„Mums tai pavyks“ – ši, atrodo, nekalta drąsinanti frazė tapo vizitine kortele ir tam tikru prakeiksmu buvusiai Vokietijos kanclerei Angelai Merkel. Rugpjūčio 31 d. sukanka dešimt metų, kai ryškiaspalviu švarku pasidabinusi politikė spaudos konferencijoje ištarė labai ryškų pėdsaką palikusius žodžius. Dar po kelių dienų Vokietijos pasienio policijai buvo nurodyta nestabdyti migrantų, Vokietija pasiryžo priimti šimtus tūkstančių pabėgėlių, nežmoniškomis sąlygomis įstrigusių Vengrijoje.
Praėjus dešimčiai metų Vokietijoje analizuojama politikos, visuomenės, kultūrinė ir socialinė raida: kas pavyko, o kas ne, kokią naudą ir žalą atnešė šie trys vokiški žodžiai „Wir schaffen das“/ „Mums tai pavyks“. Pati buvusi kanclerė A. Merkel laikosi įsikibusi savo retorikos ir sprendimų, nors jie akivaizdžiai papūtė vėją į bures stiprėjantiems dešiniesiems populistams ir radikalams, ypač kaip ant mielių rinkėjų palankumą auginančiai „Alternatyvai Vokietijai“ (AfD).
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Atvykėliai apsunkino ir taip apleistą Vokietijos būstų rinkos problemą.
- Bendras migrantų užimtumas yra gana geras, tačiau dažniau dirba migrantai vyrai. Pastebimas ir kvalifikacijos trūkumas.
- Iššūkių švietimo sistemoje ypač patiria vyresni migrantų vaikai.
- Tik maža dalis migrantų nusikalsta, bet sukrečiantys pavieniai atvejai daro didžiulį poveikį.
- Ekspertė abejoja, ar griežtesnė Merzo migracijos politika paliks įspūdį AfD rinkėjams.
Milijonų atvykėlių kaina
Per šią dekadą Vokietija susidūrė su dviem didžiausiomis pabėgėlių bangomis pokario istorijoje. Skaičiai kalba patys už save: 2014 m. Vokietijoje gyveno 750 tūkst. pabėgėlių ir prieglobsčio prašytojų, o 2024 m. pabaigoje jų skaičius išaugo iki 3,3 milijono. Federalinės migracijos ir pabėgėlių tarnybos duomenimis, vien tik 2015 ir 2016 m. 1,2 milijono žmonių, daugiausia iš Sirijos, Afganistano ir Irako, pasiprašė prieglobsčio. 2022 m. kilo antrasis pabėgėlių cunamis – tąkart daugiau nei milijonas žmonių atbėgo iš Ukrainos, kurią užpuolė Rusija. Jokioje kitoje ES šalyje absoliučiais skaičiais nebuvo priimta tiek daug pabėgėlių kaip Vokietijoje. Tačiau, palyginti su gyventojų skaičiumi, mažesnės šalys, tokios kaip Švedija, Malta, Kipras, Austrija, priėmė daugiau pabėgėlių.
Išlaidos yra milžiniškos: nuo 2016 m. šalis skiria dešimtis milijardų eurų prieglobsčio prašytojų aprūpinimui ir integracijai, taip pat pagalbai už šalies ribų kovojant su migracijos priežastimis. Bundestagas birželį pranešė, kad 2024 m. iš federalinio biudžeto tam skirti 28 mlrd. eurų. Atskiros žemės ir savivalda taip pat finansuoja migrantų išlaikymą, pernykščių duomenų dar nėra, bet orientuojamasi, kad jos turėtų siekti 2023 m. išlaidas – apie 20 mlrd. eurų. Vokietijos dienraštis „Welt“ atkreipė dėmesį, kad kone 50 mlrd. kainuojantis migrantų išlaikymas 2023 m. prilygo Bundesvero išlaikymui. Savaitraštis „Spiegel“ ištraukia dar ir kitą detalę – 44 proc. žmonių iš prieglobsčio kilmės šalių gauna socialinę paramą, o tarp ukrainiečių atvykėlių šis skaičius siekia net 60 proc.
