Rusijos įsibrovimai į Europos šalių oro erdvę – bandymas „išlaukti“

Hibridinis karas – tai priemonė, kurią Maskva naudoja jau ne vienerius metus: pradedant kibernetinėmis atakomis ir dezinformacija ir baigiant išpuoliais prieš infrastruktūrą ir provokacijomis pasienyje. Pastaruoju metu prisidėjo ir reguliarūs dronų įsibrovimai į ES šalių oro erdvę – nuo Lenkijos ir Danijos iki Vokietijos ir Rumunijos. 

Šią publikaciją galite skaityti ir rusų kalba.

Nepaisant to, kad minėtų incidentų aplinkybės vis dar yra tiriamos, manoma, kad jie taip pat gali būti susiję su Rusija. Politologės Olesios Jachno teigimu, Rusija tokiu būdu bando sėti baimę, pratęsti begalines diskusijas dėl pagalbos Ukrainai didinimo ar mažinimo ir galiausiai atitolinti bendros pozicijos formavimąsi Europoje – neleisti jai sustiprėti.

Spalio 4 d. Miuncheno oro uostas per parą du kartus sustabdė veiklą dėl pranešimų apie dronus, buvo atšaukti ir nukreipti dešimtys skrydžių, tūkstančiai „Oktoberfesto“ įkarštyje ir prieš Vokietijos vienybės dieną keliaujančių žmonių įstrigo laukdami skrydžių.

Prieš savaitę dėl „bepiločių skraidyklių“ buvo laikinai uždaryti Kopenhagos ir Olborgo oro uostai; Danijos policija tai vadina rimtu išpuoliu prieš kritinę infrastruktūrą. Panašūs incidentai buvo užfiksuoti ir Norvegijoje.

„Kadangi Rusija šiuo metu nėra pasirengusi nutraukti karą, bent jau tokių požymių nesimato, ji bando vilkinti laiką, orientuodamasi į mažumą – į tuos lyderius, šalis ar visuomenes, kurios mano, kad svarbiausia yra išvengti eskalacijos. Tai tas pats šantažas, tik dar grėsmingesnis. Anksčiau buvo gąsdinama branduoliniu ginklu, dabar gi pasitelkiamas tokio tipo šantažas, kuris labiau jaučiamas Europos visuomenių kasdieniame gyvenime“, – interviu LRT.lt sakė politologė O. Jachno.

Anksčiau Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen yra sakiusi, kad Rusija prieš Europą kovoja hibridinį karą, į kurį reikia reaguoti tradicinės gynybos ribas peržengiančiomis priemonėmis. Ji priminė neseniai įvykusius incidentus su dronais ir kitus ES bei NATO šalių oro erdvės pažeidimus, diversijas prieš povandeninius kabelius, kibernetines atakas prieš oro uostus ir logistikos centrus, taip pat piktavališkas kampanijas, kuriomis siekiama paveikti rinkimus.

Pasak jos, artimiausiu metu Europos Komisija pateiks planą, kaip iki 2030 m. padidinti pajėgumus devyniose pagrindinėse srityse – nuo oro gynybos ir artilerijos iki kibernetinio karo.

Ekspertai skirtingai vertina Europos reakciją į su Rusija susijusius incidentus. Vieni mano, kad ES ir NATO veiksmai yra pernelyg santūrūs ir nepakankamai ryžtingi, kiti – kad atsargumas yra pateisinamas ir padeda išvengti eskalavimo, paliekant erdvės diplomatijai.

Pokalbyje O. Jachno svarsto, ko savo provokacijomis siekia Rusija, ar ji yra pradėjusi karą su Europa, kaip NATO ir ES reaguoja į incidentus su oro erdvę pažeidžiančiais dronais ir ar tokia reakcija tenkina Vladimirą Putiną.

– Per pastarąjį mėnesį Rusija suaktyvino savo veiksmus, jos dronai vis dažniau įsibrauna į ES šalių – Danijos, Lenkijos, Norvegijos, Vokietijos, Rumunijos ir kitų – oro erdvę. Kaip vertinate šiuos veiksmus?

