Čekija – viena Vidurio ir Rytų Europos valstybių, kurių transformacijos patirtį galima laikyti kone sėkmingiausia. Nuo pat demokratizacijos pradžios po Aksominės revoliucijos iki dabar Čekijos Respublika išlaiko aukštus ekonominius rodiklius, būdama (po Slovėnijos) iš esmės viso regiono lydere, nors pastaruoju metu situacija pradėjo keistis. Kalbant apie pilietinės visuomenės raidą, kontrastas ypač matomas lyginant Čekiją su kaimynine Slovakija ar Vengrija. Visgi populizmo banga atslūgo ir prie Vltavos krantų.
Tam, kad suprastume Čekijos specifiką, Jakubo Bakulės – Čekijos kultūros ir kūrybos federacijos prezidento, NMS tyrimų agentūros politologo – pasirodymas gruodžio pradžioje Vilniuje vykusio Kultūros asamblėjos organizuoto tarptautinio forumo „Kaip iššokti iš verdančio puodo“ iš tiesų buvo labai vertingas.
Ne tik todėl, kad jis kalbėjo apie socialdemokratų kaip politinės jėgos iš esmės žlugimą Čekijoje, partijos, kadaise užėmusios gan aukštas pozicijas, visišką rinkėjų pasitikėjimo praradimą – kas gan įdomiai skamba šių dienų Lietuvos kontekste. J. Bakule, remdamasis apklausų duomenis, statistikomis ir faktais, aiškiai parodė, kaip tam tikros tendencijos sugeba veiksmingai veikti viešąją nuomonę ir keisti politinę sceną, padėdamos įsitvirtinti populistinėms jėgoms. Ko gero, tai labai reikšmingos žinios mums visiems.
– Jakubai, gruodį Vilniuje vykusioje konferencijoje kalbėjote, kaip Čekijos socialdemokratija sumenko ir faktiškai prarado visą įtaką Čekijos Respublikos viešajai nuomonei. Kodėl taip atsitiko?
– Reikia aiškiai pasakyti, kad socialdemokratai visiškai nesuprato naujos politinės konkurencijos dimensijos ir iš partijos, turėjusios daugiau nei 30 proc. balsų, tapo beveik neegzistuojančia politine jėga. Kartu su gilėjančia globalizacija ir naryste ES Čekijoje atsirado nauja kultūrinė ašis. Ši dimensija skirsto piliečius pagal tai, ar jie teikia pirmenybę atviresnei visuomenei, ar uždaresnei. Kai kurie politologai šias grupes vadina globalizacijos laimėtojais ir pralaimėtojais. Tačiau ši nauja dimensija susijusi ne tik su globalizacija. Ji apima įvairias priežastis, susijusias su augančiu išsilavinimu, moterų emancipacija ir ekonomikos pokyčiais, kurie daro įtaką visai visuomenei, nepriklausomai nuo jų pažiūrų.
Apskritai, atviros visuomenės šalininkai yra socialiai liberalūs (payvzdžiui, remia moterų emancipaciją ar LGBT teises), postmaterialistai (remia aplinkos politiką) ir atviri išoriniam pasauliui bei jo įtakai (remia narystę ES ir neprieštarauja migracijai). Tuo metu uždara visuomenė yra socialiai konservatyvi, teikia pirmenybę ekonomikai, o ne aplinkai, ir skeptiškai žiūri į narystę ES bei migraciją.
Taigi, staiga politika tapo nebesusijusi tik su tradiciniu ekonominiu aspektu – darbininkai prieš kapitalą. Tai kelia iššūkį socialdemokratams, nes jie atsirado kryžkelėje turėdami nuspręsti, kam iš esmės nori atstovauti ir kaip. Jų tipiniai rinkėjai iš darbininkų klasės dabar susiskaldę į atskiras grupes ir nebesudaro monolito. Kad būtų aiškiau – būdamas socialdemokratų politikas dabar bandote atstovauti tiek vyresnio amžiaus vyrui, turinčiam žemesnį išsilavinimą, kuris yra fabriko darbininkas, tiek jaunesnei moteriai, turinčiai aukštą išsilavinimą, bet dirbančiai nesaugioje darbo vietoje, pavyzdžiui, socialinių paslaugų srityje. Čekijos socialdemokratai šioje situacijoje visiškai pasimetė ir nerado tinkamo sprendimo.
Asmeniškai manau, kad jie paprasčiausiai pamiršo, jog socialdemokratinis projektas susijęs ne tik su ekonomika, bet daugiausia su žmogaus emancipacija. Žmonės yra edukuojami ne tam, kad uždirbtų daugiau, bet tam, kad sustiprintų savo padėtį gyvenime. Tas pats pasakytina ir apie kultūros vaidmenį.
