„Kai matau, kaip sparčiai stiprėja 17 dienų ištiktas komos išbuvęs ir po ligoninėse praleistų vienų metų vos judėjęs Vančia, apima džiaugsmas ir pamiršti nuovargį“, – sakė Irina Horobec. Socialinių ir medicinos paslaugų centre „Blokpost“ reabilitologe dirbanti 57 metų moteris Vančios šaukiniu fronte kovojusį Ivaną Dmitrenką vadina didvyriu, mat šis sunkius sužeidimus patyrė nešdamas iš mūšio lauko skeveldrų suvarpytą draugą.
Po metų gydymo Kyjive grįžęs į gimtąją Zaporižią vaikinas kentėjo nuo rankų ir kojų galūnių tirpimo, sunkiai išlaikydavo pusiausvyrą. „Blokposte“ po specialių masažo seansų, psichologės konsultacijų bei treniruočių su svarmenimis Vančiai nustojo tirpti galūnės ir stabilizavosi pusiausvyra.
„Gaila, kad neatvykote vakar, kai pas mus visą dieną viešėjo 128-osios brigados karių. Būtumėt įsitikinę, kuo esam naudingi. Aš, reabilitologė, iš karto pamačiau, kad karių kūnai yra nenormaliai įsitempę – iš dalies nuo patiriamo streso, tačiau labiau nuo tampomų per didelių svorių, todėl daugumos stuburas, nugara ir sprandas prašosi skubaus gydymo. Pirma, visgi, karių būseną tirs psichologės, vėliau aš apžiūrėsiu ir kartu su sporto treneriu sieksim padėti. Be to, dėl išmokų, kompensacijų ar skyrybų kariai lankysis pas juristę“, – kalbėjo I. Horobec.
Reabilitologė prasitarė, kad masažų seansus atliko ir 25 metų sūnui, kuris fronte jau du kartus buvo sužeistas. Pabendravus paaiškėjo, kad daugumos iš 17 „Blokposto“ darbuotojų šeimų nariai ar giminaičiai kovoja fronte, yra patyrę sužeidimų, kai kam teko artimuosius ir laidoti.
„Aš dėl sveikatos problemų frontui netinkamas, tačiau ten kovoja vyresnysis sūnus, giminaičiai, draugai, todėl puikiai žinau tiek karių, tiek jų šeimų rūpesčius, ir nusprendžiau tuo užsiimti. Aišku, medicininę ir socialinę pagalbą teikia ir valstybinės įstaigos, be to, yra įsikūrusios kelios karo veteranų organizacijos, tačiau mes pirmieji ir kol kas vieninteliai siūlome kompleksinę pagalbą iš karto šešiose srityse“, – pasakojo „Blokposto“ vadovas Vladislavas Moroko.
Šis 52 metų filosofijos mokslų daktaras prorusiško prezidento Viktoro Janukovyčiaus valdymo laikais už patriotinę poziciją nušalintas nuo dėstytojavimo universitete, 2014 metais tapo vienu iš Zaporižios „Maidano“ revoliucijos iniciatorių. Vėliau vadovavo merijos Kultūros ir turizmo skyriui, o 2022 m. kilus karui ėmė organizuoti paramą frontui bei pabėgėliams.
Tai buvo labai opi problema, nes priešai jau pirmomis karo dienomis užėmė didžiąją dalį regiono teritorijos, o iš okupuotų kaimų ir miestelių pabėgę žmonės užplūdo Zaporižią. „Mes tada humanitarinę pagalbą suteikėme penktadaliui milijono žmonių, o bėgant laikui supratau, kad po karo reikės ne mažiau paramos, tik kitokios, ilgalaikės, o užmezgęs ryšius Lietuvoje nusprendžiau steigti „Blokpostą“, – pasakojo V. Moroko.
Finansinę paramą „Blokpostui“ suteikė „Atviros Lietuvos fondas“ ir „Centrinė projektų valdymo agentūra“. Kad lietuviai galėtų pervesti paramą, V. Moroko buvo priverstas įkurti ir įmonę kitame regione. Mat tarptautinė Zaporižios situacija yra komplikuota.
Kadangi Rusija užėmė 80 procentų regiono teritorijos ir po pseudoreferendumo šias žemes „prisijungė“, visą regioną Rusijai kažkodėl „priskyrė“ ir tarptautiniai bankai. Todėl, pavyzdžiui, iš Lietuvos ar Prancūzijos į Zaporižios miestą pinigų pervesti neįmanoma, nes bankinėje erdvėje tai yra Rusijos teritorija.
Zaporižioje iki karo gyveno 700, o dabar 500 tūkstančių žmonių, miestas yra laikomas sunkiai įveikiama tvirtove, mat jį nuo Rusijos pusės papildomai saugo uolėta Dnipro upė. Šios upės vandeniu yra aušinama ir didžiausia Europoje bei trečia pagal pajėgumus pasaulyje Zaporižios atominė elektrinė, esanti 50 kilometrų tolėliau prie Enerhodaro miesto.
Maskva užgrobė šią elektrinę, tačiau tolesnį okupantų skverbimąsi ukrainiečiai sustabdė, ir per 2,5 metų rusai prie Zaporižios nepriartėjo. Tačiau keliasdešimt kilometrų nuo miesto kasdien vyksta aršūs mūšiai, kuriuose kovoja ir „Blokposto“ darbuotojų šeimų nariai.
