Pastaruoju metu moterų pilietinės organizacijos pakartotinai bando įžiebti diskusiją dėl naujosios Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo (toliau – ASAAĮ) redakcijos, kuri turėtų įsigalioti nuo 2023 metų liepos 1 d. Šis straipsnis – tai dar vienas mūsų bandymas informuoti visuomenę dėl jos raidai nepalankių tendencijų – iniciatyvų išeinančių iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – SADM), Seimo Žmogaus teisių komitetui aplaidžiai atliekant savo pareigą vykdyti parlamentinę kontrolę smurto prieš moteris įveikimo srityje.
Atsakingai pareiškiame – tai demokratijai nepalankūs procesai. Tiek naujoji įstatymo redakcija, tiek poįstatyminiai teisės aktai (Smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje tarybos nuostatos, Smurto artimoje aplinkoje prevencijos komisijos veiklos pavyzdinės nuostatos ir Smurto artimoje aplinkoje prevencijos komisijos rekomenduojama institucinė sudėtis) veikia priešingai oficialiajai Lietuvos politikai moterų ir vyrų lygybės srityje.
Smurto prieš moteris šeimoje problema, kuri turi būti sprendžiama remiantis žmogaus teisių apsaugos ir įtvirtinimo diskurso reikalavimais, yra iš jo išimama ir priskiriama socialinės atskirties ir rizikos sričiai, taip panardinant ją į neišsprendžiamų socialinių problemų liūną. Ir tai nepaisant to, kad jau dešimtmetį ši problema sėkmingai sprendžiama priėmus progresyvų ASAAĮ 2011 metais.
Atsižvelgiant į tai, kad naujoji ASAAĮ redakcija susilpnina (bet nesustiprina!) moterų žmogaus teisių apsaugą ir valstybės įsipareigojimų vykdymą, norėtume išryškinti svarbiausius šiuo metu galiojančio ASAAĮ privalomus, kuriais prieš jai įsigaliojant turėtų būti papildyta naujoji redakcija.
2011 metais priimtas ASAAĮ buvo išties revoliucingas – smurtas artimoje aplinkoje aiškiai įvardijamas kaip žmogaus teisių pažeidimas ir nusikaltimas, kuris dėl jo žalos visuomenei priskiriamas prie visuomeninę reikšmę turinčių veikų. Smurtas prieš moteris šeimoje pirmą kartą istorijoje išimtas iš privataus gyvenimo prieblandos ir jo užkardymas, kaltųjų baudimas ir aukų apsauga bei pagalba joms pripažinti valstybės atsakomybe. Įstatymo svarbą rodo tai, kad jam įsigaliojus 2011 m. gruodžio 15 d. iki metų pabaigos gauta 3500 kreipimųsi dėl smurto prieš moteris šeimoje/artimoje aplinkoje. Pažymėtina, kad 2010 metais valstybė oriai atsiskaitė už... 200 artimųjų smurto atvejų.
Tačiau svarbiausia priežastis, nulėmusi dramatiškai išaugusį kreipimųsi į policiją skaičių išviešinant iki tol nepastebimą vyrų smurtą prieš moteris šeimoje, yra tai, kad įstatymas įtvirtino valstybės garantuojamą (nemokamą) specializuotą kompleksinę (ne bendrą socialinę!) pagalbą šio nusikaltimo ir žmogaus teisių pažeidimo aukoms – visame pasaulyje atliekami tyrimai rodo, kad būtent kreipimųsi skaičiaus augimas yra tiesiogiai susijęs su specializuotos pagalbos aukoms prieinamumu (Denti ir Iammarino, 2021).
Aliarmo varpais yra verta skambinti todėl, kad, kaip jau minėta, naujojoje įstatymo redakcijoje iškyla grėsmė būtent šiai esmingiausiai jo daliai – klientui draugiškos specializuotos kompleksinės pagalbos aukoms sistemai. Naujoji redakcija nebeakcentuoja specializuotos kompleksinės pagalbos svarbos ir atveria kelią jos silpninimui, nepagrįstai plečiant galimų tokios pagalbos teikėjų ratą, nenustačius jiems jokių veiklos turinio ir/ar organizavimo kriterijų.
Mūsų buvo ne kartą klausta, o argi taip jau blogai, kad norima išplėsti pagalbos teikėjų ratą? Atsakant į šį klausimą pateikiame išsamesnę istorinę pagalbos smurtą ir prievartą patiriančioms moterims raidos apžvalgą, pristatysime feministine teorija ir praktika grindžiamą specializuotos pagalbos modelį.
