Dainius Valentėlis palydėjo į buto gilumą. „Čia Tomuko kambarys, jis man dabar kaip muziejus: prašluoju, dulkes nuvalau, ir viskas“, – prisėsdamas ant lovos sakė Ukrainoje žuvusio savanorio Tomo Valentėlio tėvas.
Tomas žuvo Kupjansko rajone, Šiaurės Rytų Ukrainoje, dar kovo 13 d., tačiau jo kūnas bene kelias savaites išgulėjo laukuose, kol per rizikingą operaciją pavyko jį atgauti. Prieš tai bandymas baigėsi keturiais sužeistaisiais.
Dainius parodo kelis žaislinius ginklus, kuriuos kadaise padovanojo Tomui. „Šaudydavome į skardines, surikiuotas ant spintos“, – prisiminė jis.
Tačiau kai Tomui suėjo 15 metų, kontaktas tarp tėvo ir sūnaus nutrūko. Gal dėl griežto auklėjimo, gal dėl kitų priežasčių, pasakė Dainius. Jis tapo užsidaręs ir tylus – tokį jį atsimena tiek artimieji Lietuvoje, tiek jau vėliau jį pažinę kariai Ukrainoje.
„Jis buvo toks užsisklendęs, būdavo čia, ant lovos, arba ten, ant fotelio, priešais „Playstation“ ir televizorių. Nei draugų, nieko neturėjo, – sakė Dainius. – Aš jį realiai išauginau, paskui, sakau, „gal važiuok pas mamą į Londoną, kažkiek pasižmonėsi“.
Tomas išvyko į Didžiąją Britaniją, kur prabuvo vos metus. Užblokavęs tėvus socialiniuose tinkluose ir telefone, jis išvyko iš šalies. O kur, tėvai suprato tik paskelbus paiešką policijoje.
„Jie nustatė, kad Tomas išvyko iš Londono Lutono oro uosto į Krokuvą. Aš iš karto supratau, kad kryptis turbūt į Ukrainą, – sakė Dainius. – Jis ieškojo prasmės gyvenime, gyvenimo tikslo. Jis savęs ieškojo.“
Prasmės beieškant
Kaip ir šimtai tūkstančių ukrainiečių, Tomas atsidūrė brutaliame kare, jo žiaurumo ir nenuspėjamumo sankirtoje, kai dronai dominuoja mūšyje bei perrašo karybos doktrinų ateitį.
Pėstininkai persekiojami ir žudomi iki kelių tūkstančių eurų kainuojančiais bepiločiais orlaiviais. Kaip 15min. laidoje sakė Tomo kūno gelbėjimo operaciją koordinavęs lietuvis savanoris Vygindas Ušinskas, šiuo metu vyksta „vieno žmogaus“ karas.
Būtent Šiaurės Rytų Ukrainoje didelių operacijų beveik nebeliko, o visi susirėmimai vyksta kelių žmonių komandomis, po vieną ar kelis karius pasistumiant į priekį ir įsirausiant į urvus.
Tomas nebuvo naivus ar aklas tam, kur pakliuvo.
Vasario mėnesį sėdėjome su Tomu jo dalinio apgriautame pastate netoli Kupjansko, virš galvos naktį kartais praskrisdavo dronai „Shahed“. Iki kariams čia apsigyvenant, namas buvo apleistas, ant sienos kabojo 1999-uosius žymintis kalendorius.
Pokalbis buvo trumpas, su ilgomis pauzėmis tarp kiekvieno atsakymo. Ant kėdės greta lovos buvo sukrauti vaistai – kaip ir kiti kariai name, Tomas sirgo. Kitoje lovos pusėje gulėjo automatinis ginklas, kažkur toliau nuo akių buvo granatsvaidis.
Tomas kalbėjo: „Nieko gero gyvenime nebuvo, sunku buvo su šeima, nelabai turėjau ką prarasti. Atvariau čia padėti, prasmės ieškojau. Dabar atrodo, kad neverta buvo. Čia be reikalo kažką bandau, viskas matosi, kas bus. Tai šiek tiek [demotyvuoja].
