Migracija – labai aktuali tema Vakarų Europoje dėl joje gyvenančių didelio skaičiaus užsieniečių. Lietuvoje jų mažiau, dėl to ir diskusijų ta tema mažiau, dažniausiai – pavėžėjų klausimu. Visgi migracija turi ir labai svarbių ekonominių aspektų, kurių nevalia pamiršti.
Situacija Lietuvoje kol kas – ganėtinai gera
– Lietuvoje šiuo metu gyvena apie 220 tūkst. užsieniečių. Darbo pagrindais leidimus gyventi turi ~120 tūkst. asmenų;
– kitais pagrindais išduotus dokumentus turi 92 858 migrantai. Virš 40 tūkst. jų yra ukrainiečiai ir kitų šalių piliečiai, atvykę pagal laikinosios apsaugos dokumentus. Taip pat pas mus gyvena 7600 užsieniečių studentų ir 13 tūkst. migrantų šeimos narių. Likę 30 tūkst. – atvykę dėl kitų priežasčių;
– tarp migrantų daugiausia yra ukrainiečių ir baltarusių, bet sparčiausiai auga Kirgizijos, Tadžikistano bei Uzbekistano atvykėlių skaičius;
– net 55 proc. užsieniečių dirba transporto ir logistikos srityse, 16,8 proc. – statybose.
Šiuo metu šalies pilietybę per metus įgyja mažiau nei 200 migrantų, kas signalizuoja, jog atvykėlių integracija vyksta per menkai. Gal ir nėra bėdos, jei kitataučiai pas mus atvyksta tik užsidirbti, o vėliau mūsų šalį palieka. Tačiau problemos kils, jei migrantai liks gyventi nuolat, bet turės įgiję mažiau teisių, jausis lyg „antrarūšiai“ gyventojai. Iš to gali kilti pyktis, nepasitenkinimas ir kitos neigiamos pasekmės, kurias matome Vakaruose ir Skandinavijoje.
Neramina migrantų iš Centrinės Azijos skaičius
Reikia pripažinti, kad kol kas lietuviai puikiai susitvarkė su imigracija, nors per pastaruosius dvejus metus pas mus atvyko ypač daug nuo karo bėgusių ukrainiečių. Priešingai nei Vokietijoje, Lietuvoje dauguma jų dirba ir moka mokesčius. Nuo karo pradžios ukrainiečiai jau sumokėjo virš 205 mln. Eur, taip sustiprindami Lietuvos ekonomiką.
Labiausiai neramina augantys Centrinės Azijos imigrantų skaičiai ir tai, kad jiems už darbą yra mokama mažiau. Sodros duomenimis, migrantams per mėnesį sumokama vidutiniškai apie 500 Eur mažiau nei lietuviams, nepaisant to, kad atvykėliai labiau linkę dirbti viršvalandžius ir darbuotis savaitgaliais.
Transporto ir saugojimo sektoriuose jie gauna daugiau nei septyniais šimtais eurų, statybose – beveik penkiais šimtais eurų mažiau nei lietuviai. Nors vidutinis mėnesinis atlyginimas dar nereiškia, kad migrantams visada mokama mažiau, tačiau tendencija nėra gera, o resursų visiems sukontroliuoti ir šiai problemai užkardyti neužtenka.
Trūksta darbuotojų ar didesnių skaičių algalapyje?
Daug kas sako, kad užsieniečius samdome todėl, jog lietuviai tų darbų dirbti nenori, arba nenori jų dirbti už tokį mažą atlygį. Jei įmonei reikia daug ir pigios darbo jėgos, o jos neatsiranda, nesiskųskime, kad trūksta darbuotojų. Jų tikriausiai labiau trūksta IT sektoriuje, kur mokamos vienos didžiausių algų šalyje. Čia gerai užsidirbti gali net ir sąlyginai neilgą – vos 5-erių metų stažą turintys darbuotojai.
Beje, IT sektoriuje užsieniečių atlyginimų vidurkis netgi aukštesnis nei vietinių, nes į Lietuvą dirbti persikelia itin aukštos kvalifikacijos specialistai. Tai reiškia, kad užsieniečius teko samdyti, nes tikrai trūko darbuotojų. Šie migrantai dar ir kelia vietiniams mokamų atlyginimų kartelę.
