Dešimtmečių ambicija: kodėl Iranas nesugebėjo pasigaminti branduolinio ginklo?

Irano branduolinės ambicijos prasidėjo apytiksliai po Irako ir Irano karo, vykusio 1980–1988 metais. Bet nuo to laiko šalis taip ir nesugebėjo pasigaminti branduolinio ginklo – tik priartėjo prie tokios galimybės, kaip skelbė Tarptautinė atominės energetikos agentūra. 

Tuo tarpu Šiaurės Korėja pasigamino branduolinį ginklą, tad totalitarinis režimas gali džiūgauti: niekas niekada nebandys jo nuversti, o Irano ajatolos priversti drebėti. Kodėl taip nutiko?

Atgrasymas rėmėsi dviprasmiškumu dėl branduolinio ginklo

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Tomas Janeliūnas pasakoja, kad, lyginant Iraną su Šiaurės Korėja, Iranas visada buvo kur kas pažeidžiamesnis tarptautinėms sankcijoms, todėl branduolinio ginklo kūrimas vyko su pertrūkiais. Su sankcijomis Iranas susiduria nuo pat 1979 metų, kai ajatolos nuvertė JAV statytinį šachą Mohhamadą Rezą Pahlavį ir užgrobė JAV ambasadą.

„Pirma priežastis yra Irano jautrumas sankcijoms, lyginant su Šiaurės Korėja. Iranas yra gana priklausomas nuo naftos tiekimo ir sankcijos, kurios taikomos Iranui, jam tikrai turėjo žymiai didesnį poveikį nei Šiaurės Korėjai, kuri visą laiką buvo gana autonomiška ir tos sankcijos faktiškai ekonomikai esminio poveikio nedarydavo, nes ji ir taip labai uždara valstybė, beveik nieko neeksportuoja. Tas visiškai autarkiškas apsirūpinimas jai leido gana ramiai priimti tarptautines sankcijas dėl branduolinės programos“, – sako profesorius.

Iranas savo saugumą ilgą laiką konstravo palaikydamas dviprasmiškumą dėl branduolinio ginklo kūrimo: viena vertus, sąmoningai didino savo galimybes pasigaminti branduolinį ginklą, tai turėjo atgrasinti potencialius priešininkus, kita vertus, nuolat siekė derėtis su Vakarų valstybėmis, bandydamas ką nors gauti mainais už branduolinės programos stabdymą – tai skatino Vakarų valstybes kalbėtis su Teheranu.

Prie šio dviprasmiškumo prisidėjo ir teiginiai apie Irano ajatolos Ali Khamenei religinį įsaką arba fatvą, jog Islamo respublikai branduolinio, cheminio ar kitokio tipo masinio naikinimo ginklo naudojimas yra draudžiamas (haram). Manoma, kad A. Khamenei sąmoningai pasakė, kad draudžiamas yra branduolinio ginklo naudojimas, bet ne gaminimas ar turėjimas.

„Čia tas atvejis, kai galimybė turėti ginklą buvo naudojama kaip spaudimo priemonė, kaip savotiškas atgrasymas, kad priešininkai nedarytų kažko tokio, kas Iranui būtų labai pavojinga, nes jis turi galimybę tą branduolinį ginklą pasigaminti per gana trumpą laiką. Pati galimybė potencialiai turėti branduolinį ginklą buvo laikoma labiau atgrasančia priemone nei paties branduolinio ginklo turėjimas“, – pasakoja T. Janeliūnas.

„Kol tu dar neturi branduolinio ginklo, tu gali priešininkui pateikti keletą alternatyvų, derėtis dėl sankcijų švelninimo. Jei tu jį turi, priešininkai neišvengiamai taikys maksimalias sankcijas. Tai Iranui kelia didelę riziką, stabdo ekonomikos augimą, trukdo išgyventi. Na, o tada kyla dilema: ką mes darome su tuo branduoliniu ginklu, jeigu mes jį turime, bet tiesioginės išlikimo grėsmės nėra, yra tik lėta, ekonomiką žudanti padėtis ir tu neturi preteksto naudoti branduolinio ginklo? Tas lėtas mirties gniaužtų spaudimas strategiškai Iranui pats pavojingiausias: nes jis gali turėti branduolinį ginklą, bet neturėti, kaip tai išnaudoti“, – tęsia profesorius.

