Pačiame Vilniaus centre, „McDonald`s“ restorane, Jelena pirmą kartą gyvenime geria kavą už Ukrainos ribų. Šalia sėdi dvi dukros, sūnus ir maža anūkė. Šeima ką tik įveikė tūkstančius kilometrų kelio per okupuotą Ukrainos teritoriją, Rusiją ir Baltijos šalis, kad galėtų grįžti atgal į Ukrainą – pas giminaičius į Odesą.
Šią publikaciją galite skaityti ir rusų kalba.
Šeima kilusi iš Oleškų – Chersono srities miesto, kuris po Rusijos plataus masto invazijos atsidūrė okupuotoje teritorijoje. Jau kurį laiką iš šios Chersono srities mus pasiekia nerimą keliantys pranešimai – žmonės kenčia nuo bado, ligų ir Rusijos apšaudymų.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Jelena su keturiais vaikais ir anūke pabėgo iš Rusijos okupuoto Chersono srities miesto, kurį niokoja karas ir humanitarinė krizė.
- Šeima nusprendė bėgti, kai okupacinė valdžia pradėjo spausti išsiimti Rusijos pasus, o jų kelionė per kelias šalis buvo kupina iššūkių, įskaitant dukros išlaipinimą iš autobuso Rusijos pasienyje.
- Lietuvoje šeima sulaukė pagalbos iš ukrainiečio Danilo Benatovo ir kitų gerų žmonių, kurie padėjo su dokumentais ir suteikė saugų prieglobstį, leidžiantį jiems vėl šypsotis po patirtų išgyvenimų.
- Šeima patyrė didelę tragediją, kai žuvo Jelenos sūnus, tačiau, nepaisant nuolatinės baimės ir praradimų, jie tikisi sugrįžti į normalų gyvenimą ir būti kartu su artimaisiais Odesos srityje.
- Okupuotuose Oleškuose tebegyvena apie 2 tūkst. žmonių, miestas tapo humanitarinės katastrofos zona, o Ukraina ir Rusija derasi dėl civilių gyventojų evakuacijos.
„Matau, kad jie vėl gali šypsotis“
Jelenos šeimai Lietuvoje padeda ukrainietis Danilas Benatovas, Kyjivo Igorio Sikorskio politechnikos instituto docentas ir visuomeninės iniciatyvos „Help Ukraine“ koordinatorius. Danilas prisipažįsta dar visai neseniai baiminęsis, kad šis susitikimas bus visai kitoks. Pasak jo, prašymo padėti šeimai jis sulaukė iš Chersone dirbančių pažįstamų savanorių.
„Oleškai, galima sakyti, Chersono priemiestis, esantis kitame upės krante, maždaug už dviejų kilometrų. Ten okupacija labai griežta. Rusai iš esmės naudoja mūsų piliečius kaip gyvąjį skydą“, – pasakoja D. Benatovas.
Ukrainos jūrų pėstininkų brigados drono nufilmuotuose ir socialiniuose tinkluose paskelbtuose vaizduose matyti, kad dauguma gyvenamųjų namų Oleškuose sudegę arba sugriauti apšaudymų metu. Sugedę automobiliai stovi pakelėse, daug namų be stogų, mokyklos virtusios griuvėsiais, o gatvės primena vaiduoklių miestą, kuriame likę vos apie 2 tūkst. gyventojų, jau ketverius metus gyvenančių Rusijos okupacijos sąlygomis.
„Kai man atsiuntė šios šeimos nuotraukas, mačiau jose sielvarto prislėgtus žmones. O dabar matau, kad jie vėl gali šypsotis. Man tai svarbiausia“, – sako D. Benatovas.
Paskutinis lašas – reikalavimas išsiimti Rusijos pasus
Šeimos kelionė truko šešias dienas ir vedė per kelias šalis bei daugybę patikros punktų. Iš okupuotų Oleškų jie negalėjo tiesiogiai vykti į Odesos sritį pas giminaičius – šeima turėjo važiuoti per Rusiją į Estiją. Tada per Latviją pateko į Lietuvą ir bandė tęsti kelionę per Lenkiją atgal į Ukrainą. Tačiau prie Lenkijos sienos Jelena susidūrė su problemomis dėl vaikų dokumentų.
„Vaikai turėjo tik gimimo liudijimus. Todėl Lietuvoje jiems teko pasidaryti specialius dokumentus, kad galėtų grįžti namo“, – aiškina D. Benatovas.
Jelena pasakoja, kad sprendimą bėgti šeima priėmė visiškai slapta. „Mes niekam nieko nesakėme. Kaime niekas nežinojo, kad ketiname išvykti“, – pasakoja ji.
Pasak moters, paskutinis lašas buvo okupacinės valdžios spaudimas išsiimti Rusijos pasus. Jos teigimu, tiesioginių grasinimų nebuvo, bet pasirinkimo faktiškai neliko. „Mes laikėmės iki paskutinės akimirkos. Nenorėjome tų pasų. Vėliau mums faktiškai buvo duota para laiko apsispręsti“, – prisimena pašnekovė.
Jelena prisipažįsta: labiausiai bijojo palikti vyrą ir giminaičius. Tačiau galiausiai būtent dukra įtikino ją gelbėti vaikus. „Pasitarėme su dukra. Ji pasakė: „Mama, važiuokime. Reikia galvoti apie vaikų ateitį“, – sako moteris.
„Šie žmonės – didvyriai. Žinoma, kiekvienas žmogus laikosi tokios pozicijos, sakykime taip, bet šių žmonių atveju ji ypač ryški. Kai į tave nukreipiamas automatas arba virš tavo vaikų skraido dronas su bombomis, atsisakyti okupanto šalies paso – rimtas poelgis“, – konstatuoja D. Benatovas.