– Manau, kad Rusija bando visus pergudrauti ir toliau siekia susilpninti Europą kaip subjektą. Neatsitiktinai atakos stebimos beveik visuose Europos regionuose. Kalbama ne tik apie tai, kad per Europą teikiama pagalba Ukrainai, o dabar ES ir NATO lėšomis iš JAV perkama ginkluotė, bet ir apie ilgalaikę saugumo architektūros viziją: iš tiesų vyksta NATO pertvarkymas pagal atnaujintą rytinio, šiaurinio ir pietinio flangų gynybos strategiją, kurioje Ukraina yra neatsiejama dalis.

Ši strategija yra ilgalaikė. Kalbama ne tik apie dabartinę pagalbą Ukrainai ir pasipriešinimą Rusijai, bet ir apie ilgalaikės Europos gynybos politikos vizijos formavimą. Numatoma stiprinti apsaugą nuo visų galimų pavojų – oro, jūrų, sausumos, kosminių ir kibernetinių grėsmių. Iš tiesų kalbama apie naują Rusijos sulaikymo strategiją ir ilgalaikį Europos flangų stiprinimą.

Rusija bandė gudrauti, tikėdamasi lėto ir nepakankamo JAV ir Europos bendradarbiavimo. Europai labai svarbu išlaikyti Amerikos įtaką. Galbūt susitikime Ankoridže V. Putinas bandė suprasti, kiek JAV yra pasirengusios bendradarbiauti su Europa. Tačiau pati Rusija Vašingtonui nieko neparodė ir dabar, kaip pažymėjo J. D. Vance`as, blokuoja bet kokias derybų perspektyvas – tiek dvišaliu, tiek trišaliu formatu: JAV–Ukraina–Rusija. Kodėl Donaldas Trumpas turėtų stengtis atsižvelgti į Maskvos interesus, jei Rusija nepripažįsta Europos kaip stipraus subjekto ir kartu nenori baigti karo, taip stiprindama globaliuosius Pietus ir visų pirma Kiniją?

Todėl per pastarąjį mėnesį, nuo rugsėjį vykusios Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos, JAV pozicija tapo labiau orientuota į karinius veiksmus: diplomatija duos rezultatų, kai bus sustiprinta karinė dedamoji. Pareiškimą apie galimą „Tomahawk“ raketų perdavimą Ukrainai vertinu kaip Europos stiprinimą ir kaip vieną iš JAV saugumo garantijų ne tik Ukrainai, bet ir visai Europai.

Matome, kad pastaruoju metu Rusija tiek savo veiksmais prieš Europą, tiek savo žodžiais prieš JAV, kai kalbama apie raketas „Tomahawk“, griežtai kritikuoja šį sprendimą, sakydama, kad tai paaštrins karą. Tačiau šioje situacijoje Rusija gali kaltinti tik save: tuo metu, kai, mano manymu, Jungtinės Valstijos, ypač D. Trumpo administracija, buvo pasirengusios atsižvelgti į tam tikrus Maskvos interesus, pati Rusija ir V. Putinas nepadarė nė vieno realiai reikšmingo žingsnio, kuris liudytų apie atsitraukimą nuo karinio kurso. Be to, Rusija ir toliau lieka antivakarietiškų aljansų, visų pirma Kinijos, sferoje.

Šiuo metu prieš mūsų akis formuojasi nauja, sakykime, saugumo architektūra, kurioje svarbus ne tik galimas kokybinis pagalbos Ukrainai stiprinimas ir apribojimų dėl ginklų naudojimo prieš Rusijos Federacijos taikinius panaikinimas, bet ir ilgalaikis komponentas, tapsiantis svarbiu saugumo garantijų aspektu ateityje, pasibaigus karo veiksmams.

– Jūsų nuomone, ką Rusija nori parodyti ar pasiekti provokaciniais veiksmais Europoje?

