Vargu ar kas gali paneigti, kad dešimtmečius nuolat ne tik agresyviai reikalavau gilesnės ir aštresnės žurnalistikos, bet ir pati buvau jos atstove. Ir dabar rašau ne todėl, kad nemėgčiau polemikos. Priešingai – ji būtina ir, tiesą sakant, tik aštrokas ginčas su argumentais gali kurti prasmingą viešąjį lauką. Bet yra viena riba, kurios profesionali žiniasklaida neturėtų peržengti: ji negali monopolizuoti moralės.
Ir, mano galva, būtent tai įvyksta Pauliaus Gritėno tekste ieškant atsakymo, kaip privalu spręsti poliarizacijos įtampas.
P. Gritėno tekste poliarizacija aiškinama kaip pasekmė gilesnės krizės – visuomenė nebesutaria nei dėl to, „kas yra tikra“, nei dėl to, kurios institucijos turi autoritetą spręsti šiuos klausimus. Išeitį jis formuluoja kaip būtinybę „grįžti prie bendros faktų erdvės“ ir atkurti pagarbą tam, kas patvirtinama kaip tikra, t. y. sugrąžinti bendrą realybės pagrindą, kuriame faktai vėl taptų bendra orientacija viešojoje erdvėje.
Tačiau P, Gritėno argumentacijoje ši idėja neišvengiamai susiejama su aiškiu instituciniu riboženkliu. Jo nuomone, reikia ne tik „aiškios skirties, kas yra žiniasklaida, kas ja nėra“, bet netgi kontrolės sistemos, kuri ribotų melagingos ar sąmoningai klaidinančios informacijos sklaidą.
Tokiu būdu „bendri faktai“ tampa ne tik dialogo sąlyga, bet ir normatyvine tvarkos atstatymo programa, kurioje svarbią vietą užima institucijų – teismų, universitetų, ekspertinių organizacijų, žiniasklaidos – gynyba ir jų autoriteto atkūrimas.
Galiausiai P. Gritėnas išskiria ir aktyvius poliarizacijos „variklius“, t. y. politines jėgas ir atstovus, kurie sąmoningai naudojasi poliarizacijos procesu manipuliuodami visuomenės emocijomis. Tokius veikėjus jis siūlo aiškiai identifikuoti, „atriboti“, „neįgalinti“ ir dekonstruoti, kad visuomenė atpažintų, kaip poliarizacija paverčiama strateginiu įrankiu.
Tekstas skamba kaip viena diagnozė visoms ligoms. Pirštu parodomi ir kaltieji – politikai, kurie manipuliuoja visuomenės emocijomis, tad ir verdiktas atrodo logiškas: „poliarizatorius“ reikia „atriboti“. Skamba gražiai. Ypač tuo atveju, jeigu paties P. Gritėno tekste sugebi nematyti manipuliavimo visuomenės emocijomis.
Kai panašius dalykus rašo LRT platformos apžvalgininkas, ir dar remdamasis akademiniu autoritetu (konkrečiu atveju simboliniu kapitalu, kurį jam suteikia Vilniaus universiteto rektoriaus patarėjo pareigos), kyla paprastas klausimas, kurį visuomeninė žiniasklaida privalo išgirsti ir priimti be laužų ir isterijų: kieno vardu čia kalbama?
Nes tekstas parašytas taip, lyg autorius kalbėtų Dievo vardu – tarsi būtų aukščiau konflikto, aukščiau interesų, aukščiau lauko kovų. O realybėje jis yra net dviejų konkrečių galios laukų – žurnalistinio ir akademinio – dalyvis. Pačiame tame fakte nėra nieko blogo. Situacija tampa nebenormali tik todėl, kai vieno iš šiuo metu aktyviai konfliktuojančių žiniasklaidos ir politikos laukų dalyvis vaidina neutralų moralinį arbitrą, o jo profesinė pozicija paverčiama visuotine tiesa.
Jei jau kalbame apie poliarizaciją, tai pradėkime nuo elementarios politinės ekonomijos ir – jeigu jau diskutuojame su filosofo diplomą turinčiu autoriumi – prisiminkime vieną įtakingiausių 20 a. sociologų Pierre’ą Bourdieu, kuris nagrinėjo, kaip visuomenėje veikia galia, hierarchijos ir kultūrinis dominavimas. Jo pagrindinė idėja: galia veikia ne tik per pinigus ar prievartą, bet ir per simbolinius mechanizmus – prestižą, autoritetą, „gero skonio“ normas, ekspertizę, profesionalumo statusą.