„Moterų prieglaudos“ ar apsauga nuo smurto jų pačių namuose?
Apžvelgiant pagalbos sistemos smurtą ir prievartą patiriančioms moterims raidą, pastebime, jog istoriškai nebuvo skiriama pakankamai dėmesio moterų galių ir poreikių pripažinimui. Buvo susitelkiama į trumpalaikės dėl smurto šeimoje moters patiriamos rizikos vertinimą ir momentines pastangas šią riziką mažinti. Labiausiai paplitęs to pavyzdys – moterų ir vaikų talpinimas į prieglaudą, paliekant smurtautoją vienvaldžiu būsto šeimininku.
90–aisiais ir 2000–aisiais vis labiau ėmė ryškėti tokios pagalbos neadekvatumas sprendžiant smurto prieš moteris problemą. Šiuo metu pripažįstama, jog ši praktika yra ydinga bent dviem aspektais – pirma, atsakomybė perkeliama nuo smurtautojo aukai, kuri turi bėgti ir slėptis, patirti suvaržymus ir tuo pačiu patenka į pažeidžiamą prašančiojo poziciją, tai yra tampa priklausoma nuo sistemos noro ir galimybių ją „priglausti“ ir „paslėpti“. Antra, tiek smurtą patyrusi moteris, tiek pati smurto prieš moteris problema yra paslepiama nuo visuomenės akių tam, kad netrikdytų patriarchalinės visuomenės ramybės ir snūduriavimo ant pasiektos „demokratijos vienai lyčiai“ laurų.
Pirminė nuostata, kad geriausia pagalba smurto šeimoje aukoms yra prieglauda, t. y., kad moteris ir vaikai turi bėgti ir slėptis nuo smurtautojo, yra keičiama naująja apsaugos ir pagalbos paradigma – visus nepatogumus dėl smurtinio elgesio turi patirti smurtautojas, o moterims ir vaikams turi būti teikiama apsauga ir specializuota kompleksinė pagalba jų pačių namuose, atliepiant jų realius (ir, be abejo, skirtingus) pagalbos poreikius.
Tarptautinė skėtinė organizacija Moterys prieš smurtą Europoje (angl. Women Against Violence Europe, WAVE) ėmėsi pristatyti progresyvią pagalbos teikimo paradigmą organizacijoms ir institucijoms veikiančioms Europos Tarybos erdvėje. Šiuo tikslu suburta tarptautinė darbo grupė 2020 metais parengė metodines rekomendacijas, kuriose naujoji paradigma pristatoma kaip moters galių ir poreikių pripažinimu grįstos pagalbos modelis (angl. Strengh Based Needs Led Aproach). Abi šio straipsnio autorės dalyvavo parengiant metodines rekomendacijas ir pristatė progresyvų Lietuvos pasirinktą pagalbos modelį, kuris sėkmingai jau dešimtmetį veikia mūsų šalyje.
Visuotinai pripažįstama, jog būtent ši paradigma, bet ne socialinių paslaugų modelis, turėtų rasti kelią ne tik į pagalbą moterims teikiančių nevyriausybinių organizacijų, bet ir į šioje srityje veikiančių valstybės ir savivaldybių institucijų praktikas, t.y. ne leisti „praryti“ specializuotą pagalbą generinėms socialinėms paslaugoms, ką programuoja naujoji ASAAĮ redakcija, bet atvirkščiai – stiprinti specializuotos pagalbos teikimą, atsisakant lyčiai neutralios bendrosios socialinės pagalbos principų taikymo smurto prieš moteris šeimoje atvejais.
Specializuota kompleksinė pagalba ir lyčiai jautrus požiūris vs bendroji socialinė (generinė) pagalba
Feministinis moters galių ir jos poreikių pripažinimu grįsto konsultavimo metodas pabrėžia, jog moterys smurtą patiria kitaip nei vyrai. Su lytimi susijusius smurtinius nusikaltimus dažniausiai atlieka vyrai, o šis smurtas kyla iš lyčių nelygybės (JTO, 1993). Būtent dėl šios priežasties moterims yra reikalingos tik moterims skirtos pagalbos formos (angl. women–only services) ir tokios pat erdvės (angl. women–only spaces).
Moters galių ir jos poreikių pripažinimu grįstas pagalbos teikimo modelis išryškina galios ir kontrolės vaidmenį, kuomet vyrų prieš moteris naudojamas smurtas nulemia subordinuotą moters padėtį šeimoje ir visuomenėje. Partnerio taikoma žalojanti kontrolė (angl. coercive control) yra smurto artimoje aplinkoje šerdis, tai yra gniuždantis elgesio modelis, kuris taip pat aktyvuoja ir kitas smurto formas, tokias kaip ekonominis, fizinis, seksualinis smurtas.
