Naujoji Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo (toliau – ASAAĮ) redakcija priimta 2022 metų kovo 14 d. turėtų įsigalioti 2023 liepos 1 d. Įstatymo redakcija jau buvo kritikuota piliečių visuomenės (žr. mūsų kovo mėnesį publikuotą straipsnį „Nemokšiškumas taip pat gali būti ideologizuotas“), o pastaruoju metu visuomenei pateikti ir poįstatyminiai teisės aktai, tokie kaip Smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje tarybos nuostatos, Smurto artimoje aplinkoje prevencijos komisijos veiklos pavyzdinės nuostatos ir Smurto artimoje aplinkoje prevencijos komisijos rekomenduojama institucinė sudėtis.
Akivaizdu, kad nepaisant ekspertų perspėjimų traukinys važiuoja tolyn demokratijai nepalankia kryptimi. Dar kartą klausiame, ar suspėsime pasipriešinti moterų žmogaus teisių siaurinimo buldozeriui iki įstatymui įsigaliojant? Kas imsis politinės lyderystės? Ar atsiras Seime progresyvi demokratinė jėga, galinti pasipriešinti galimai radikalios dešinės inspiruotai ir Kremliaus oligarchų apmokėtai hibridinio karo atmainai – atakai prieš moterų žmogaus teises Lietuvoje?
Yra sunku stebėti, kaip Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) viceministrė, kuriai patikėta kuruoti lyčių lygybės sritį, puola ant kaklo viešai įvardintai radikaliosios dešinės lobistei parlamentarei V. Aleknaitei-Abramikienei, kuomet svarstant įstatymo projektą pati negali atsakyti nė į vieną užduodamą klausimą dėl apgailėtino įstatymo turinio, įskaitant klausimą: „kodėl nepasitelkiate savo ekspertų“?
Žinoma, ministrė privalo pasitikėti savo komanda, tačiau jau šios kadencijos pradžioje esame perspėjusios tiek premjerę, tiek ir SADM ministrę dėl to, kad gerb. V. Augienės kuruojama sritis visąlaik bus neišspręstų problemų ir neatsakytų iššūkių sritimi. Ar moterų žmogaus teisių įtvirtinimo ir lyčių lygybės apskritai problematika yra tokia nesvarbi, kad nepaisant ekspertų perspėjimo ir akivaizdžių šiuos nuogąstavimus patvirtinančių faktų, ji ir toliau atiduodama į kompetencijos ir geros valios stokojančių asmenų rankas??
Problemiškiausia yra ir potencialiai daugiausia žalos gali sukelti tai, kad iš naujosios ASAAĮ redakcijos teksto išnyko aiškus įvardijimas, kad smurtas artimoje aplinkoje yra žmogaus teisių pažeidimas.
Ne mažesnį susirūpinimą kelia ir specializuotos kompleksinės pagalbos reglamentavimas. Nesuvokiama, kodėl stengiamasi atsisakyti per dešimtmetį pasitvirtinusios gerąją Europos ir pasaulio praktiką atitinkančios, o, svarbiausia, tikslinei grupei, smurtą ir prievartą patiriančioms moterims vienareikšmiškai patrauklios specializuotos kompleksinės pagalbos sistemos.
Pažymėtina, kad ši pagalba jau dešimtmetį yra teikiama moterų pilietinių organizacijų (18 ir daugiau), vykdančių Specializuotos kompleksinės pagalbos centrų (SKPC) funkcijas visoje Lietuvoje. Ji yra klientui draugiška, nehierarchinė arba moterų pagalba moterims. Ši pagalba grįsta feministine teorija ir praktika pripažįstančia, kad smurtas artimoje aplinkoje kyla iš istoriškai susiklosčiusios nelygios moterų ir vyrų padėties patriarchalinėje visuomenėje ir šeimoje ir todėl yra su lytimi susijęs smurtas arba vyrų smurtas prieš moteris. Tai yra kolektyvinė visos moterų bendruomenės trauma – savo sutuoktinio ar partnerio smurtą bet kuriame savo gyvenimo etape gali patirti kiekviena moteris, nepriklausomai nuo išsilavinimo, socialinės padėties, karjeros, kt.