Kitiems užsieniečiams irgi panašiai, kaip matau, – sako, [JAV prezidentas Donaldas] Trumpas tą, Trumpas aną. Nustebino korupcija – girdžiu daug apie [ukrainiečius] vadus, kad dingsta tas, dingsta anas. Realiai čia taip pat, kaip Lietuvoje sovietmetis, tik kalba ukrainietiškai. Nemanau, kad mano komanda ar aš esame pajėgūs [stiprūs] – realiai vis tiek labai daug ko nepadarai fronte kaip pėstininkas, sėdi bunkeryje 10 dienų, kol tave bombarduoja. Draugai galvoja, kad aš durnas, kad esu čia. Norisi padaryti kažkokį skirtumą, kovoti, bet nesinori numirti.“
Paklausiau: „Ar daug galvoji apie mirtį?“
„Taip, – po kelių sekundžių pertraukos atsakė jis. – Bandau įtikinti save, kad čia viskas bus normaliai. Šeima sako sugrįžti, žino, kad aš čia. Abejoju, ar čia ilgai truks viskas.“
Kaip jau po Tomo mirties pasakojo tėvas Dainius, Tomas galvojo apie pasitraukimą iš tarnybos, kaip ir užsiminė per pokalbį pafrontėje.
„Pykstu ant ukrainiečių, – sakė Dainius, – dėl to, kad normaliai neparuošė, dėl to, kad nedavė reikiamos ekipuotės. Tomukas sakė tetai, kad „čia mes jiems kaip trečiarūšiai“.
Tačiau aplinkiniai kariai to nusivylimo nematė. „Gal jis tiesiog su manim nesidalino“, – prisiminė lietuvis karys slapyvardžiu Jara, kuris taip pat buvo vienas Tomo vadų. Vėliau jis Ukrainoje apsiprato, o žinutės šeimos nariams, su kuriais dar palaikė ryšį, ėmė švelnėti.
„Jis visada su noru viską darė, jam šimtą kartų buvo sakyta, kad „tu tik varyk namo“, ir viskas, jam reikėjo tik pasakyti“, – sakė Jara.
Dabar tarptautiniai savanoriai pasirašo minimalius šešių mėnesių kontraktus. Tačiau Tomas pusę metų ištarnavęs jau buvo, o atvejų, kai tarptautiniai savanoriai nutraukia kontraktą nė nepraėjus minimaliam laikotarpiui, yra apstu, priduria Jara.
„Kiek kartų jam buvau sakęs: „Tu šaunuolis, bet nevažiuok į frontą, kam tau“, – sakė jis. Tačiau Tomas veržėsi į kovą, anot Jaros ir kitų su juo tarnavusių užsieniečių.
„Tomas pats norėjo eiti į užduotis, tai mes jį saugodavome, – pridūrė Jara. – Jis turėjo tūkstantį progų išeiti.“
Paskutiniai žodžiai
Visa rotacija buvo pažymėta netektimis.
Dar prieš Tomo žūtį po pirmųjų kovų dalies kuopos nebeliko – keli žuvo, dar daugiau buvo sužeisti, likę sirgo. Jiems trūko visko – nuo maisto davinių ir lovų iki dronų ir automobilių. Kitaip tariant, visko, ko trūksta visai Ukrainos kariuomenei fronte.
Nepadėjo ir tai, kad didelė dalis dalinio karių, kaip ir Tomas, buvo visai be kovinės ar net karinės tarnybos patirties.
Atėjo užduotis, kuri atrodė kaip gera proga palengva prisipratinti prie mūšio lauko, prisiminė Jara. Misija buvo paprasta: antroje gynybos linijoje iškasti pozicijas.
„Kas nori į užduotį?“ Matau, Tomas pakelia ranką. Sakau: „Tikrai nori, nebijai?“ Sako: „Tikrai noriu“, – pasakojo Jara.
Jis juokaudamas pagrasino, kad nė negalvotų negrįžti.
„Mano paskutiniai žodžiai jam buvo: „Kad nereikėtų tavęs sužeisto lankyti ligoninėje ar, neduok Dieve, laidoti, tai jei ką, aš tave iškasiu ir dar kartą užkasiu“, – pridūrė Jara. – Mes nusijuokėm ir išlydėjau – nuėjom visi miegoti, o ryte jis išėjo į užduotį.“
Kovo 11 d. ir pats parašiau Tomui paklausti, kaip sekasi.
„Viskas norm, kasam apkasus kol kas ir tiek“, – atrašė jis. Tačiau į kitas žinutes nebesureagavo, o paskutinį kartą prie susirašinėjimo programėlės Tomas buvo prisijungęs kovo 13 d. 12.45 val.
Jau kitą dieną sulaukiau žinutės iš Jaros: „Tomukas žuvęs arba sužeistas, šiuo metu informacinė tyla.“ Greta jo žodžių nuotrauka – joje Tomo kūnas Rytų Ukrainos stepėse guli apsuptas plikų medžių.
Visų klausimas buvo tas pats – kaip paprasta užduotis galėjo baigtis būtent taip?