Prie Irano atgrasymo strategijos prisidėjo ir susijusių sukarintų grupuočių palaikymas: Libane – šiitiškos „Hezbollah“, Gazos Ruože – sunitiškos „Hamas“, Jemene – husių, Sirijoje – buvusio alavitų Basharo al Assado režimo.

Bet, Irano atgrasymo strategija laipsniškai žlugo: Basharo al Assado režimas žlugo, „Hamas“ kaunasi dėl išlikimo, „Hezbollah“ neutralizuota. Galiausiai, Izraelis nutarė atakuoti Irano objektus iš oro ir noromis ar nenoromis privertė įsitraukti JAV, kurios pademonstravo savo galią smogdamos branduoliniams objektams Forde, Natanfe ir Isfahane.

„Jie galėjo laimėti tuo atveju, jeigu būtų pavykę įtikinti D. Trumpą panaikinti sankcijas. Arba sušvelninti jas. Aš manau, kad pastarąjį pusmetį tai buvo Irano tikslas: spaudžiame D. Trumpą, didiname programos vystymą kaip spaudimo priemonę ir rodome, kad jei nevyks derybos, nevyks sankcijų atšaukimas, mes galime tą branduolinį ginklą greitai pasidaryti“, – teigia mokslininkas.

„Ne visos strategijos suveikia“, – reziumuoja profesorius T. Janeliūnas.

Branduolinė programa prasidėjo senokai, bet nesėkmingai

Dar šacho laikais Iranas su JAV ir Europos parama pradėjo statyti Bušehro atominę elektrinę elektros energijai gaminti, bet visa tai sutrikdė 1979 m. Irano islamo revoliucija bei 1980–1988 m. vykęs Irako ir Irano karas.

Šio karo metu Irako diktatorius Saddamas Husseinas prieš iraniečius ne kartą panaudojo cheminį ginklą ir tai paliko savo įspaudą Irano mąstysenoje. Negana to, Iranas buvo natūralus JAV priešininkas, nes nuvertė JAV pastatytą šachą, užgrobė ambasadą Teherane ir įkaitais paėmė šimtus amerikiečių, už ką JAV negalėjo paglostyti.

Savaime suprantama, šiitiškas Irano ajatolų režimas nepripažįsta Izraelio valstybės, nepalaiko diplomatinių santykių, nori įkurti Palestinos valstybę šiuo metu Izraelio okupuotame Vakarų Krante ir Gazos Ruože, taip pat dėl įtakos musulmonų pasauliui regione gana ilgai konkuravo su JAV sąjungininke sunitiška Saudo Arabija.

„Irano režimas niekada nesijautė saugus regione, nes visuomet jautėsi principinė JAV pozicija, kad šito režimo būti negali. Tik šitoks Iranas susikuria 1979 metais ir JAV iš karto pasako, kad šitas režimas egzistuoti negali. JAV šis pokytis reiškė naftos, dujų koncesijų praradimus, tai buvo milžiniškas smūgis amerikiečiams ir jie nusprendžia, kad šio režimo negali būti: iškart įvedamos sankcijos. Tos sankcijos buvo laikomos žudančiomis, Irano režimo nusibaigimo laukiama jau keturis dešimtmečius“, – pasakoja Irano ekspertė, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto mokslininkė Ieva Koreivaitė.

Pasak mokslininkės, galima manyti, kad būtent dėl esminio nesaugumo jausmo (aplink tik priešai!) Iranas ir pasinėrė į branduolinio ginklo kūrimą. Juolab kad Izraelis, nors ir neskelbia, bet taip pat turi branduolinį ginklą.

„Yra netgi politikos teoretikų, kurie teigia, kad regione būtų stabiliau, jei Iranas branduolinį ginklą turėtų, nes tuomet regione nebūtų branduolinio monopolio“, – sako I. Koreivaitė.

1989 metais buvo patvirtintas vadinamasis Amado planas: užsibrėžtas tikslas iki 2004-ųjų pasigaminti branduolinį ginklą. Kaip rašo Irano branduolines ambicijas sekantis tinklapis „Iran Watch“, Nacionalinė Irano pasipriešinimo taryba, vienijanti iraniečių disidentų grupes, 2002 metais atskleidė du branduolinius objektus, kurie iki tol nebuvo žinomi tarptautinei bendruomenei: urano sodrinimo kompleksą Natanze ir sunkaus vandens gamyklą Arake.

