Rusijos grasinimai NATO ir Baltijos šalims vis dažniau atsiduria dėmesio centre ir tampa svarbiu regiono saugumo veiksniu. Maskva daro pareiškimus apie „Baltijos šalių užėmimą per 24 valandas“, o Vakarai vis garsiau kalba apie būtinybę pereiti prie „karinio mąstymo“ ir ruoštis karui, siekiant jo išvengti.
Šią publikaciją galite skaityti ir rusų kalba.
Vienas iš pastarųjų Rusijos ir Lietuvos politinių konfliktų buvo lietuvių poeto Kristijono Donelaičio muziejaus Karaliaučiaus srityje pervadinimas.
„Rusijos sprendimas pervadinti lietuvių literatūros klasikui Kristijonui Donelaičiui skirtą muziejų yra dar vienas nepriimtinas bandymas perrašyti istoriją. Nors senųjų Mažosios Lietuvos, dabar priklausančios vadinamajai Kaliningrado sričiai, gyventojų jau seniai nebėra, paskutiniai ten esantys lietuviškos kultūros ženklai turi būti saugomi“, – socialiniame tinkle „X“ rašė Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda.
Tokie Lietuvos prezidento pareiškimai sukėlė audringą Maskvos reakciją. Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė spaudai Marija Zacharova pavadino G. Nausėdą „kartoniniu kvaileliu“ ir pridūrė, kad Vilnius ir Klaipėda yra Stalino „dovanos“, o Rusijos Valstybės Dūma pažadėjo užimti Lietuvą per 24 valandas. Tokią nuomonę išsakė ir Valstybės Dūmos gynybos komiteto pirmininko pirmasis pavaduotojas Aleksejus Žuravliovas, pridūręs, kad „visos Baltijos šalys turėtų priklausyti Rusijai“.
Tuo pat metu NATO generalinis sekretorius Markas Rutte mano, kad NATO turėtų pereiti prie „karinio mąstymo“ ir ruoštis karui, kad jo būtų išvengta. Tai jis pasakė Briuselyje vykusiame bloko generalinio štabo viršininkų susitikime. M. Rutte taip pat pabrėžė, kad tam reikėtų didinti išlaidas gynybai, toliau remti Ukrainą ir glaudžiau bendradarbiauti su NATO partneriais visame pasaulyje.
„Ukrainos patirtis turėtų visus pamokyti, kad negalima bandyti apsimesti, jog karo nebus, – prieš Rusiją tai neveikia. Kremlius visada žiūri, kaip reaguoja auka. Tai galima palyginti su istorija apie banditą ir žmogų tarpuvartėje – bet kuris berniukas su smuikeliu ar dainuojanti mergaitė turi turėti automatą“, – interviu LRT.lt sakė ukrainiečių žurnalistas Aideras Muždabajevas.
– Aiderai, ar įžvelgiate grėsmių Baltijos šalims ir kiek jos rimtos?
– Iš tikrųjų grėsmės yra tiesiog akivaizdžios. Rusija neslepia noro pulti Lietuvą, Latviją ir Estiją. Vienintelis klausimas – kada tai įvyks ir ar ateis ta valanda X. Svarbu nepamiršti, kad jei priešas, šiuo atveju Rusija, turi tokį norą, užuot bijojus, būtina tam visapusiškai pasiruošti.
Mano nuomone, visi turėtume imti pavyzdį iš Izraelio, nes ten absoliučiai visi gyventojai nuo 18 metų dalyvauja kariniame rengime. Niekas dėl to nedūsauja, neverkia ir nebijo; jie tiesiog ruošiasi – ir viskas. Nematau kitų galimybių, nes rusai vis tiek užpuls, jei matys, kad visuomenė nepasirengusi, kad kariuomenė nepasirengusi, kad savanoriai nepasirengę, kad tauta nemoka šaudyti. Bet tai turbūt neliečia nei lietuvių, nei latvių, nei estų.
Kuo daugiau žmonių bus pasirengę ginti savo tėvynę, tuo mažesnė tikimybė, kad įvyks invazija, kurios, tiesą sakant, Rusija labai nori. Jie to neslepia. Kaip tik neseniai jie atvirai pareiškė, kad svajoja sunaikinti Lietuvą.
– Taip, apie tai kalbėjo Valstybės Dūmos gynybos komiteto pirmininko pirmasis pavaduotojas A. Žuravliovas, pareiškęs, kad Rusija yra pasirengusi užimti Lietuvą per 24 valandas. Kiek tai realu?