– Kur slypi Andrejaus Babišo grįžimo į valdžią paslaptis?
– Kaip minėjau, stipriai pasislinkusi kultūrinė ašis pareikalavo socialdemokratų pasirinkti tarp liberalios kairės ir konservatyvios kairės. Kita išeitis butų buvusi sugalvoti kokią nors visus vienijančią istoriją. Jie nesugebėjo padaryti nei vieno, nei kito. Kita vertus, Andrejus Babišas rado tinkamą sprendimą – ir, žinoma, tai buvo tam tikra populizmo atmaina. Jis naudoja šią ganėtinai paprastą ir paviršutinišką ideologiją, kurios esminis naratyvas yra „žmonės prieš korumpuotą elitą“, kaip vienijantį raginimą rinkėjams. Tai veikia kaip labai parankus įrankis realpolitik – praktinei politikai, kuria galima suvienyti įvairias grupes.
Babišas ir jo politinis judėjimas ANO („Akce nespokojených občanů“ – liet. „Nepatenkintų piliečių judėjimas“ – trumpinis, kurio pirmosios raidės sudaro čekišką žodį „taip“ – NS) gana gerai išmano darbą su statistiniais duomenimis. Laikui bėgant jie išsiaiškino, kad konservatyvi kairė yra didžiausia rinkėjų grupė Čekijoje, ir ANO 2021-aisiais perėjo iš liberalios dešinės partijos, kuria jie buvo 2014-aisiais, į konservatyvią kairę. Babišas pralaimėjo paskutinius 2021 metų rinkimus ne tik dėl COVID-19 pandemijos, bet daugiausia dėl to, kad visi jo galimi mažesnieji koalicijos partneriai – socialdemokratai, komunistai ir dar vienas mažesnis populistinis judėjimas – liko šiek tiek žemiau 5 proc. ribos, kuri yra būtina patekti į parlamentą. Tokiu būdu buvo prarasta beveik penktadalis balsų, o opozicija laimėjo rinkimus nedideliu balsų skirtumu.
ANO tada ketverius metus praleido opozicijoje, augindama savo paramą, o tai buvo gana lengva užduotis, nes vyriausybės per visą jos kadenciją reitingas siekė vos apie 18 procentų. Todėl 2025 metais Babišas gavo 34,5 proc. balsų ir laimėjo rinkimus. Svarbu pažymėti, kad Babišas pralaimėjo 2023 metų prezidento rinkimus, o antibabišo koalicija 2025 metais gavo šiek tiek daugiau balsų nei 2021-aisiais. Vis dėlto ANO laimėjo, nes sugebėjo surinkti daugumos mažų partijų balsus ir įtikinti savo naudai prieš tai nebalsavusius rinkėjus iš nepakankamai atstovaujamų regionų. Jei antibabišo koalicija nori laimėti kitus rinkimus 2029 metais, jai reikia iš esmės naujos istorijos ir naujų rinkėjų, kaip ir socialdemokratams, kuriems anksčiau tai nepavyko.
– Prisimenu, kai Milošas Zemanas siekė antrosios prezidento kadencijos, kalbėjausi su taksi vairuotoju Brno mieste. Jis ilgai man pasakojo, kokia „bloga“ yra padėtis šalyje, kaip „visi vagiliauja“ ir kaip „Pražská kavárna“ („Prahos kavinė“) yra nutolusi nuo realybės bei paprastų žmonių poreikių. Jis manė, kad balsavimas už Zemaną yra vienintelis būdas išreikšti savo nepritarimą visam tam. Kai paklausiau jo, ar jis žino, kad Zemanas taip pat iš esmės yra „Pražská kavárna“ narys, jis atsakė, kad bent jau jis yra „svůj chlap“ – „savas vyrukas“. Ar Čekijos poliarizacija vyksta pagal Prahos ir likusios šalies linijas, ar vis dėlto ne viskas taip paprasta?
– Be abejo, Praha yra kitokia, nes ji yra vienintelis šalies centras, absoliutus didmiestis, turintis visiškai kitokias ekonomines, kultūrines ir kitas galimybes. Šiuo metu šalis rinkimų atžvilgiu yra susiskirsčiusi pagal didesnių regioninių centrų ir Prahos iš vienos pusės bei regioninės periferijos ašį iš kitos. Būtina pabrėžti, kad tik dalis šios periferijos susiformavo po Antrojo pasaulinio karo, kai vokiečių mažuma buvo iškelta iš jos tankiai iki tol gyventos pasienio zonos ir deportuota iš šalies. Tačiau periferijas taip pat galime rasti aplink Prahą Centrinėje Čekijoje – tai mažesni miestai ir kaimai, nutolę nuo centro, nors geografiškai esantys visai netoli jo.
