2022 rugsėjo 25 dieną vesdama laidą „LRT savaitė“ žurnalistė N. Pumprickaitė ją užbaigė štai tokia 18 a. mąstytojo citata „Gerai pagalvojus, tiesiog nuostabu, kiek mažai bet kokioje profesijoje iš tikrųjų reikalingas protas“. Šis nevykęs pašmaikštavimas buvo taikomas Laisvės frakcijos narėms Morganai Danielei ir Ieva Pakarklytei, pristačiusioms apsaugos nuo seksualinio smurto paketą, įvedantį į baudžiamąją teisę laisvanoriško aiškiai išreikšto sutikimo lytiniam aktui sąvoką.
Nepagarbiai atsiliepdama apie įstatymo autores (tiesiogiai nurodydama į „proto trūkumą“), gerbiama žurnalistė ne tik sumenkino šių Seimo narių autoritetą visuomenės akyse, bet ir pakenkė diskusijos kokybei ir krypčiai – šiaip ar taip įstatymas kalba ne apie asmenų savybes, bet apie aktualią moterų žmogaus teisių problemą.
Rudens sesijos pradžioje Laisvės frakcijos iniciatyva teikiamas moterų žmogaus teisių gynimui svarbus pasiūlymas – lytinis aktas be aiškaus asmens sutikimo laikytinas nusikaltimu. Iškart pastebėsime – kalba neina apie vienas kitą mylinčius ir gerbiančius asmenis.
Pagaliau įstatymai gina seksualinio smurto auką, bet ne smurtautoją. Pagaliau seksualinį nusikaltimą įvykdžiusiam asmeniui reikės įrodinėti savo nekaltumą, bet ne... aukai, kaip tai buvo iki šiol, visuomenei tyliai sutinkant ir nepastebint, kad visi tampame šio sunkaus nusikaltimo bendrininkais.
Kaip organizacija, dirbanti smurto prieš moteris įveikimo srityje 26 metus, galime papasakoti ne vieną Dievo keršto ir visuomenės sąmoningumo besišaukiantį išprievartavimo atvejį, kuomet seksualinės prievartos aukos dar patirdavo masyvų institucinį smurtą „objektyvių ir nešališkų“ teisėjų rankose, aukos tiesiog alpdavo teismuose, joms prireikdavo medikų pagalbos, kuomet tiek smurtautojas (smurtautojai, nes tai liečia ir asmenų grupės įvykdytus nusikaltimus), ir jų advokatai (teisininkai!) atvirai tyčiodavosi iš aukos, viešindavo smulkiausias nusikaltimo detales, galų gale reikalaudavo patraukti auką baudžiamojon atsakomybėn už šmeižtą – teisėjams savo ruožtu uždavinėjant neetiškus, auką atvirai žeminančius klausimus apie jos aprangos, elgesio ypatumus, įskaitant seksualinę istoriją, nors tai jau seniai draudžia tarptautiniai teisės aktai.
Taigi esame paklydę tarp 3 pušų. Jauna demokratija, tik prieš 30 m. susigrąžinusi nekaltumo prezumpcijos institutą, metėsi juo piktnaudžiauti visuose, pabrėžiame, visuose moterų žmogaus teisių pažeidimo bylose, deja, neišskiriant nei žiauraus nusikaltimo, Baudžiamajame kodekse įvardijamo kaip antras po nužudymo, koks ir yra išprievartavimas.
Taigi dar kartą pasidžiaukime, kad esame įvairių tarptautinių organizacijų nariai ir tarptautinių teisės aktų dalyviai. Juose senosios demokratijos sudėjo pačius svarbiausius demokratijos saugiklius, tokius kaip demokratinė valstybė visuomet yra nukentėjusiojo pusėje, o geriausia visuomenės sąmoningumo ugdymo priemonė yra įstatymai.
Valstybė, įstatymu nepasisakiusi prieš pačius žiauriausius moterų žmogaus teisių pažeidimus, negali savęs vadinti demokratine, nes demokratija negali būti pasiekta vienai lyčiai, vyrams, įskaitant smurtaujančius vyrus. Nepamirškime, Lietuvos Konstitucija įpareigoja ginti ir apsaugoti kiekvieną asmenį, nepriklausomai nuo jo lyties – taip taip, lyties, nes kaip tik šitą dažniausiai ir pamirštame.
Turime taip pat džiaugtis, kad į Seimą pagaliau atėjo nauja politikų karta, nes iki tol jame posėdžiavo heteronormatyvumą budriai saugantys pagyvenę vyrai, kurie dar ir šiandien nesibodi viešai trimituoti savo seksistinių pažiūrų – kuo verti „tarp mūsų mergaičių“ Gaižauskas, „nužmogėjusi kalė“ Bakas, „lezbių šou“ Valkiūnas, o kur dar A. Gedvilas, R. Žemaitaitis ir kiti.