Jelena keliavo su keturiais vaikais ir anūke. Tačiau visiems kartu išvykti nepavyko. Vidurinė dukra buvo išlaipinta iš autobuso Rusijos pasienyje su Estija. „Jie išsiaiškino, kad vienas sūnus yra žuvęs, ir ten mus labai ilgai laikė“, – pasakoja Jelena.
Nors tiek daug teko išgyventi, Vilniuje jie jaučiasi saugūs. Prie stalo džiugus šurmulys – Jelena ir jos artimieji pirmą kartą per daugelį mėnesių leidžia sau kalbėti ne pašnibždomis.
Ukrainietė pasakoja, kad Latvijoje juos pasitiko moteris vardu Milena, kuri padėjo apsistoti prie vaikų darželio esančiame internate. „Mums davė valgyti, leido nusiprausti ir paguldė miegoti. Tada labai aiškiai pajutome, kad pasaulyje yra gerų žmonių. Mums taip pat labai padėjo vairuotojai, su kuriais važiavome per Rusiją ir Baltijos šalis“, – pasakoja Jelena.
„Latviai ir lietuviai mūsų iš viso netikrino. Viskas praėjo ramiai“, – sako ji. Lenkijai grąžinus pabėgėlius nuo sienos, jie buvo apgyvendinti viešbutyje Lietuvoje, gavo maisto ir sulaukė pagalbos tvarkantis dokumentus. „Labai norime apkabinti Odesos srityje gyvenančius artimuosius. Jų nematėme jau daug metų“, – prisipažįsta moteris.
Bijojome, kad Rusijoje mažoji pasakys „Šlovė Ukrainai“
Vaikams kelionė buvo ypač sunki. Jelenos vyresnioji dukra Viktorija keliavo kartu su savo ketverių metų dukryte. Moteris prisipažįsta, kad nuolat bijojo dėl vaiko. „Bijojome, kad ji kur nors Rusijoje garsiai pasakys: „Šlovė Ukrainai.“ Juk vaiką auklėjome teisingai“, – šypsosi Viktorija.
Pasak jos, anksčiau šeima iš Ukrainos niekur nebuvo išvykusi, o kelionė per Baltijos šalis ją maloniai nustebino. „Čia pasilikti nenorime, bet labai norėtume grįžti ir dar pasivaikščioti po miestą“, – sako ji.
Penkiolikmetė Jelenos dukra Julija prisipažįsta iš pradžių taip pat labai bijojusi. „Iš pradžių buvo baisu. Bet mama visą laiką sakė, kad viskas bus gerai, kad mes prasiveršime. Be to, man labai patiko keliauti su šeima, tik tėčio trūksta“, – pasakoja mergina.
Iš visų šalių, kurias jie pervažiavo, Julijai labiausiai patiko Lietuva. „Čia gyvena geri žmonės. Visada padės, pamaitins“, – sako ji.
Ypač skaudus smūgis šeimai buvo vyresniojo sūnaus žūtis. Jaunuolis atliko privalomąją tarnybą Ukrainos kariuomenėje ir, prasidėjus karui, atsidūrė fronte. „Šiais metais, naktį iš vasario 9-osios į 10-ąją, mums pranešė, kad jis žuvo“, – tyliai sako Jelena.
„Nuolatinė baimė“
Moteris pasakoja, kad per okupacijos metus šeima priprato gyventi nuolat jausdami įtampą. „Fiziškai mūsų nelietė. Bet morališkai – tai nuolatinė baimė. Aplink kariai, apšaudymai, mūsų namas išliko, bet kiti namai, kaimynų namai sugriauti. Gyveni savo kaime ir supranti, kad net negali nieko pasakyti“, – sako ji.
Nepaisydama visų išgyvenimų šeima tikisi grįžti į įprastą ritmą. „Vaikams reikia ateities. Mokykla, darželis, normalus gyvenimas. Per šiuos metus jų gyvenimas tarsi sustojo“, – sako Jelena. Dabar jų pagrindinis tikslas – nuvykti į Odesos sritį ir vėl būti šalia artimųjų. „Svarbiausia – būti kartu. Kai esame kartu, turime jėgų“, – sako moteris.
Kai buvo rašomas šis straipsnis, Jelenos šeima jau buvo pasiekusi giminaičius Odesos srityje.
Tuo tarpu nuo 2022 m. Rusijos okupuotuose Oleškuose vis dar gyvena apie 2 tūkst. žmonių, įskaitant vaikus ir pagyvenusius žmones. Miestas faktiškai tapo humanitarinės katastrofos zona. Gyventojai pasakoja apie nuolatinius apšaudymus, užminuotus kelius, dronų atakas ir rusų kariams į nagus pakliuvusių žmonių dingimus.
Šiuo metu Ukraina ir Rusija derasi dėl maždaug 6 tūkst. civilių gyventojų humanitarinės evakuacijos iš okupuotų Chersono srities gyvenviečių. Pasak Ukrainos ombudsmeno Dmitrijaus Lubinco, šalys jau susitarė dėl techninių detalių ir laukia, kol Rusija nurodys ugnies nutraukimo režimo pradžios datą, kad būtų galima išvežti žmones.
Ukrainos valdžia ir savanoriai bando organizuoti humanitarinį koridorių ir kaltina Rusiją sąmoningai išnaudojant humanitarinę katastrofą kaip spaudimo civiliams gyventojams priemonę.
