Beveik keturis dešimtmečius JAV kariuomenėje tarnavęs ir CŽA direktoriaus pareigas ėjęs keturių žvaigždučių atsargos generolas Davidas Petraeusas pritaria Donaldo Trumpo administracijos sprendimui atvirai dalintis informacija apie operacijų Irane eigą.
Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) originalus kūrinys.
Kovo 2 d. „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) duotame interviu anksčiau JAV pajėgoms Irake ir Afganistane vadovavęs D. Petraeusas akcentavo JAV atvirumą kalbant tiek apie reikšmingus pasiekimus, tiek apie personalo ir orlaivių nuostolius.
Jo teigimu, kol neatsirado per antskrydžius žuvusio Irano aukščiausiojo lyderio ajatolos Ali Khamenei įpėdinis, neaišku, kokios bus jo ir kitų aukštų šalies pareigūnų žūties pasekmės, ir sunku pasakyti, ar JAV karinei operacijai pavyks pasiekti savo tikslą: sudaryti Irano gyventojams – arba režimu nepatenkintai jų daliai – sąlygas nuversti Islamo Respublikos vadovybę.
– Kokia buvo jūsų pirmoji reakcija į paskelbtus gynybos sekretoriaus ir JAV generalinio štabo pirmininko komentarus?
– Manau, kad sekretorius ir Generalinio štabo pirmininkas labai blaiviai, atvirai ir išsamiai apibūdino, ko siekėme: bendrais bruožais nupasakojo, ką padarėme ir ko pasiekėme, o tai yra nepaprastai įspūdinga, kartu pripažįstant riziką ir iššūkius ir keturių mūsų karių ir trijų naikintuvų F-15 netektį.
– JAV pareigūnai šią strategiją apibūdino kaip galimybę Iranui ir sąlygas Irano žmonėms patiems spręsti dėl savo ateities. Pereisiu prie įpėdinystės klausimo: ką reiškia aukščiausiojo lyderio A. Khamenei žūtis? Kaip jo pašalinimas pakeis vidinę galios pusiausvyrą Islamo Respublikoje?
– Tiesą sakant, mes dar neturime atsakymo ir jo neturėsime, kol nežinosime, kas jį pakeis. Manoma, kad buvo numatytas įpėdinystės planas, bet iš tikrųjų jis bus įgyvendintas pagal Konstituciją, kuri, kaip žinome, numato laikinąją tarybą, sudarytą iš prezidento, vyresniojo teismų pareigūno ir dvasininko, o galiausiai Ekspertų asamblėja susirinks ir išrinks naują aukščiausiąjį lyderį.
Kol nežinome, kas taps naujuoju aukščiausiuoju lyderiu – ar tai bus pragmatikas, ar dar vienas ideologas, kaip ir du jo pirmtakai, sunku kažką įvertinti.
Tačiau norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad nužudytas ne tik aukščiausiasis lyderis, bet ir dešimtys kitų svarbių režimo veikėjų: gynybos ministras, Generalinio štabo pirmininkas, Islamo revoliucinės gvardijos vadas ir keletas kitų labai svarbių lyderių. Nors jie visi turi pavaduotojus, jų funkcijos bus sutrikdytos, kaip jau matome dabar.
Akivaizdu, kad jiems sunku koordinuoti masinius smūgius, kuriais Iranas atsakydavo per 12 dienų karą. Be abejo, buvo daug įsakymų smūgiuoti, tačiau panašu, kad buvo perduoti įgaliojimai pavaldiems vienetams imtis veiksmų prieš tikriausiai iš anksto patvirtintus taikinius.
Dalis šių pastangų buvo sėkmingos, tačiau šimtai ar tūkstančiai dronų ir raketų buvo numušti. Smūgiai buvo nukreipti į daugelį regiono šalių. Dauguma jų buvo atremti, bet kai kurie pasiekė tikslą ir padarė žalos kelioms mūsų bazėms regione. Vieno drono smūgio Kuveite metu, kaip pranešama, žuvo trys kariai [vėliau patikslinta, kad žuvo šeši kariai – LRT.lt]. Tragedija įvyko ir Izraelyje, ten buvo smogta į slėptuvę nuo bombų, žuvo daug žmonių.