O Seimo moterys, kurios iki šiol dar nesudaro net stipraus trečdalio Seimo narių, čia buvo „įleidžiamos“ tik griežtai jas filtruojant pagal pavojingumo/naudingumo patriarchatui kriterijų.
Nes tik tokiu būdu, tampant patriarchato meilutėmis, galima buvo tikėtis ten patekti. Dėl šios priežasties, tikėtina, Seime iki šiol sutinkamos tokios moterų žmogaus teisių priešės, kaip Vilija Aleknaitė Abramikienė, Agnė Širinskienė, Rita Tamašunienė, kas dar? Galbūt tai tokia yra moterims valdžios kaina?
Taigi nuoširdūs sveikinimai Laisvės partijai. Vienintelė politinė jėga Seime, kuri ir supranta, ir siekia spręsti pačias įvairiausias žmogaus teisių apsaugos ir įtvirtinimo problemas, kurių neišsprendus Lietuva negali vadintis demokratine valstybe. Kol kas tik šios Seimo frakcijos dėka (kur dingo Liberalų sąjūdis?? Ar jų liberalaus balso nesigirdi todėl, kad valdo patriarchatas ir frakcijoje beveik nėra moterų??) realiais veiksmais siekia naikinti sovietmečio įšalą, kaip faktai rodo, itin giliai įstrigusį didelės dalies Seimo narių, o ir daugelio iš mūsų, pasąmonėje.
Demokratinė valstybė todėl ir yra demokratinė, kad joje žmonėms gyventi gera – visoms piliečių grupėms užtikrinama teisė gerai jaustis, džiaugtis savo pilietinėmis teisėmis ir laisvėmis, kad pati valstybė yra tiek sąmoninga, kad ĮSTATYMU draudžia įvairias žalingas žmogaus sielą naikinančias, o todėl ir nusikalstamas praktikas. Galų gale, kad gina asmens, bet ne verslo interesus!
Visuomet gerbiau žurnalistę Nemirą Pumprickaitę už jos profesionalumą, lankstų prisiderinimą prie pašnekovo ir žmogiškai prasmingus klausimus. Tačiau ar dera visuomeninio transliuotojo, pašaukto rodyti atsakingos žurnalistikos pavyzdį, eteryje demonstruoti savo neišprusimą žmogaus teisių srityje ir dar puikuotis nevykusiomis 18 a. citatomis? Spręskite patys.
...o visgi kyla klausimas, ar net esant visiškai save realizavusia, iš pažiūros laisva ir nepriklausoma moterimi, kažkurioje pasąmonės kertelėje slepiame baimę ir lojalumą patriarchatui, nes gi kiekviena moteris, jei neketina tapti „auka“, turi visada prisiminti „kas galingas, tas teisingas“! O gal mes, moterys, taip giliai nepasitikime valstybe, jos gebėjimu apginti auką, kad pirma reakcija yra karčiai išjuokti net ir tokius bandymus??
Lygiai taip pat ties šia mąstymo paradigmos kaita (įstatymai turi ginti auką, bet ne smurtautoją), suklupo ir kompetentinga, tarptautinę patirtį turinti politikė Rasa Budbergytė ar ilgametis Liberalų sąjūdžio veikėjas Eugenijus Gentvilas. Regimai ir jie taip giliai įstrigę patriarchaliniame mąstyme, kad jiems sunku patikėti, kad dabar įstatymai gins ne smurtautoją, o auką.
Bet kuriuo atveju, sprendžiant iš aktyvios, nors ir dažnai nekorektiškos diskusijos visuomenėje, tikėtina, kad ledai, regis, pajudėjo ir mūsų kolektyvinėje sąmonėje – vyksta paradigmos kaita ir pradėsime mąstyti abiem pusrutuliais, efektyviai integruoti tiek vyrų, tiek moterų perspektyvą, žvelgiant į įvairias, giliai įsišaknijusias mūsų visuomenės ligas, kad atsisakysime ciniško ir abejingo (neutralaus!) stebėtojo pozicijos visur, kur kalba eina apie moterų bendruomenei svarbius įstatyminės bazės trūkumus ir pastangas jas taisyti.
Linkiu ir tikiuosi, kad Morganos Danielės ir Ievos Pakarklytės parengtos įstatymo pataisos Seime bus priimtos taip, kaip prieš 11 m. buvo priimtas pirmąjį šios srities proveržį ženklinęs Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas – 86 – UŽ, 1 – PRIŠ, 2 – SUSILAIKĖ.
Geriausi linkėjimai Lietuvos Seimui, siekiančiam pakelti savo prestižą artėjant naujiems rinkimams.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