Šie objektai buvo slepiami nuo Tarptautinės atominės energetikos agentūros, todėl tai iškart paskatino pasaulio šalių baimę, kad Iranas siekia pasigaminti branduolinį ginklą, tuo pat metu būdamas Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties šalimi.

Dėl kovos su terorizmu 2003-iaisiais JAV su koalicijos partneriais įsiveržė į kaimyninį Iraką, klaidingai apkaltinę S. Husseino režimą vystant masinio naikinimo ginklų programas. Tokia įvykių eiga lėmė, kad Iranas formaliai sustabdė planą gamintis branduolinį ginklą, bet iš esmės nuo tada programą išskaidė į dvi dalis – apie civilinės srities dalies pažangą informuodavo pasaulį, o karinės srities dalį vykdė slapta.

Kaip tik 2003 metais Iranas sudarė sandėrį su trimis Europos valstybėmis, pagal kurį šalis sutiko įšaldyti urano sodrinimą, bet nesilaikė susitarimo, slėpė informaciją nuo Tarptautinės atominės energetikos agentūros, o apie 2005-uosius vėl pradėjo sodrinti uraną. Po metų Iranas paskelbė, kad sodrina uraną iki 3,6 proc., o tai yra visiškai pateisinama civilinėmis reikmėmis.

Iranas norėjo grįžti prie Obamos susitarimo

Apie 2009-uosius paskelbta, kad Iranas pasistatė požeminį branduolinį kompleksą Forde, kuris buvo paslėptas giliai po kalnais. Tuo laikotarpiu Iranas buvo sukaupęs apie 9700 kg iki 5 proc. prisodrinto urano ir 370 kg iki 20 proc. prisodrinto urano.

Tai sukėlė naują ir nelabai pagrįstą panikos bangą, kad Iranas jau labai greit pasigamins branduolinį ginklą, todėl JAV ėmėsi diplomatinių priemonių, kurias atliepė 2013-aisiais išrinktas nuosaikus Irano prezidentas Hassanas Rouhanis ir po dvejų metų Iranas su Vakarų valstybėmis pasirašė susitarimą, kad nesodrins urano iki 20 proc. ribos ir liks ties 3,67 proc. riba, taip pat kad leis Tarptautinės atominės energetikos agentūrai netrukdomai stebėti padėtį, o Jungtinių Tautų Saugumo Taryba, JAV ir Europos Sąjunga sušvelnino sankcijas, atšaldė Irano užsienio valiutos rezervus. Tai buvo Baracko Obamos laimėjimas.

„Iš tikrųjų Iranas B. Obamos periodu tą strategiją išnaudojo pakankamai sėkmingai, užsitikrino bemaž pažadą, kad amerikiečiai nebandys nuversti režimo, užsitikrino sankcijų atšaukimą, užsitikrino galimybes ekonomiškai atsigauti ir kartu ne iki galo sunaikino branduolinės programos elementus, tiesiog užšaldė juos“, – pasakoja profesorius T. Janeliūnas.

Bet 2018-aisiais Donaldas Trumpas vienašališkai pasitraukė iš susitarimo, iš naujo nustatė sankcijas, tad po metų Iranas irgi pasakė nebesilaikysiąs susitarimo ir toliau sodrinsiąs uraną. Irano aktyvumas dar padidėjo, kai 2020 metais buvo nužudytas Irano branduolinės programos tėvu laikomas Mohsenas Fakhrizadehas. Izraelis dažnai žudo Irano mokslininkus, dirbančius branduolinio ginklo kūrimo programoje, manoma, kad tai lėtina programos vystymą.

Paskui Joe Bidenas norėjo sugrįžti prie derybų stalo, bet diplomatiniai pokalbiai vyko lėtai, Iranas amerikiečiais labai nepasitikėjo. O 2022-aisiais Rusija užpuolė Ukrainą, Iranas brutaliai nuslopino savo piliečių protestus, tad Vakarų valstybių noras bendradarbiauti su režimu atvėso, o per tą laiką Iranas įgijo gebėjimą uraną prisodrinti iki 60 proc.

