Lietuvai ir Lenkijai svarstant, kaip stiprinti bendrą NATO rytinių sienų apsaugą, neseniai pranešta apie Varšuvos norą bendradarbiauti steigiant bendrą karinių mokymų centrą pasienyje. Tačiau erdvės bendradarbiauti glaudžiau rengiant pasienio įtvirtinimus vis dar apstu. Taip mano Vilniuje vykusiame „Sniego susitikime“ dalyvavęs saugumo ekspertas iš Lenkijos bei buvęs šalies ambasadorius Jungtinėse Valstijose Marekas Magierowskis.
– Lenkija siekia užbaigti Rytų skydo projektą iki 2028 metų. Ar yra kokių nors vėlavimų ar sunkumų? Ar nesutariama dėl tam tikrų vietovių? Kaip apskritai sekasi plėtoti šį projektą?
– Pirmiausia, Lenkijos visuomenė sutaria, kad privalome stiprinti karinius pajėgumus. Rytų skydas yra šios iniciatyvos dalis, o tai geras ženklas ir labai teigiama žinia likusiai Europai, ne tik NATO narėms, bet ir Europos Sąjungai, nes, kaip puikiai žinote, Lenkija per pastaruosius kelerius metus itin padidino karines išlaidas. Ne todėl, kad netikime šventu Vašingtono sutarties penktojo straipsnio pobūdžiu. Tikime, kad prireikus visi mūsų sąjungininkai, įskaitant Jungtines Valstijas, ir mūsų Europos partneriai ateis mums į pagalbą, jei mūsų Europos dalyje kiltų didelis gaisras. Tačiau norime, kad kitos šalys pasektų mūsų pavyzdžiu. Norime, kad kitos šalys, ypač Europoje, taip pat didintų karines išlaidas.
Paminėjote Rytų skydą, manau, mums reikia daugiau koordinavimo ir bendradarbiavimo, ypač šioje Europos dalyje, įskaitant Lietuvą ir kitas Baltijos šalis. Susidaro įspūdis, kad NATO viduje vyksta tam tikras persitvarkymas, turintis savų privalumų ir trūkumų, būtent tarp tų šalių, kurios šiuolaikinę Rusiją supranta daug geriau nei kitos. Turiu omenyje Vidurio Europos šalis, žinoma, Baltijos šalis, taip pat skandinavus ir iš dalies Jungtinę Karalystę. Kalbant apie šio konkretaus poslinkio privalumus ir trūkumus, tai teigiamas ženklas, kad yra šalių, suprantančių Rusiją šiandien, ypač Putiną.
Kita vertus, Lenkijoje ir ankstesnė, ir dabartinė Vyriausybė siekia išlaikyti sanglaudą NATO viduje, ypač atsižvelgiant į visus tuos nesutarimus, pastaruoju metu iškilusius santykiuose tarp Europos NATO narių ir Jungtinių Valstijų. Bet manau, kad Rytų skydas – labai teigiamas ir labai padrąsinantis mūsų pačių įsipareigojimo Europos saugumui pavyzdys. Ir aš šį terminą vartoju sąmoningai, nekalbėdamas apie Vidurio Europos saugumą, nes, kaip teisingai pastebėjo vienas iš šiandienos diskusijos dalyvių, karas, kurį Rusija šiandien kariauja Europoje, nėra karas prieš Ukrainą, tai karas prieš visus kolektyvinius Vakarus. Privalome aiškiai suvokti šios konfrontacijos pasekmes.
– Užsiminėte apie geresnį bendradarbiavimą tvirtinant sieną. Kaip? Ar tai turėtų būti daroma jungiant viską į vieną projektą, galbūt vadovaujant bendrai vadovybei, galbūt tai reikia daryti Europos ar Europos Sąjungos lygiu? Gal tai turėtų būti daroma tiesiogiai tarp Lenkijos ir Lietuvos, koordinuojant gynybinę struktūrą. Kaip tai veiktų?
