Su JAV spaudimu dėl Grenlandijos susidūrusios Danijos politikas Larsas-Christianas Braskas perspėja, kad po kadencijos vidurio rinkimų JAV prezidentas Donaldas Trumpas galėtų skelbti apie tariamai suklastotus rezultatus, kurstyti riaušes ir galiausiai įvesti karo padėtį.
Tokį pesimistinį scenarijų jis išdėstė Helsinkyje vykusioje 78-ojoje Šiaurės Tarybos sesijoje. „Manęs jau niekas, ką galėtų padaryti D. Trumpas, nebenustebintų“, – interviu LRT.lt sako jis.
INTERVIU TRUMPAI
- L.-C. Braskas baiminasi, kad po nesėkmės kadencijos vidurio rinkimuose D. Trumpas galėtų ginčyti rezultatus, kurstyti riaušes ir net įvesti karo padėtį.
- Remdamasis Danijos patirtimi dėl Grenlandijos, Ukrainai ir kitoms šalims jis pataria nepasiduoti JAV spaudimui, aiškiai nubrėžti raudonąsias linijas ir kalbėti apie patiriamą neteisingumą viešai.
- D. Trumpo pareiškimus apie neva JAV atiduotą Grenlandiją politikas vertina kaip bandymą įtikinti Amerikos rinkėjus savo laimėjimais.
- Rusijos hibridinių grėsmių akivaizdoje jis ragina Šiaurės ir Baltijos šalių tarnybas keistis informacija, dalytis patirtimi ir rengti ne tik karines, bet ir bendras civilines pratybas.
- Pasak politiko, krizėms turi ruoštis visa visuomenė – gyventojai, įmonės ir institucijos turi žinoti, kaip išsilaikytų nutrūkus būtiniausių paslaugų teikimui.
Remdamasis Danijos patirtimi derantis su D. Trumpo administracija dėl Grenlandijos, JAV spaudimą patiriančiai Ukrainai jis pataria laikytis tvirtos pozicijos, aiškiai nubrėžti raudonąsias linijas ir viešai kalbėti apie patiriamą neteisingumą.
Kalbėdamas apie Rusijos hibridinį karą Europoje, politikas ragina Šiaurės ir Baltijos šalių tarnybas glaudžiau bendradarbiauti – dalytis patirtimi, operatyviai keistis informacija ir rengti bendras pratybas.
Danijos parlamentaras ir Šiaurės Tarybos narys L.-C. Braskas yra vienas iš atnaujintos Šiaurės šalių visuomenės atsparumo strategijos autorių, prisidedantis prie regiono pasirengimo krizėms ir saugumo stiprinimo. Spalio pabaigoje jis išrinktas nuo 2027 m. būti Šiaurės Tarybos prezidentu.
– Rugsėjį Danijos žvalgyba perspėjo apie Rusijos eskaluojamą hibridinį karą Europoje, planuojamus sabotažo aktus Danijoje ir nedidelę, tačiau augančią riziką dėl ribotų karinių įsiveržimų į su Rusija besiribojančias NATO valstybes. Europos visuomeniniai transliuotojai šį mėnesį nustatė, kad per pusmetį Europoje buvo įvykdytos arba planuotos mažiausiai 54 fizinės hibridinės atakos. Kokios yra ryškiausios pasirengimo spragos Šiaurės ir Baltijos šalyse? Kam vyriausybės turėtų teikti pirmenybę, reaguodamos į šias grėsmes?
– Esmė labai paprasta: kalbėtis, būti atviriems, palaikyti ryšį ir, jei reikia, kartu treniruotis, rengti bendras pratybas, pavyzdžiui, dėl vandens tiekimo ar elektros infrastruktūros apsaugos.
Tai galime daryti parlamentiniu lygmeniu, tačiau manau, kad dar svarbiau bendradarbiauti operatyviniu lygmeniu. Pavyzdžiui, mūsų ekstremaliųjų situacijų tarnybų darbuotojai turėtų tiesiogiai bendrauti su Suomijos ar Latvijos atitinkamų tarnybų darbuotojais.
Reikia dalytis informacija, mokytis iš įvykusių incidentų ir užtikrinti tiesioginio ryšio liniją, kuria būtų galima paskambinti ir pasakyti: „Štai, kas dabar vyksta. Turėkite omenyje, kad tai gali paveikti jūsų kabelius, jungiančius vieną ar kitą vietą“ ir panašiai.
(...) Jeigu kas nors nutinka, gebėjimas palaikyti ryšį ir gauti informaciją yra nepaprastai svarbus. Tai matome iš karo Ukrainoje – vanduo, elektra ir kita ypatingos svarbos infrastruktūra yra gyvybiškai svarbūs dalykai.
