Žmonių safaris, žudymo zonos ir Vakarų baimė: kaip per 4 metus pasikeitė karas Ukrainoje

„Parama Ukrainai ir šalies gynyba patyrė strateginių nesėkmių, nes leidome rusams formuoti mūsų prielaidas ir mąstymą, o tai paveikė sprendimus“, – sako Karo studijų instituto (ISW) Rusijos grupės vadovas, vyresnysis analitikas George`as Barrosas.

Interviu LRT.lt G. Barrosas apžvelgia, kaip ketveri metai karo pakeitė jo dinamiką, kokių pamokų neišmoko NATO ir kaip saugumo padėtis keisis artimiausiais metais.

– Rusijos plataus masto karas Ukrainoje įžengė į penktuosius metus. Kaip karas pasikeitė per tuos ketverius metus? Ar šiandien jis kitoks nei 2022-aisiais?

– Pirmiausia karas Ukrainoje nėra aklavietėje, bet jis įgavo pozicinį pobūdį. Dėl dronų ir žudymo zonų (angl. kill zone) abiem pusėms labai sunku vykdyti operacinius manevrus (žudymo zona – tai teritorija fronto linijoje ir aplink ją, kurioje nuolatinė dronų žvalgyba ir atakos daro karių ir transporto priemonių judėjimą itin pavojingą, nes jie gali būti akimirksniu pastebėti ir užpulti iš oro – LRT.lt).

2022 m., kai Rusija įsiveržė į Ukrainą, pagrindiniai jos manevro vienetai buvo mechanizuoti batalionai. Šiandien rusai dažniau remiasi mažomis pėstininkų šturmo grupelėmis – po 3–5 karius, kartais iki 10. Tai rodo savotišką „deevoliuciją“ nuo 500–700 karių mechanizuotų vienetų prie mažų grupelių, bandančių infiltruotis per frontą be sunkiosios technikos.

Taip pat tapo neveiksmingos kai kurios ginklų sistemos. Pavyzdžiui, 2022 m. ukrainiečiai gana sėkmingai naudojo turkiškus dronus „Bayraktar“, tačiau Rusijos taktinė oro gynyba nuo tada gerokai sustiprėjo, jų perėmimo galimybės išaugo, todėl jau kelerius metus „Bayraktar“ fronte beveik nebematome. Tai ne dėl to, kad Ukraina negalėtų jų įsigyti, o dėl to, kad dabartinė taktika daro šias sistemas neveiksmingas.

Tuo tarpu ukrainiečiai įgijo tolimojo nuotolio smūgių pajėgumų. Dabar beveik kasnakt jie smogia taikiniams daugiau nei 100 km, kartais tūkstančius kilometrų Rusijos teritorijos gilumoje, naudodami dronus ir raketas, pavyzdžiui, „Flamingo“. 2022 m. tokios galimybės nebuvo, kaip ir nebuvo vadinamosios dronų sienos – taktinės zonos prie fronto, kur galima bet ką aptikti ir sunaikinti 15–20 km spinduliu.

Tiesa, vidutinio nuotolio smūgiai (20–100 km) tapo silpnesni. 2022 m. gautos raketų sistemos HIMARS buvo labai veiksmingos prieš taikinius iki maždaug 120 km, tačiau 2025–2026 m. jų efektyvumą smarkiai sumažino Rusijos elektroninės kovos priemonės. Dėl to rusų pajėgos dabar gali gerokai saugiau veikti 25–100 km atstumu nuo fronto.

Tai tik keli pavyzdžiai, bet pagrindinis dalykas yra šis: nors karas tapo pozicinis, tai nereiškia, kad operaciniai manevrai neįmanomi. Abi pusės dabar sprendžia sudėtingą karo mokslo uždavinį. Klaidinga šį konfliktą laikyti aklaviete ir manyti, kad dabartinės fronto linijos išliks amžinai, todėl karą reikia kuo greičiau užbaigti bet kokia kaina. Tai naivus požiūris. Karo istorija rodo, kad net poziciniuose karuose, pavyzdžiui, Pirmajame pasauliniame kare, viena pusė galiausiai sukuria koncepcijas ir priemones manevrui atkurti – ir geriau, kad tai pirmi padarytų ukrainiečiai, o ne rusai.

– Kokios yra pagrindinės pamokos NATO ir Europai, kuri pati ruošiasi galimai tiesioginei Rusijos agresijai? Kur Vakarai šiuo metu atsilieka?

– Į galva ateina du svarbūs dalykai. Pirma, [gamybos] mastas. Karas Ukrainoje parodė, kaip prastai NATO gynybos pramonės bazė pasirengusi palaikyti didelio masto, aukšto tempo kovines operacijas prieš lygiavertį ar beveik lygiavertį priešininką.