– Rusija nori susilpninti Europos vienybę, suprasdama, kad kai kurios šalys pasisako už ryžtingesnius veiksmus – visų pirma tos, kurios labiausiai jaučia grėsmę. Tai yra valstybės, esančios flanguose – ne tik Lenkija ir Baltijos šalys, bet taip pat Suomija ir Danija. Tačiau yra ir kitų šalių, pavyzdžiui, Vengrija, kurios, atvirkščiai, mano, kad kuo daugiau Ukraina gauna ginklų, tuo labiau kaista ir užsitęsia karas.

Yra ir dalis piliečių, kurie nesigilina į niuansus, bet jaučia asmeninį nepatogumą dėl vėluojančių ar atšauktų skrydžių. Tai taip pat yra karo pasekmė. Tokio nepatogumo sukūrimas – Rusijos tikslas: pasėti baimę, pratęsti begalines diskusijas dėl pagalbos Ukrainai didinimo ar mažinimo ir galiausiai atitolinti bendros pozicijos formavimąsi Europoje – neleisti jai sustiprėti.

Daugumos palaikymo užsitikrinti negalinti Rusija stengiasi išlaikyti mažumos palaikymą, t. y. kelis lyderius ar šalis, pavyzdžiui, Vengriją ar Slovakiją, kurios, prisidengdamos eskalacijos rizika, gali blokuoti tam tikrus ES ar NATO sprendimus.

Akivaizdu, kad yra ir vidinis aspektas. V. Putinas gali vis dažniau oficialiai skelbti: „Žiūrėkite, mes priešinamės visam blokui (NATO – LRT.lt), visiems Vakarams; tai viso Aljanso karas prieš Rusiją.“ Tokią retoriką Maskva aktyviai naudoja jau daugiau nei metus, nuo tada, kai tapo aišku, kad Kyjivo per tris dienas paimti nepavyko. Tai reiškia, jog reikia parodyti, kad Rusija kariauja ne su Ukraina, kad neva prieš Rusiją kariauja visas Vakarų pasaulis. Tai yra vidinis argumentas.

Tačiau, mano nuomone, svarbiausia yra išorinis aspektas. Kadangi Rusija šiuo metu nėra pasirengusi nutraukti karą, bent jau tokių požymių nesimato, ji bando vilkinti laiką, orientuodamasi į mažumą – į tuos lyderius, šalis ar visuomenes, kurios mano, kad svarbiausia yra išvengti eskalacijos. Tai tas pats šantažas, tik dar grėsmingesnis. Anksčiau buvo gąsdinama branduoliniu ginklu, dabar gi pasitelkiamas tokio tipo šantažas, kuris labiau jaučiamas Europos visuomenių kasdieniame gyvenime.

Manau, kad Rusijos hibridiniai veiksmai intensyvės, nes, pasikartosiu, Rusija nenori matyti Europos kaip reikšmingo geopolitinio subjekto. Rusija, matyt, bandė susitarti dėl to su D. Trumpu – pasinaudojusi derybų dėl tarifų banga, įsitraukti į šį konfliktą, visais būdais jam pataikaudama. Tačiau, kaip matome, tai nepavyko. Nors ir lėtai, skirtingu tempu, Europa palaipsniui eina link naujos vizijos – atnaujintos ilgalaikės regiono gynybos strategijos.

– Ekspertai vis dažniau reiškia nuomonę, kad Rusija jau yra karo su Europa būsenos. Ar sutinkate su šiuo teiginiu, ar manote, kad jis yra perdėtas?

– Taip, manau, kad Rusija iš tiesų yra karo būsenos. 21 amžiaus karams nėra būtinas oficialus paskelbimas ar teisinis pripažinimas. Tai parodė Ukrainos precedentas: pirmiausia pasirodė „žalieji žmogeliukai“, po to skambėjo pareiškimai, kad „jų ten nėra“, kad Donbase kariauja kalnakasiai ir traktorių vairuotojai, neva radę ginklų kasyklose. Po to pasirodė Rusijos kariai, besislapstantys už moterų ir vaikų. Galiausiai visa tai peraugo į plataus masto karą.

