Irano režimas yra arčiau žlugimo nei bet kada nuo jo įsigalėjimo pradžios 1979 m., o aukščiausiasis lyderis ajatola Ali Khamenei arba jau yra išvykęs iš šalies, arba sutriko jo sveikata, LRT RADIJUI sako apžvalgininkas Andrius Užkalnis, anksčiau vadovavęs BBC Irano atvirųjų šaltinių žvalgybai.
– Jau dvi savaites Irane vyksta dideli protestai, jie lyg ir plečiasi, režimas vis grasina dar stipriau susidoroti su protestuotojais, JAV prezidentas Donaldas Trumpas grasina dar labiau susidoroti su Irano režimu. Kaip matote visą šią situaciją?
– Tikriausiai tiek šansų, kad režimas žlugs, dar nebuvo nuo pat „Islamiškosios respublikos“ atsiradimo prieš beveik 50 metų. Tokio plataus masto mes dar (pasipriešinimo) nematėme.
Pabrėžčiau, kad mes nematome visko, kas ten darosi. Geriausiu atveju mes matome paskirus kadrus, daugiausiai iš Teherano. Kai išjungtas internetas ir nėra komunikacijų, mums labai sunku spręsti, bet yra kontrabandiniai „Starlink“ (interneto ryšiai), kurie veikia.
Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad iš vienos pusės Irano režimas yra labai žiaurus, labai viską kontroliuojantis, nustatantis griežtas taisykles, bet iš kitos pusės jis yra toks korumpuotas – ir saugumas, ir kariuomenė, ir religinė viršūnėlė, absoliučiai visi – kad žmonės turi daugiau visokių komunikacijos priemonių ir galimybių žinoti, kas yra Vakaruose negu mums kartais atrodo. Bet vis tiek mes matome tik labai mažą dalį.
– Ko trūkdavo iki šiol, kad režimas būtų nuverstas? Ryškios opozicijos nebuvo, bet dabar tarsi tą vaidmenį bando užimti buvusios monarchijos palikuonys. Ar gali turėti kokios nors įtakos tie egzilyje esančio šacho palikuonio Rezos Pahlavi kvietimai, raginimai protestuoti ir ar nepritrūks kažkokio tvirto, viduje esančio opozicijos balso?
– Dar prieš kokius metus ar pora aš būčiau sakęs, kad nuversto šacho sūnus, gyvenantis JAV, yra nelabai jau kokia perspektyvi figūra. Bet geriau tokia figūra negu jokios. Ir pagaliau yra kažkas simbolinio, kažkas sutelkiančio žmonės.
Jo tėvas, nuverstasis šachas (Mohammadas Reza) Pahlavi, nebuvo ypatingai populiarus. Tiksliau, jis buvo daugelio labai nekenčiamas. Tačiau per tą laiką užaugo nauja karta, kuri to šacho neprisimena, jo korupcijos ir nepopuliarumo irgi neprisimena. Iranas yra labai jauna šalis, tai yra didžiulė šalis su labai jauna populiacija. Ir todėl visiškai gali būti, kad, bent jau kaip simbolinė figūra, jis duos papildomą impulsą šitiems protestams.
Jūs klausiate, ko trūkdavo. Manau, kad daugiausiai trūkdavo koordinacijos ir kritinės masės. Su visomis diktatūromis yra taip, kad jos laikosi ir atrodo, kad jos bus amžinai arba bent jau labai ilgai, kol jos nesugriūva. Taip pat buvo ir su kokia Sovietų Sąjunga, taip pat Rumunijoje (Nicolae) Ceaușescu režimas tarp visiškos visiškos kontrolės ir tarp to mirties nuosprendžio, kurį jam įvykdė sukilėliai Kalėdų dieną, praėjo vos kelios dienos. Viskas labai staigiai pasikeitė.
Dabar mums irgi sunku spėti netgi kokioje stadijoje yra. Pavyzdžiui, mes iš tikrųjų nežinome, kur yra aukščiausiasis lyderis ajatola Ali Khamenei. Aš manyčiau, kad jis jau paliko šalį, tiktai yra dar toks dalykas, kad vis dar tikriausiai visos jėgos ir galios grupuotės šito neskelbia, todėl, kad bijo, kad jeigu bus paskelbta, kad Khamenei jau nebėra šalyje, tai duos naują impulsą.