Verslininkų niekas nekaltina – dažnu atveju mažesni atlyginimai yra greitas finansinių problemų sprendimas. Bet ar šis sprendimas tvarus? Pavyzdžiai rodo, kad pigios darbo jėgos imigracija mums ekonomiškai naudinga tik trumpuoju laikotarpiu.
Mūsų prioritetas turėtų būti savo piliečių įdarbinimas. Lietuvoje turime virš 153 tūkst. bedarbių. Daugiausia jų, žinoma, gyvena regionuose, bet jei sugebam atsivežti žmones iš Centrinės Azijos ar net Bangladešo, gal galėtume prisikviesti ir iš Mažeikių ar Pasvalio?
Bijodami technologijų, rizikuojame likti rinkos vidutiniokais
Visoje Europoje turime bendrą problemą: esame konservatyvūs technologijų atžvilgiu ir nepakankamai į jas investuojame – laikomės nuomonės, kad geriau penki migrantai su kastuvais nei vienas ekskavatorius.
Lietuva versle diegiamų technologijų skaičiumi atsilieka net nuo ES vidurkio, o tuo tarpu ES technologijų diegimo vidurkiu atsilieka nuo JAV. Tai tik proga pamąstyti, kaip stipriai technologiškai mūsų įmonės atsilieka nuo lyderių.
Jei pažiūrėtume, kaip Europa atrodo pasaulinėje perspektyvoje, tai pamatytume, kad per paskutinius 20 m. Europos BVP dalis globalioje ekonomikoje nukrito nuo 35 proc. iki 25 proc. Galim užmesti akį ir į Europos įmonių akcijų rinką, kurios dalis pasauliniame indekse per tuos pačius 20 m. nukrito nuo 30 proc. iki 15 proc.
Audito ir mokesčių konsultacijų bendrovės „PwC“ skaičiavimais, net 42 proc. darbų Lietuvoje galėtų būti automatizuojami. Neautomatizuoto darbo rodiklis tarp Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD), kuriai Lietuva priklauso, šalių yra didžiausias.
Jeigu ir toliau vietoje investicijų į technologijas rinksimės pigią darbo jėgą, liksime nekonkurencingi ir rizikuojame likti vidutinių pajamų valstybių gretose. Pasamdę darbuotojus iš Centrinės Azijos ir įdavę jiems į rankas kastuvus, pakonkuruoti su ekskavatorius vairuojančiais vokiečiais ar estais galėsime dar 5, galbūt 10 metų. O ką darysime vėliau? Bandysime vytis iš paskos?
Prioritetas – darbas Lietuvos piliečiams
Turime padėti mūsų verslui pereiti nuo „konkurencijos su mažesne kaina“ prie „konkurencijos su geresne kokybe“, kad Lietuvą atpažintų ne tik „Light Conversion“, „Tesonet“ ar „CasZyme“ kontekste. Mums reikia aukštos kvalifikacijos specialistų. Talentų. Europos Sąjungoje yra registruota 13 mln. bedarbių, o iš viso ES turim 200 mln. darbuotojų, iš kurių keli šimtai tūkstančių Lietuvos piliečių, gyvenančių ir dirbančių bendrijoje. Juos turim vilioti į Lietuvą, o ne Centrinės Azijos piliečius.
Turim skatinti technologijas ir jų mažiau baimintis. Diskutuojame, kaip užkardyti dirbtinio intelekto pavojus, bet ar kalbame, kaip išnaudoti dirbtinį intelektą, kad sumažintume poreikį samdyti migrantus ir padidintume įmonių veiklos efektyvumą?
Idealiu atveju, norėtume, kad darbo imigracija išliktų, tačiau mūsų žmonės nebūtų keičiami (arba būtų mažiau keičiami) trečiųjų šalių piliečiais. Ketverius metus iš eilės lietuvių grįžta daugiau nei išvyksta – tikrai norėtųsi, kad taip ir liktų.