Jei Rusija tuo pačiu metu įvairiais lygiais vykdo hibridines operacijas – nuo dezinformacijos ir bandymų papirkti Europos politikus iki sprogdinimų ir diversijų prieš infrastruktūrą – tai jau yra tam tikra visaverčio karo forma. Kalbama apie povandeninių kabelių sugadinimą, karinių sandėlių ir kitų objektų, netgi įprastų parduotuvių padegimus, sprogdinimus. Matome ir dirbtinai sukurtas migracijos krizes prie sienų su Rusija ir Baltarusija, kurias lydi provokacijos, galinčios peraugti į jėgos panaudojimą. Pastaruoju metu, be kibernetinių atakų, atsirado žvalgybiniai dronai – ir neaišku, kokia bus kita šio konflikto fazė.

Kadangi Rusijos tikslas nepasikeitė – ji siekia revanšo už pralaimėjimą Šaltajame kare, nekeisdama savęs ir nepašalindama savo pralaimėjimo priežasčių, o silpnindama ir griaudama kitus, – rizika išlieka didelė. Rusija nenukrypsta nuo karinio kurso, ir tam tikru momentu kuris nors iš hibridinių veiksmų, įskaitant žmogžudystes ir pasikėsinimus – ne tik į Rusijos opozicijos atstovus ar buvusius saugumo pareigūnus, kuriuos valdžia laiko „išdavikais“, bet ir į Europos valstybių piliečius – gali įsukti nenuspėjamą procesą, galintį peraugti į atvirą konfrontaciją.

Todėl, sakykime taip, tai yra mažo intensyvumo karas karinių išteklių požiūriu, bet didelio intensyvumo karas, ieškant spragų ir pažeidžiamų vietų Europos sistemoje ir valstybėse. Neaišku, iki kokio lygio tai vystysis. Jei nebus sukurta apsauga ir sustabdytas procesas, niekas negarantuoja, koks bus kitas veiksmų ar sąveikos etapas.

Kita vertus, Rusija silpnėja ekonomiškai ir tampa vis priklausomesnė nuo Kinijos, o tai reiškia, kad jos galimybės yra ribotos. Tačiau šie apribojimai pasireiškia palaipsniui, todėl Rusija vis dar turi laiko tęsti karą. Taigi, Europoje problema formuluojama teisingai: nereaguoti negalima – reikia reaguoti ir ieškoti bendro sutarimo, kaip reaguoti.

Jei reakcijos nebus, situacija peraugs į naują lygį. Kiekvieni rinkimai bus susiję su rizika. Dabar net organizuojant renginius ir Europos lyderių susitikimus nebepakanka kibernetinės apsaugos – reikia sustiprintos priešdroninės gynybos. Tai savaime rodo, kad rizika auga, o intensyvus pažeidžiamumo išnaudojimas tam tikru momentu gali duoti nenuspėjamus rezultatus. Tai reiškia, kad tokius veiksmus reikia stabdyti, antraip galima prieiti iki atviro karo.

– Kaip manote, ar Europos ir NATO reakcija į šiuos incidentus yra pakankamai subalansuota? Ar ji neatrodo pernelyg švelni?

– Manau, kad ji nėra švelni. Bet sutinku: norėtųsi daugiau aiškumo ir ryžtingumo, turint omenyje, kad tai jau seniai nebėra naujiena. Rusijos karas su Ukraina tęsiasi jau trejus su puse metų – tai tam tikras rodiklis. Pirmieji pranešimai apie žvalgybos dronus virš ginklų tiekimo maršrutų, mano duomenimis, pasirodė daugiau nei prieš mėnesį – gerokai prieš pirmuosius masinius kelių šalių oro erdvės pažeidimus.

Buvo ir, kaip prisimename, incidentas su U. von der Leyen, kai jos lėktuvas negalėjo nusileisti dėl GPS trukdžių, – tai liudija apie tendenciją. Todėl šiuo požiūriu kalbama ne apie „švelnumą“, o apie nepasirengimą, nors šie rizikos veiksniai buvo įvertinti.

