia padaryti viską, kad išliktume lygoje ir kitą sezoną pradėti nuo naujo lapo.
– Kur slypi pagrindinės tokio pasirodymo priežastys?
– Sunku pasakyti, manau viskas susidėjo į vieną problemą ir gavosi toks rezultatas. Galbūt komanda buvo per jauna ir vieniems žaidėjams trūko tokio lygio varžybų patirties, taip pat buvo daug žaidėjų iš skirtingų šalių, o tai irgi nepalengvino susižaidimo proceso. Kai prasidėjo pralaimėjimai – natūralu, kad ir atmosfera nebuvo komandoje pati geriausia.
– Komandoje ne kartą keitėsi treneriai, kaip tai pakeitė jūsų žaidimo laiką, galbūt užduotis aikštėje?
– Taip, pasikeitė 4 treneriai. Per savo karjerą to dar nebuvau mątęs ir patyręs, bet,ž kaip supratau, Kroatijoje tai nėra kažkokia nauja praktika, nes Splito „Hajduk“ komanda šį sezoną taip pat pakeitė 3 trenerius. Kai keitėsi pirmieji du, dar buvau traumuotas, tad galima sakyti, kad rimčiau padirbau su dviem treneriais – Krunoslavu Renduličiumi ir dabartiniu treneriu Igoriu Cvitanovičiumi.
Kažkokių ypatingų užduočių neturėjau, tiesiog gyvenome nuo vienų rungtynių iki kitų. Tiesa, kai atėjo dabartinis treneris, pradėjau gauti daugiau žaidybinio laiko, tad gal man tas pasikeitimas ir buvo į naudą.
– Pačiam jums sezonas turbūt irgi ne toks, kokio laukėte – traumos, nestabilus žaidimo laikas, neįspūdingas klubo pasirodymas. Kaip apskritai galite įvertinti metus Kroatijoje?
– Taip, sezonas, ko gero, vienas sunkiausių per mano futbolininko karjerą. Trauma labai stipriai sujaukė viso sezono planus ir lūkesčius. Sunkiai dirbau, kad greičiau sugrįžčiau i aikštę ir, nors tai pavyko padaryti po 7 mėnesių nuo operacijos, su komanda kalnų nuversti nesugebėjome. Skaudūs pralaimėjimai ir nesėkmės labai kirsdavo per galvą, buvo sunku su tuo susitaikyti.
Taip pat ir dėl žaidybinio laiko. Kai tik pradėjau rungtyniauti po traumos, žaidybinis laikas turėjo būti ribojamas dėl buvusios traumos prevencijos. Kai pavykdavo sužaisti neblogas rungtynes, norėjosi ir toliau žaisti reguliariai, kad galėčiau pajusti žaidybinį ritmą, bet negalėdavau. Kita vertus, dėl to labiau galėjau pasaugoti savo kūną, todėl labai nenusimenu ir situaciją suprantu. Kad ir kaip viskas klostėsi permainingai, vis tiek sakyčiau, kad ši patirtis sustiprino mane tiek psichologiškai, tiek ir žaidybine prasme, todėl tikiu, kad tai dar man pagelbės ateityje.
– Ar kalbėjote su klubo vadovais apie savo ateitį, ar jie norėtų jus išlaikyti ir kitam sezonui?
– Daug kas priklausys nuo to, kaip baigsis peržaidimo rungtynės, todėl kažką daugiau pasakyti šiuo metu yra sunku. Visgi, jeigu išliktume aukščiausioje lygoje, pats būčiau linkęs likti komandoje ir kitame sezone bandyčiau įrodyti savo vertę.
– Tai nebuvo pirmoji jūsų patirtis užsienyje – prieš tai teko metus praleisti ir Latvijoje, Jelgavos komandoje. Kaip palygintumėte šias dvi šalis, kurioje galbūt asmeniškai jautėtės geriau? Kokie esminiai futbolo skirtumai krito į akis?