– Bent jau apmėtyti raketomis visiškai realu. Lietuva yra labai arti galimų raketų paleidimo taškų. Iš esmės Vilniui apskritai gresia balistinių raketų pavojus. Vilnius faktiškai yra kaip Charkivas, tas pats atstumas.
Aliaksandras Lukašenka jau pripažino, kad nekontroliuoja savo teritorijos. Pokalbyje su Volodymyru Zelenskiu jis atsiprašė už raketas, paleistas iš Baltarusijos teritorijos prasidėjus plataus masto invazijai. Jis sakė: „Atsiprašau, tai V. Putinas, aš su tuo nesusijęs.“ Tai reiškia, kad jis nekontroliuoja savo teritorijos. Jeigu jis jos nekontroliuoja, kokios garantijos, kad tenkindamas V. Putino norus, tarkime, neįsiverš į Lietuvą, pavyzdžiui, bandydamas išgąsdinti NATO ar patikrinti reakciją, ką jie darys tokioje situacijoje?
Kodėl pirmuoju objektu negali būti arčiausiai jų teritorijos arba jų kontroliuojamų teritorijų esanti sostinė? Galbūt tokiu atveju tai būtų Vilnius. Reikėtų bent jau suprasti, kad svarbu žinoti, kur yra artimiausia slėptuvė.
– Kaip tokiu atveju gali elgtis Rusija? Ar tai galėtų būti užėjimas iš Baltarusijos teritorijos, ar kažkas panašaus?
– Kaip jai šaus į galvą. Reikia atsižvelgti ir į jūrų kelius, uostų blokavimą, minavimą ir visa kita. Baltijos jūroje jie jau be paliovos pjausto kabelius: švedų, suomių, danų. Kas gali juos sustabdyti, jei ne pasirengimas? Jie veiks ten, kur tai nesukels tiesioginės eskalacijos, tarsi tikrindami: „Ką jūs darysite? Numušite mūsų lėktuvus? Droną? Ar nuskandinsite mūsų laivą?“
O kol NATO mąsto ir priima sprendimus, jie gali bandyti blokuoti uostus, užimti aerodromus arba kaip Kryme, prisidengdami avariniu nusileidimu, nutupdyti lėktuvą, o tada, pasitelkę specialiąsias pajėgas, sukelti chaosą. Taip pat galėtų veikti diversantai, žinantys, kur sudėti ginklai, ir sukelti sprogimų sostinėje. Bet kuris scenarijus iš to, kas jau įvyko, yra realus. Tai galėtų būti diversijos, ryšių trikdymas, GPS išjungimas – visa tai taip pat sukeltų chaosą.
Jie gali suduoti raketinį smūgį oro uostui, teigdami, kad ten yra NATO lėktuvai su Ukrainai skirtais ginklais. Jie jau yra darę panašių pareiškimų. Taigi turime būti pasirengę bet kokiai operacijai – jūrų, sausumos ar oro. Apie tai jie ne kartą kalbėjo. Neįmanoma nekreipti dėmesio į grasinimus. Visi turėtų pasimokyti iš Ukrainos patirties.
– Kad jau prakalbome apie Ukrainos patirtį, kokias išvadas galima padaryti iš to, kas nutiko Ukrainai, į kokias klaidas reikėtų atsižvelgti?
– Svarbiausia yra nebandyti apsimesti, kad karo nebus, nes prieš Rusiją tai neveikia. Priešingai, tai tik skatina ją agresijai. Deja, Ukraina pasirinko karo neigimo taktiką, tikėdamasi, kad karo nebus. Nors kariuomenė, žinoma, ruošėsi. Priešingu atveju nebūtų buvę įmanoma atremti puolimų, kuriuos pavyko sulaikyti pirmosiomis karo dienomis prie Kyjivo, Charkivo ir kitur.
Tačiau lieka neatsakytas klausimas, ar Rusija būtų išdrįsusi taip pasielgti, jei Ukraina būtų paskelbusi karo padėtį po J. Bideno perspėjimo spalį ar net nuo 2021 m. balandžio, kai pasienyje buvo pradėta telkti kariuomenė? Jei 300 000 pirmosios bangos rezervistų jau būtų buvę apginkluoti, o gynybos linijos su betoniniais įtvirtinimais pastatytos? Tikriausiai V. Putinas vis tiek būtų nusprendęs pulti, bet matydamas, kad nieko panašaus nėra, jis tai suprato kaip signalą, kad Ukraina nepasirengusi. Todėl ir puolė.