– Pirmiausia, kalbant apie tinkamą žodyną ir tinkamą žodžių parinkimą. Manau, tai turėtų būti apibrėžta kaip vietinis projektas, nes labai svarbu nebrėžti skiriamųjų linijų tarp Vidurio Europos ir Vakarų Europos bei šalių, esančių arčiau Rusijos, ir esančių šiek tiek toliau. Svarbu išlaikyti mūsų sanglaudą, išlaikyti bendrą požiūrį į tai, kas vyksta šiandien, atsižvelgiant į augantį Rusijos agresyvumą šioje Europos dalyje. Nepaisant išlaidų ir to, kas ir kaip finansuos šį projektą, tai turėtų būti NATO iniciatyva.
Pateiksiu jums kitą pavyzdį. Iš pirmo žvilgsnio tai nesusiję su tuo, apie ką dabar kalbame. Tačiau Šaltojo karo įkarštyje buvo vamzdynų tinklas, transportuojantis naftą ir žibalą į Amerikos bazes Vakarų Vokietijoje. Tada vis dar buvo Vakarų ir Rytų Vokietija. Lenkija, Vengrija ir Čekija įstojo į NATO su pirmąja banga 1999-aisiais, bet tie vamzdynai niekada nebuvo išplėsti į naujas NATO nares. Tai svarbu kalbant apie NATO ateitį, nes tai susiję ne tik su ginkluote. Ne tik su ginklų pirkimu. Ne tik su atgrasymu. Tai susiję ir su logistika, mūsų pramonės ir ekonomikos baze. O tie vamzdynai, kuriuos ką tik minėjau, yra puikus pavyzdys to aplaidumo, nuo kurio visi kentėjome daugelį metų. Prieš kelis mėnesius NATO priimtas sprendimas pratęsti šiuos vamzdynus. Nesvarbu, kiek F-35 naikintuvų įsigysite iš amerikiečių. Nesvarbu, kiek tankų „Abrams“ turėsite savo Europos ir NATO kariuomenėse, jei neturėsite degalų tiems lėktuvams ir tankams, negalėsite atgrasyti Rusijos, jau nekalbant apie galimą Rusijos Federacijos kinetinę ataką prieš vieną iš šalių narių.
– Lietuva kuria naują karinį mokymo centrą prie pat sienos su Lenkija. Šiuo metu tai didelis diskusijų objektas. Svarstyta, ar Lenkija būtų suinteresuota prisijungti prie to paties karinio centro savojoje sienos pusėje. Ar Lenkija suinteresuota?
– Esu tikras, kad taip. Negaliu pateikti jokių konkrečių detalių būtent apie šį projektą, bet, kalbant apskritai, kaip puikiai žinote, yra sėkmingo bendradarbiavimo pavyzdžių, tarkime, bendra Lenkijos, Lietuvos, Ukrainos brigada, suformuota prieš daugelį metų. Ji taip pat reguliariai treniruojasi. Manau, tai rodo NATO pasirengimą hipotetiniam gaisrui ar eskalacijai Vidurio ir Rytų Europoje. Taip pat negalime užmerkti akių prieš kai kuriuos kitus aspektus.
Turėtume pasinaudoti Ukrainos patirtimi. Ukraina dabar turi vieną labiausiai patyrusių kariuomenių Europoje. Ukraina, žinoma, nėra NATO narė ir tikriausiai niekada netaps Šiaurės Atlanto Aljanso nare. Deja. Tačiau galime pasinaudoti šiais ryšiais ir visų kitų šalių patirtimi.
Kitas pavyzdys, labai įdomus, tik kitoje srityje. Tai hibridinis karas, kurį NATO šalys taip pat daugelį metų neužtektinai vertino. Ypač atsižvelgiant į nuolatinius Rusijos Federacijos veiksmus, nes Lenkija – viena daugiausia kibernetinių atakų Europoje patiriančių šalių. Beje, ne tik iš Rusijos, bet ir, pavyzdžiui, iš Baltarusijos. Tai sritis, kurioje galime geriau dalytis patirtimi. Taigi, mokymai, pasirengimas ne tik kinetinėms atakoms, bet ir hibridinėms priemonėms, kurias Rusijos Federacija dabar neįtikėtinai dažnai naudoja prieš Lenkiją, prieš Lietuvą ir prieš kitas regiono šalis.