A. Merkel frazės jubiliejaus proga skelbiamos įvairios institutų analizės, apklausos, dokumentiniai filmai ir žiniasklaidos reportažai – juose operuojama įvairiais statistiniais pjūviais. Visgi dažniausiai išskiriamos keturios sritys – ką pavyko pasiekti ir su kokiomis problemomis susiduriama būsto, darbo, švietimo ir saugumo srityse. Tai toliau straipsnyje aptarsime detaliau, pasitelkdami ir ekspertės Birgit Glorius, kuri yra Integracijos ir migracijos ekspertų tarybos (SVR) pirmininko pavaduotoja, įžvalgas. Ši taryba yra nepriklausoma mokslinė politikos konsultacinė institucija.
Būstas: trūkumas kelia įtampų
2015 m. rudenį Vokietijoje ėmė dygti palapinių ir konteineriniai miesteliai, laikinais namais tapo mokyklų sporto salės, miestų viešosios erdvės. Aš, šio straipsnio autorė, pati lankiausi tų metų spalį Diuseldorfe įrengtame palapinių miestelyje ir savo akimis regėjau tikrai sudėtingas ir nepatrauklias gyvenimo sąlygas, į kurias pateko prieglobsčio prašytojai. Mano kalbinti žmonės tuomet džiaugėsi, kad yra saugūs, ant galvos nekrenta bombos, kad baigėsi varginanti kelionė, taip pat jie vylėsi, kad netrukus galės gauti padoresnį būstą.
Tačiau prieglobsčio prašytojų apgyvendinimas ir po dešimties metų išlieka viena didžiausių problemų. Nors daugelis naujai atvykusiųjų dabar gyvena butuose, vis dar yra tūkstančiai žmonių, apgyvendintų laikinuose būstuose. Pavyzdžiui, Berlyne tūkstančiai migrantų vis dar gyvena palapinių miesteliuose buvusiame Tegelio oro uoste. Šiuo metu ten daug ukrainiečių. Taigi, rodos, laikinas stogo virš galvos suteikimo sprendimas yra seniai tapęs nuolatinis.
Chemnico universiteto profesorė B. Glorius kalbėdama su LRT.lt taip pat išskyrė būsto problemą, kaip vieną kertinių. Pasak jos, kartais sunku įsivaizduoti, kaip atvykėliai susidorojo su iššūkiais: „Pastarosiomis savaitėmis buvo daug laidų, kuriose kalbėjo ir pabėgėliai. Man įstrigo jauna moteris, kuri dalyvavo diskusijoje su kanclere Angela Merkel. Ji su šeima šešerius metus gyveno Berlyno Tempelhofo rajone, sandėlių patalpose. Per tą laiką ji baigė mokyklą. Ji pasakė poniai Merkel, kad yra dėkinga už tai, kad buvo priimta į Vokietiją, ir labai tai vertina. Vis dėlto ji buvo sukrėsta, kad šešerius metus turėjo gyventi tokiomis sąlygomis lėktuvų angare. Ji norėtų, kad dabar atvykstantys pabėgėliai galėtų greičiau gauti būstą. Tokiose situacijose pabėgėliai turėjo parodyti didelį atsparumą. Sunku įsivaizduoti, kaip tokiomis sąlygomis gali vykti šeimos gyvenimas ir augti vaikai. Tai didelis iššūkis.“
Prieš kelias savaites šiai temai savo viršelį paskyręs savaitraštis „Spiegel“ taip pat vertindamas šį kriterijų rašo blogą pažymį: „Kai daug žmonių turi gyventi ankštoje erdvėje, nuotaika gali greitai pablogėti. Policijos operacijos dideliuose masiniuose apgyvendinimo centruose dažnai yra įprastas dalykas. Kalbant apie šių migrantų apgyvendinimą, galima sakyti, kad mums tai nepavyko.“
B. Glorius paaiškino, kodėl Vokietijai būsto problema tapo tokia didelė. Prieglobsčio prašytojai pateko į socialinio būsto gavėjų gretas, o ši sritis Vokietijoje ir taip buvo gana apleista. Jau daug metų su būsto problema – augančiomis kainomis ir paklausa – kai kuriuose regionuose susiduria ir nuolatiniai Vokietijos gyventojai, ypač gaunantys mažas pajamas, vieniši tėvai, jaunimas. Tad su migrantų bangomis problema tik paaštrėjo, atsirado papildoma trintis ir tarp vietinių bei atvykėlių. „Mums smarkiai koją pakišo vangus būsto statybų tempas, sustiprėjo konkurencija būsto rinkoje, ypač rajonuose, kuriuose buvo apgyvendinta daug atvykėlių. Šios socialinės įtampos iki šiol nėra išspręstos“, – sako mokslininkė.