Apskritai, geriausias klausimas, padedantis atskirti periferiją nuo „centro“, galbūt būtų „ar manote, kad Čekija per pastaruosius 30 metų eina teisinga kryptimi?“. Čia grįžtame prie globalizacijos pralaimėtojų ir laimėtojų bei žmonių, kurie jaučiasi palikti nuošalyje – o reikia pripažinti, kai kuriuose regionuose jie iš tikrųjų buvo palikti.
Tačiau šis mąstymas turi ir vieną esminį trūkumą. Čekai nėra radikalūs ir iš esmės nėra tokie jau skirtingi. Poliarizaciją daugiausia skatina abiejų pusių politinis elitas. Turime tokius, sakyčiau, politinius poliarizacijos pardavėjus. Radikaliosios dešinės jėgos turi ne daugiau kaip 15 proc. palaikymą, o per paskutinius rinkimus jos gavo vos apie 8 procentus. Babišas šiame fone laimėjo ir dėl savo nuosaikios pozicijos. Esminis klausimas – koks būtų siūlymas poliarizacijai neutralizuoti. Mes Čekijoje vis dar nieko neradome.
– Čekijos politinės scenos išskirtinis bruožas yra tokios politinės grupės kaip „Piratai“ buvimas. Ar „Motoristų“ atsiradimą galima laikyti kitokiu politiniu poliumi – labiausiai nutolusiu nuo „Piratų“? Kas slypi už abiejų grupių? Kas yra jų tipiniai rinkėjai?
– Per kelis mėnesius nuo rinkimų paaiškėjo, kad „Motoristai“ greičiausiai bus dar vienas vienos kadencijos populistinis projektas, kokių esame matę ir anksčiau. Atlikome didelį tyrimą po rinkimų ir nustatėme, kad „Motoristai“ yra gana keista grupė. Jie vos pateko į parlamentą, surinkę 6,8 proc. balsų. Pusė jų rinkėjų apsisprendė balsuoti už juos paskutinę savaitę, o penktadalis rinkėjų prieš rinkimus net nesvarstė galimybės balsuoti už juos. Jie taip pat gavo balsų iš visų rinkėjų grupių ir beveik vienodai – taigi turime partiją, kuri gavo balsų tiek iš Babišo, tiek iš radikalų dešiniųjų, tiek iš centro dešiniųjų, tiek iš „Piratų“ ir kitų. Toks savotiškas fenomenas, sakyčiau, bet tikrai trumpalaikis.
– Prieš keletą dienų beveik 100 000 žmonių išėjo į Prahos ir kitų Čekijos miestų gatves, kad pareikštų paramą prezidentui Petrui Pavelui, kuris anksčiau atsisakė pasirašyti atskirus Babišo naujosios vyriausybės kandidatų paskyrimus, taip atvirai stodamas į akistatą su nauja valdančiąja koalicija. Anksčiau nauji valdantieji kritikavo jį už sprendimą tiekti ginklus Ukrainai, kuriam jie prieštarauja. Kaip asmeniškai vertinate įvykių eigą iki Pavelo kadencijos pabaigos?
– Pirmiausia, prezidentas yra nepartinis. Tačiau jis, galima sakyti, „netyčia“ tapo opozicijos lyderiu, nes parlamentinė opozicija yra sumaištyje ir bando persigrupuoti. Jis taip pat sąmoningai pasirinko kovą, kurią galėjo laimėti, ir nusprendė nepaskirti į daugelį skandalų įsivėlusio „Motoristų“ kandidato. Konfliktas vėliau dar paaštrėjo, kai „Motoristų“ pirmininkas bandė daryti spaudimą prezidentui, kuris vietoj to paviešino šias žinutes ir pareiškė, kad tai yra nieko kito kaip šantažas. Viso to rezultatas ir buvo ši masinė demonstracija.
Galiausiai į įvykius įsikišo Babišas ir dabar jis atrodo kaip tas protingas koalicijos narys. Jis vis dar turi problemų dėl tam tikro vidinio interesų konflikto, nes yra ir ministras pirmininkas, ir oligarchas daugelyje valstybės subsidijuojamų sričių. Tačiau kol kas jis slepiasi už savotiškos dūmų uždangos, kurią daugiausia sukūrė būtent „Motoristai“ su kitų radikalios dešinės populistų koalicijos partnerių pagalba.
Asmeniškai manau, kad prezidentas gerai tvarkėsi po rinkimų, jis stabiliai turi 58 proc. piliečių paramą, 2028 metais sieks perrinkimo ir, ko gero, laimės. Tačiau opozicija parlamente tikrai turi susiimti ir sugalvoti ką nors naujo bei nesikoncentruoti į mažesnius koalicijos partnerius, kurie turi tik labai nedidelę visuomenės paramą ir kurie yra labai pažeidžiami būdami lengvos kritikos taikiniu. Galiausiai būtent Babišas suteikia jiems galią, o jis yra jūsų pagrindinis konkurentas.
