Taip Charkivo geležinkelio stoties laukiamajame pareiškė 26 metų Ivanas. Vaikinui tai buvo paskutinė tarnybos kariuomenėje diena ir jis vyko iš fronto namo. Tai išimtinis atvejis, nes Ukrainoje nėra priimtas demobilizacijos įstatymas, todėl tarnybos armijoje laikas neterminuotas, o iš jos pasitraukti leidžiama tik patyrus rimtų sužeidimų, susilaukus trečio vaiko ar dar keliais išimtiniais atvejais.
Ivano situacija išskirtinė todėl, kad jis vienas iš kelių tūkstančių karių, pasirašiusių specialų kontraktą, skirtą jaunimui, todėl tarnauti privalėjo tik metus, o už tai gavo teisę demobilizuotis ir išvykti į užsienį. Kontraktai su 18–24 metų jaunuoliais buvo pradėti sudaryti 2025 metų vasarį, o Ivanas tapo vienu pirmųjų tokių savanorių, todėl iš armijos buvo demobilizuotas irgi vienas pirmųjų. Kiek asmenų pasirašė šią sutartį, nėra skelbiama, socialiniuose tinklalapiuose minima, kad per penkis tūkstančius.
2022 metais pradėjus plataus masto karą Ukrainoje, Kyjivas skubiai priėmė nutarimą, draudžiantį į užsienį išvykti vyrams nuo 18 iki 60 metų, nors pagal įstatymą į armiją mobilizuojami vyrai nuo 26 iki 60 metų. Agresijos pradžioje patriotiškai nusiteikusių vyrų buvo daug ir prie karinių komisariatų TCK nusidriekė eilės norinčių ginti tėvynę. Kovoms užsitęsus ir kapinėse daugėjant antkapių kariams, pageidaujančių savanoriškai vykti į frontą beveik neliko, o priverstinė mobilizacija visuomenėje sukėlė nemažai ginčų. Juos iš dalies sukėlė korupciniai skandalai, kai paaiškėjo, jog už kyšius turtingų asmenų giminaičiai tampa „ligoniais“ ir išsisuka nuo armijos arba tarnybą atlieka vietovėse toli nuo fronto. Neapykantą mobilizacijai socialiniuose tinkluose aktyviai kurstė ir tebekursto Maskva, kuri už pinigus verbuoja paauglius, kad šie sprogdintų TCK pastatus bei padeginėtų jų darbuotojų automobilius.
Siekdamas paskatinti savanorišką mobilizaciją, Kyjivas priėmė kelis nutarimus. 2024 metų liepą pasiūlyta į armiją jungtis už nesunkius nusikaltimus kalintiems asmenims, atleidžiant juos nuo tolesnės bausmės atlikimo bei suteikiant tam tikras lengvatas. Ukrainos žiniasklaidos teigimu, pagal šią programą į kariuomenę buvo mobilizuota 10 tūkst. asmenų, iš kurių šimtas moterų, kiti – vyrai. Vieną kalinį, prisijungusį prie armijos 2024 metų rugsėjį, teko pavėžėti mašina, vėliau susipažinau ir su jo šeima, palaikėme ryšį. Vyriškis teigė, kad į frontą nusprendė vykti siekdamas padėti tėvynei ir kartu nusiplauti biografijos dėmes. Deja, po pusmečio 37 metų Saša žuvo kovose Kursko srityje.
Šiemet buvo priimtas įstatymas, leidžiantis į armiją stoti vyrams, vyresniems nei 60 metų, tačiau labiausiai reklamuojamas kontraktas 18–24 metų jaunuoliams. Mat tokio amžiaus vyrai yra drąsiausi bei fiziškai pajėgiausi atlikti tam tikrus darbus, o jų armijoje trūksta. Už sutikimą prisijungti metams prie armijos vaikinams suteikiama ne tik solidi alga, bet ir vieno milijono hrivinų (20 tūkst. eurų) premija, beprocentė paskola įsigyti nekilnojamojo turto, teisė nemokamai studijuoti aukštosiose mokyklose bei išvykti į užsienį. Be to, leidžiama armijoje pasirinkti brigadą ir specialybę. Tiems, kas nutaria tapti skraidyklių operatoriais, tarnauti tenka ne metus, o dvejus.
„Kodėl nusprendei pasirašyti jaunimui skirtą kontraktą su armija?“ – paklausiau Ivano.
„Nesu impulsyvus žmogus, svarbius sprendimus priimu apgalvotai, viską planuodamas. Labiausiai sudomino pažadas leisti po tarnybos išvykti į užsienį. Pagalvojau: man 24-eri, tad jei karas užsitęs, suėjus 26-eriems vis tiek paims į armiją ir teks tarnauti nežinia kiek ilgai. Pinigai nedomino – aš uždirbau neblogai, buvau virtuvės šefas restorane Kyjive. Užaugau provincijoje, sostinėje gyvenu dešimt metų. Maistą gaminti mėgau nuo vaikystės, po mokyklos baigiau kulinarijos technikumą, vėliau mokiausi universitete. 2022 metais rusams veržiantis link Kyjivo prisijungiau prie Teritorinės gynybos, bet kontrakto su armija nepasirašiau, tad po pusantrų metų grįžau į restoraną. Kai paskelbė pasiūlymą jaunimui, porą dienų pamąsčiau ir nuėjau į TCK – buvau vienas pirmųjų tokių savanorių. Valdininkai dar gerai nežinojo, kaip viską įforminti, todėl pasirašymas užsitęsė beveik savaitę. Patekau į pirmą formuojamą brigadą, jų sudarytos kelios.“
„Ką planuoji dabar veikti?“ – pasidomėjau.
„Labiausiai noriu pailsėti, aplankyti tėvus ir brolį. Jie labai pergyvena dėl manęs. Nei žmonos, nei pastovios draugės neturiu, šeimą kursiu po karo. Dabar ketinu porai mėnesių nuvykti į Ispaniją – pasimaudyti jūroje, pasideginti. Nežinau tik, ar tikrai išleis į užsienį, nes pas mus pažadai ne visada tesimi. Pailsėjęs greičiausiai vėl eisiu į armiją, į restoraną nebenoriu – tai jau praeitas etapas. Restorane reikia juodai dirbti, armijoje kitaip, o pinigai geri. Grįšiu ir todėl, kad pasiilgsiu patiriamų išgyvenimų. Pailsėsiu porą mėnesių Ispanijoje ir atgal į frontą – karas man tapo savotišku narkotiku. Pripranti prie ekstremalios dinamikos, sukylančio testosterono, norisi to.“
„Ar nebijai žūti?“ – atsisveikindamas paklausiau.
„Bijau, bet kai gerai pagalvoji, mes visi anksčiau ar vėliau mirsime, o žūti galima tiek kelyje, tiek sėdint ant suoliuko. Kare vyksta stebuklai – situacija atrodo beviltiška, bet viskas baigiasi gerai. Šiaip ligoninėje keletą kartų teko pabuvoti – ir dėl kontūzijos, ir rusams bombardavus nuodingomis dujomis. Skeveldra užkabino užpakalį, bet tai niekis, svarbu, kad kojos ir rankos sveikos. Nervina tik pastovus ūžimas ausyse, po kontūzijos niekaip nepraeina. Parašyk, kad į armiją grįšiu ir todėl, kad nekenčiu okupantų – tegul dingsta į savo pelkynus. Ir užmaskuok veidą – parvykęs vėl būsiu snaiperis.“