– Kalbant apie platesnę saugumo architektūrą, dabartinė administracija Baltuosiuose rūmuose demonstruoja atvirą priešiškumą Europai. Tačiau taip pat, bent jau nuo Obamos administracijos laikų, pastebima tendencijų nukreipti dėmesį į Aziją ir kitus regionus, esančius toli nuo Europos. Kaip, jūsų manymu, vystysis transatlantiniai santykiai ateityje, ar dabartiniai trukdžiai dar gali būti ištaisyti, ar vyksta toks susiskaldymas, kurio jau nebeįmanoma atšaukti?
– Kaip buvusiam Lenkijos ambasadoriui Valstijose, man nepatogu komentuoti Amerikos vidaus politikos. Ir vėlgi, sąmoningai vartoju šį terminą „vidaus politika“, nes manau, kad tai vienas svarbiausių veiksnių, kalbant apie tai, kaip Amerikos užsienio politika atrodo šiandien, per antrą Donaldo Trumpo kadenciją. Kaip teisingai pastebėjote, dabartiniame Amerikos konservatyviame politiniame elite yra susiskaldymo. Europa visada buvo ir bus artimesnė Amerikos interesams nei Indijos ir Ramiojo vandenyno regionas. Nepaisant visos retorikos, kurią galite išgirsti iš įvairių Amerikos politikų ir komentatorių. Bendros šaknys, ryšiai, paveldas ir visa kita. Man akivaizdu, kad ryšys tarp Europos ir Amerikos daug stipresnis ir pakankamai stiprus, kad abi pusės nenutrauktų šių ryšių galutinai ir negrįžtamai.
Žinoma, nerimauju dėl to, ką kai kurie Amerikos politikai šiandien sako apie transatlantinius santykius. Vis dėlto esu gana optimistiškas. Nemanau, kad NATO subyrės. Žinoma, prezidentas Trumpas, švelniai tariant, nėra labai entuziastingas dėl Vašingtono ir Briuselio bei kitų didžiųjų Europos sostinių santykių, bet manau, kad jis, kartu su artimiausiais padėjėjais ir patarėjais, taip pat supranta, kad tai nenutraukiamas ryšys. Kad Amerikai reikia sąjungininkų. Visi prisimename garsųjį šūkį, taip gausiai naudotą per abi D. Trumpo rinkimų kampanijas – „Amerika pirmiausia“. Paskui tai kažkaip pavirto šūkiu „Amerika viena“. Tai galime suprasti iš įvairių paties Trumpo ir jo artimiausių patarėjų pastabų ir komentarų. Bet Amerika viena, kaip politika, tiesiog netvari. Taigi manau, kad amerikiečiai galiausiai prieis prie išvados, kad Amerikos ir Europos sąjunga absoliučiai būtina siekiant atgrasyti Kinijos grėsmę.
– Šiame kontekste Švedijos laikraštis „Dagens Nyheter“ neseniai publikavo nuomonę, kuri sulaukė nemažai dėmesio, apie galimybę Švedijai siekti branduolinio ginklo galbūt su kitomis regiono šalimis. Ar manote, kad toks scenarijus apskritai įmanomas? Kiek jis realus ir kaip tai galbūt pakeistų visą saugumo padėtį regione?
– Nemanau, kad tai labai tikėtina. Veikiau tai tik retorika. Tai tik vizijos, kurios, manau, niekada neišsipildys. Nors galime kalbėti ir apie kitas šalis. Pavyzdžiui, Artimuosiuose Rytuose nuolat vyksta eskalacija su Iranu. Na, Iranas dabar, žinote, svyruoja, bet vis dar plėtoja branduolinę programą, ir daugelis kitų regiono šalių, Saudo Arabija, Jungtiniai Arabų Emyratai, neoficialiai užsiminė, kad galbūt atėjo laikas pradėti galvoti apie branduolinį atgrasymą nuo Irano grėsmės. Tas pats principas galioja ir Indijos bei Ramiojo vandenyno regionui, kur Kinija yra branduolinė supervalstybė, ir atsižvelgdamos į didėjančias grėsmes iš Pekino, Japonija ir Pietų Korėja apie tai galvoja. Vėlgi, šių šalių politikai niekada atvirai neišreiškė pažiūrų ir bent jau stengėsi būti diplomatiškesni. Bet manau, kad tokios idėjos yra logiškai pagrįstos samprotavimuose, kalbant apie karinį pasirengimą, pavyzdžiui, hipotetinei Kinijos agresijai prieš Taivaną.