Kiekviena šalis turi padaryti viską dėl savo saugumo. Apie tai kalba NATO sutarties 3-iasis straipsnis (įpareigojantis sąjungininkes individualiai ir kolektyviai stiprinti savo gebėjimą atsispirti ginkluotam užpuolimui – LRT.lt). Tačiau jeigu suomiai jau yra susidūrę su kokia nors situacija ir gali pasidalyti įgyta patirtimi su danais ar mumis visais, būtent taip ir turėtume elgtis.
Visi – pilietinė visuomenė, įmonės ir kiti – turi suvokti grėsmes ir turėti planą, ką daryti, jeigu nutrūktų ryšys ar elektros tiekimas. Tai visos visuomenės reikalas. Ne vien politikų. Tiesą sakant, politikai tikrai nėra tie, kurie žino, kaip tokias problemas išspręsti.
Vienintelis dalykas, kurį galime padaryti, – pasakyti: „Pasirūpinkite, kad galėtumėte išgyventi.“ Pavyzdžiui, jeigu esate ligoninė, turite turėti generatorių ir dyzelino atsargų jam maitinti.
– NATO sulaukia nemažai kritikos, kad jos atsakas į Rusijos hibridines atakas ir sabotažo išpuolius yra per silpnas. Ar Šiaurės ir Baltijos šalys galėtų kartu imtis papildomų priemonių, kurios padidintų tokių veiksmų kainą Maskvai ir atgrasytų Rusiją nuo provokacijų? Ar apie tai diskutuojama regioniniu lygmeniu?
– Mes nuolat diskutuojame, ką galėtume padaryti ir kaip aiškiai parodyti, kad gana yra gana.
Tačiau jeigu nenorime pradėti karo, turime kalbėtis su ambasadomis, kreiptis į tos šalies, kurioje įvyko incidentas, ambasadorių. Galime išsiųsti kai kuriuos jų diplomatus ar imtis panašių priemonių.
Galimybių neturime daug. Mes juk nepradėsime siųsti dronų į Kaliningrado uostą ar daryti ko nors panašaus. Tuomet tai jau karas.
Galima ginčytis dėl terminų – vadiname tai hibridiniu karu ar hibridinėmis atakomis, tačiau iš esmės tai yra karas, tik vykstantis netradiciniu būdu.
– Bet iš esmės tai yra vienpusis karas, nes esame puolami.
– Taip.
– Tačiau galime tik gintis, negalime atsakyti tuo pačiu?
– Ne. Nes tokių veiksmų nepakanka, kad juos būtų galima pripažinti karo veiksmu. Tačiau akivaizdu, kad tai yra provokacijos, trikdymas.
Be to, yra ir įrodymų klausimas. Ar tikrai tai buvo jie (rusai)? Danijoje turėjome incidentų su dronais ir mūsų vyriausybė labai greitai pareiškė, kad už jų – užsienio valstybės. Tačiau praėjus maždaug trims mėnesiams, kai buvo išanalizuoti visi duomenys, kilo klausimas: ar tikrai taip buvo?
Man regis, mes net sugebėjome paleisti šūvius virš Danijos skridusio Norvegijos lėktuvo kryptimi. Taigi galima sureaguoti ir pernelyg skubotai. Reikia protingai pasirinkti, kaip reaguoti.
(L.-C. Braskas kalba apie 2025 m. rugsėjį įvykusį incidentą, kai Danijos kariai paleido 43 šūvius į įtariamus dronus, tuo metu virš karinio poligono skrendant Norvegijos keleiviniam lėktuvui. Danijos kariuomenė iš pradžių neigė, kad šaudymo metu virš poligono skrido keleivinis lėktuvas, tačiau šių metų spalio 1 d. pripažino, kad abu įvykiai vyko tuo pat metu. Vis dėlto kariuomenė tvirtina, kad į patį lėktuvą nebuvo šaudoma ir jam pavojaus nekilo – LRT).
– Pakalbėkime apie Baltijos jūros saugumą. 2025 m. sausį NATO pradėjus misiją „Baltijos sargybinis“, atrodo, kad sumažėjo su Rusijos šešėliniu laivynu siejamų incidentų, kai yra pažeidžiami povandeniniai kabeliai. Tačiau įtampos netrūksta. Pavyzdžiui, rugsėjį Rusijos karo laivas paleido signalines raketas į jį stebėjusį Danijos karinį sraigtasparnį. Kokie didžiausi iššūkiai išlieka užtikrinant Baltijos jūros saugumą?