Kita vertus, svarbu, kad diskusija vyksta. Norint suformuoti bendrą poziciją, reikia dviejų dalykų. Pirmasis – vidinė situacija šalyse: matome, kaip peržiūrimi nacionaliniai teisės aktai. Reikia atsižvelgti į visuomenės paramą, teisinį pagrindą ir politinių oponentų veiksnį. Galiausiai kiekviena šalis, kurios oro erdvę pažeidžia Rusijos orlaiviai, turėdama teisėtą pagrindą ir pakankamai ryžto, gali juos numušti. Tam reikalinga vidinė parama.

Antrasis komponentas – supratimas, kiek JAV yra pasirengusios ir gali dalyvauti užtikrinant Europos regiono gynybą. Kai kur jų įsitraukimas mažėja, kai kur pereina į naują lygį: kalbama apie mokamą ginkluotės tiekimą, kai ginklai yra perkami, o ne tiesiog suteikiami. O atskirais atvejais, kaip antai su „Tomahawk“ raketomis, tai svarbu ne tik Ukrainai, bet ir visai Europai: Ukrainai suteikta galimybė jas panaudoti gali tapti Rusiją sulaikančiu veiksniu.

Tai yra du pagrindiniai dalykai – vidinė situacija kiekvienoje šalyje, greitis ir pasirengimas keisti teisės aktus, paaiškinti visuomenei „kodėl ir kaip“ bei užsitikrinti paramą, ir aiškumas dėl JAV vaidmens Europos gynyboje.

Norėčiau tikėti, kad iki kito Europos Sąjungos lyderių susitikimo spalio 23–24 d. ir iki klausimų, kurie jau buvo iškelti, įskaitant susitikimą Kopenhagoje, svarstymo bus suformuluota aiški bendra pozicija. Tai ypač svarbu Rytų Europos, Baltijos ir Šiaurės šalims, kurios susiduria su didžiausiais pavojais – ne tik dėl oro erdvės, bet ir dėl tiesioginio kontakto pasienyje.

Svarbu, kad būtų bendras palaikymas, – vieninga pozicija taip pat bus Rusiją sulaikantis veiksnys ir parodys, kad bandymai suskaldyti Europą ir suskaldyti Vakarų aljansą yra neveiksmingi. Norėtųsi, kad aktyvus darbas, tiek vidinis, tiek dialogas su JAV, suteiktų aiškumo ir padėtų susitarti dėl bendros pozicijos, nes nei NATO, nei ES neturi kito pasirinkimo. Jei nereaguosime, rizika bus didesnė.

– Kaip manote, ar dabartinė NATO ir Europos Sąjungos reakcija tenkina V. Putiną? Ar ji netampa jam paskata toliau eskaluoti konfliktą?

– Ir tenkina, ir netenkina. Manau, V. Putinas gerai mato Europos silpnąsias vietas. Jis supranta, kad Europa daugeliu atžvilgių yra priklausoma nuo JAV: įvairių ekspertų vertinimu, norint visiškai ar iš esmės pereiti prie savų gynybos pajėgumų, Europai reikės vienerių ar dvejų metų. Dronų atakos ir Lenkijos reakcija parodė: galima turėti aukštųjų technologijų ginklų, bet be tiesioginio susidūrimo su Rusija jaučiama pasirengimo stoka ir tai natūralu, nes Europa, skirtingai nuo Rusijos, nėra „karštojoje“ karo fazėje. Dėl šio nepasirengimo Maskvai atsiranda galimybė laimėti staigumu – veikti netikėtai, kai Europa bus nepasirengusi. Būtent tuo 21 amžiaus karas ir pasižymi.

Brangias ginkluotės sistemas galima derinti su palyginti pigiomis priemonėmis, pavyzdžiui, dronais, ir jų veiksmingumas bus skirtingas. Rusija tai puikiai supranta ir, naudodama pigias grėsmes, gali gąsdinti ir daryti psichologinį spaudimą Europos šalims.

