Apgriautame name su likusia Tarptautinio legiono komanda glaudžiasi ir du lietuviai. Vienam tai jau treti karo metai, kitam – vos pirmoji išvyka į frontą.
Netoliese nukritus sprogmeniui sudreba sienos, pabyra smulkus kaip rūkas tinko sluoksnis. Jis sutirština ir taip gretimais degančios krosnelės skleidžiamą miglą. Nakties tyloje aidi tolimi artilerijos smūgiai, vienas po kito praskrenda motociklo garsą primenantys rusų dronai „Shahed“.
Donaldui Trumpui atėjus į valdžią, JAV pradėjo ukrainiečius stumti derybų link, o nerimo nuotaikos persiduoda į frontą. Artėja karo baigties kontūrai, tik dar neaišku, kokie – taika ar kapituliacija.
Tadas (vardas pakeistas) atvyko į frontą vos prieš kelis mėnesius, paskatintas problemų šeimoje. Aplinkiniams jis atrodo tylus, užsidaręs dvidešimtmetis. „Nelabai turėjau ką prarasti, prasmės ieškojau“, – sako jis.
„Dabar atrodo, kad buvo neverta čia vykti, – sako Tadas. – Be reikalo kažką bandau, ir taip matosi, kas čia greitai bus.“
Daugelis užsieniečių aplink jį jaučiasi panašiai, priduria jis.
„Realiai vis tiek labai daug ko nepadarai fronte kaip pėstininkas. Sėdi bunkeryje dešimt dienų, kol tave bombarduoja“, – sako Tadas.
Užuot kovojęs mūšiuose, Tadas serga, dienas leidžia su vaistais ir sprogimų garsais.
„Atsibosta kiekvieną dieną būti šituose namuose, girdi, kaip draugai miršta, pats nieko negali padaryti, – sako jis. – Abejoju, ar čia viskas ilgai truks.“
„Tai yra realybė“
Kiek lietuvių vis dar tarnauja Ukrainoje, pasakyti sunku, tačiau bent keletas, neradę tvirto pagrindo namuose, po kurio laiko vėl pasirinko grįžti kovoti. Vienas tokių yra Jara.
„Šito pasiilgstu – visų nesąmonių, civiliniame gyvenime to nepamatysi. Pasiilgsti to gero nuovargio, kai nusikalęs, bet darei kažką prasminga. Man patinka tai, ką aš darau čia“, – sako jis.
Jara yra vienas ilgiausiai Ukrainoje tarnaujančių lietuvių ir dabar užima vadovaujamas pareigas Tado dalinyje.
„Jaučiu tą nusivylimą, pavargimą iš kitų, puikiai pats tai suprantu. Aš irgi esu pavargęs, bet tai nereiškia, kad reikia nuleisti rankas. Nuovargis nuovargiui nelygu – yra žmonių, kurie savo artimuosius praradę, jų motyvacija yra kovoti už juos“, – sako jis.
Tarptautinis legionas dabar išgyvena panašias bėdas kaip ir likusi Ukrainos kariuomenė – trūksta žmonių, krenta karių pasiruošimo lygis. Taip ir čia – vos po vieno mūšio būrys bent kuriam laikui buvo išvestas iš rikiuotės: keli nukauti, kiek daugiau sužeistų, beveik visi kiti iškritę nuo peršalimo ir plaučių ligų.
„Tai yra realybė – ne mes pirmi, ne mes paskutiniai [kurie patyrė praradimus po pirmojo mūšio], – sako Jara. – Bet ir mes atgal duodam, kažkiek bandome daryti.“
Beveik visame fronte Ukrainos pajėgos ginasi arba yra priverstos po truputį trauktis – bent kol rusai neišeikvos puolimo potencialo, kas leis ukrainiečiams kontratakuoti. Tai mažu mastu jau vyksta prie Pokrovsko ir Torecko Donecko srityje, kur ukrainiečiai atsiėmė kelias pozicijas.
