Indijos subkontinentas – vienas iš seniausių civilizacijų lopšių, kur susikerta religijos, kalbos ir imperijos. Šio regiono istorija – tai ne vien kova dėl teritorijų, bet ir dėl sielų: hinduizmo ir islamo priešprieša čia formavo ne tik kultūrą, bet ir politiką, nacionalines tapatybes bei geopolitinį balansą. Kaip rašo škotų istorikas Williamas Dalrymple savo knygoje „Anarchija: Rytų Indijos kompanijos nežabotas įsigalėjimas“ (The Anarchy: The Relentless Rise of the East India Company, 2019), Indijos istorija – tai pasakojimas apie susidūrimą tarp dviejų civilizacinių logikų: viena ieško amžino ciklo, kita – tiesos ir įstatymo kelio. Būtent ši dvilypė įtampa tapo ilgalaikio Pakistano ir Indijos konflikto šerdimi.
Islamo atėjimas į Indijos subkontinentą
Pažvelkime glaustai į istoriją. Islamas į Indiją atėjo dar VIII amžiuje, kai arabų karinis lyderis Muhammadas bin Qasimas 711 m. užėmė Sindą – dabartinio Pakistano pietinę dalį. Šis įvykis laikomas simboliniu islamo įsitvirtinimo pradžios tašku. Iš pradžių musulmonai čia buvo ne tiek užkariautojai, kiek prekybininkai ir misionieriai, ypač sufijų ordinų nariai skleidė islamą per kultūrinius ir dvasinius ryšius.
Viduramžiais musulmonų kolonizuotoje Indijoje iškilo galingos musulmoniškos valstybės – Delio sultonatas (XIII–XVI a.) ir vėliau Mughalų imperija (1526–1857 m.). Pastaroji suvienijo didžiąją dalį subkontinento ir sukūrė unikalią, daugiatautę civilizaciją. Imperatorius Akbaras Didysis (1542–1605) siekė religijų sintezės – jis inicijavo dialogą tarp hindų ir musulmonų dvasininkų, skatino toleranciją, netgi bandė įkurti naują, sinkretinį tikėjimą – „Dievišką religiją“ (Dīn-i Ilāhī). Jos pagrindiniai elementai buvo paimti iš islamo ir kitų abraomiškųjų religijų bei kelių dharminių religijų (hinduizmo, budizmo, džainizmo) ir zoroastrizmo doktrinų. Tačiau po jo mirties į valdžią atėjęs sūnus Aurangzebas (1658–1707) įvedė griežtą islamo teisės – šariato – tvarką ir pradėjo persekioti hindų bei sikhų religijų sekėjus, masiškai naikindamas jų šventyklas. Tai sukėlė pasipriešinimą ir ilgainiui susilpnino imperiją. XVIII a. Mughalų valstybė žlugo, o jos vietą užėmė įsibrovusi britų kolonijinė galia.
Tačiau religinė ir kultūrinė priešprieša, kuri iki tol buvo fragmentuota, kolonializmo laikotarpiu įgavo naują formą – politinę.
Britų kolonializmas ir „padalytos tapatybės“ gimimas
Britų valdymo laikotarpis (1858–1947 m.) buvo ne tik politinė okupacija, bet ir savotiškas socialinės inžinerijos eksperimentas. Britai diegė savo teisinę, administracinę ir švietimo sistemas, kurios iš esmės transformavo Indijos visuomenę. Kaip pabrėžia pokolonijinių studijų teoretikas Partha Chatterjee studijoje „Nacija ir jos fragmentai: kolonijinė ir postkolonijinė istorija“ (The Nation and its Fragments: Colonial and Postcolonial Histories, 1993), imperinė valdžia kūrė ne vien kolonijines institucijas, bet ir naujas tapatybes – žmonės pradėjo suvokti save per valdžios apibrėžtus ir primestus tapatybinius skirtumus.
Dar 1871 m. kolonijinės britų valdžios surašymai įtvirtino religijos kriterijų kaip socialinio klasifikavimo pagrindą. Musulmonai buvo laikomi „karine kasta“, tinkama tarnybai, o hindai – „intelektualia“, bet politiškai neaktyvia grupe. Tai paskatino religinių bendruomenių politizavimą. XX a. pradžioje Indijos subkontinente susiformavo dvi pagrindinės jėgos: Indijos nacionalinis kongresas (INC), siekęs pasaulietinės nepriklausomybės, ir Musulmonų lyga, siekusi musulmonų teisių užtikrinimo valstybiniu lygiu. Britų taktika „skaldyk ir valdyk“ (divide et impera) skatino ir palaikė šias įtampas. 1909 m. britų parlamento inicijuotos Morley–Minto reformos įvedė atskiras rinkimų apygardas musulmonams – tai buvo pirmasis institucinės religijos politizavimo žingsnis.