„Antrosios D. Trumpo kadencijos atveju, manau, buvo tikimasi, kad suveiks ta pati strategija kaip B. Obamos laikais. Ir D. Trumpas faktiškai buvo pasiruošęs derėtis. Aišku, jo reikalavimai būtų griežtesni, jis nebūtų sutikęs su tokiais trumpalaikiais įšaldymais ar galimybėmis, kad programą per kelis mėnesius būtų galima atnaujinti. Bet principas buvo panašus: amerikiečiai nesikėsina į Irano režimą, švelnina sankcijas, Iranas sutinka nebevystyti branduolinio ginklo. Faktiškai tik Izraelio atakos pakeitė šitas derybas. Iš esmės Izraelis nutraukė šią strategiją. Ne JAV, ne iraniečiai. Iraniečiai, be abejo, didino spaudimą amerikiečiams spartindami savo sodrinimą, labiau demonstruodami pasiryžimą, kad bet kada gali pasigaminti branduolinį ginklą ir tokiu būdu, matyt, ragino D. Trumpą galvoti apie rimtas derybas ir rimtą susitarimą. Ir Izraelis matydamas, kad gali baigtis panašiai kaip su B. Obama, ėjo va bank. Bet bent jau sustabdė šį reikalą ne mėnesiams, o bent keleriems metams“, – teigė T. Janeliūnas.

„Aš manau, kad Izraelis bijojo, jog gali būti pasiektas susitarimas tarp D. Trumpo ir Irano, kuris būtų panašus į B. Obamos susitarimą. Kitaip tariant, tai suteiktų Iranui galimybes ekonomiškai atsigauti, bet nepanaikintų galutinai pačios branduolinės programos. Tokiu būdu būtų grįžta į situaciją, kuri buvo prieš keletą metų. Tas neapibrėžtumas Izraeliui yra nepriimtinas, nes jis nuolat lieka bijoti, kad Iranas kažkada turės branduolinį ginklą, o jei turės, tuomet Izraeliui kyla branduolinė grėsmė“, – sako profesorius.

Mokslininkas: prisodrintą uraną galėjo išgabenti kad ir sunkvežimiu

Fizinių ir technologijos mokslų centro Branduolinių tyrimų skyriaus vadovas, Eksperimentinės branduolio fizikos laboratorijos vyriausiasis mokslo darbuotojas dr. Artūras Plukis pasakoja, kad gamtoje randamas uranas izotopo 235 būna prisodrintas 0,7 proc., o branduoliniam ginklui gaminti uranas turi būti prisodrintas 95 proc. Taigi Iranas tikrai artėjo prie branduolinio ginklo gamybos.

„Uranas turi du pagrindinius izotopus: uranas 235 ir 238 – abu jie radioaktyvūs. Gamtoje 99,3 proc. yra 238 izotopas, kuris radioaktyvus, bet netinkamas paprastuose reaktoriuose arba bombos gamybai. O tas izotopas 235 naudojamas reaktoriuose, bet jo reikia padidinti apie keturis penkis kartus. Tai gamtoje jo [prisodrinimas] yra 0,7 proc., Ignalinoje buvo 2,4 proc., vakarietiškuose reaktoriuose būna apie 3–3,5 proc. O jei norime gaminti bombą, reikia 95 proc.“, – pasakoja mokslininkas.

„Iranas, kaip ir daugelis kitų šalių, naudoja centrifugas, kai labai dideliu greičiu sukamos dujos ir sunkesnis izotopas atsiskiria į vieną pusę, lengvesnis – į kitą. Tai paprasta paaiškinti, bet labai sudėtinga padaryti“, – sakė A. Plukis.

Remiantis „Iran Watch“ ir Tarptautinės atominės energetikos agentūros pateikiama informacija, Iranas turi 408,6 kg iki 60 proc. prisodrinto urano, taip pat yra sukaupęs 275 kg iki 20 proc. prisodrinto urano ir 5509 kg iki 5 proc. prisodrinto urano.

Pasak A. Plukio, iki 5 proc. prisodrintas uranas tinkamas naudoti energetikos srityje, bet netinkamas kariniams tikslams. Prisodrintas iki 20 proc. uranas nenaudojamas energetikai, bet naudojamas tyrimams. Paprastai valstybės, jeigu negamina branduolinių ginklų, urano daugiau kaip 20 proc. nesodrina.

Po JAV ir Izraelio smūgių branduoliniams objektams Forde, Natanze, Isfahane, taip pat Arake pasirodė pranešimų, kad įsodrintos urano atsargos galėjo buvo išgabentos, o ne palaidotos po griuvėsiais.