Iš įstatymo teksto išnykus nuorodai, kad smurtas artimoje aplinkoje yra ne tik nusikaltimas, bet ir žmogaus teisių pažeidimas, toliau išplaunama šio įstatymo specifika, įtvirtinanti, jog šio nusikaltimo ir žmogaus teisių pažeidimo aukoms yra būtina ne bendra socialinė, o specializuota kompleksinė pagalba. Specializuota kompleksinė pagalba yra grindžiama žmogaus teisių diskurso reikalavimais, o socialinių paslaugų įstaigų, kurioms atveriamas kelias vadintis, bet ne tapti Specializuotos kompleksinės pagalbos centrais, veiklą reglamentuoja Socialinių paslaugų įstatymas, skirtas socialinės atskirties ir rizikos grupių problemų sprendimui. Tai yra išėjusiems iš įkalinimo įstaigų, valkataujantiems, stokojantiems socialinių įgūdžių, kt. asmenims, kurių atžvilgiu valstybė turi pozityvią pareigą prisiimti dalinės globos funkcijas. Teikiant pagalbą smurtą ir prievartą patiriantiems asmenims reikalingos visiškai kitos kompetencijos ir darbo organizavimas.
Negalima ekstrapoliuoti veiklos algoritmų, pritaikytų socialinę atskirtį patiriančių asmenų grupei (6–7 proc. populiacijos), bandant išspręsti visą visuomenę smelkiančią ir visus socialinius sluoksnius paliečiančią smurto problemą. Čia reikalinga veiksminga specializuota pagalba, leidžianti pasipriešinti smurtui, įveikti išmoktą bejėgiškumą, išeiti iš ydingo smurto rato ir sukurti naują gyvenimą sau ir savo vaikams – gyvenimą be smurto ir prievartos. Asmuo turi kilti visuomenės laiptais aukštyn ir įsitvirtinti šviesiojoje gyvenimo pusėje kaip veiksnus, atsakingas asmuo, galintis skirti visas jėgas ir asmenybės resursus bendro gėrio kūrimui, bet ne būti bloškiamas į socialinę atskirtį.
Grįžtant prie aukščiau minimų poįstatyminių teisės aktų (Smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje tarybos nuostatos, Smurto artimoje aplinkoje prevencijos komisijos veiklos pavyzdinės nuostatos ir Smurto artimoje aplinkoje prevencijos komisijos rekomenduojamos institucinė sudėtis), nuostabą kelia tai, jog jų turinys netgi neišplaukia iš paties įstatymo teksto. Jie yra dar vienas žingsnis, atgal mažinantis pilietinių organizacijų autonomiją ir visiškai prasilenkia su valstybės įsipareigojimais stiprinti piliečių visuomenę didesne apimtimi perduodant NVO arba piliečių susivienijimams valstybės funkcijų vykdymą.
Šie poįstatyminiai teisės aktai veikia priešingai ir dėl to verta labai susirūpinti – juos rengę asmenys arba nežino valstybės politikos, arba sąmoningai veikia prieš ją. Vėlgi pažvelkime į Rytus – tiek Rusijoje, tiek Baltarusijoje, tiek didele dalimi Vengrijoje ir Lenkijoje stiprėjančios diktatūros, visų pirma, pasistengia susidoroti su pilietinėmis organizacijomis, palaipsniui siaurindamos jų autonomiją, o ilgainiui ir visiškai jas eliminuodamos. Turime pripažinti, jog šie poįstatyminiai teisės aktai veikia būtent taip ir yra nesuderinami tiek su žmogaus teisių apsaugos diskursu, tiek ir pilietinės visuomenės prerogatyva vykdyti aktyvią valstybės ir savivaldybių institucijų darbo stebėseną.
Pirmiausia, būtent moterų pilietinės organizacijos vykdančios SKPC funkcijas prilyginamos ir net subordinuojamos biudžetinėms socialinių paslaugų įstaigoms, kas šiuo atveju yra akivaizdus nusižengimas tarptautiniams Lietuvos įsipareigojimams. Sprendžiant smurto prieš moteris problemą yra paneigiamas moterų pilietinių organizacijų įdirbis, sukaupta būtent šios srities kompetencija ir specialiosios žinios, kurios gali turėti reikšmingos įtakos prevencijos, apsaugos ir pagalbos efektyvumui.
Pavyzdžiui, Smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje tarybos nuostatų 8 str. tvirtina, jog iš 15 nacionalinės Tarybos narių tik trys yra SKPC, o kitas keturias nevyriausybines organizacijas deleguoja Nevyriausybinių organizacijų taryba. Netgi paliekant nuošalyje klausimą, ar ši taryba kada nors domėjosi moterų žmogaus teisių ir smurto prieš moteris įveikimo sritimi, išlieka klausimas, ar gali būti pilietinės organizacijos verčiamos jungtis į kokias nors bendras asocijuotas struktūras tam, kad įgytų teisę spręsti savo kompetencijos sričiai priklausančias problemas?