Darbas: beveik kaip statistinis vokietis
Kitas svarbus vertinimo kriterijus – migrantų užimtumas. Čia statistika atrodo bent jau iš pirmo žvilgsnio ganėtinai gerai. Praėjus dešimtmečiui po 2015 m., daugelio prieglobsčio gavėjų integracija į darbo rinką atrodo teigiama – bent jau iš pirmo žvilgsnio. Darbo rinkos ir profesinių tyrimų instituto (IAB) duomenimis, praėjusiais metais 64 proc. 2015 m. atvykusių žmonių, kurių amžius buvo nuo 15 m. iki pensinio amžiaus, dirbo samdomą darbą. Bendroje gyventojų populiacijoje šis užimtumo lygis yra tik šiek tiek aukštesnis – 70 proc. IAB apskaičiavo, kad migrantų vyrų užimtumo lygis siekė 76 proc. ir buvo netgi didesnis nei bendras vyrų vidurkis populiacijoje (72 proc.), tačiau moterų – tik 35 proc. (populiacijos vidurkis 69 proc.). Be to, prieglobstį gavusios moterys dažniau nei vidutiniškai dirbo ne visą darbo dieną.
Migracijos ir integracijos ekspertė B. Glorius paaiškina, kad moterų menkas užimtumas turi daug priežasčių. Viena iš jų – daug moterų atvyko reprodukcinio amžiaus, gimdė vaikus, o migrantų šeimose gana įprasta susilaukti daugiau vaikų nei statistinėse vokiškose šeimose. Todėl šios moterys ilgiau nedirbo, vangiau lankė vokiečių kalbos ir integracinius kursus. Tačiau mokslininkė siūlo per daug neperimti spekuliacijų, kad tai daugiausia lemia kultūrinės priežastys, kad atvykėlės moterys yra iš esmės nelinkusios dirbti. Pasak jos, statistika rodo, kad net ir nedirbusios moterys pamažu adaptuojasi, jų užimtumas auga iš karto po to, kai nebereikia tiek daug rūpintis vaikais. Čia reikia pridurti, kad Vokietijoje, ypač kai kuriuose regionuose, yra taip pat didelis vaikų darželių trūkumas. „Svarbesnės yra bendrosios sąlygos, pavyzdžiui, vaikų priežiūros galimybės ar galimybė lankyti kalbos kursus. Kitas aspektas yra kvalifikacija. Atvykusios moterys dažnai dirba srityse, kuriose reikalingos geros kalbos žinios, pavyzdžiui, jos yra mokytojos, sveikatos priežiūros specialistės, administracijos darbuotojos. Tuo tarpu vyrai dažniau dirba tokiose srityse kaip logistika, kur kalbos žinios yra mažiau reikalingos“, – sako pašnekovė.