„Vaikinai prisipažįsta, kad apžiūrimi karo gydytojo jie neatsiveria, o apsilankę pas mane, civilę medikę, drąsiau išsipasakoja. Aš jų netardau, laukiu, kol patys atsivers, o kai šie prakalba apie patirtus baisumus ir draugų žūtis, dažnai ima raudoti. Po to kartais ir aš užsidariusi kabinete paverkiu, nes tiek jų, tiek vyrą ar sūnų kare praradusios moters išgyvenimai būna labai sukrečiantys“, – pasakojo 34 metų psichologė Liudmila Sviridova. Moteris neslėpė, kad labai jaudinasi ir dėl Zaporižios fronte kovojančio bei kontūziją patyrusio septyneriais metais vyresnio brolio.
Dėl 93 brigadoje kovojančio sutuoktinio Oleksandro neramu ir „Blokposte“ dirbančiai 41 metų juristei Viktorijai Chamajunovai. „Kai 2022-ųjų vasarį Maskva įsiveržė, aš buvau devintą mėnesį nėščia, tačiau manyje užvirė toks pyktis, kad kiekvieną dieną ėjau savanoriauti. Trečią sūnų pagimdžiau mieste aidint sprogimams kovo šeštąją. Fronte kovoja pusbrolis, o dar vienas, mamos sesers sūnus, jau žuvo“, – liūdnai pasakojo juristė.
„Viena auginu dvi paaugles dukras, tačiau miesto prieigas gina sesers vyras ir pusbrolis. Zaporižioje daugybė vyrų kariauja, o moterys savanoriauja. Aš savanoriavau nuo karo pradžios, dabar „Blokposte“ patarinėju nuosavo verslo klausimais bei kaip įgyti ir kokią papildomą profesiją. Džiaugiuosi, kad keturių karių žmonos nusprendė studijuoti psichologiją, nes tokia pagalba po karo bus daug kam reikalinga“, – kalbėjo Anastasija Dovbnia.
„Paauglys sūnus atsisakė išvykti iš Zaporižios, nes ilgisi tėčio, nors šis tik kartą per mėnesį ar du trumpam aplanko. Aš to paties trokštu – išsaugoti šeimą, tačiau miestą ėmus bombarduoti priešo raketoms apniko panikos priepuoliai, bijojau net į parduotuvę išeiti, teko gultis ligoninėn. Sveikata stabilizavosi ėmus lankytis pas „Blokposto“ psichologus ir trenerius, čia pas juristę sprendžiu ir kilusias išmokų vyrui problemas“, – kalbėjo kario žmona Irina.
„Ne visi medikai ir socialiniai darbuotojai nori dirbti su kariais, mat dalis po sužeidimų būna sunkiai kontroliuojami. Aš nebijau, nes auginu labai reta, nepagydoma liga sergantį sūnų ir specializavausi krizinėje psichologijoje. Kai gimė sūnus pasijutau tarsi išmesta iš „normalios“ visuomenės, o per karą dabar visa visuomenė tapo „nenormali“, nes gydymo reikia ne tik kariams, bet absoliučiai visiems, net medikams. Visi esame nuo įtampos, sukrėtimų ir netekčių pažeisti bei pervargę, tačiau privalom atsilaikyti, apginti tėvynę, todėl labai džiaugiamės kitų šalių pagalba, o Lietuva yra viena labiausiai padedančių, didelis ačiū“, – kalbėjo psichologė Irina Talko.
Panašiai Lietuvai dėkojo ir psichologė L. Sviridova, o V. Moroko vylėsi, kad Atviros Lietuvos fondas bei CPVA toliau juos rems. Vyriškis norėtų savos organizacijos patirtį skleisti visoje Ukrainoje ir viliasi, kad pavyks kituose regionuose įkurti „Blokposto“ filialus, nes šis bendras projektas su Lietuva yra laikomas labai sėkmingu.
Taip sutapo, kad prieš tris savaites apsilankęs Zaporižioje susirgau, todėl turėjau vėlinti reportažo kūrimą, o kai pradėjau rašyti, atskrido žinia apie miestą ištikusią tragediją. Priešo raketa „Iskander“ atskriejo į pastatą Zaporižios centre, esantį vos už dviejų namų nuo „Blokposto“, ir pražudė 11 bei sužeidė 22 asmenis.
Perskaičius šį pranešimą nupurtė drebulys, mat raketa sprogo 15 valandą, o lygiai tokiu pat metu prie dabar jau sugriuvusio pastato šnekučiavausi su direktoriumi V. Moroko, kuris mane atlydėjo prie gatvėje pasistatytos mašinos.
Iš tiesų po minėtą pastatą sumaišęs adresą viešnagės pradžioje kiek paklaidžiojau, ir mačiau, kad patalpų nuomininkės yra kelios medicinos įstaigos. Būtent jų darbuotojai bei klientai ir tapo niekšiško antpuolio aukomis. Ten gatvėje automobilius neretai statydavo ir „lietuviškos“ klinikos darbuotojai, tačiau per sprogimą niekas iš jų nenukentėjo. „Esame sukrėsti, tačiau niekas neliko namie, visi darbe“, – parašė V. Moroko.