Netrukus 1919 m. Amritsaro žudynės, kai britų kareiviai nužudė šimtus taikių sikhų protestuotojų, tapo katalizatoriumi nepriklausomybės judėjimui. Tuo metu Indijos nacionalinio kongreso lyderis Mahatma Gandhis paskelbė neprievartos (ahimsa) kampaniją, o musulmonų politikas Muhammadas Ali Jinnahas ėmė vis daugiau kalbėti apie atskirą musulmonų politinę viziją. Britų Indijos modernizacija paradoksaliai skatino ir jos susiskaldymą. Anglų politologas ir istorikas Benedictas Andersonas knygoje „Įsivaizduojamos bendruomenės“ (Imagined Communities, 1983) rašo, jog nacionalizmas Azijoje gimė iš kolonijinės valstybės biurokratijos – tai buvo administracinės tvarkos perėjimas į emocinę tapatybę.
Britų Indijos pabaiga ir Pakistano gimimas: padalijimo tragedija
Antrojo pasaulinio karo pabaiga paspartino imperijos žlugimą. Britų valdžia, išsekusi finansiškai ir morališkai, 1947 m. nusprendė pasitraukti. Tačiau procesas vyko skubotai. Britų teisininkas Cyrilas Radcliffe’as (beje, niekada iki tol nebuvęs Indijoje!) gavo užduotį per 5 savaites nubraižyti sieną tarp Indijos ir naujai kuriamos Pakistano valstybės. Ir jis tai padarė, tačiau sprendimas paliko šimtus miestų ir kaimų padalintus per vidurį, o gyventojus – priverstus pasirinkti: kuriai religijai priklausai, ten ir tavo žemė.
14 milijonų žmonių buvo priversti migruoti – tai bene didžiausias gyventojų perkėlimas žmonijos istorijoje. Skaičiuojama, kad persikėlimo metu žuvo 1–2 milijonai žmonių, tiek hindų, tiek ir musulmonų, šimtai tūkstančių moterų tapo abipusio smurto ir prievartos aukomis. Lahoro, Amritsaro ir Delio gatvės virto masinių kapų vietomis. Kaip rašo indų istorikė Urvashi Butalia savo skausmingoje knygoje „Kita tylos pusė: balsai iš Indijos ir jos padalijimas“ (The Other Side of Silence: Voices from and the Partition of India, 1998), padalijimas buvo „kolektyvinės beprotybės metas“, kai bendruomenės, šimtmečius gyvenusios greta, pavirto mirtinais priešais. Lahoras, kadaise kosmopolitiškas miestas, virto musulmonų centru; o Amritsaras tapo hindų ir sikhų tvirtove. Indijos ir Pakistano sieną netrukus imta vadinti „kruvinąja linija“.
Religinių prieštaravimų šaknys: teologija ir tapatybė
Akivaizdu, jog hinduizmas ir islamas skirtingai suvokia tiek pasaulio tvarką, tiek žmogaus vaidmenį joje. Hinduizmo idėja apie religinį įstatymą – dharmą – grindžia hierarchinį, ciklinį pasaulėvaizdį, tuo tarpu islamas pabrėžia monoteizmą ir visų tikinčiųjų lygybę. Šie skirtumai nebuvo kliūtis taikiam sambūviui – daugelį amžių egzistavo sintezės tradicijos, ypač religiniuose mistiniuose sufijų ir bhaktų (pasišventėlių) sąjūdžiuose. Tačiau modernios politikos epochoje religija tapo nacionalinės tapatybės įrankiu. Kaip teigia nūdienos Indijos politinis psichologas Ashis Nandy‘s, „padalijimas buvo ne tik fizinės sienos nubrėžimas, bet ir civilizacinio pasakojimo suskilimas“ („Intymus priešas: savasties praradimas ir atgavimas kolonializmo sąlygomis“. The Intimate Enemy: Loss and Recovery of Self Under Colonialism, 1983).