– Tai milžiniška teritorija. Negalime visko aprėpti. Galbūt tai įmanoma naudojant palydovus, tačiau tuomet esame priklausomi nuo kitų valstybių, tiksliau, nuo kitų stebėjimo sistemų.
Žinau, kad suomiai pradėjo naudoti technologiją, leidžiančią stebėti didelius plotus net esant debesuotumui ar prastiems orams. Tai palydovai, galintys stebėti labai dideles teritorijas. Tačiau jeigu norėtume jūroje nuolat laikyti laivus – su įgulomis ar be jų – kad jie saugotų, pavyzdžiui, povandeninius kabelius, tai būtų pernelyg sudėtinga ir brangu.
Manau, kad stebėjimui turime pasitelkti šiuolaikines technologijas. Kai pastebime įtartiną laivo elgesį, pavyzdžiui, kai jis tam tikroje vietoje plaukioja nuleidęs inkarą, reikia reaguoti.
Suomiai buvo pirmieji, kurie įsilaipino į tokį laivą ir iš esmės pasakė: „Palaukite, vyručiai. Mes matome, kad darote tai, ko neturėtumėte daryti.“
Būtent čia informacijos mainai yra ypač svarbūs. Jei toks laivas nebūtų sulaikomas ir nuplukdomas į Suomijos uostą, jis gali plaukti toliau ir nutraukti kabelį prie Gotlando arba net pietinėje Baltijos jūros dalyje, kur eina kabelis tarp Vokietijos ir Danijos.
Tačiau tai milžiniška teritorija, kurią reikia stebėti. Joje yra labai daug svarbios infrastruktūros. Pats žinote, kiek laivų kasdien plaukioja Baltijos jūroje. Ir ne visi jie yra blogiukai.
– Šių metų Šiaurės Tarybos sesijos tema yra visapusis regiono šalių saugumas. Koks yra Baltijos valstybių vaidmuo Šiaurės šalių saugumo iniciatyvose? Ar manote, kad jos turėtų būti labiau įtrauktos į regioninius planus?
– Mes visi turėtume labiau įsitraukti. Baltijos valstybės yra mažos, jūs esate šalia Rusijos. Tikriausiai mes turėtume jums padėti labiau negu jūs mums. Tačiau visi esame NATO nariai ir tai suteikia saugumo. Pavyzdžiui, Danija neseniai Latvijoje dislokavo apie 800 karių. Tarptautinių pajėgų buvimas jūsų šalyse atgraso Rusiją.
Ar galėtumėte padaryti daugiau? Taip. NATO sutarties 3-iasis straipsnis – turite gebėti apsiginti patys. Ar tai įmanoma? Atsižvelgiant į jūsų šalies dydį, jeigu Raudonoji armija staiga įsiveržtų, labai tuo abejoju. Ypač turint omenyje šiuolaikinio karo patirtį, kurią dabar yra sukaupę rusai. Tačiau, pagal 3-iąjį straipsnį, visi turėtume gebėti apsiginti kiek įmanoma geriau. Visi turime apie tai galvoti. Net Danija turi apie tai galvoti, nes nesu tikras, ar mes patys sugebėtume apsiginti.
– Esate vienas iš atnaujintos Šiaurės šalių visuomenės atsparumo strategijos autorių. Kokios, jūsų nuomone, yra svarbiausios jos rekomendacijos ar iniciatyvos saugumo srityje? Kokių pokyčių tikitės?
– Tikiuosi, kad šios strategijos rezultatas bus atsparesnė Šiaurės šalių visuomenė. Taip pat tikiuosi, kad kiti galės pasimokyti iš mūsų požiūrio ir struktūros, iš to, kaip ketiname visa tai įgyvendinti. Norėčiau, kad šį modelį būtų galima tiesiog nukopijuoti ir pritaikyti kitur. Svarbiausia, kad ištikus krizei visuomenė galėtų toliau funkcionuoti bent jau didžiąja dalimi. Būtent tam ir skirtas šis planas.
Negalime pasiruošti absoliučiai viskam. Kad ir Danija. Jeigu būtų sutrikdytas dviejų didžiausių elektrinių darbas, nesvarbu, kokius planus būtume parengę, susidurtume su rimtomis problemomis. Galbūt galėtume gauti elektros iš Norvegijos ar Švedijos, tačiau ji turėtų būti perduodama per transformatorių pastotes, kurios tokiomis aplinkybėmis negalėtų tinkamai veikti.
Todėl tikiuosi, kad kiekvienas žmogus, kiekviena organizacija ir kiekviena įmonė Šiaurės šalyse rimtai pagalvos, kaip galėtų išgyventi blogiausiu įmanomu atveju, ir pradės tam ruoštis.