Savaitraštis „Spiegel“ savo titulinėje istorijoje taip pat atkreipė dėmesį, kad didelių problemų kelia ir nemažos dalies migrantų išsilavinimo bei kvalifikacijos trūkumas. Žurnalo užsakymu buvo atliktas socioekonominis tyrimas, kuris rodo, kad 45 proc. 2014–2016 m. atvykusių prieglobsčio ieškotojų, savo pačių teigimu, arba visai nelankė mokyklos, arba neturėjo mokyklos baigimo pažymėjimo. 84 proc. negalėjo įrodyti profesinio ar aukštojo išsilavinimo. Todėl gana greitai subliuško optimistų kalbos, kad migracija išgelbės Vokietiją, kenčiančią nuo darbuotojų trūkumo. „Mes norėjome kvalifikuotos darbo jėgos, o atvyko žmonės“, – reziumuoja savaitraštis. Visgi yra ir daug sėkmės istorijų, kai atvykėliai išmoko kalbą, persikvalifikavo, puikiai integravosi ir tapo išsigelbėjimu senelių ir ligonių slaugos institucijose bei kitose svarbiose darbo srityse.
Švietimas: sistema ties riba
Siekiant ateinančias kartas paversti kvalifikuota darbo jėga, būtina rūpintis atvykusių vaikų ir jaunuolių išsilavinimu. Tai yra trečiasis kriterijus, pagal kurį ekspertai vertina pokyčių dekados sėkmes ir nesėkmes. Profesorė atkreipė dėmesį, kad trečdalis tuometinių atvykėlių prieglobsčio ieškotojų buvo nepilnamečiai. Pelnytai pagarbą kelia 14–15 metų paauglių sugebėjimas integruotis ir baigti mokyklą, nes reikėjo dėti tikrai daug pastangų, ypač nemokantiems vokiečių kalbos. Tačiau pašnekovė išskiria vyresniųjų nepilnamečių grupę, kurioje fiksuojamos didesnės rizikos likti nekvalifikuotiems, nes sulaukus 18 metų baigiasi privalomasis mokyklinis ugdymas, todėl dalis iškrenta iš sistemos ir galbūt nusuka šunkeliais.
„Vokietijos švietimo sistema nebuvo pakankamai pasirengusi šiai amžiaus grupei. Čia tikrai dar yra kur tobulėti. Reikia sukurti tinkamas švietimo galimybes ir vyresniems vaikams bei jaunuoliams“, – sako ji.
Visgi reikia priminti, kad švietimo sistema Vokietijoje susiduria su didžiulėmis problemomis jau ir be prieglobsčio prašytojų. Šalyje trūksta mokytojų, mokyklų infrastruktūra daug kur yra apleista. Švietimo ekspertai kritikuoja, kad per pastaruosius dešimt metų politika per mažai dėmesio skyrė švietimo sistemai stiprinti.
Saugumas: išpuoliai ir statistika
Paskutinis aspektas yra bene labiausiai elektrizuojantis visuomenę – tai dėl migrantų antplūdžio pasikeitęs saugumo jausmas šalyje. Nors akivaizdu, kad tik maža dalis migrantų nusikalsta, visgi atskiri pavieniai atvejai, kaip antai teroristiniai ar kriminaliniai išpuoliai, daro didžiulį poveikį.
Vienu esminių lūžių laikoma naujametė naktis iš 2015 m. į 2016 m. Tuomet Kelno mieste buvo fiksuota daugybė seksualinių išpuolių, kuriuos vykdė akivaizdžiai jaunų migrantų vyrų, atvykusių iš šiaurinės Afrikos ir Artimųjų Rytų, grupės. Po to sekė šiurpus islamistinis išpuolis, kai 2016 m. į žmonių minią kalėdinėje mugėje Berlyne įvažiavo sunkvežimis. Rikiuojasi į šią eilę ir dar gana neseni kraupūs nusikaltimai: išpuoliai peiliais Manheime ir Solingene 2024 m., šiemet Ašafenburge. Visus juos vienija tai, kad įtariamieji yra prieglobsčio prašytojai.