Pakistano idėja kilo iš „dviejų tautų teorijos“ (two-nation theory), kurią dar 1930-aisiais suformulavo vienas Pakistano valstybingumo idėjos architektų, filosofas ir poetas Muhammadas Iqbalas, o į politinę realybę pavertė Muhammadas Ali Jinnahas, vadinamas Kaum-e-Qaid – tautos vadu. Muhammadas Iqbalis teigė, jog islamas – tai socialinė tvarka, ne tik tikėjimas. Jinnahas tikėjo, kad musulmonai Indijoje negalės užtikrinti savo kultūrinės ir religinės tapatybės gyvendami daugiausia hindų dominuojamoje valstybėje. „Musulmonai nėra tik religinė bendruomenė, – rašė Jinnahas 1940 m. Lahoro rezoliucijoje, – jie atskira tauta, turinti savo istoriją, kultūrą ir idealus.“ Pasak jo, politinė nepriklausomybė yra būtina, idant musulmonai išliktų dvasios vienybėje ir autonomijoje.
Tuo metu hindų nacionalistai, kaip Vinayakas D. Savarkaras (1883–1966), formavo hindutvą – hinduistinės valstybės viziją, kurioje Indija buvo suvokiama kaip šventa žemė (pūnyabhumi). Ši vizija iš esmės atmetė musulmonus kaip ideologiškai „svetimą“ elementą.
Kašmyras – amžinasis ginčo mazgas
Tuoj po nepriklausomybės paskelbimo prasidėjo pirmasis Indijos ir Pakistano karas (1947–1948) dėl Kašmyro. Kašmyro valdovas maharadža Hari Singhas – hinduistas, valdęs daugiausia musulmonų gyvenamą regioną – delsė apsispręsti, prie kurios valstybės prisijungti. Kai Pakistano remiami kovotojai įsiveržė į Kašmyrą, jis pasirašė prisijungimo dokumentą prie Indijos mainais už karinę pagalbą. Konfliktas baigėsi Jungtinių Tautų tarpininkavimu 1949 m., įsteigus Kontrolės liniją (LoC – Line of Control). JT Rezoliucija Nr. 47 numatė referendumą dėl Kašmyro ateities, tačiau jis niekada neįvyko.
Antrasis karas 1965 m. vėl kilo dėl Kašmyro, bet baigėsi Taškento susitarimu (tarpininkaujant Sovietams). 1971 m. Indija ir Pakistanas vėl susidūrė karinėmis priemonėmis – šįkart dėl Rytų Pakistano, kuris tapo nepriklausomu Bangladešu. Tai buvo triuškinantis Pakistano pralaimėjimas. Kašmyras liko „neužgijusi žaizda“ – ir Indijos sekuliarizmo, ir Pakistano islamiškos tapatybės testas.
Branduolinė pusiausvyra ir XXI amžiaus grėsmės
Po 1971 m. karo Pakistano trauma virto šalies karinio revanšizmo politika. 1974 m. Indija atliko pirmąjį branduolinį bandymą (pavadintą „Smiling Buddha“), o 1998 m. Pakistanas atsakė savo branduoliniais testais (Chagai-I). Nuo tada abi šalys turi branduolinį ginklą, o Kašmyras tapo potencialia pasaulinio konflikto židinio zona. 1999 m. Kargilo regiono karas buvo pirmas tiesioginis susirėmimas tarp dviejų branduolinių valstybių. Konfliktas prasidėjo, kai Pakistano pajėgos slapta įsiveržė į Indijos teritoriją Kašmyre. Po tarptautinio spaudimo, ypač iš JAV, Pakistanas pasitraukė.
2001 m. po išpuolio prieš Indijos parlamentą Naujasis Delis mobilizavo milijoną karių – tai buvo pavojingiausia akistata nuo 1971 m. Nors karo išvengta, įtampa liko. 2008 m. Mumbajaus teroristiniai išpuoliai, kuriuos įvykdė teroristinė organizacija „Lashkar-e-Taiba“ (uždrausta Pakistane 2002 metais), dar labiau pablogino santykius. Indija kaltino Pakistaną remiant terorizmą, o Islamabadas tvirtino, kad tai „vietinių separatistų“ darbas. Tarptautinė bendruomenė, įskaitant Jungtinės Tautas, JAV ir Kiniją, vis dažniau įsitraukia į regiono stabilumo palaikymą. Tačiau, kaip rašo Amerikos politologė C. Christine Fair studijoje „Kova iki galo: Pakistano kariuomenės karo taktika“ (Fighting to the end: the Pakistan Army's way of war, 2014), „Pakistano kariuomenė išmoko gyventi su nuolatiniu pralaimėjimu – ji išlaiko valstybę įtampoje, kad išliktų įtakinga“.