Tai ir yra atsparumo esmė – gebėti išsilaikyti, kai patiriamas spaudimas. Tikiuosi, kad ši strategija prie to prisidės. Ir vien tai, kad apie šiuos dalykus diskutuojame, kad jie įtraukti į darbotvarkę, jau yra svarbu. Tai nebėra kažkas, kas slepiama ar apie ką nekalbama. Kai apie tai kalbame, didėja visuomenės sąmoningumas ir suvokimas, kad veikti reikia skubiai.
– Paskutinė tema, kuria norėčiau pakalbėti, yra susijusi su diplomatija ir santykiais su Vašingtonu. Danija neseniai patyrė, kokie sudėtingi gali būti santykiai su JAV prezidento Donaldo Trumpo administracija, kai jis darė spaudimą ir atrodė pasiruošęs padaryti bet ką, kad perimtų Grenlandijos kontrolę.
Ukraina šiuo metu išgyvena labai sunkų laikotarpį. Jos miestai kasdien atakuojami reaktyviniais dronais ir balistinėmis raketomis. Vėluoja JAV oro gynybos sistemų pristatymas. Tuo pat metu D. Trumpas tariasi su Vladimiru Putinu dėl įvairių planų, investicijų Rusijoje, o Volodymyrui Zelenskiui daro spaudimą, reikalauja nutraukti smūgius Rusijos naftos objektams.
Ko Danija išmoko bendraudama su D. Trumpu ir ką šioje situacijoje galėtumėte patarti Ukrainai?
– Aš D. Trumpą laikau chuliganu, o su tokiu žmogumi reikia elgtis griežtai ir nenusileisti. Reikia aiškiai pasakyti: „Iki čia ir nė žingsnio toliau.“ Ukrainos raudonosios linijos turi būti labai aiškios.
Tas dvigubas žaidimas, kuris dabar vyksta, mums yra neįprastas. Tai nėra tokia pasaulio tvarka, kokios tikėtumėmės. Tai visiškai kitoks mąstymas. Vadovaujamasi logika, kad Rusija yra didesnė už Ukrainą, o vieną dieną vis tiek bus pasiekta taika. Kadangi Rusija turi tiek daug gamtos išteklių, ateityje JAV su ja sudarinės įvairius sandorius.
Taigi ką gali padaryti V. Zelenskis ir jo vyriausybė? Išlikti tvirti kaip ir iki šiol. Nes derybos vis tiek vyks. Jos jau vyksta.
Be to, iš tiesų bendraujama ne su pačiu D. Trumpu. Jis tik perteikia tai, ką aptarė [jo specialieji pasiuntiniai] Jaredas Kushneris ir Steve`as Witkoffas. O tada D. Trumpas staiga ima svaidytis įvairiais pareiškimais.
Net ir po to, kai pasiekėme susitarimą dėl Grenlandijos, jis vis dar kartoja: „Danija man ją atidavė nemokamai.“
Viena vertus, jo mąstymas labai primityvus, kita vertus, jis labai nenuspėjamas ir, kaip jau sakiau, chuliganas – mėgsta užgaulioti bei spausti. Todėl reikia labai aiškiai žinoti, su kuo galite sutikti, o su kuo – ne.
Jeigu [JAV karo sekretorius Pete`as] Hegsethas nepasirašo dokumentų, reikalingų tam, kad „Patriot“ sistemos pasiektų Kyjivą, nors už jas jau sumokėta, reikia pasirūpinti, kad juos pasiektų aiški žinia: „Klausykite, vyručiai, už tai jau sumokėta. Mums jų reikia.“
Žiniasklaida taip pat yra būdas atkreipti viso pasaulio dėmesį ir parodyti, kad tai neteisinga. Šie žmonės kovoja už laisvę, tačiau net negali gauti ginkluotės, kurios jiems reikia civiliams gyventojams ir ypatingos svarbos infrastruktūrai apsaugoti.
Galbūt kas nors Ispanijoje apie tai išgirs ir pasakys: „Tai neteisinga.“ Arba kas nors Prancūzijoje ar Graikijoje. Todėl apie vykstantį neteisingumą reikia kalbėti garsiai.
Ateis diena, kai karas baigsis. Kuo daugiau dalykų bus dokumentuota, kuo daugiau problemų bus iškelta į viešumą, tuo daugiau galimybių vėliau bus visa tai ištirti ir galbūt net pasodinti ką nors į kalėjimą už netinkamus veiksmus.