O tos daugybinės saugumo kariuomenės, islamiškosios revoliucijos sargų gvardijos ir visų kitų ten begalinių grupuočių rūpestis dabar yra išsidalinti valdžią. Dar kitas rūpestis – kad kai prasidės jau nebe islamiškoji, bet tikra revoliucija ir kai ji pradės nugalėti, kad su jais pačiais bent jau nesusidorotų, ar kad jie spėtų kažkur pabėgti ir išvežti iš šalies bent jau dalį tų prigrobtų turtų.
Galima įsivaizduoti, kad kai iš tikrųjų režimas kris, tai žiaurumas ir galia šito bus tokia, kad kokia nors Libija ir kitos pastarųjų laikų revoliucijos pasirodys kaip vaikų žaidimas. Tai bus susidorojimai su žmonėmis, kabančiais ant stulpų miestuose, aikštėse, parkuose, visoje šitoje didžiulėje šalyje, kur yra 90 milijonų gyventojų.
– Jūs minėjote, kad šalyje jau gali nebebūti Ali Khamenei. Kuo remiantis darote tokią prielaidą?
– Aš remiuosi su tuo, kad mes būtume jį pamatę. Jis būtų kažką pasakęs, būtų kreipęsis, bent jau būtų patvirtinęs, kad jis yra šalyje ir jis visą situaciją kontroliuoja. Ir to galima buvo tikėtis – šiandien mes kalbame sekmadienį, o penktadienis yra šventadienis Irane, kai vyksta penktadienio maldos visoje šalyje ir kai labai dažnai lyderiai kreipiasi į tautą. Mes tą penktadienį irgi nieko neišgirdome.
Galimas dar ir kitas variantas – gal jo nėra šalyje, o gal jam yra sušlubavusi sveikata. Ali Khamenei jau seniai blogai jaučiasi, jis yra labai rimto amžiaus ir silpnos sveikatos žmogus, tad nesunku įsivaizduoti, kad kai prasideda tokie dalykai, tai bet kam – ir jaunesniam, ir sveikesniam žmogui – galimi psichosomatiniai pasireiškimai. Kad jam galėjo sušlubuoti sveikata, visiškai negalima atmesti tokios galimybės.
– Pabaigai pakalbėkime apie Amerikos įtaką. Mes matome tikrai išdrąsėjusį Donaldą Trumpą antrojoje kadencijoje – daugybė įvykių, tas pats Iranas jau bombarduotas, Venesuela... Gali Amerika turėti kažkokios įtakos šiuose protestuose? Aišku, Khamenei sako, kad čia visi gatvėse esantys žmonės yra Amerikos pakalikai ir taip toliau, bet iš tiesų kiek Amerika gali turėti įtakos tam, kas dabar vyksta Irane?
– Amerika ne tik gali, bet, man regis, ir turi įtaką, ir mes tą matome konkrečiai, kad nepaisant to, kad saugumo pajėgos yra nužudžiusios keliasdešimt žmonių šituose protestuose, buvo šaudymų ir dar kažko, bet nėra tokių susidorojimų ir tokių šaudymų kulkosvaidžiais į minią, kokius mes galėtume įsivaizduoti, nes tas pats Donaldas Trumpas šiuo atveju labai aiškiai pasakė, kad jis iš karto įsikiš su karine jėga, jeigu prasidės masiniai susidorojimai. Ir man atrodo, kad tai yra vienintelė priežastis, kodėl masinių susidorojimų dar nėra.
Amerika visą laiką turėjo Irano atvejams kelis scenarijus, kaip ji turi elgtis, bet dėl to, kad šalis yra labai didelė, ji numato, bent jau tie karo specialistai, kurie ruošiasi šitam dalykui, kad jie kišis tiktai tada, kai jau praktiškai bus absoliučiai aišku, kad režimas žlugo ir revoliucija laimi.
Taip yra dėl to, kad tai nėra, pavyzdžiui, kokia Venesuela su sostine Karakasu ir keliais paplūdimiais. Tai yra didžiulė šalis su labai kalnuotu reljefu, kur reikėtų daryti labai daug taškinių operacijų, o ar Amerika, pavyzdžiui, pasiruošusi vienu metu išplėtoti operacijoje kokius 20 taškų Irane iš daugybinių krypčių, tai iš tikrųjų nėra aišku, ir man atrodo, Amerika šitam dalykui nepasiruošusi.
Bet jeigu ji pamatys, kad galima greita operacija kažką labai pakeisti ir padėti sukilėliams, man atrodo, Amerika nedvejodama šitą padarys. Aš esu įsitikinęs, kad visi operatyviniai planai yra paruošti ir kad yra žmonės, kurie tik ir laukia komandos.