„Aš noriu tikėti, kad kažką gero padarėm“
Su dar vienu savanoriu iš JAV Tomas buvo pakeliui iki vietos, kur turėjo kasti apkasus. Tačiau kai fronte karių taip chroniškai trūksta tiek ukrainiečių, tiek rusų pusėje, atstumai tarp pozicijų didėja, o į juos po vieną ar kelis karius skverbiasi tiek viena, tiek kita pusė.
Būtent tokius du rusų karius ir pamatė ukrainiečių dronai.
„[Tomui] pranešė: „Situacija tokia, kad arba jie jus puls, arba jūs pulsite juos.“ Jie priėmė sprendimą, kad reikia pulti pirmiems, – sakė Jara. – Jie pradėjo kontaktą, užmušė vieną, kitas atsitraukinėjo, jį užmušė pasiųstas dronas su granata.“
Tada jie ėmė trauktis, tačiau padarė klaidą. „Jie ėjo per atvirą vietą – tai yra visiškai uždrausta. Nežinau, kodėl jie taip padarė“, – pridūrė Jara.
Tomą ir JAV savanorį greičiausiai užfiksavo rusų dronas, po kurio jau sekė artilerijos ugnis. Sviedinys sprogo greta Tomo, kitas savanoris buvo sužeistas. Pamatęs, kad Tomas nebejuda, jis pasitraukė, o Tomas liko gulėti ten, kur krito.
„Mes treniravomės judėti [dvylikos žmonių] skyriais, o čia po du karius juda, – sakė Jara. – Viską ką mokėmės, nuėjo šuniui ant uodegos. Kai esi dviese, tu žinai, kad sužeidimo atveju yra minimalus šansas, kad tave kas paims ir evakuos, – vienas žmogus tavęs neištemps.“
Pasiekti Tomą pavyko tik ukrainiečių dronui, kuris pamatė jį nebejudantį. Už maždaug kilometro nuo jo kūno pozicijas pasiekė du kiti Tarptautinio legiono kariai, tačiau iki Tomo kūno nueiti nepavyko.
„Vieną jų sužeidė, kitam rėkė, kad neitų jo link, nes abu žus. Tas tada atsitraukė, o sužeistąjį rusai užmušė su granata, numesta nuo drono. Gyvas pasislėpė apkase, bet dronas pradėjo jį deginti su termitu [padegamuoju mišiniu]. Jis gavo nudegimų ir tada sužeistas keturias dienas šliaužė iki savų pozicijų“, – sakė Jara.
Dar po kelių dienų buvo kitas bandymas pasiekti Tomą. Keturi savanoriai automobiliu pasiekė tašką, iš kur toliau jau turėjo eiti pėsčiomis. Tačiau iš karto greta jų nukrito pirmojo asmens valdomas, vadinamasis FPV, dronas, kuris pataikęs į šalia gulinčią prieštankinę miną detonavosi.
„Tai buvo šansas iš kokio milijono“, – sakė Jara.
Visiems sužeistiems, įskaitant ir savanorį iš Latvijos, pavyko pasiekti bazę, bet Tomas ir vėl liko ten, kur buvo.
Galiausiai po kelių savaičių pasiruošimo Tomą pasiekė ukrainiečių specialiųjų pajėgų dalinys, iš viso operacijoje dalyvavo kelios dešimtys karių. Nukovę greta buvusius rusus, Tomo kūną jie išsinešė iš mūšio lauko.
Taip po beveik mėnesio Tomo kūnas iškeliavo namo, tačiau Ukrainos stepėse tebeguli dešimtys tūkstančių kitų karių. Iki kol jų kūnai grįš namo, visi jie yra laikomi dingusiais be žinios – užversti apkasuose, palikti laukuose, susprogdinti šarvuočiuose. Naujausiais ukrainiečių skelbtais duomenimis, dingusiųjų visoje šalyje – karių ir civilių – yra per 60 000 žmonių.
„Aš noriu tikėti, kad kažką gero padarėm. Gal kažkas iš lietuvių, kurie norės važiuoti kovoti, žinos, kad nepaliksime mes ten tavęs“, – sakė Jara.
Apniukusią balandžio 16-ąją Kyjive Tomą išlydėti į kelionę namo susirinko kelios dešimtys lietuvių. Trečiadienį Vilniuje Šv. Ignoto bažnyčioje vyksiančiuose šermenyse su Tomu atsisveikinti taip pat atvyks Lietuvos kariuomenės vadas bei šalies vadovai. Jau vėliau Biržuose vyks neviešos laidotuvės ir Tomas atguls giminės kapuose.