Artilerijos sviedinių sunaudojimas milžiniškas. Dronų naudojimo mastas milžiniškas. Milžiniški ir poreikiai gaminti bei atnaujinti savaeiges haubicas, kitą artileriją, šarvuočius ir tankus.

Taip pat turime rimtą oro gynybos problemą. Europa iš esmės priklauso nuo sistemų „Patriot“, tačiau jų sunaudojimo tempas Ukrainoje, palyginti su JAV metiniais gamybos pajėgumais, kelia rimtų abejonių. Jei neturėsime pigesnių alternatyvų, rusai galės labai lengvai apkrauti [NATO] oro gynybos sistemas – jei 50 tūkst. dolerių kainuojančiam dronui numušti naudojama šimtų tūkstančių ar net milijonų vertės raketa, tai didelė problema.

Tai gamybos pajėgumų iššūkis, atsiradęs dėl dešimtmečius trukusio strateginių pramonės šakų apleidimo. Todėl, jei NATO nori būti pasirengusi atgrasyti Rusiją, kuri po karo Ukrainoje taps dar labiau militarizuota ir mobilizuota bei turinti stiprią gynybos pramonę, ji turi labai greitai vytis.

– Koks yra antrasis svarbus dalykas?

– NATO ir Vakarų šalys turi atgauti sprendimų priėmimo savarankiškumą.

Parama Ukrainai ir jos gynyba patyrė strateginių nesėkmių, nes leidome rusams formuoti mūsų prielaidas ir mąstymą, o tai paveikė sprendimus. Rusai pasiekė tai, ką savo karo teorijoje vadina refleksine kontrole – gebėjimą priversti priešininką priimti sprendimus, naudingus tau, bet žalingus jam.

Ką tai reiškia praktiškai? 2022 m. ilgai diskutavome, kol nusprendėme siųsti ukrainiečiams HIMARS. Vėliau mėnesius ginčijomės dėl tankų „Abrams“ ir „Leopard“. 2023 m. ilgai svarstėme dėl sistemų ATACAMS. 2024 m. dar diskutavome, ar leisti Ukrainai smogti taikiniams Rusijoje. O Maskva kiekviename etape grasino branduoline eskalacija ir raudonųjų linijų peržengimu. Vašingtone, ypač Joe Bideno administracijoje, vyko rimti debatai, ar tokių ginklų perdavimas nesukels pavojingos eskalacijos. Taigi daugelis ginklų sistemų pasirodė tik po 2023 m. kontrpuolimo – per vėlai ir per mažais kiekiais. Rusai pasinaudojo mūsų abejonėmis, paveikė sprendimus, ir mes iš dalies veikėme jų primestame informaciniame lauke.

Todėl pagrindinė pamoka ateities atgrasymo ar gynybos scenarijams – privalome patys kontroliuoti savo sprendimus ir neleisti jų formuoti Rusijai.

Žinoma, būtų naivu tikėtis visiško NATO vieningumo: turime Viktorą Orbaną ir kitų panašių veikėjų, todėl turime būti pasirengę priimti savarankiškus sprendimus, bet taip pat neleisti, kad pasaulio Viktorai Orbanai taptų vieninteliu kolektyvinės gynybos žlugimo veiksniu.

– Pakalbėkime apie šiandieninę situaciją. Su kokiais didžiausiais iššūkiais dabar susiduria Ukrainos civiliai?

– Civiliai išgyvena labai sunkią ir šaltą žiemą. Jie kenčia dėl žalos, kurią rusai padarė nacionalinei elektros sistemai. Į energetikos infrastruktūrą Rusija taikosi jau ne pirmus metus, tačiau dabartinė žala ypač didelė, to niekaip nepagražinsi: nėra beveik nė vieno elektros gamybos objekto, kuris nebūtų apgadintas, o nemaža dalis yra visiškai sunaikinti.

Ypač smarkiai kenčia civiliai, esantys fronto gyvenvietėse. Rusai vykdo vadinamąjį žmonių safarį – išbando naujas dronų technologijas ant civilių, juos medžioja ir žudo. Ypač sunki padėtis Chersone, bet tokie išpuoliai taip pat fiksuoti Odesoje ir kitur. Sausio gale Rusija taip pat smogė į civilinį traukinį Charkive. Taigi kryptingos atakos prieš civilinę infrastruktūrą tik intensyvėja.

– Kokios didžiausios Ukrainos kariuomenės problemos mūšio lauke?

– Ukrainiečiai turi pradėti mąstyti labiau operaciniu lygmeniu ir pereiti prie sudėtingesnio kampanijų planavimo.

Šį mėnesį grįžau iš Ukrainos, prieš tai ten buvau rugsėjį, ir mano naujausi įspūdžiai yra tokie: dauguma ukrainiečių dalinių fronto linijoje veikia labai reaktyviai. Didžiąją dalį laiko, išteklių ir energijos jie skiria rusų pajėgoms, patenkančioms į jų atsakomybės zonas, naikinti.