Būtent todėl Ukraina sako, kad yra pasirengusi: ji supranta, kaip sąveikauja įvairūs ginklų tipai ir kaip reikia reaguoti į atakas bei jas atremti, ir, turėdama išteklių, gali prisiimti didžiąją dalį šių funkcijų. Rusija mato, kad Europa nėra pasirengusi, ir bando tai išnaudoti bent jau įtampai sukelti, nepaisant to, kad ilgalaikėje perspektyvoje jai daug kas nepatinka ir ji jaučia savo silpnumą.

Pirma, Europoje saugomi Rusijos centrinio banko rezervai, ir, esant ryžtingam sprendimui, juos galima panaudoti ne tik būsimoms reparacijoms, bet ir dabar, stiprinant Ukrainos gynybos mechanizmą, nebūtinai juos visiškai konfiskuojant. Rusija tai supranta.

Antra, net ir ne visiškai atsisakius Rusijos energijos išteklių naudojimo, įsigyjant juos per antrinę rinką, perparduodant ir perdirbant, o vėliau panaudojant kai kuriose Europos šalyse, labiausiai Maskvą erzinantis dalykas yra ilgalaikė atnaujintos gynybos strategijos vizija, kurios įgyvendinimą ji bando sustabdyti.

Kalbant apie saugumo garantijas kaip apie ilgalaikę viziją, tai jau ne Budapešto memorandumas, o konkretūs ginklų tipai ir programos: kibernetinė apsauga, „dronų siena“ ir pan. – tai yra realios priemonės su karine dedamąja. Šiuo atžvilgiu planas „Jalta-2“, pagal kurį Rusija taptų saugumo garantu ir atkeršytų už Šaltąjį karą, neveikia.

Ilgalaikės garantijos aptariamos ne su Rusija, o atokiau nuo Rusijos ir jos keliamos grėsmės. Todėl Maskva stengiasi padaryti viską, kad sustabdytų šį procesą. Jei Europai pavyks sukurti naują sistemą, parodyti NATO kaip gynybinio aljanso, gebančio persvarstyti prioritetus atsižvelgiant į 21 amžiaus iššūkius, veiksmingumą, o ES – užtikrinti regiono ekonominį stabilumą ir pagalbą Ukrainai, bus pademonstruota Europos stiprybė ir Rusijos silpnumas.

Todėl Rusija, baimindamasi tiesioginio perėjimo prie karo veiksmų, kovoja „šešėlinį“ hibridinį karą: griauna, silpnina, blokuoja Europos judėjimą link naujos gynybos politikos ir naujos ekonominės galios bei konkurencingumo vizijos. Visos sritys, įskaitant energetikos politiką, peržiūrimos kaip galimas gynybos komponentas. Yra silpnos Europos pozicijos, kurias mato Maskva, bet ji supranta ir perspektyvias Europos stipriąsias puses.

Manau, kad vis dėlto tai, nuo ko mes pradėjome, mes jau apie tai užsiminėme pokalbio pradžioje, kai Arminas Pappergeris pasakė, kad Europą norima „pasodinti prie vaikų stalo“ – tai buvo D. Trumpo administracijos inicijuoto derybų proceso pradžioje, kai Rusija, pasinaudodama tarifų prieštaravimais ir taip stengdamasi įsiteikti JAV, bandė visais būdais nustumti Europą. Bet Europa, mano nuomone, jau parodė, kad „už vaikų stalo“ nesėdės.

Šiuo metu didelė dalis atsakomybės už šią viziją tenka Europos lyderiams; svarbus greitis ir tempas, nes Rusija bandys laimėti būtent laiko atžvilgiu – „išlaukti“. Dronų atakos ir kiti hibridiniai veiksmai yra vienas iš šios strategijos komponentų: kol Europa siekia atnaujintos vizijos, Maskva įvairiais būdais bando trukdyti, stabdo procesus, kaišioja pagalius į ratus.