Pagal policijos kriminalinės statistikos (PKS) duomenis, už 43 proc. užregistruotų smurtinių nusikaltimų, tokių kaip kūno sužalojimai, žmogžudystės ar plėšimai, atsakingi ne vokiečiai, nors jų dalis šalyje sudaro 15 proc. Kita statistika irgi krenta į akis: 2024 m. beveik 80 proc. prieglobsčio prašytojų, priklausančių 16–29 metų amžiaus grupei, buvo vyrai – tai grupė, kuri visose populiacijose dažniau dalyvauja nusikalstamose veikose.
„Nėra paprastos formulės, apibūdinančios ryšį tarp migracijos ir nusikalstamumo, nes imigracijos procesai ir nusikalstamumo reiškiniai yra labai įvairūs. Tik nedidelė dalis imigrantų padaro nusikaltimus. Tačiau migrantai ir kartais jų palikuonys apskritai šiek tiek dažniau nei vietiniai gyventojai patenka į nusikaltimų akiratį. Šiuos skirtumus iš dalies galima paaiškinti skirtinga amžiaus ir lyties sudėtimi, taip pat sunkiomis gyvenimo sąlygomis ir nepalankiomis gyvenimo patirtimis (pavyzdžiui, nestabilumu ir smurtu kai kuriose kilmės šalyse), kurios dažniau paliečia imigrantus“, – rašo kriminologas Christianas Walburgas specialioje Federalinio politinio švietimo centro nusikaltimų ir migracijos ryšio analizėje.
Visuomenės nuotaikas atspindi ir migrantų nuotaikos. Apklausos rodo, kad jausmas, jog esi laukiamas, laikui bėgant silpnėja. Po penkerių metų 44 proc. pabėgėlių jaučiasi laukiami, o po septynerių metų – tik 28 proc. „Šis nusivylimas atspindi ir visuomenės nuotaikas, kurios yra kritiškos pabėgėlių, ypač iš arabiškų šalių, atžvilgiu. Daug žmonių mano, kad musulmonai kultūriškai labai skiriasi nuo Vokietijos gyventojų, o kiekvienas prieglobsčio ieškotojo įvykdytas išpuolis, kiekvienas užpuolimas peiliu Vokietijoje sustiprina jausmą, kad šie žmonės sunkiai integruojasi ir kad Vokietija pasikeitė į blogąją pusę“, – pastebi B. Glorius.
A. Merkel laikosi savo
Būtent migrantų išpuoliai tapo priekaištu tuometinei kanclerei A. Merkel. Populistų protestuose politikė buvo vaizduojama krauju suteptomis rankomis, tarsi jai kristų atsakomybė už nekaltas aukas. Iš pradžių politinį ir visuomenės palaikymą turėjusi A. Merkel palaipsniui neteko tvirto užnugario. Ją puolė ne tik su kiekvienais rinkimais stiprėjanti radikalių dešiniųjų partija AfD, bet nusisuko ir savi. Dabartinis kancleris Friedrichas Merzas rinkimų kampaniją stūmė pažadais griežtinti migracijos politiką ir atėjęs į valdžią pratęsė sienų kontroles, leido vykdyti atstūmimo pasienyje priemones, sugriežtino pilietybės suteikimo ir artimųjų prisijungimo prie prieglobstį gavusiųjų sąlygas.