– Koks, jūsų nuomone, yra pagrindinis ir esminis skirtumas tarp čekų, slovakų ir vengrų populizmo? Ar švelnus, šliaužiantis autoritarizmas, kurį Ficas bando įgyvendinti Slovakijoje ir kurį Orbanas jau daugelį metų praktikuoja Vengrijoje, šiuo metu yra įmanomas Čekijoje?
– Manau, kad esama esminių skirtumų pilietinėje visuomenėje tarp Čekijos ir šių šalių. Socialiniai ir ekonominiai skirtumai Čekijos viduje tikrai nėra tokie dideli kaip pas kaimynus, nėra ir tokios stiprios istorinės neapykantos, žmonių tarpusavio pasitikėjimo laipsnis visuomenėje Čekijoje taip pat didesnis. Mano nuomone, galimybė Čekijoje sukurti tvirtą neliberalią valdžią yra daug mažesnė. Vis dėlto dabar pirmą kartą mūsų parlamentarizmo istorijoje po Aksominės revoliucijos turime vyriausybėje tris populistines partijas, iš kurių dvi bando vykdyti radikalią dešiniąją politiką.
Geras bandomasis atvejis, tarsi kanarėlė anglies kasykloje, kuri įspėja apie dujų pavojų, yra viešųjų transliuotojų, tiek televizijos, tiek radijo, padėtis. Jos daug stipresnės Čekijoje nei Slovakijoje. Pasitikėjimas viešąja žiniasklaida Čekijoje siekia apie 57–58 proc., o viešojo transliuotojo televizijos kanalai užima didžiausią dalį Čekijos rinkoje, turi daugiau nei trečdalį žiūrovų. Naujoji vyriausybė vis dar siekia jas kontroliuoti ir tai nėra pirmas kartas, kai politikai tai bando. Anksčiau čekai sugebėjo atremti šios bandymus, dabar pamatysime, ar pilietinė visuomenė Čekijoje vis dar pakankamai stipri, kaip mes teigiam ir esame įsitikinę.
– Kokias išvadas padarėte po savo vizito Lietuvoje? Ar iš to, ką išgirdote forume, matote kokių nors panašumų ar skirtumų tarp atskirų mūsų regiono šalių situacijų? Per baigiamąją bendrą diskusiją sakėte, kad kitais metais norėtumėte, kad panašus forumas, skirtas demokratijos gynimui nuo populizmo, vyktų ir Prahoje.
– Iš tiesų pastebėjau daug teigiamų dalykų. Lietuva tikrai parodė, kad kova su populizmu yra įmanoma. Paprastai kultūros konferencijos yra apie blogus kultūros pavyzdžius Vengrijoje, Slovakijoje ir kitur. Puiku tai, kad Lietuvoje pilietinė visuomenė ne tik kovojo už kultūrą, bet ir kad kultūra sugebėjo taip gerai ir greitai susiorganizuoti ir suburti tiek daug žmonių iš skirtingų šalių tokiai diskusijai. Kultūros profesionalai yra labai veiksmingi, nes turi daug nuveikti, dažnai turėdami tam mažai resursų. Tačiau retai jie tai perkelia į viešąją erdvę ir taip gerai atstovauja savo vertybėms.
Antra svarbi išvada – mums visiems tikrai reikia daugiau bendradarbiauti. Radikaliųjų dešinių jėgų atstovai rengia keliones po visą Europą, kad pasidalytų priemonėmis, kaip kovoti su kultūra, mums taip pat reikia bendradarbiauti. Lietuva mums duoda ne tik praktinių, bet ir filosofinių pamokų. Aš daug kalbėjau apie naujo pasiūlymo visuomenei paiešką. Manau, kad tai ne tik Čekijos problema, visam pokomunistiniam blokui ji iš esmės yra bendra, turėtume ją spręsti kartu. Pirmiausia man į galvą ateina šie klausimai: koks yra mūsų vaidmuo ES? Kokias savo praeities vertybes mes turėtume ginti, kad išsaugotume jas dabartinių permainų akivaizdoje? Kaip reaguoti į populistų iššūkius?
Trečia, man labai patiko galimybė pamatyti, kaip lietuviai vertina Čekiją ir čekus. Tai tikrai padeda kritiškiau pažiūrėti į savo pačių naratyvus. Be to, man labai patiko Vilnius ir tikiuosi greitai čia grįžti. Tuo metu mes jau pradėjom ieškoti finansavimo, kad šiemet Čekijoje galėtume surengti panašų forumą.