Migracijos politikos griežtinimas – neatsiejama ekonominės gerovės dalis
Manome, kad siekiant įdarbinti daugiau Lietuvos piliečių, turime griežtinti imigracijos reikalavimus. Nuo liepos 1 d. jau įsigaliojo pirmieji griežtinimai: nuo šiol atvykti į Lietuvą dirbti galima tik turint dirbą pilnu etatu, pasunkėjo atvykimo sąlygos iš Centrinės Azijos ir kitų trečiųjų šalių.
Taip pat verslas ir piliečiai ateityje turi žinoti, kad:
1) nuo 2025 m. pavežėjai, nesvarbu iš kur būtų atkeliavę, turės turėti ES ar Europos Ekonominės Erdvės šalyje išduotas teises;
2) jau yra numatyti ir netrukus įsigalios reikalavimai migrantams mokytis lietuvių kalbos – tai yra vienas iš svarbiausių įrankių, siekiant tinkamai integruoti užsienio piliečius.
Taip pat šiemet bus pirmą kartą nustatyta, kiek užsieniečių galės atvykti gyventi į Lietuvą 2025 m. Reguliavimas priimtas, sekant Estijos pavyzdžiu, į kurią per metus gali imigruoti vos 1300 trečiųjų šalių piliečių. Išimtys galioja IT sektoriaus ir startuolių darbuotojams, šeimų narių susijungimo atvejais, studentams, uždirbantiems 1,5 vidutinio darbo užmokesčio dalį, ES, JAV ir Japonijos piliečiams.
Lietuvoje kvotos nebuvo. Bet nuo 2025-ųjų jau bus. Maksimali imigracijos kvota gali būti didesnė nei Estijos dėl mūsų transporto sektoriaus, kuris kaimyninėje šalyje ne toks išvystytas, darbuotojų poreikio – iki 1,4 proc. gyventojų per metus. Konkretus migrantų, kuriems bus leista gyventi mūsų šalyje, skaičius bus nustatomas kasmet pagal poreikį, tad jis gali būti ir mažesnis nei Estijoje.
Tiesa, kvota migrantams taikoma nebus, kai jiems yra mokama 1,2 bruto darbo užmokesčio dalis, kas dabar siekia apie 2400 eurų, nes toks aukštas atlyginimas rodo šios kvalifikacijos darbuotojų trūkumą.
Taip pat lieka galioti kitos išimtys: piliečiai iš ES ir G7 šalių, aukštos kvalifikacijos specialistai, leidimą gavusių asmenų šeimos nariai, laikiną apsaugą gaunantys asmenys ar dėl humanitarinių priežasčių iš savo šalies išvykę migrantai ir studentai toliau galės laisvai keliauti į mūsų šalį.
Viena iš prioritetinių sričių – investavimas į technologijas
Toliau privalome ieškoti būdų, kaip skatinti investicijas į aukštąsias technologijas bei automatizaciją. Šią kadenciją Užimtumo tarnyba skyrė finansavimą aukštą pridėtinę vertę kuriančioms kvalifikacijoms ir kompetencijoms įgyti, finansuoja IT ir žaliosios ekonomikos darbo vietų steigimą.
Technologinis atsilikimas yra visos Europos problema, bet pas mus ji – ypač ryški. Turime intensyviai investuoti į savo vietinius startuolius, raginti tiek nuosavas, tiek užsienio technologijų kompanijas kurtis mūsų šalyje, tačiau taip pat turim skatinti ir tradicines įmones diegti technologijas, automatizuotis.
Na, o mūsų žmones, kurie vis dar pratę dirbti su kastuvu, turime skatinti mokytis ir tobulėti, kad ilgainiui jie neliktų be darbo.
Palyginus su Europos pavyzdžiais, turėtume mažiau reguliuoti technologijas ir daugiau ieškoti, kaip tinkamai jas pritaikyti. Tikiuosi, kad Lietuva pasimokys iš Suomijos, Estijos ir Nyderlandų klaidų bei saugos mūsų sėkmingus startuolius, nepadarys iš jų „Nokia“, „Philips“ ar „Skype“ atvejų, kuomet sparčiai kylančių įmonių augimas buvo sustabdytas bei skatins naujų įmonių kūrimąsi.
Darbo tikrai daug. Bet kol kas migracija dar nevirto socialine bėda. Išvenkime to, pasimokykime iš kitų Europos šalių klaidų, kad problemų ateityje nebūtų dar daugiau.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