A. Merkel pasitraukė iš politikos, bet kartais paleidžia vieną ar kitą kritikos strėlę savo partijos vadovui ir kancleriui F. Merzui, su kuriuo ji ilgus metus turėjo konkurencinę įtampą. Naujausiame visuomeninio transliuotojo ARD dokumentiniame filme „Merkel palikimas – 10 metų nuo „Mums tai pavyks“ politikė kalbėjo apie savo garsiąją frazę ir pabėgėlių krizės pasekmes. Į klausimą, ar Vokietijai pavyko tai įveikti, A. Merkel atsakė: „Tai yra procesas. Tačiau iki šiol mes daug ką pasiekėme. Kas dar liko padaryti, turi būti toliau daroma.“ Ji pabrėžė, kad ir toliau laikosi savo frazės, ir paaiškino, jog tuomet, kaip ir dabar, jai svarbiausia žmonių orumas ir saugumas, ji negalėjo leisti ieškančiųjų prieglobsčio pulti vandens patrankomis ar kitais brutaliais metodais.
LRT.lt pašnekovė B. Glorius sako, kad iš esmės yra pateisinamas ir suprantamas tuometinis A. Merkel sprendimas 2015 m. priimti didžiulį skaičių pabėgėlių. Tai nebuvo tiesiog sienų atvėrimas, kas dažnai prikišama politikei, juridiškai pagrįstas ES savarankiško įsikišimo teise. „Kokia būtų buvusi alternatyva? Ar alternatyva būtų buvusi praktiškai palikti Vengriją vieną spręsti šią situaciją? Ar alternatyva būtų buvusi atsisakyti priimti žmones prie sienos? Merkel norėjo sušvelninti nepakeliamą humanitarinę padėtį ir paskatinti reformas Europos lygiu. Todėl ji tai ir padarė. Žinome, kad viskas susiklostė kiek kitaip. Praėjo dešimt metų, kol dabar turime naują reformų paketą. Žvelgiant atgal, politinis klimatas ES pablogėjo, o dešinysis populizmas sustiprėjo. Vis dėlto Merkel sprendimas tuo metu buvo suprantamas. Ji bandė sumažinti spaudimą ir kartu skatino ilgalaikius sprendimus, pavyzdžiui, ES ir Turkijos susitarimą. Po to įvyko tai, ką galima pavadinti polikrize. Tai buvo daugybė įvairių politinių krizių, kurios Europos Sąjungos šalims apsunkino bendrą darbą prie šios reformos: 2020 m. buvo koronavirusas, 2022 m. Putinas užpuolė Ukrainą“, – aiškina profesorė.
Bene dažniausiai kartojamas priekaištas A. Merkel, kad jos pabėgėlių politika sustiprino AfD. AfD buvo įkurta 2013 m. kaip euroskeptiška partija, tačiau ypatingą pagreitį jos augimas įgavo po 2015 m. Partija labai išnaudojo migracijos temą. Ypač Rytų Vokietijoje ji pasiekė reikšmingų rezultatų ir kai kuriose vietovėse tapo stipriausia politine jėga. 2025 m. ji tapo didžiausia opozicine partija Bundestage, surinkusi daugiau nei 20 proc. balsų.
Savaitraštis „Spiegel“ savo redakcijos skiltyje rašo, kad A. Merkel nepadarė klaidos, kai 2015 m. vasarą nusprendė priimti pabėgėlius, tačiau daugelis teisėtai susierzinę dėl kito dalyko: „Net praėjus dešimčiai metų, Merkel vis dar nėra pasirengusi sąžiningai apmąstyti, kiek daug kas po tos dramatiškos vasaros buvo padaryta neteisingai. Kur buvo padarytos klaidos ir kokia buvo jos atsakomybė. Ir kodėl ji, kaip Vyriausybės vadovė, nesugebėjo išlaikyti šios visuomenės vienybės ir paliko giliai ir ilgam susiskaldžiusią šalį.“
Ekspertė: neverta mėgdžioti populistų
Naujausios apklausose rodo, kad AfD ir toliau stiprėja, ji paaugo iki 25 proc. ir susilygino su F. Merzo vadovaujamais krikščioniais demokratais CDU. Atėjus F. Merzui, radikalai nesilpsta – ar tai reiškia, kad jo politika nedaro norimo poveikio?