Evan Stark, teismo medicinos srityje dirbanti socialinė darbuotoja ir knygos „Žalojanti kontrolė“ (Oxford, 2007) autorė pateikia tokį žalojančios kontrolės apibrėžimą: „žalojantis kontrolė – tai tam tikra elgesio strategija, kurią taiko smurtautojas baugindamas, menkindamas, izoliuodamas moterį kartu su dažna, bet neryškiai išreikšta fizine bei seksualine prievarta“ (Stark, 2013). Tai yra tyčinis veiksmas, kuriuo smurtautojas perima partnerės gyvenimo kontrolę, menkindamas jos asmenį, jos fizinius ir psichinius gebėjimus.“ (Stark, 2009).
Pažymėtina, kad vyrų smurtas prieš moteris šeimoje – tai sąmoningas, motyvuotas, pasikartojantis arba cikliškas reiškinys, tai piktnaudžiavimas galia partnerės atžvilgiu ir negali būti aiškinamas alkoholizmu, bedarbyste, skurdu ar kitomis išimtinai socialinės rizikos problemomis. Bandant teigti, kad smurtas kyla iš atskirties ir rizikos, priežastis sukeičiama su pasekme, situaciją apverčiant aukštyn kojom – būtent neužkardytas iš kartos į kartą patiriamas smurtas kuria atskirtį ir riziką ir yra tikroji viso nusikalstamumo subrandinimo terpė.
Taikant moters galių ir jos poreikių pripažinimu grįstą konsultavimą, aiškus galios dinamikų įsisąmoninimas padeda pagalbą moterims teikiančių organizacijų darbuotojoms modeliuoti sveiką galios išraišką santykiuose su klientėmis. Moterys yra matomos kaip lygios, tokios pat moterys kaip ir konsultantės, ir siekiama užsitikrinti bendradarbiavimą dar prieš imantis bet kokių pagalbos veiksmų. Bendradarbiaujant pagalbos planavimo procese, didžiausias dėmesys skiriamas moters patirtims, poreikiams, motyvacijai ir pasirengimui veikti tam tikra kryptimi.
Pagalbos moterims teikimas tokiose organizacijose apima taip pat ir platesnio socialinio konteksto analizę, įvardijant struktūrines smurto prieš moteris priežastis, glūdinčias visuomenės sanklodoje – „smurtas prieš moteris yra istoriškai susiklosčiusių nelygių vyrų ir moterų galios santykių išraiška, kuri lėmė vyrų dominavimą moterų atžvilgiu bei moterų diskriminavimą ir užkirto kelią visavertei moterų pažangai“ (Europos Taryba, 2011).
Atradusios savo kolektyvinį balsą moterys kartu meta iššūkį galios struktūroms, atsakingoms už priespaudą tiek asmeninių santykių, tiek socialiniame lygmenyse. Tuo būdu moterų judėjimas prieš smurtą prieš moteris tampa demokratizuojančia ir visuomenės atsparumą didinančia jėga, ko geriausias pavyzdys yra Šiaurės šalys, iš esmės sukūrusios gerovės valstybę visiems savo piliečiams.
Ir pabaigai, tikimės visgi sulaukti platesnės diskusijos šia tema ir aktyviosios piliečių visuomenės dalies susitelkimo reikalaujant, kad būtų išsaugotas Lietuvą iš daugelio Europos šalių pozityviai išskiriantis specializuotos kompleksinės pagalbos modelis. Jį įgyvendinant smurtą ir prievartą patiriančios moterys gauna joms reikalingą klientui draugišką specializuotą kompleksinę pagalbą iš pilietinį įgalinimą joms teikiančių moterų nevyriausybinių organizacijų, sukaupusių didžiulę kompetenciją ir tokios pagalbos teikimo praktiką ir veikiančių lyčių lygybės ir moterų žmogaus teisių apsaugos srityje.
Būtent dėl šių priežasčių, moterų nevyriausybinės organizacijos vis dėlto tikisi, kad sveikas protas ir siekis sutvirtinti demokratijos pagrindus nugalės radikaliosios dešinės lobistų įtakas, šiuo metu matomas tiek naująją ASAAĮ redakciją parengusioje LR SADM, tiek ir už ją balsavusiame Seime.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