Galiausiai prezidentas aiškiai pareiškė – savo pirmojoje kalboje jis užsiminė apie režimo pakeitimą, o vėliau patikslino, kad JAV, Izraelio ir kitų šalių operacijų tikslas yra sudaryti sąlygas režimu nepatenkintiems Irano žmonėms nuversti valdžią. Ar tai realu, dar reikės pažiūrėti.
– Baltieji rūmai teigia, kad Iranas nori atnaujinti derybas ir kad prezidentas kalbės su bet kuriuo atsakingu asmeniu. Tuo pačiu metu aukšti Irano saugumo pareigūnai viešai atmetė derybas. Jei JAV iš tiesų atnaujins derybas, ar tai reiškia, kad režimas išliks valdžioje, net jei yra smarkiai nusilpęs?
– Turėdamas omenyje, kad mes nesirengiame veržtis į šalį ir jį pašalinti, nesu tikras, kokios yra kitos galimybės. Mano nuomone, geriau būtų paklausti, ar turėtume suteikti Iranui galimybę derėtis. Manau, kad atsakymas turėtų būti neigiamas.
Tai turėtų būti pokalbis tarp nugalėtojo ir pralaimėjusiojo – net jei pralaimėjusysis vis dar kontroliuoja situaciją, nors yra labai smarkiai nukraujavęs, sumuštas ir bejėgis.
Jie tikrai nebeturi jokių rimtesnių gynybos priemonių nuo oro antskrydžių ar raketų atakų. Tai turėtų būti iš esmės vienpusis pokalbis: jūs nebegalite sodrinti urano, nebegalite papildyti ar atkurti savo raketų pajėgų ir turite nustoti remti sukarintas regiono organizacijas, kurios visose Persijos įlankos valstybėse nužudė tūkstančius amerikiečių, izraeliečių ir arabų.
Taip turėtų vykti vadinamosios derybos. Ar tai pasiteisins, dar reikės pažiūrėti. Jei Iranas nesutiks, mes turime galimybę grįžti prie šio klausimo, kaip tai darėme pastarąsias kelias dienas.
– Ar, atsižvelgdami į jūsų patirtį regione, turėtume tikėtis Islamo revoliucinės gvardijos konsolidacijos, dvasininkijos susiskaldymo ar alternatyvaus valdžios centro susiformavimo? Kas žengs kitą žingsnį? Ar tai padidina valstybės žlugimo arba vidinio konflikto tikimybę, ar galėtų atverti erdvę kitokiai politinei trajektorijai?
– Tai tikrai kelia susiskaldymo pavojų. Karimas Sadjadpouras, kurio analizes labai vertinu, citavo vieną Irano akademiką, pastebėjusį, kad anksčiau režimą sudarė 80 proc. tikrų tikinčiųjų – kietos rankos politikos šalininkų, fundamentalistų – ir 20 proc. šarlatanų, t. y. prisijungusių tik dėl naudos. Dabar tas akademikas sako, kad 80 proc. yra šarlatanai ir tik 20 proc. tikri tikintieji.
Jei taip yra iš tiesų, pats laikas būtų pragmatikams perimti valdžią, turint omenyje, kad nuo 1979 m. valdantis režimas pasiekė 99 proc. Irano rialo devalvaciją, tarptautinę izoliaciją ir šalies nuskurdinimą. Kaip bežiūrėsi, tai nėra itin dideli pasiekimai.
Iranas turi vienas didžiausių naftos atsargų pasaulyje – manau, trečias pagal dydį, ir antras pagal dydį gamtinių dujų atsargas, taip pat išsilavinusią visuomenę ir seną civilizaciją. Kada kas nors atsistos ir pasakys: „Sustabdykime šią beprotybę“? Ką davė urano sodrinimas? Ką davė ginklavimasis Artimuosiuose Rytuose? Ką davė veiksmai, dėl kurių žuvo tiek daug arabų, izraeliečių ir net amerikiečių?