„Jei mes kalbame apie 400 kg urano, prisodrinto iki 60 proc., tai jį galima išgabenti bet kokiu sunkvežimiu. Uranas yra radioaktyvus, bet ne tiek smarkiai, kad negalėtų žmogus prie jo prieiti ar sukrauti. Iš Ignalinos tai šviežią branduolinį kurą atveždavo traukiniu, galima gabenti bet kokiu transportu“, – pasakojo Fizinių ir technologijos mokslų centro Branduolinių tyrimų skyriaus vadovas.

Tarptautinė atominės energetikos agentūra po smūgių paragino visus grįžti prie derybų stalo ir nurodė, kad atakos branduolinei infrastruktūrai niekada nėra gera mintis dėl radiologinės avarijos grėsmės, bet A. Plukis sako, kad yra skirtumas tarp vadinamojo šviežio urano ir to, kuris buvo reaktoriuje.

Valstybinė atominės energetikos saugos inspekcija nurodė, kad būtų kur kas didesnė problema, jeigu būtų atakuojama veikianti atominė elektrinė.

„Būtent veikiančiose atominėse elektrinėse yra didžiausia radioaktyviųjų medžiagų išmetimo tikimybė. Taip yra todėl, kad veikiančiame reaktoriuje susidaro daug įvairių radioaktyviųjų medžiagų. Daugelio iš jų aktyvumas yra labai didelis, o išsiskyrusios medžiagos gali būti pernešamos dideliais atstumais dėl vėjo ir oro sąlygų, kaip matėme po Černobylio avarijos. Atliekų saugyklose ir sodrinimo gamyklose galimas daug mažesnis išmetimo potencialas, todėl tikimasi, kad galimo išmetimo atveju poveikis bus tik lokalus“, – nurodė inspekcija.

Su tuo sutiko ir A. Plukis. Jis pabrėžė, kad šiuo atveju kalbame tik apie 400 kg prisodrinto urano, kai atominiame reaktoriuje jo yra apie keliasdešimt tonų.

„Toje pačioje Ignalinos atominėje elektrinėje buvo apie 180 tonų urano kiekviename reaktoriuje. Tai daug didesni kiekiai ir milijonus kartų didesni aktyvumai dėl dalijimosi produktų. Pavyzdžiui, Čornobylio avarija užteršė stipriau nei branduolinės bombos sprogimas“, – sako mokslininkas.

Ar karo baigtis nepaskatins dar labiau siekti branduolinio ginklo?

Po Izraelio ir JAV atakų Iranas negebėjo pripažinti savo pralaimėjimo. Įsigaliojus paliauboms ajatola A. Khamenei pagaliau pasirodė Irano televizijos eteryje, paskelbė pergalę prieš Izraelį ir nurodė, kad Iranas niekad nepasiduos JAV, nors tokia jo retorika toli gražu neatitinka realios padėties.

Ar tokia 12 dienų karo baigtis nepaskatins režimo dabar trūks plyš pasigaminti branduolinį ginklą, nes po šio pažeminimo negalės jaustis saugus? T. Janeliūnas svarstė, jog taip nebūtinai nutiks, nes dabar režimui svarbu išlikti.

Nors JAV pareigūnai po atakų nurodė, kad jų tikslas nebuvo režimo pakeitimas, JAV prezidentas D. Trumpas palaikė dviprasmybę ir socialiniame tinkle parašė: „Nėra politiškai korektiška naudoti termino „Režimo pakeitimas“. Bet jeigu dabartinis Irano režimas negali paversti Irano didžiu, kodėl neturėtų būti režimo kaitos???“ Tai tam tikra manipuliacija, bet prisimenant Irako, Libijos, Afganistano atvejus, viskas yra įmanoma.

„Tai, kad Iranas linkęs derėtis dabar, rodo, jog išlikimas režimui yra pagrindinis klausimas. Jeigu jis demonstruos, kad dabar nori turėti branduolinį ginklą bet kokia kaina, tai savotiškai provokuos naujas atakas ir režimo išlikimas iki branduolinio ginklo pasigaminimo būtų labai pakibęs ant plauko. Tas laikotarpis, kada jis skelbtų „Mes dabar tikrai gaminsime branduolinį ginklą ir niekas mūsų nesustabdys“, iki faktinio pasigaminimo režimui gali būti pats pavojingiausias. Todėl deklaruoti tokio tikslo, matyt, nebus siekiama. Ir amerikiečių vienas iš derybų tikslų bus labai aiškus: „Mes galime jums pažadėti taiką tik tuo atveju, jei nutrauksite branduolinę programą“, – sako profesorius.