„Kai traukiesi, reikia suprasti, kodėl – tam, kad išsaugotum gyvybes ir pasitrauktum į paruoštas pozicijas. O jų nėra. Buvai dvidešimt kilometrų nuo fronto, matei ką nors paruošta? Vienas kitas bunkeris ir apkasas, ir viskas“, – sako Jara.
Jis dabar priverstas ginti pozicijas, kurias su kitu daliniu sunkiai atsikovojo prieš kelerius metus.
„Man žiauriai apmaudu, kai grįžti kovoti ten, kur jau buvai. Aš jau antrą kartą čia. Aš gyvas, man gerai, bet žinau, kas žuvo dėl šitos pasadkės [miško ruožo], – sako jis. – Tai kažkiek demotyvuoja, neatmetu galimybės grįžti į Lietuvą, norėčiau sugrįžti į kariuomenę.“
Su Jara važiuojame vos keliasdešimties kilometrų per valandą greičiu, varome lietuvių savanorių atvežtą džipą remontuoti – automobiliai čia dėl prastų sąlygų genda kone kasdien. Didelė jo pareigų dalis dabar yra tiesiog susijusi su išlikimu – organizuoti vaistus vieniems, nuvežti daiktus į ligoninę kitiems, budėti štabe prie komunikacijų, visais įmanomais būdais bandyti pagerinti savo karių aplinką ir motyvaciją.
„Aš pats buvau kaip jie, kai buvau čia pirmą kartą. Reikėjo to žmogaus, kuris supranta, kaip viskas vyksta, – sako jis. – Tarptautinio legiono kokybė pakritusi. Seniau būdavo visi anksčiau tarnavę, bet dabar yra kitaip.“
„Pamatė, kas čia vyksta, ir veteranų nebeliko“, – priduria jis.
Tokių istorijų apstu visame fronte. Prie greitos evakuacijos, medicininės paramos bei pagalbos iš oro įpratę vakariečiai, susidūrę su kitokia ukrainietiško karo realybe, neatlaiko spaudimo.
Bet tų istorijų tiek daug, kad jos ima skambėti labiau kaip priemonė kovinei dvasiai pakelti. Tai jiems tarsi byloja – „mes kiečiausi“.
Tačiau akivaizdu, kad anksčiau gausios užsieniečių veteranų gretos nyksta. Daug žuvo ar buvo sunkiai sužeisti, kiti, susidūrę su korupcija ar kitais Ukrainos skauduliais, nusprendė nebetęsti tarnybos. Dar kiti tiesiog pavargo – nuo šalčio, politikų trypčiojimo, nuo skausmo dėl aplinkui žūstančių draugų.
„Jie šitą karą kitaip įsivaizduoja. Daužys rusus, filmuos tiktokus ir daugiau nieko nedarys“, – sako Jara.
O jie turi tiesiog išbūti – gauti kuro, automobilių, ko trūksta, susiveikti, išsikeisti, surinkti. Nors iš vadovybės gauna ekipuotę, ginklus bei aprūpinimą, visko vis tiek trūksta – nuo elementarių krosnelių iki papildomo maisto davinių, vaistų ar kovai reikalingų daiktų.
Jų komandą dabar sudaro įvairių tautybių kariai – nuo lenkų iki Amerikos piliečių, kolumbiečių ir tų pačių lietuvių. Ir nors organizuotis pagalbą galėtų visi, paramą jiems daugiausia atveža tik lietuviai.
„Varganas karas. Trūksta visko, be [paramą vežančių] savanorių sunku čia ką būtų daryti, būtume numirę“, – sako Jara.
Kyla natūralus klausimas, kur nusėda milijonai ar milijardai paramos. Tačiau kariai kalba ne tik apie korupciją, bet ir tiesiog kasdienę karo kainą. Tūkstančius eurų kainuojantys termovizoriai ar dešimtis ir šimtus tūkstančių atsieinančios transporto priemonės gali būti sugadintos arba sunaikintos vos po kelių dienų ar operacijų. Kariai anksčiau yra pasakoję, kaip naktinio matymo prietaisai pasilieka mūšio lauke ant žuvusio ginklo brolio ekipuotės.