Šiuolaikinis Pakistanas: kariuomenės šešėlis ir politinė įtampa
Pakistanas – formaliai parlamentinė demokratija, tačiau realią valdžią šalyje dažnai turi kariuomenė. Nuo 1947 m. čia vyko keturi kariniai perversmai. Kariuomenės vadovai – nuo Ayubo Khano iki Pervezo Musharrofo – pozicionavo save kaip „nacionalinius gelbėtojus“. Jie rėmė šalies islamizacijos politiką, siekdami legitimuoti savo valdžią. Po 2001 m. rugsėjo 11-osios išpuolių Pakistanas tapo JAV sąjungininku „karo prieš terorizmą“ kontekste. Tačiau dvipusė politika – bendradarbiavimas su Talibanu ir kova prieš jį – pavertė šalį paradoksaliu „fronto partneriu“.
Pastaraisiais metais Pakistaną sukrėtė politinės krizės: 2018–2022 m. premjero Imrano Khano populiarumas kilo dėl antikorupcinės retorikos, bet jis galiausiai prarado kariuomenės palaikymą ir buvo nušalintas. Šalyje gilėja ekonominė stagnacija, infliacija viršija 25 proc., o skolos – rekordinės. Kaip teigia politologas Anatolis Lievenas knygoje „Pakistanas: sudėtinga šalis“ (Pakistan: A Hard Country, 2011), Pakistanas – tai valstybė, kurioje kariuomenė yra vienintelė tikrai funkcionuojanti institucija. Likusi sistema veikia pagal lojalumo, o ne teisės principą. Vien tik pastarajame šimtmetyje vykusi konfrontacija su Indija (2001, 2011, 2013, 2016, 2019, 2025 m.) yra politiškai svarbi.
Šių metų rugsėjį Pakistano kontroliuojamame Azad Kašmyre kilo protestų bangų – žmonės reikalavo ekonominės paramos ir politinės autonomijos. Šie įvykiai parodė, kad Kašmyro klausimas – ne tik dviejų valstybių ginčas, bet ir vietinių žmonių tragedija. Kašmyro gyventojai tapo tyliais stebėtojais konflikto, kuriame sprendžiamos ne jų, o didžiųjų valstybių ambicijos. Religinis ekstremizmas, etniniai konfliktai Pakistano provincijose Beludžistane ir Sindhe, taip pat įtampa su Afganistanu neabejotinai sunkina valstybės stabilumą. Juolab sparčiai auga ekonominiai, kariniai ir politiniai Pakistano ryšiai su Kinija, tai tiesiogiai kelia nuolatinę įtampą Indijoje.
Išvados: civilizacinė priešprieša
Taigi, Indijos ir Pakistano konfliktas vyksta ne vien dėl Kašmyro ar kitų ginčijamų pasienio teritorijų. Tai esminė civilizacinė priešprieša tarp dviejų tapatybės modelių: vienas grindžiamas sekuliarizmu ir pliuralizmu, kitas – religiniu solidarumu. Indijos ir Pakistano santykiai šiandien – kaip trapus ledas ant ugnikalnio. Branduoliniai arsenalai, nacionalistinė retorika, vandens išteklių krizė ir skaitmeninė propaganda kuria tikrai pavojingą mišinį. Tačiau galima įžvelgti ir įmanomą pragmatizmo kelią. Klimato kaita, Indo upės resursų paskirstymas, prekybos ryšiai ir geopolitinis regioninis stabilumas gali tapti naujo dialogo pagrindu. Kašmyro kalnai matė įvairias imperijas, karus ir taiką. Galbūt jie vieninteliai iš tiesų supranta, kad tikėjimo ir tautų sienos yra žmonių sugalvotos, o kraujas, kuris jas nubrėžia, visada būna vienos spalvos.
Kaip taikliai pasakė Nobelio premijos laureatas indas Amartya Senas knygoje „Tapatybė ir smurtas“ (Identity and Violence, 2006), klaidinga yra manyti, kad žmonės turi tik vieną tapatybę – religiją, tautybę ar kalbą. Kai tapatybė tampa vienareikšmė, ji virsta smurto varikliu. Šiandien, praėjus beveik aštuoniems dešimtmečiams nuo padalijimo, Indijos ir Pakistano istorijos vis dar susijusios ir niekaip neatsiskiria. O Kašmyras tebėra simbolinis veidrodis, atspindintis abiejų tautų baimes, ambicijas ir neišspręstus istorinius skaudulius. Ir tai jau, matyt, yra psichoanalitiko teritorija!