„Dabartinė Vyriausybė žaidžia sena korta, kuri jau ne kartą buvo mušta: ji bando pažaboti kraštutinį dešinįjį ekstremizmą vykdydama populistinę dešiniosios politikos kryptį. Tačiau moksliniai tyrimai įrodė, kad tai neveikia. O būtent tai dabar daro dabartinė Vyriausybė. Ji vienpusiškai griežtina kontrolę, migrantų priėmimo sąlygas, riboja šeimų susijungimą. Žinome, kad tai neabejotinai pablogins integracijos galimybes – integracijos procesai taps ilgesni ir mažiau sėkmingi. Aš labai abejoju, kad tai, ką šiuo metu daro F. Merzo Vyriausybė, padarys įspūdį AfD rinkėjams“, – sako mokslininkė ir priduria, kad teigiamu dalyku galima laikyti nebent tai, kad ši Vyriausybė galimai labiau suderins savo veiksmus su kitomis ES valstybėmis narėmis, o tai galėtų palengvinti bendradarbiavimą.
Kalbant su ekspertais ir klausantis kritikos automatiškai kyla klausimas, o ką gi reikėtų daryti kitaip? Migracijos ir integracijos ekspertė B. Glorius sako, kad Vokietija turi dar aktyviau siekti bendros pasaulinės pabėgėlių politikos, ypač ES sienų apsaugos politikos, vykdant atsakingą politiką su trečiosiomis šalimis. Reikia užtikrinti, kad pabėgėliai būtų tinkamai aprūpinti vietoje, ir užkirsti kelią nereguliariai migracijai. ES viduje reikėtų toliau siekti solidarumo pagrindu veikiančios prieglobsčio sistemos, nepaisant sunkumų su tokiomis šalimis kaip Vengrija, kurios laikosi itin priešiškos pozicijos.
Vidaus politikoje ji siūlo ieškoti pragmatiškesnių sprendimų. „Jei neturime galimybės deportuoti neturinčių teisės į prieglobstį, tuomet turėtume ieškoti galimybių suteikti darbo jėgos leidimų statusą ir leisti žmonėms dirbti. Tam būtina suteikti jiems reikiamus įrankius: vokiečių kalbos kursus ir kvalifikacijos kėlimo programas. Bloga alternatyva būtų griežtai valdyti ir sakyti, kad tie, kurie negavo leidimo gyventi šalyje, bus laikomi atskirti nuo visko, kol bus deportuoti. Nes tai galų gale reikštų, kad turėtume labai daug žmonių, įstrigusių socialinės paramos sistemose, kurie vis labiau nusiviltų ir galbūt dėl to nusikalstų. Tai nėra sprendimas“, – sako ji.
Iš esmės Vokietijai nereikia vis naujų įstatymų ir reglamentų, o reikia spręsti įgyvendinimo trūkumus. 2025 m. SVR metinėje ataskaitoje buvo parodyta, kad reikia mažinti biurokratiją ir stiprinti skaitmeninimą, siekiant palengvinti institucijų darbą ir supaprastinti procedūras. „Šiuo metu trūksta aiškaus integracijos tikslo formulavimo, pavyzdžiui, kiek pabėgėlių per penkerius metus turėtų įsilieti į darbo rinką arba kiek vaikų turėtų būti integruota į įprastą mokyklų sistemą. Tokie tikslai galėtų padėti aiškiau sukurti strategijas“, – vizijos pasigenda pašnekovė.
Reziumuojant norisi pateikti ir visuomenės verdiktą. Viešosios nuomonės tyrimų institutas „Forsa“ RTL užsakymu atliko reprezentatyvią apklausą, kurios rezultatas sako: 21 proc. apklaustųjų mano, kad Vokietija su migrantų antplūdžiu susidorojo gerai arba labai gerai, 41 proc. mano, kad ne taip gerai, o 37 proc. mano, kad tai visai nepavyko