„Iš tiesų net ir nelabai suprantu, ko jie čia atvažiavo – visi jie savotiški. Bet aš juos gerbiu, kad jie čia“, – po kiek laiko priduria Jara.
Nepadeda ir tai, kad karas žiemą yra itin negailestingas.
Vienas karys anksčiau yra sakęs, kad viena – užsimesti vasarą marškinėlius, išsimiegoti, pasigriebti ekipuotę ir „eiti pakariauti“. Kita – kai reikia išbūti apkasuose, apleistuose namuose ir postuose spaudžiant 20 laipsnių šalčiui, kai net šiek tiek klaidingai paruošta apranga gali lemti nušalimus, gangreną ar tiesiog nesibaigiančią gripo, bronchito ir kitų ligų laviną.
Patyrus sužeidimą, evakuacijos iš mūšio lauko taip pat galima ir nesulaukti – dėl dronų pavojaus kariai abiejose tranšėjų pusėse yra priversti laukti bent kelias dienas, kol atsiras trumpas langas jiems išgabenti.
Daugėja istorijų, kaip atkirsti kariai apkasuose turi išbūti ištisas savaites ar net mėnesius, o davinių ir amunicijos papildymas atgabenamas dronais.
Vienintelis dalykas, kuris drąsina, sako Jara, yra tai, kad ir priešas susiduria su tomis pačiomis problemomis.
„Jei tau blogai, vadinasi, ir tavo priešui nėra gerai, – sako jis. – Priversk jį aukotis.“
Kelias atgal
Lietuviai, sugrįžę namo, neretai vėl atsiduria Ukrainos apkasuose. Vieni pasakoja apie nepasisekusius bandymus kabintis į civilinį gyvenimą dirbant kurjeriais, kiti – apie Lietuvos kariuomenės nenorą jų priimti tarnauti. Dar kiti pasakoja apie galiausiai juos apėmusį beprasmybės pliūpsnį.
Mykolas (vardas pakeistas) kasdien blaškosi tarp džiūgavimo, kad netrukus pamatys namus, ir kartais jį užliejančios savigraužos dėl neva paliekamo mūšio lauko – nepaisant to, kad per trejus karo metus jis, kaip ir kiti lietuviai, padarė ne mažiau, o gal net ir daugiau nei eilinis ukrainietis.
„Esu nusėdęs emociškai, o nuo visos emocinės būsenos priklauso ir fizinė būsena, – sako jis. – Labai laukiu važiuoti namo. Tai darysiu neramia sąžine, nes yra nebaigtų darbų. Jei karys turi valios išsėdėti čia tiek laiko, kaip peržengti tą ribą ir pasakyti, kad jau viskas, ir palikti visus tuos žmones? Tai yra sunku.“
Daugeliui baigtas darbas reikštų taiką arba pergalę. Tačiau tiek viena, tiek kita baigtis kol kas labai neaiški.
Dar kitas lietuvis karys bet kokiu atveju žada tapti kinologu ir padėti išminavimo darbuose – Ukraina šiuo metu yra viena labiausiai minomis ir nesprogusiais šaudmenimis užterštų teritorijų pasaulyje, darbo čia bus dešimtmečiams.
„Nevyriškas žingsnis yra palikti. Ir jeigu amerikiečiai galvotų kaip aš, tai tikrai nebūtų to, kas dabar vyksta – trejus metus ėjome kartu, o dabar… Gal aš tiesiog kaip jie“, – galiausiai priduria Mykolas.
Kaip ir bent keturi man žinomi lietuviai, jis jau anksčiau yra kalbėjęs apie grįžimą namo, planavo kelią atgal, tačiau galiausiai liko tarnauti.
„Jeigu čia tikrai bus blogai, jei tikrai pralaimėsime, eisiu atgal. Žinosiu, kad bent stengiausi padaryti tai, ką galiu, ir pats sau tai įrodžiau“, – sako jis.