Mano manymu, per mažai analizuojama, kaip operaciniu lygmeniu silpninti Rusijos karo mašiną gilumoje. Kitaip tariant, reikia tirti visą sistemą: iš kur atvyksta karys, kaip jis patenka iš Rusijos į surinkimo rajoną Ukrainoje, kaip organizuota logistika, kur gauna ginklus ir amuniciją, kur apsistoja. JAV kariuomenė tai vadina svorio centro analize.

Reikia daugiau darbo, kad būtų suprasta sistema ir smūgiai būtų nukreipti į ją, o ne tik į priešais esančius karius, kai jie jau pasirengę puolimui. Naudingiau neutralizuoti priešo grupę 30–40 km nuo fronto, surinkimo rajone ar vadavietėje, nei tada, kai ji jau penki kilometrai nuo linijos ir pasiruošusi atakai.

– O kaip dėl Rusijos? Žinome, kad Kremlius visais būdais bando įtikinti Vakarus, jog Rusijos pergalė yra neišvengiama ir kad Ukrainą remti beviltiška. Tačiau kokia iš tiesų yra Rusijos pajėgų padėtis?

– Rusijos strategija paremta siekiu priversti sąjungininkus apleisti Ukrainą. Ukrainiečiai negalės laimėti šio karo ar iš jo išeiti priimtinomis sąlygomis be nuolatinės tarptautinės paramos. Jie kariauja egzistencinį karą ir jau seniai yra priklausomi nuo išorinės paramos. Rusai supranta, kad jei jie sugebės priversti tarptautinę bendruomenę nusisukti nuo Ukrainos, tada jie laimės. Ir manau, kad tai yra visiškai pagrįsta strategija. Bet būtent dėl to negalime apleisti Ukrainos – tada rusai laimės.

Tuo tarpu Rusijos rezultatai mūšio lauke yra gana prasti. 2025 m. jų pajėgos vidutiniškai užimdavo apie 13–15 kv. km per dieną – tai labai lėtas tempas, ypač turint omenyje didžiulius nuostolius: vidutiniškai 1000–1200 žuvusių ir sužeistų per dieną. Tai milžiniška kaina už menkus teritorinius laimėjimus.

Tuo pat metu Rusijos ekonomika patiria rimtą spaudimą: mažėja valstybės turto fondo likvidumas, centrinis bankas vargu ar gali mažinti palūkanas nerizikuodamas didele infliacija, o socialinio sektoriaus skolos išlieka aukštos. Dėl to Maskvai naudinga įtikinti Vakarus pasitraukti dabar, nes neaišku, kiek ilgai ji pati gali tęsti karą.

Šiemet Rusija Donecko srities neužims. Net vertinant optimistiškai, esant dabartiniam puolimo tempui, tai galėtų įvykti tik apie 2027 m. vidurį ar pabaigą. Todėl Maskva siekia diplomatinėmis priemonėmis gauti teritorijas, kurių negali užimti jėga.

– Kokių problemų Rusijos karo pastangoms kelia „SpaceX“ sprendimas nutraukti prieigą prie palydovinio interneto „Starlink“ bei pačios Maskvos pastangos riboti socialinius tinklus, pavyzdžiui, „Telegram“?

– „Starlink“ praradimas rusams yra gana skausmingas, todėl jie priversti ieškoti būdų, kaip kompensuoti ryšio ir valdymo spragas. Tai apsunkino kai kurių dronų ir kitų ginklų sistemų veikimą, nes dalis jų anksčiau turėjo tiesiogiai integruotą „Starlink“ ryšį. Taigi poveikis iš tiesų reikšmingas.

Vis dėlto nereikėtų jo pervertinti. Rusai vis dar turi kitų valdymo ir ryšio sprendimų: naudoja vadinamuosius tinklinius tinklus (angl. mesh networks), įvairias platformas, pavyzdžiui, „Discord“, o „Telegram“ kol kas tik ribojamas, bet neuždraustas. Tai labiau ryšio kokybės pablogėjimas nei sistemos žlugimas, nors fronte tai jaučiama. Ukrainiečiai pietuose jau bando pasinaudoti šiomis priešo spragomis atliekant taktinius smūgius, tačiau tai nereiškia, kad rusų frontas dėl to sugrius.

Svarbesnė pamoka – Vakarų šalys turi nustoti sudaryti rusams galimybes naudoti jų technologijas kare. „SpaceX“ pernelyg ilgai delsė reaguoti į tai, kad „Starlink“ buvo išnaudojamas Rusijos kariuomenės, nors apie problemą kalbėta seniai. Tačiau tai ne tik apie „SpaceX“. Yra daugybė Vakarų kompanijų, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai remia Rusijos karo pastangas savo technologijomis.