Šiuolaikinė žiniasklaida valdo ne tik informaciją. Ji valdo dėmesį ir reputaciją. Ji sprendžia, kas yra „normalus“, kas „radikalus“, kas „rimtas pašnekovas“, o kas „nevertas eterio“. Tai nėra vien profesinė pareiga – tai yra galia. Ir kai tokia institucija kaip LRT, kuri reputacijos rinkoje užima centrinę vietą, ji nėra „viena iš“ – ji tampa pagrindiniu arbitru, galinčiu pakelti ar numušti politinę kainą.
Kai šiame kontekste nuskamba moralinis reikalavimas – grįžkime prie bendros faktų erdvės, ir užtikrinkime aiškią skirtį, kas yra žiniasklaida, kas ne, tai išvertus į paprastą „žmonių“ kalbą reiškia, kad būtent mes, žiniasklaida, turėtumėte spręsti, kas yra tiesa, o kas – ne. Ir čia prasideda problema.
Nes LRT konfliktas (kaip ir panašūs konfliktai kitose šalyse) nėra vien „dezinformacijos“ klausimas. Tai valdysenos, atskaitomybės, audito, finansavimo architektūros klausimas. Tai ir infrastruktūros klausimas. Ir vietoje to, kad visuomeniniame transliuotojuje turėtume rimtą diskusiją, kokia valdysena yra atspari politinei kontrolei, bet kartu skaidri visuomenei, mes gauname moralinę dramą apie šviesą ir tamsą, faktus ir melą, institucijas ir ardytojus. Tai yra pats primityviausias rimtų konfliktų redukavimas, kalbant paprastai menkinimas.
Dar blogiau – tokia schema pati gamina poliarizaciją. Kodėl? Nes ji iš anksto delegitimuoja oponentą. Jei drįsti kelti klausimą dėl LRT struktūros ar valdysenos – esi įrašomas į „institucijų griovėjų“ stovyklą. Jei nesutinki su moraliniu įrėminimu – tu jau „poliarizuojantis“ dezinformatorius. Tai yra moralinis smurtas, kuris akademinėje terpėje įprastai vadinamas simboline prievarta – nematoma, kasdienybėje įprasta galios forma, kai dominavimas vyksta ne fizine jėga, o per kalbą, normas, vertinimo kriterijus, autoritetą, švietimą, kultūrą. Taip viena grupė ar institucija priverčia kitus priimti jos pasaulio matymą kaip „natūralų“, „normalų“, „teisingą“, net jei tai nebūtinai yra normalu ar teisinga. Galiausiai oponentai regimi jau ne kaip debatų partneriai, o kaip moraliniai kaltinamieji.
Ir čia atsiranda paradoksas: autorius rašo apie poliarizacijos mažinimą, bet realiai siūlo moralinio sprendimo monopolizavimą. O moraliniai monopoliai demokratijoje visada yra alyva, sustiprinanti liepsnas. Žmonės neatleidžia tam, kas bando juos auklėti iš tribūnos, apsimesdamas, kad neturi interesų. Jie tai perskaito kaip elitizmą. Ir tada viskas baigiasi klasikiniu ciklu: „jūs mus nutildote“ – „jūs esate pavojingi“ – ir štai jums poliarizacija visu gražumu.
Todėl mano siūlymas LRT redakcijai paprastas:
1. Jeigu LRT nori moralinio autoriteto – jis turi ateiti iš skaidrumo ir kuklumo, ne iš mitingų, laužų ir moralizuojančios retorikos.
2. Jei LRT nori „bendros faktų erdvės“, ji turi pripažinti savo pačios galios faktą. LRT nėra tik pasyvus faktų tiekėjas. Ji yra aktyvus reputacijos rinkos operatorius.
3. Ir pagaliau – jei LRT publikuoja tekstus, kurie moralizuoja politiką kaip poliarizacijos variklį, ji privalo girdėti ir klausimą apie savo pačios vaidmenį poliarizacijos lauke. Ką žurnalistikos laukas daro? Ką jis nutyli? Kaip jis brėžia ribas? Kokius interesus gina?
Nes kol LRT kalbės taip, lyg ji viena turi moralinį kompasą, o visi kiti tik klaidžioja tamsoje, tol mes turėsime ne bendrą faktų erdvę, o dvi stovyklas. Ir kiekviena jų bus įsitikinusi, kad kita yra ne „klystanti“, o „pavojinga“. Ir tai neišvengiamai poliarizuos visuomenę.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