– Latvijoje viskas panašu, kaip ir Lietuvoje, todėl buvo daug lengviau adaptuotis. Taip pat ir komandai sekėsi gerai, daug rungtynių laimėjome, jaučiausi ten puikiai. Aš niekada žaidimo Latvijoje nelaikydavau žaidimu užsienyje.
Kroatijoje futbolo lygis yra aukštesnis, susidomėjimas daug didesnis, geresni stadionai, daugiau fanų, viskas aukštesniame lygyje. Visi šitie dalykai yra tai, dėl ko aš ir norėjau persikelti rungtyniauti svetur.
– Kiek būdamas užsienyje sekate A lygos kovas? Kas sezono starte nustebino, įsiminė?
– Jeigu būnu namuose, dažniausiai žiūriu visas A lygos dvikovas. Įdomu, kaip sekasi draugams, su kuriais žaidžiau, bei kaip pasikeitė komandų sudėtys ir pats žaidimas. Pradžioje sezono nustebino „Stumbro“ pergalės prieš „Žalgirį“ ir „Sūduvą“, kurias jie iškovojo solidžiu ir gražiu žaidimu.
Daugiau viskas vyksta kaip ir tikėjausi: „Sūduva“ su „Žalgiriu“ kovoja dėl pirmos vietos, bet džiugina, kad pasitempė „Kauno Žalgiris“, neblogą įspūdį palieka ir „Riterių“ žaidimo braižas.
– Po tam tikros pertraukos vėl sulaukėte kvietimo į rinktinę – kiek tai jums yra svarbu?
– Man tai labai svarbu. Nuo pat mažens tai buvo dalykas, apie kurį svajojau. Tikrai apsidžiaugiau gavęs iškvietimą, juk ne tiek daug kartų esu atstovavęs savo šalies rinktinei. Manau, kad tai kiekvienam žaidėjui yra įvertinimas ir garbė žaisti už savo šalį tarptautinėse varžybose.
– Įdomios kitų rinktinės puolėjų situacijos – Nerijus Valskis šiuo metu yra be klubo, Fiodoras Černychas sezoną Rusijoje jau baigė. Kiek tas faktas, kad jūsų sezonas dar nesibaigė, galbūt palengvins įsiliejimą į rinktinės stovyklos pradžią?
– Gal kažkiek lengviau, kai treniruočių ir žaidimo rungtynėse procesas nenutrūksta. Visgi, jie yra profesionalai ir vieni iš rinktinės senbuvių, todėl neabejoju, kad palaikė formą ir treniravosi bei į rinktinę atvyks gerai pasiruošę.
– Kokį įspūdį paliko rinktinės pasirodymai dvikovose su Liuksemburgu ir Azerbaidžanu?
– Stebėjau abejas rungtynes. Manau, viskas buvo neblogai, tik reikia daugiau laiko. Apmaudu, kad su Liuksemburgu nepavyko iškovoti taškų, nes matėsi, kad yra laikomasi žaidybinio plano ir tas įvartis į rūbinę pakeitė mačo eigą.
– Ar su Valdu Urbonu jau teko bendrauti apie tai, ko jis iš jūsų tikisi, kokios galbūt bus jūsų užduotys rinktinėje?
– Taip, su treneriu bendrauti teko, tačiau apie konkrečias užduotis man nekalbėjome, manau, kad jos paaiškės stovyklos metu. Daugiausiai kalbėjome apie mano sveikatos būklę ir apie reikalus klube.
– Šį kartą lauks tas pats Liuksemburgas ir Serbija. Kokį iškovotų taškų kiekį per šias dvejas rungtynes būtų galima laikyti sėkmingu?
– Manau, kad pirmiausia reikia žiūrėti į artimiausią varžovą, Liuksemburgą. Reikia pabandyti atsirevanšuoti jiems, o paskui žiūrėti, ką galime pastatyti prieš Serbiją.