– Jei režimas turi būti pakeistas iš vidaus, kiek realu, kad tai įvyks, turint omenyje, kad paprasti Irano gyventojai neturi ginklų ir yra prastai organizuoti?
– Jie stokoja ginklų, organizacijos ar realių karinių pajėgumų. Tai gali padaryti tik vidiniai režimo elementai, turintys karinės galios monopolį ir vadovybę, galinčią pašalinti kai kuriuos režimo narius ir sutelkti žmones.
Pastebėta, kad tokiais atvejais dažniausiai nugali tie, kurie turi daugiau ginklų ir yra labiau pasiryžę naudoti brutalią jėgą. Tačiau būta ir spalvotųjų revoliucijų, kurios po Sovietų Sąjungos žlugimo ir Berlyno sienos griūties baigėsi kai kurių autoritarinių režimų žlugimu. Tai suteikia šiek tiek vilties.
Vis dėlto pagrindinis scenarijus greičiausiai bus toks: režimas bus gerokai aplamdytas, kruvinas ir nusilpęs, bet pakankamai susitelkęs, kad išgyventų – išgyventų, patyręs milžinišką žalą.
– Kokias politines priemones Vašingtonas turėtų prioritetiškai įgyvendinti artimiausiu metu, kad apsaugotų regiono stabilumą ir kartu siektų savo tikslų?
– JAV, Izraelis ir kitos šalys turėtų kuo greičiau sumažinti Irano atsakomųjų veiksmų galimybes – jo gebėjimą sutrikdyti laisvą laivybą Persijos įlankoje, užminuoti Hormūzo sąsiaurį ar pulti ten esančius laivus. Kiek žinau, sąsiauryje jau nukentėjo du laivai.
Turėtume sumažinti jo gebėjimus atkurti didžiausią grėsmę keliančius pajėgumus – ne tik raketas ir paleidimo įrenginius, bet ir gamybos įrangą. Tas pats taikoma ir trumpųjų bei ilgųjų nuotolių dronams, ir kariniams laivams, galintiems sutrikdyti judėjimą Persijos įlankoje. Jungtinės Valstijos, kaip pranešama, vakar sunaikino bene devynis tokius laivus.
Taip pat turėtume integruoti ir stiprinti gynybą nuo Irano raketų ir dronų bei užtikrinti stabilizuojantį, koordinuojantį vaidmenį. Man vadovaujant JAV centrinei vadavietei, buvo atvejų, kai Persijos įlankos valstybės nesidalydavo savo oro gynybos informacija tarpusavyje, bet dalydavosi ja su mumis.
Ilgesniuoju laikotarpiu turėtume siekti, kad Iranas nebekeltų grėsmės, negalėtų sodrinti urano, negalėtų naudoti raketų ir neremtų regione veikiančių sukarintų organizacijų. Jei Iranas nesutiks, Izraeliui ir (arba) Jungtinėms Valstijoms vėl gali tekti parodyti savo karinę galią.
– Kaip į šiuos įvykius reaguos regione veikiančios Irano remiamos karinės grupuotės? Kaip Jungtinės Valstijos ir jų partneriai turėtų pasirengti galimai eskalacijai?
– Pirmiausia, reikia suprasti jų galimybes. Jų pajėgumai yra smarkiai sumenkę – įskaitant ir „Hezbollah“, nors vakar jie paleido keletą raketų į Izraelį ir už tai bus griežtai nubausti. „Hamas“ nebėra reikšminga strateginė grėsmė, nors ir toliau kelia iššūkių, nes vis dar yra stipriausia ginkluota jėga tankiai apgyvendintose Gazos teritorijose. Sirija nebėra Irano sąjungininkė.
Jos jau yra smarkiai nukraujavusios. Svarbiausia yra pasirengimas galimiems jų veiksmams, remiant Iraną. Po Rugsėjo 11-osios Izraelio požiūris pasikeitė – jis neleis grėsmėms atsinaujinti, kaip kad buvo praeityje.