Rusija visada žiūri į auką, į jos reakciją. Tai galima palyginti su istorija apie banditą ir žmogų tarpuvartėje – bet kuris berniukas su smuikeliu ar dainuojanti mergaitė turi turėti automatą Agresorius turi žinoti, kad sulauks pasipriešinimo ir kad jo laukia mirtis. Priešingu atveju anksčiau ar vėliau jis bandys ateiti, apšaudyti ar daryti kažką panašaus.
– Ar nemanote, kad tokia retorika – „karo nebus“ – jau girdima?
– Dar daugiau – ši retorika būdinga visiems. Apie tai sukūriau vaizdo įrašą, pavadintą „Europa neturi penkerių metų“. Po šiuo vaizdo įrašu atsirado rekordinis skaičius panašaus pobūdžio rusų trolių komentarų, jų buvo gal 500. Jie rašo: „Baltijos šalys niekam nereikalingos, kam jos mums?“ ir kaltina mane melu. Tai yra „trolių fabriko“ darbas. Jie skleidžia raminančias žinutes.
Vienu metu daugelis panašiai elgėsi, pradedant, pavyzdžiui, Ksenija Sobčiak, kuri duodama interviu Ukrainos televizijos kanalams patikino: „Ar jūs išprotėjote? V. Putinas nėra beprotis, jokio karo nebus.“ Šią tezę kartojo ir Ukrainoje – tiek kvailiai, tiek agentai. Daugelis jų dabar jau pabėgo iš šalies, bet tuo metu jie sakė, kad J. Bidenas tik gąsdina, kad karo nebus, kad visa tai yra perdėta.
Labai gerai prisimenu tas dienas ir labai noriu, kad nei visuomenėje, nei žiniasklaidoje, nei tarp politikų nebeliktų tokių iliuzijų. Į Ukrainos patirtį, kruviną ir brangią visomis prasmėmis, turėtų atsižvelgti visi, ypač tie, kurie turi bendrą sieną su Rusija.
– Anądien man į rankas pateko Kremliaus propagandos šaltinio „RIA Novosti“ straipsnis, kuriame buvo toks apibendrinimas: 2008 m. buvo sakoma, kad karo su Sakartvelu nebus – jis įvyko. 2022 m. buvo teigiama, kad karo su Ukraina nebus, kad Rusija neketina pulti – ir vėl karas įvyko. O dabar ta pati retorika nukreipta į NATO.
– Štai ir viskas, tai – trečiasis įspėjimas. Kiek dar reikia? Manau, kad užteks. Žurnalistai turi pažaboti tuos politikus ir visuomenės veikėjus, kurie užtikrintai skelbia, kad karo nebus. Visa tai man kelia aiškų deja vu to, kas vyko Ukrainoj: iš pradžių skausmą malšinantys, narkozė, o paskui skalpelis arba kirvis.
– Anksčiau ar vėliau įvyks Donaldo Trumpo ir V. Putino derybos. Ko gali ar turėtų siekti D. Trumpas, kad karas būtų sustabdytas?
– D. Trumpas turi daugybę įvairių galimybių. Vienintelis klausimas, ar jis turi noro jomis pasinaudoti. Yra ir pats blogiausias scenarijus – jis gali teigti, kad V. Putinas teisus. Jis jau yra sakęs, kad supranta Rusiją, net jos išpuolį prieš Ukrainą. Kas jam sutrukdys ir toliau „suprasti“ Rusiją, suprasti jos ketinimus susigrąžinti buvusios Sovietų Sąjungos teritorijas?
Kas jam sutrukdys įsižeisti dėl Europos, NATO ir pareikšti: „Aš pasitraukiu iš Europos, tik pasiimsiu iš jūsų Grenlandiją“? Yra daug blogų variantų. O geri tėra tik fantazijos. Viskas, kas priskiriama D. Trumpui, neva jis sustabdys V. Putiną, visus apsaugos, nes yra „toks stiprus“, nėra pagrįsta jokiais jo pareiškimais ar veiksmais. Tai tik iliuzijos ir svajonės tų, kurie jį komentuoja.
Tiesą sakant, matome įspėjamuosius ženklus. Mano gyvenimo principas, ir manau, kad tai turėtų būti visų šalių ir žmonių principas, yra pasiruošti blogiausiam scenarijui. Jei atsitiks geriausias variantas, puiku, bet net ir tada turėsime gyventi su tuo, kas liks iš Rusijos. Pavyzdžiui, Izraelis niekada neišformavo savo kariuomenės, net ir pertraukose tarp karų, ir niekada nesumažino parengties lygio.
Faktas, kad Rusija egzistuoja realybėje, o iliuzija, kad Rusija gali pasikeisti, jau sugriauta. Ji nesikeis tol, kol egzistuos.