Kitaip tariant struktūriškai įtvirtinamas moterų pilietinių organizacijų išstūmimas iš viešosios erdvės, praktiškai atimant iš jų aktyvaus veikėjo statusą – moterų pilietinėms organizacijoms užkertamas kelias tiesiogiai dalyvauti priimant visai moterų bendruomenei svarbius sprendimus. Sukuriama kolizija tarp pačių nevyriausybinių organizacijų, moterų pilietinės organizacijos ne tik subordinuojamoms valstybės instancijoms, bet ir kitoms, su moterų žmogaus teisių sritimi nesusijusioms nevyriausybinėms organizacijoms, kurioms suteikiama galia „leisti“ ar „neleisti“ pastarosioms dalyvauti Tarybos veikloje!
Antra, šie poįstatyminiai teisės aktai prieštarauja vienam pagrindinių demokratijos principų – piliečių visuomenės aktyvumo skatinimo arba dalyvavimo principui. Norintys stebėti Tarybos ar Komisijos darbą, sutinkamai su šių teisės aktų 16 ir 15 str., privalo raštiškai (su el. parašu) pasikreipti į Tarybą ar Komisiją, kur jos ar jo prašymas bus svarstomas iki 3 mėnesių, o teisę dalyvauti, jei tokia ir būtų suteikta, asmuo galės realizuoti... po šešių mėnesių! Akivaizdžiai tada, kai jai ar jam rūpima problema bus arba išspręsta be jo, arba jai ar jam nedalyvaujant sušluota po kilimu. Traukinys jau bus toli nuvažiavęs be smalsaus piliečio. Štai puikiosios sovietmečio praktikos „Tamsta, nesirūpink – už tave jau yra pasirūpinta – valdžia žino geriau!“.
Jei visgi tai ne piktavališkumo, o nepakankamos kompetencijos išdava, būdami šios srities ekspertais („kodėl nepasitelkiate savo ekspertų?“) dar kartą skubame į pagalbą valstybės tarnautojams – visų šių problemų pagrindinė šaknis yra lyčiai neutrali kalba. Ji „paslepia“ moterų žmogaus teisių problematiką, panardinant ją į neišsprendžiamų socialinių problemų liūną.
Kaip kertinė problema tai buvo įvardinta jau 1993 metais Vienoje vykusioje JT Pasaulinėje žmogaus teisių konferencijoje, kuri ir paskelbė, kad smurtas prieš moteris šeimoje yra moterų žmogaus teisių pažeidimas, o moterų žmogaus teisių apsauga ir įtvirtinimas yra aktualioji žmogaus teisių diskurso dalis.
Primename, jog tarptautinės sutartys, konvencijos, deklaracijos, kurių dalininkė yra ir Lietuva, taip pat ES direktyvos, kurios, kaip žinia, yra tiesioginio taikymo dokumentai, nuolat kartoja, kad smurtas artimoje aplinkoje yra su lytimi susijęs smurtas arba vyrų smurtas prieš moteris, arba smurtas, kurį viena lytis patiria neproporcingai dažniau, TODĖL sprendžiant su lytimi susijusio smurto problemą, būtina vartoti lyčiai specifinę kalbą.
Įtvirtinus šį principą būtų atvestas naujas SADM kaip lyčių lygybės ministerijos veiklos puslapis, o nekompetentingi arba valstybinei lyčių lygybės politikai prieštaraujantys asmenys negalėtų užimti atsakingų pozicijų ir toliau kenkti demokratiniams procesams Lietuvoje.
Baigdami, kviečiame perrašyti tiek ASAAĮ projektą, tiek ir poįstatyminius teisės aktus lyčiai specifiška kalba, kas atitiktų Lietuvos deklaruojamą viešąją politiką išplaukiančią iš tarptautinių Lietuvos įsipareigojimų. Primename, jog ta pati ministerija, SADM, jau kitais metais rengs eilinę periodinę ataskaitą JT Moterų diskriminacijos panaikinimo komitetui apie pasiektą pažangą gerinant moterų padėtį ir mažinant galios skirtumus tarp moterų ir vyrų visose visuomenės gyvenimo ir veiklos srityse. Ką įrašysime į šią ataskaitą? Ar spėsime esamą padėtį pakeisti? Juk moteriausybė – tai skamba išdidžiai!
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