O „Starlink“ ar „Starshield“ išjungimas? Kas davė tokį įsakymą? Iš kur jis atėjo? Ar galite įsivaizduoti, kad tokį įsakymą galėjo duoti pats JAV prezidentas? Tai būtų tiesiog protu nesuvokiama.
Taigi mano patarimas – laikytis tvirtos derybinės pozicijos, aiškiai nustatyti raudonąsias linijas ir garsiai kalbėti apie vykstantį neteisingumą. Jei ne dėl ko nors kito, tai bent jau tam, kad visa tai liktų istorijos vadovėliuose. Vėliau vyks teismai, kuriuose bus aiškinamasi, kas, ką ir kada padarė.
– Paminėjote D. Trumpo pareiškimus socialiniuose tinkluose ir rinkiminiuose mitinguose, kur jis teigia, kad Danija atidavė jam Grenlandiją, vyksta pasiruošimas naftos ir retųjų iškasenų išgavimui, nors tokių įgaliojimų rugsėjį pasirašytas susitarimas JAV nesuteikė. Kaip vertinate tokius pareiškimus? Ar tai skirta tik rinkėjams, ar vis dėlto tai kelia nerimą jums, kaip Danijos politikui?
– Visada reikia prisiminti, kad D. Trumpas kreipiasi ne į mūsų ministrę pirmininkę ar užsienio reikalų ministrą. Jis kalba savo rinkėjams JAV.
Jei jie tai išgirs, gali pagalvoti: „Aha, supratau. D. Trumpas užtikrino, kad Grenlandija atitektų JAV, ir jam už tai nereikėjo sumokėti nė cento.“ Jie gali tuo tiesiog patikėti.
Nežinau, kiek balsų gali nulemti rinkimų rezultatus, bet tarkime, kad tai 50 tūkst. balsų. Reikia gana nedaug žmonių, kurie staiga pagalvotų: „Aha, jis užbaigė visus tuos karus. Ir mūsų šalis tapo didesnė. Gavome Grenlandiją.“
Tiesa ta, kad JAV gali Grenlandijoje dislokuoti tiek karių, kiek tik nori. Tikrai gali tai daryti. Todėl žmonės gali pagalvoti: „Vadinasi, ji tikriausiai mūsų.“
Galima aiškiai matyti, kaip D. Trumpas prieš kadencijos vidurio rinkimus formuoja savo įvaizdį ir reklamuoja save bei Respublikonų partiją. Jis patiria milžinišką spaudimą. Jam tarsi peilis pridėtas prie gerklės.
Kalbant apie jo politinį palikimą, jeigu jis staiga prarastų Senato ir Atstovų Rūmų kontrolę – Atstovų Rūmai jau greičiausiai prarasti, o dėl Senato dar neaišku – ateinančius dvejus metus jis taptų prezidentu, kurio galimybės įgyvendinti savo politinę darbotvarkę būtų labai ribotos. Ir D. Trumpui tai tikrai nepatiktų. Be to, tokiu atveju jam būtų gerokai lengviau surengti apkaltą.
JAV valdžią sudaro Baltieji rūmai – prezidento administracija, Senatas ir Atstovų Rūmai. Šios institucijos dalyvauja priimant įstatymus ir užtikrinant pareigūnų atsakomybę. Jeigu jis prarastų abiejų Kongreso rūmų kontrolę, žinoma, prezidento administracija jam vis tiek liktų, tačiau netekęs abiejų įstatymų leidžiamosios valdžios rūmų paramos jis galėtų imtis radikalių neprognozuojamų veiksmų.
– Apie kokius veiksmus kalbate?
– Jis galėtų pareikšti maždaug taip: „Pralaimėjau Pietų Karolinoje ir dėl šios valstijos respublikonai neteko daugumos Senate. Reikalauju perskaičiuoti balsus. Noriu, kad į gatves būtų išvesta kariuomenė. Iš manęs pavogė pergalę.“
Manęs jau niekas, ką galėtų padaryti D. Trumpas, nebenustebintų. Iš esmės ribas, ką jis galėtų padaryti, gali nustatyti tik mūsų pačių vaizduotė.
Jeigu jis pralaimės, tikriausiai pareikš, kad rinkimai buvo suklastoti, ir galbūt net kurstys riaušes. Tuomet jis galėtų pasiųsti malšinti neramumų policiją, galiausiai įvesti karo padėtį.
Būtent tokio scenarijaus labiausiai bijau, jei galvočiau apie blogiausią galimą įvykių eigą po lapkričio 3-iosios rinkimų.
Žurnalisto kelionę į Helsinkį apmokėjo Šiaurės Ministrų Tarybos biuras Lietuvoje. Straipsnio turiniui tai įtakos neturi.