Pavyzdžiui, bendrovė „Ubiquiti“, tiekianti duomenų perdavimo įrangą. Ši įranga patenka į rusų rankas ir padeda palaikyti Rusijos ryšius. Rusai taip pat neseniai įsigijo tiksliosios gamybos staklių iš kai kurių Europos šalių, kurios leido rusams pagerinti artilerijos sistemų ir tankų vamzdžių gamybą, nepaisant sankcijų.

Taigi natūraliai kyla klausimų, kodėl rusai gali naudotis šiomis Vakarų technologijomis. Ar rusai tai galėtų daryti ir ateityje, jeigu kariautų su NATO? Tiesiog neįtikėtina, kiek daug leidžiame rusams daryti nemokamai.

– Žvelgiant į netolimą ateitį, kokių minčių kyla stebint dabartines, JAV tarpininkaujamas, taikos derybas?

– Mano nuomone, šios derybos niekur neveda. Rusijos reikalavimai išlieka nelankstūs ir jų derybinė pozicija nepasikeitė. Jie nuolat signalizuoja savo sąlygas, kurios, beje, apima ne tik Ukrainos teritorijas.

Klaidinga manyti, kad vienintelis likęs klausimas yra teritorijų klausimas. Rusai aiškiai pasakė, kad nori iš naujo derėtis dėl visos Europos saugumo architektūros ir nuolat kalba apie vadinamąsias „esmines karo priežastis“. Jie patys jas apibrėžė – 2021 m. pabaigoje Rusijos Užsienio reikalų ministerijos paskelbtame sutarties projekte teigiama, kad NATO turėtų grįžti į 1997 m. padėtį, o tokios šalys kaip Baltijos valstybės ar Lenkija neturėtų būti Aljanse ir turėtų atsisakyti tam tikros ginkluotės. Vadinasi, jų tikslai daug platesni nei Ukraina, ir oficiali pozicija šiuo klausimu nepasikeitė.

Todėl nematau ženklų, kad derybos galėtų duoti rezultatų. Mano vertinimu, Rusija daro štai ką: ji siekia įtikinti prezidentą Trumpą, jog karas neišsprendžiamas, nuvilti jį procesu ir paskatinti JAV pasitraukti, paliekant paramos Ukrainai naštą Europai.

– Kaip atrodys situacija mūšio lauke 2026 m.?

– Manau, rusai ir toliau sieks taktinių laimėjimų ir judės į priekį maždaug po 15 kv. km per dieną, o palankesnėmis aplinkybėmis – kaip 2025 m. gruodį – galbūt iki 20 kv. km. Tačiau operacinių laimėjimų jie greičiausiai nepasieks. Paskutinį kartą operacinis manevras šiame kare apskritai buvo matomas 2024 m., kai ukrainiečiai įsiveržė į Kursko sritį.

Gali pasitaikyti taktinių prasiveržimų, kai randama silpna vieta, – kaip Zaporižios srityje prie Huliaipolės praėjusių metų rudenį – bet tai nebus strateginiai lūžiai. Ukrainos padėtis žemėlapyje tikriausiai toliau lėtai blogės, nors rusai už tai mokės didelę kainą žmonėmis ir ekonominiais ištekliais. Išsekimo santykis yra palankus Ukrainai: ji keičia teritoriją ir laiką į rusų nuostolius bei ekonominį silpnėjimą.

Tikėtina, kad rusai dar šiek tiek pasistūmės Donecko kryptimi, kur, panašu, bus sutelkta 2026 m. pavasario kampanija. Jie stiprins atakas prieš Kostiantynivką, Slovjansko kryptį, bandys užimti Lymaną ir kirsti Doneco upę, kad sudarytų sąlygas būsimiems puolimams prieš vadinamąją tvirtovių juostą iš šiaurės. Vis dėlto jų bendri rezultatai, manau, liks gana kuklūs.

Didžiausią susirūpinimą kelia tai, kad rusai gerina vidutinio nuotolio smūgių pajėgumus ir gana sėkmingai trikdo Ukrainos logistiką – geležinkelius ir kelius. Pažangių bepiločių technologijų centras „Rubikon“ jau parodė gebėjimą blokuoti svarbius tiekimo maršrutus. Pavyzdžiui, Pokrovskas 2025 m. vasarą krito, nes rusų dronai, veikiantys 50–60 km nuotoliu, neleido ukrainiečiams naudotis keliais, nors jie formaliai dar buvo kontroliuojami Ukrainos.

Norėčiau, kad ukrainiečiai pasiektų panašų efektą prieš rusus – jie dirba ta kryptimi, bet rusai šią koncepciją išvystė greičiau. Vis dėlto bendras scenarijus nesikeis: bus lėti, nuspėjami taktiniai laimėjimai be operacinių proveržių.